lt
X
Kun. Stripaičio incidentas Vingilo alinėj plačiai nuskambėjo ne tik Kalnynų parapijoj, bet ir visoj apylinkėj. Žmonės visaip į tas muštynes žiūrėjo. Ištikimi dvasiško luomo gerbėjai ilgai negalvoję nusprendė, kad jeigu kunigėlis taip darė, tai, vadinasi, taip ir reikėjo. Kai kurie, ypač moterėlės, atvirai džiaugėsi: tai bent kunigėlis! Išvaikė girtuoklius iš karčemos, ir tiek! O kad primušė tą paleistuvį "razbainiką" Piktupių Andrių, tai jam ir gerai: tokius pats Dievas baudžia.
Tačiau kiti kunigo žygį aštriai kritikavo: tegu kunigas mokąs bažnyčioj iš sakyklos, per išpažintis ir geru pavyzdžiu, bet eiti į karčemą muštis su bernais kunigui netinką. Juk ar daug reikėjo, kad būtų vietoje užmušęs žmogų! Ir tai dar nežinia, kas su juo bus... Galva pramušta, smegenys sutrenkti, sunkiai sergąs. Nepasitenkinimas buvo tuo didesnis, kad visi jautė, jog Stripaitis muštynes pakėlė ne dėl krikščioniško uolumo, ne dėl blaivybės, bet dėl krautuvės reikalų, norėdamas keršyti savo priešam - tiem, kurie reikalavo šaukti pajininkų susirinkimą. Ypač gi bruzdėjo pats Vingilas ir jo šalininkai. Jis su liudininkais iš tiesų surašė skundą ir pats, sako, nuvežė vyskupui. Pirmeiviai ir cicilikai pakėlė galvas ir jau iš anksto džiaugėsi nusikratysią kunigu visuomenininku. Pirmeivių laikrašty pasirodė bjauri korespondencija, kur sutirštintomis spalvomis buvo aprašytos muštynės ir visos tikros ir netikros kun. Stripaičio neteisybės.
Klebonijoje darėsi įtempta nuotaika. Klebonas bijojo, kad ta proga cicilikai neimtų užkabinėti ir jo. Ir reikėjo čia prasidėti su tom krautuvėm, draugijom ir muštynėm! Vasaris jautėsi ir pats pasyvus to skandalo dalyvis. Pirmomis dienomis po to jam buvo koktu ir bažnyčioj pasirodyti. Ir kai per išpažintį išgirsdavo nuodėmę, kad "blogai kalbėjau apie kunigėlius" arba "pasipiktinau iš dvasiškų asabų", pats jausdavosi kaltas ir nežinodavo nė ką tokiam penitentui sakyti; barti už tokią "nuodėmę" jis nebegalėdavo. Pats Stripaitis stengėsi visai nekreipti dėmesio į tą "istoriją", kurią jis laikė vienu nereikšmingu visuomeninio darbo epizodu.
- Spjaut man į visą tą cicilikų sukeltą triukšmą! - kalbėjo jisai. - Didelis čia daiktas, kad girtas bernas griūdamas prasimušė pakaušį! Ar aš kaltas, jei bjaurybė nusilakęs negalėjo savo kojų sutavalioti?.. Aš nieko nebijau Ir vyskupas būtų kvailas, jeigu klausytų visokių karčemininkų skundų.
- Sukėlei, panie, skandalą ant visos Lietuvos, - murmėjo klebonas. Dėl tavęs gali ir nekaltiem kliūti. Girdėjau, kad mokytojas jau šnipinėja, kiek aš prikūlęs kviečių ir kokias algas mokąs darbininkam. Ė, nebus iš to nieko gera...
Savo širdy kaskart labiau nerimavo ir pats Stripaitis. Kad "nebus iš to nieko gera" - ir jam jau darėsi kaskart aiškiau. Ir vieną kartą jis vėl užkalbino Vasarį:
- Žinai, brolau, jau man ima įkyrėti visi tie šmeižtai ir pletkai dėl krautuvės. Ateinantį sekmadienį paskelbsiu, kad po savaitės šaukiu susirinkimą. Apsiimk eiti į valdybą. O gal ir pirmininku išrinksim. Aš liksiu paprastas reikalų vedėjas arba, daugių daugiausia, kasininkas.
Bet Vasaris griežtai atsisakė:
- Į susirinkimą ateisiu. Bet renkamas į valdybą neapsiimsiu jokiu būdu. Šitiem reikalam aš jaučiuosi visai netikęs.
