lt
V
Išėjęs iš klebonijos sodo, jis pasuko dešinėn link dvaro, nes čia kelias buvo geresnis ir vietos gražesnės. Jis žinojo, kad už dvaro ras ežerą ir pušynėlį - ir šitą vietą jo vaizduotė piešė romantiškiausiais gamtos vaizdų dažais.
Dvaras, pro kurį jam reikėjo eiti, buvo tas pats, iš kurio Kalnynų klebonas nuomojo lauko. Klebono nuomone, dvaro reikalai buvo gerokai pašliję, dėl to jis metai iš metų lūkuriavo, ar negaus visai atpirkti nuomojamą sklypą.
Dvaras priklausė surusėjusiam baronui fon Reinekei, kurį žmonės vadino stačiai Rainakiu - ir tai jam labai tiko, nes akis turėjo iš tiesų rainas. Pats baronas, sako, išgirdęs sulietuvintą savo pavardę, buvo ja visai patenkintas. Rainakis, jam atrodė, skamba visai graikiškai, rimtai, tuo tarpu vokiška pavardė primena populiarią pasaką "Reineke-Fuchs"... Iš tiesų, licėjuje ir vėliau Miuncheno universitete, ypač pirmą semestrą, Rainakučiui jo draugai nuolatos įkyrėdavo, pravardžiuodami "Reineke-Fuchs", "Reineke-Fuchs"... Trečiame semestre jis dėl to pravardžiavimo turėjo dvikovą ir gavo rapyros smaigaliu geroką brūkšnį per žandą. Šitos žaizdos randas jam garbės nepadarė, ir jis vengdavo aiškinti, kad dvikova buvusi dėl "Reineke-Fuchs".
Pramintas Rainakiu, jis pajuto simpatijos lietuvių kalbai, staiga tapusiai jo akyse taip panašia į garbingas klasiškosios senovės kalbas. Netrukus po to iš Kalnynų klebono, dar Platūno pirmatako, jis gavo Neselmano išleistą su vokišku vertimu Duonelaitį ir su malonumu jį perskaitė. Jis išmoko keletą dešimtų lietuviškų žodžių ir nepaprastai mikliai mokėdavo jais operuoti, kai tekdavo šnekėtis su dvaro žmonėmis arba šiaip, progai esant, pasigirti lietuvių kalbos mokėjimu. Baronas Rainakis turėjo savo charaktery šiek tiek komiškų ir maniakiškų bruožų, bet užtat buvo niekam nekenksmingas ir geros širdies žmogus. Kalnynų dvarą jis paveldėjo iš savo viengungio dėdės keleriais metais anksčiau, negu kun. Platūnas atsikėlė į parapiją klebonauti, bet jiedu pasipažino tik tuomet, kai klebonas ėmė intensyviai ūkininkauti. Javų ir gyvulių veislės gerinimo reikalai pastūmėjo kleboną susinešti su dvaro ūkvedžiu, o per jį ir su pačiu ponu. Bet pažintis ilgą laiką pasiliko gana tolima. Ponas buvo nekatalikas, retai dvare sėdėdavo, o reikalam atlikti dažniausiai pakakdavo ūkvedžio.
Bet štai vieną vasarą baronas parvažiavo į dvarą su jaunute gražia žmona. Ponia baronienė buvo lenkaitė ir katalikė, išauklėta religijos formose ir kartas nuo karto pasigendanti dvasiško maisto. Palaikyti santykius su Bažnyčia jai buvo gero išauklėjimo ir poniško stiliaus reikalas. Tad ponai baronai, kada tik parvažiuodavo į dvarą, vizituodavo kleboną, gausiai aukodavo bažnyčiai ir kviesdavo kunigus pietų arba vakarienės. Jeigu Kalnynų klebonas būtų buvęs mažiau šykštus, o labiau kultūringas, tai santykiai su dvaru būtų, susidarę ne vien korektiški, bet ir draugiški.
Kun. Vasaris iš zakristijono ir Julės jau žinojo, kad ponai baronai, važiuodami žiemai į šiltus kraštus, užsuko į dvarą ir kad netrukus turbūt atsilankys klebonijoj. Eidamas pro dvaro sodą, jis smalsiai žvilgčiojo į aną pusę tvoros, bene pamatys paslaptinguosius ponus baronus ar bent kokį jų gyvybės ženklą. Dvaras ir jo gyventojai Vasariui visados atrodydavo apsupti kažkokio paslaptingumo ir romantikos. Sode jis nieko ypatinga nepastebėjo. Sodas buvo didelis, iš kraštų apaugęs aukštomis liepomis, viduj obelys ir kriaušės linko nuo vaisių daugybės. Priėjęs vidurinę alėją, jis pamatė dviejų aukštų mūrinio rūmo fasadą. Jam pasirodė, kad sodas buvo švariai laikomas, o rūmai stilingi ir gražūs.
Toliau kelias, aplenkdamas dvarą, sukosi į dešinę ir kilo į kalnelį. Kunigas peršoko grabę ir padirvio taku leidosi tolyn Jis jautėsi kaskart guvesnis, tartum kiekvienas žingsnis jį vis labiau skyrė nuo naujo gyvenimo nemalonumų. Šita giedri rugsėjo pabaigos diena kėlė jame tą giedrą, lengvą nerūpestingumą, kuriuo gamta apdovanoja ją mylinčius žmones, nors jie būtų ir didžiausių rūpesčių slegiami.