- Tai kam tu tikęs, po velnių! - pyko Stripaitis.- Su bobomis seilėtis? Eiles kalti? Tai kokiem galam dar į kunigus ėjai?
Bet jau tą pačią dieną Stripaitis vėl buvo priverstas kreiptis į Vasarį ir prašyti pagalbos. Po pietų, vos tik kunigai pakilo nuo stalo, įbėgo Julė ir pranešė, kad atvažiavo vežti pas ligonį. Tą dieną buvo Stripaičio eilė, ir jis, pasiraivęs ir kaip paprastai paaimanavęs, kad su tais ligoniais ir galo nebūsią, išėjo į prieškambarį pasiteirauti, kas per ligonis, kur ir kaip.
Prieškambary jis pamatė klumpėtą, apnešiota miline apsivilkusį žmogų ir tuojau pažino senį Piktupį. Blogas nujautimas dilgtelėjo per kun. Stripaičio širdį, kai senis, sulenkęs nugarą, bučiavo jam ranką. Bet blogą nujautimą jis tuoj sutramdė kita minčia. Piktupiai buvo garsūs visoj apylinkėj muštynėmis ir nesantarve. Gal senis prilupo savo bobą, o ta, dėl didesnio skandalo, išreikalavo kunigą su šventais sakramentais.
- Na, tėvai, ar tik ne bobą susirgdinai, kad ateini čia mūsų trukdyti?
Piktupis stovėjo panėręs galvą ir nė nepažiūrėjęs į kunigą tarė:
- Tai jau atsiprašau, dvasiškas tėve, ne boba... Sūnus prie mirties...
- Katras gi,sūnus? - dar bandė suktis Stripaitis.
- Tik vieną turiu namie, dvasiškas tėve... Andrius...
- Tai tau dailiausia! Buvo vyras kaip ąžuolas. Ir išsigert, ir pasipešt mėgdavo... Kokia gi liga?
- Tai jau pats žinot, dvasiškas tėve. Nuo to sekmadienio. Kai parvežė su pramušta galva, tai ir nesikėlė. Klajoja, rėkia... Motka kunigo išvarė.
- Eik, taisyk arklius, - nupuolusiu balsu paliepė kun. Stripaitis, o pats nuėjo į kambarius.
Seniai jis nejautė savy tokio nesmagumo, kaip tuomet. Važiuoti jam su sakramentais pas mirštantį Piktupių Andrių, kurį jis primušė?.. Ką gi jis jam sakys, kaip jį sugraudins gailėtis už nuodėmes, kokią atgailą užduos? Ne, šitokios situacijos nepakėlė nė kun. Stripaičio sąžinė. Ir jisai pasibeldė į Vasario duris.
- Žinai ką, brolau, - tarė prisigerindamas, - pavaduok tu šiandien mane pas ligonį. Piktupis atvažiavo. Sūnus serga. Tu pats supranti, kad man nepatogu važiuoti... Dabar, žinoma, ant manęs kaltę verčia...
Vasaris susitraukė kaip ežys, pajutęs pavojų. Jis žinojo, kas per penitentas - rudasis bernas. Jo išpažintis ir šventvagiška Komunija kaip kokia rakštis buvo įstrigusi į jauno kunigo atmintį. Jis instinktyviai kratėsi ir vengė antrą kartą nugrimzti į tą klaikią sąžinę, ir tai dar mirties akivaizdoj! Bet jokios išeities nebuvo. Stripaitis, žinoma, važiuoti negalėjo. Vasaris suspausta širdžia nuėjo į bažnyčią paimti Komunijos, šventų aliejų paskutiniam patepimui ir visų reikalingų tam daiktų.
Į Piktupį buvo apie 5 kilometrai kelio, ir važiuoti reikėjo visą valandą. Arkliai buvo menki, o iš nakties palijo. Kun. Vasaris, įsisupęs į apsiaustą nuo žverblaus vakarų vėjo, mintimis kartojo ligonių lankymo apeigas ir spėliojo įvairias šio vizito galimybes. Viena galimybė buvo tokia, kad, jam nuvažiavus, ligonis bus jau miręs. Nuo šitos minties lengvėdavo kunigo krūtinėj, kad nereiks atlikinėti sunkios pareigos, bet ir pasibaisėjimas nuverdavo širdį, atsiminus ligonio padėjimą ir šiurpią jo ligos priežastį.
Pagaliau atvažiavo. Moterys, pamačiusios, kad kunigas jau kaime, tekinos bėgo į Piktupių kiemą pasitikti Švenčiausiojo. Be krikščioniškų jausmų, jas traukė dar ir didelis smalsumas, nes ligonis buvo nepaprastas ir ar ne pats kun. Stripaitis atvažiuos jo prirengti į amžinąjį gyvenimą? Žmonių prigužėjo pilnas kiemas. Kunigui pasirodžius vartuose, visi puolė ant kelių ir užgiedojo "Tegul bus pagarbintas Švenčiausias Sakramentas".
Kun. Vasaris dar nebuvo pratęs važinėti pas ligonius, o pas sunkiai sergantį dabar atvyko pirmą kartą. Kad ligonis serga sunkiai, buvo galima pajusti vos tik įvažiavus į kiemą. Tai rodė susirinkusių gausumas, jų žvilgsniai, jų veidų išraiška ir ta visa įtempta laukimo nuotaika, sprogusi jiem puolus ant kelių ir užgiedojus šventą giesmę.
Kunigas išlipo iš vežimo ir susijaudinęs žengė į trobą. Jį pasitiko priklaupdama senė Piktupienė ir atidarė duris. Kunigas, kalbėdamas "Pax huic domui", pašlakstė švęstu vandeniu. Troba buvo tamsi ir žema. Priešais, ant baltai apdengto stalo, stovėjo medinis kryželis ir degė dvi žvakės. Kunigas padėjo Komuniją, aliejus ir davė ženklą, kad jį paliktų su ligoniu vieną. Kampe stovėjo lova, ant kurios gulėjo žmogus su aprišta galva. Kunigas Vasaris sunkiai galėjo jį pažinti. Jis buvo sulysęs, pajuodęs ir apžėlęs neskusta ruda barzda. Gulėdamas aukštielninkas, su apraišiota galva, užmerktomis akimis ir įkritusiais veidais jis jau dabar buvo panašus į numirėlį.
Kunigas prisislinko suolelį ir atsisėdo pradėti išpažinties. Bet ligonis nejudėjo. Iš jo alsavimo buvo galima spėti, kad jis miega. Kas daryti? Žadinti? Bet pats kunigas žadinti ligonį bijojo. Jis pravėrė duris ir pašaukė jo motiną.
- Ar seniai ligonis miega?
- Nuo pietų, kunigėli. Tėvas jau buvo išvažiavęs, kaip užmigo. Visą priešpietį daužėsi ir klajojo... Andriau!.. Andriau!.. - ėmė žadinti ji sūnų, - kunigėlis atvažiavo su Švenčiausiu. Spaviedokis, vaikeli!
Andrius praplėšė blakstienas, bet buvo matyti, kad jis nesusivokia, kas apie jį darosi. Jis pablūdusiai vedžiojo aplinkui akimis, bet nieko nesakė.
- Spaviedokis, vaikeli. Kunigėlis atvažiavo su Švenčiausiu, - kartojo motina, judindama jo ranką.
Kunigas vėl paprašė palikti jį vieną su ligoniu ir pasislinko arčiau. Bet ligonis vis tylėjo. Kaip jį prakalbinti, kas jam sakyti? Visos kasdienės išpažinties formulės čia atrodė menkos, netinkamos. Čia reikėjo gilaus, nuoširdaus, įtikinančio, bet ir autoritetingo žodžio. Štai kur kunigo gabumų ir kunigiško uolumo bandymas! Čia reikėjo apaštalauti, čia reikėjo rasti raktas į nusidėjėlio širdį.
Kunigas Vasaris pradėjo kalbėti:
- Klausyk, brolau. Aš atvažiavau tau padėti. Tu sunkiai sergi. Dievas duos, pasveiksi. Bet vis dėlto pasiruoški. Atlik išpažintį, ramia sąžine priimk Komuniją, kad galėtum visai atsiduoti Dievo valiai...
Jis kalbėjo ir jautė, kad kalba ne tai, kas reikėtų. Jam pačiam tie žodžiai buvo svetimi ir taip neįtikinamai skambėjo jo lūpose. Tad ar galėjo jie paveikti penitentą? Ligonis pažiūrėjo į kunigą drumstu žvilgsniu ir prašvokštė vienintelį žodį:
- Nemirsiu...
- Ką gi žinai, brolau, kad nemirsi? Ne šiandien, tai ryt visi mes mirsime. Nelauki paskutinės valandos. Sakyki, kokias nuodėmes atsimeni. O gal ir pereitos išpažintys nebuvo geros? Ar pereitą kartą išrišimą gavai?
- Nemirsiu, - atkakliai kartojo ligonis, - nenoriu...
- Vis dėlto pabandyki. Ar seniai buvai išpažinties?
- Nežinau...
- Ar išrišimą gavai?
- Nežinau...
- Ar kunigas leido priimti Komuniją?
Ligonio veidas iškrypo, ir jis sunkiai sudejavo sukandęs dantis.
Kunigą Vasarį apėmė desperacija. Kas bus? Argi reiks taip ir grįžti, nieko nelaimėjus? Jis buvo girdėjęs kunigus kalbant, kad beveik nesą tokių užkietėjėlių, kurių sunkioj ligoj, o ypač prieš mirtį, negalima būtų sugraudinti ir į Dievą pakreipti. Tik reikia mokėti. Tad kun. Vasaris, norėdamas laimėti ligonio palankumą, ėmė klausinėti apie jo ligą.
- Ką tau skauda, brolau? Galvą? Labai skauda? Aš palūkėsiu. Tu pamąstyk ir, ką atsimeni, man sakyki.
Bet berno akys staiga žybtelėjo pykčiu, ir jis net dantimis grikštelėjo.
- Vis tiek aš jam nedovanosiu... Paminės jis mane... - sumurmėjo raukdamas antakius.
- Kam nedovanosi?.. Kas paminės?..
- Didelis daiktas, kad jis kunigas!.. Man vis tiek... Jei lenda muštis, tai ir gaus...
- Ką tu čia kalbi? - susuko išsigandęs Vasaris. - Tu guli mirties patale ir galvoji apie kerštą? Kristus įsakė dovanoti savo priešam, ir pats dovanojo. Paliki Dievui teisti kitus, o pats savim rūpinkis.
Jis vėl pajuto, kad kalba neįtikinamai, ir nutilo, nes pamatė, kad ligonis ima jaudintis ir pykti. Kraujas mušė jam į veidą, akys degė nesveiku karščiu, jis sunkiai alsavo ir nervingai gniaužė kumštis. Kun. Vasaris su didėjančia nerimastim žiūrėjo į savo penitentą, bijodamas, kad jis vėl neimtų klajoti.
- Nusiramink, nusiramink, - kartojo kunigas. - Gal vandens išgersi?
Bet bernas nusitvėrė rankomis už lovos kraštų ir atsisėdo. Valandėlę jis žiūrėjo įbedęs akis į nuodėmklausį ir staiga stvėrė jį už krūtinės. Jam pasivaidino kun. Stripaitis.
- A, nedovanosiu!.. Tu mane primušei!.. Dividendas!.. Jonai, rėžk buteliu!.. Vyrai, laikykit! - rėkė jis, vis stipriau įsikirsdamas nagais į kunigo kamžą ir sutaną.
- Žmonės!.. Pagalbos!.. - sušuko persigandęs kunigas. Durys atsidarė, į pirkią įbėgo tėvai ir kaimynai ir su dideliu vargu paguldė ligonį atgal į jo guolį. Du vyrai turėjo laikyti jo rankas, kol pamažu aprimo.
- Jis dažnai, kunigėli, taip klajoja, - pasakojo motina. - Vis kunigo Stripaičio negali užmiršti. Grasina, kad atkeršys, ir gana. Ak tu Dieve, Dieve!.. Susimilk ant mūsų, nusidėjėlių!..
Apie išpažintį tokiose aplinkybėse negalėjo būti nė kalbos. Bet motina nerimastavo:
- Kaipgi su sakramentais, kunigėli? Gali ir numirti vargšelis...
Bet kunigas svyravo:
- Negalima, motin... Išpažinties nenorėjo, atgailos nedaro...
- Vaje, kunigėli, tai jis tik iš karščio taip. Tik dabar jam tokis blūdas užėjo. Nuo ryto jis pats kunigo šaukėsi. Ir išpažintį norėjo atlikti, ir paskutinį Patepimą priimti.
Kun. Vasaris, nors abejojo dėl penitento nusiteikimo, vis dėlto nutarė jam išrišimą duoti sub conditione. Ligonis dabar gulėjo visai nurimęs, užsimerkęs ir sunkiai alsuodamas. Nežinia, ar jis girdėjo kunigo žodžius ir šabloniškus graudenimus, kuriuos tas skaitė iš "Vade mecum".
Davė ir paskutinį Patepimą. Šventais aliejais darė kryžiaus ženklus ant akių, ausų, nosies, burnos, rankų ir kojų, kalbėdamas sakramentalinę formulę, kurioj buvo meldžiama, kad Dievas atleistų tais organais padarytas nuodėmes. Ligonis visą laiką gulėjo nejudėdamas. Viskas buvo atliekama labai atsargiai, kad jis vėl neimtų triukšmauti. Komunijos jam kunigas nedavė ir širdy džiaugėsi, kad, imdamas atgal su savim Švenčiausią, jis išvengia pasikalbėjimo su ligonio tėvais ir kaimynais. Jis trumpai vien išreiškė vilties, kad ligonis dar pagysiąs ir antrą kartą šaukti kunigo nereiksią.
Važiuodamas atgal, kun. Vasaris skendėjo liūdnose refleksijose dėl šio vizito ir apskritai dėl pastoracijos darbo Kalnynų parapijoj.
Buvo jau visai tamsu. Arkliai žingine klampojo kelio purvyną, vežimas krypuodamas slinko pirmyn iš lėto, nuobodžiai. Jauno kunigo širdy buvo kartu ir tuščia. Šitas svarbus žygis pas ligonį, į kurį jis atvyko taip nerimastaudamas, štai pasibaigė visišku nepasisekimu, pralaimėjimu. Ligonis jį atstūmė, išniekino, neparodė jokių atgailos ženklų, o jis davė jam išrišimą ir paskutinio Patepimo sakramentą. Kitaip jis ir negalėjo pasielgti, bet kas iš to? Tai buvo vien gryna formalybė, tuščia, nereikšminga. Ligonio sąžinės nei širdies jis nepalietė, su Dievu nesutaikė, mirti neparuošė. Kas kaltas? Ligonio atkaklumas? Ligos sunkumas? Stripaičio įžūlumas? Jo, nuodėmklausio, nesugebėjimas? Viskas kartu. Pagaliau, vis tiek kas kaltas, šis nepasisekimas kaip sunkus akmuo užgulė jaunam kunigui ant krūtinės.
Antrą kartą susidūręs su ta neapšviesta sąžine, su tuo begaliniu moraliu skurdu, kun. Vasaris pajuto visą savo pašaukimo sunkumą ir atsakomybę. Ir jam vėl atsistojo žūtbūtinis klausimas: ar tesėsiu?.. Pastoracijos darbas tamsioj užkampio parapijoj pareikalaus iš jo visų pajėgų, viso laiko. Kunigas lydi žmogų nuo užgimimo ligi mirties, per visą gyvenimą. Ar jis, poetas Vasaris, bus palydovu ar klaidintoju?.. Bažnyčios įstatymai, tradicija ir papročiai yra nustatę keleriopas pastoracijos formas. Sakramentų teikimas, pamaldos, pamokslai, katekizacija, parapijos lankymas - visa tai apaštališko darbo formos.
Dar būdamas aukštesniuose seminarijos kursuose jis ne kartą pastebėdavo, o dabar ir visai aiškiai patyrė, kad tos formos labai dažnai esti tuščios arba su tokiu turiniu, kuris netiko Bažnyčios minčiai. Sakramentai teikiami skubotai, pamaldos be pamaldumo, pamokslai - ak, tie pamokslai! Tas viešas Evangelijos ir Dievo žodžio profanavimas iš sakyklos! Kokių tik mizerijų ir nesąmonių galima išgirsti Lietuvos bažnyčiose!.. Katekizacija - paviršutiniška ir nepedagogiška. Seminarijoj juos mokydavo įvairių katekizavimo metodų, bet parapijoj visa tai pritaikyti "nėra laiko". Lankymas parapijos virto žeminančiu kalėdojimu ir esti atliekamas ne su tikslu pažinti dvasinį, dorovinį parapijos būvį, bet pasirinkti daugiau kalėdos, pasipelnyti, pasivaišinti.
Svarstydamas tokias mintis, jaunas kunigas Vasaris pirmą kartą pajuto savo širdy piktą jausmą ne vien kunigam ūkininkam, visuomenininkam ir politikam, bet ir apskritai visam luomui, neišskiriant nė savęs pačio.
- Kuo aš geresnis už juos, - mąstė jis vienas sau. - Juk ir aš norėjau būti ne tiek kunigu, kiek literatu, poetu. Aš kartais nė nesijaučiu esąs kunigas. Mane masina poeto laisvė, pasaulis, moterys... Kaipgi man gali sektis pastoracijos darbas?..
Mintis, kad jis gali tapti kunigu nevykėlių, užklysdavo ne kartą jam į galvą, ir jis nerasdavo savy atspirties tai minčiai nugalėti.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