Kunigo Liudo Vasario kunigavimo karjeroj patirti rūpesčiai ir nemalonumai, tiesa, dar nebuvo labai dideli, vis dėlto ir po jais jau slėpėsi ne vienas svarbus vyriausiojo bandymo klausimas: kaip tu priimsi ir nugalėsi savo pašaukimo pareigas ir sunkenybes, kaip tu priimsi gyvenimo reiškinių įvairybę, kokia nusistos tavy pagrindinė nuotaika, kiek tu būsi atsparus laukujam pasauliui ir vieningas savy, - toks tu būsi ir kunigas.
Vasaris, seminarijoj daug kankinęsis ir abejojęs dėl savo pašaukimo, savo kunigavimo pradžios bandymam buvo ypatingai jautrus. Jis žinojo, kad dabar jau visos svarbiausios jo likimo spyruoklės yra užsuktos ir paleistos į darbą. Ir štai dabar pamažu iš įvairių sukrėtimų, smūgių ir vingių jam teks konstatuoti, ar tų spyruoklių veikimas yra suderintas ir eina viena kryptimi, ar jos neužsiteršia šiukšlėmis ir ar turi pakankamai tamprumo.
Seminarijoj viskas buvo pagrįsta teorija, geromis viltimis ir norais, apsaugota izoliavimu ir drausme. Čia gi bus ne tik bandymas, bet realus ir ilgas gyvenimo darbas, praktika, kurią išlaiko tik tie, kurių pajėgos suderintos, koordinuotos ir atitinka vykdomą uždavinį ir siekiamą tikslą. Nei geri norai, nei laisva valia, nei nusikaltimas ir nuodėmė čia neturi lemiamos reikšmės. Nes jeigu du lygiai paruošti ir lygiai gerų norų kunigai po 30 metų vienas tampa vyskupu, o antras slaptu ateistu arba ekskunigu, tai nejaugi čia nuopelno ar nuodėmės, stiprios ar silpnos valios klausimas? Kur tie momentai, kurie antrojo kelią pakreipė priešinga linkme? Dėl ko įvyko pirmasis momentas, esant dar geriem noram ir tvirtam pasiryžimui ištverti? Dėl valios silpnumo, dėl Dievo malonės stokos? Bet juk tai ne nuo mūs pareina. Vadinasi, taip turėjo būti. Ir jeigu nenorime tapti fatalistais, turime pasakyti, taip įvyko dėl to, kad antrojo pajėgos ir visa jo esmė nebuvo suderinta su tikslu ar bent jo siekiamomis priemonėmis.
Jeigu jaunam kunigui Vasariui jo kamendoriavimo pradžioj būtų kas iškėlęs fatališką dilemą arba-arba, greičiausiai jis būtų atsakęs, kad tai kunigų kategorijai, kurią ta dilema liestų, jis nepriklausąs; kad jis gal nepasieks kunigiško tobulumo, kad jis gal sustos pusiaukelėj, kad jis gal pražudys savo talentą, bet atgal, priešinga kryptim, nepasuks. Iš tiesų gi jau vien dėl to, kad jis budriai sekė savo vidaus gyvenimą ir kvalifikavo įspūdžius, jie savaime krovėsi į tos dilemos svarstykles: arba tavo siela atitinka kunigystės tikslą ir tu liksi geru kunigu ligi galo, arba neatitinka - ir tu pasuksi atgal, bet nesustosi pusiaukelėj.
Kun. Vasaris nė nepasijuto, kaip sparčiais žingsniais pasiekė kalnelio viršūnę. Jis sustojo, giliai atsikvėpė ir, nusiėmęs skrybėlę, apsidairė aplinkui, gėrėdamasis apsupančiu jį reginiu. Atsigrįžęs atgal, jis pamatė pakalnėj visus dvaro trobesius ir sodą, toliau pro medžius kyšojo klebonijos stogai, Kalnynų, bažnytkaimis ir už viską apylinkėj aukštesnis bažnyčios bokštas. Pasisukęs vėl į tą pusę, kur ėjo kelias, kunigas netoliese kairėj pamatė nedidelį ežerėlį, kurio vanduo iš tolo atrodė dar mėlynesnis negu giedras to popiečio dangus. Anoj ežerėlio pusėj kalvos ir kalneliai su ūkininkų trobesiais ir medžiais siaurino reginį, ir pats ežerėlis dėl to atrodė mažesnis» negu buvo iš tiesų. Priešais, prie kelio tarp dvaro laukų ir kaimo, driekėsi nedidelis pušynėlis, o iš dešinės dvaro laukai ėjo ligi pat miško, kuris kaip kokia tamsi siena baigė reginį.
Klaidžiodamas akimis nuo ežerėlio per pušynėlį ir dvaro laukus ligi pat miško, ant vienos kalvos kunigas pastebėjo tris keistos išvaizdos raitelius. Iš pradžių jis pamanė, bene bus tai koki kareiviai ar policininkai, bet tuojau įsitikino, kad ne. Raiteliai buvo apsivilkę tamsiais, o gal ir visai juodais drabužiais, bet jų baltos krūtinės švietė iš tolo. Du dėvėjo apskritas, mažais bryliais skrybėlaites, o trečias, iš pažiūros stambiausias, pilką kepuraitę. Jie visi trys ant gražių sartų arklių pamažu leidosi vieno kalnelio šlaitu, ir kun. Vasaris atsidėjęs sekė šitą dar niekad nematytą vaizdą.
Nusileidę nuo kalnelio, jie stabtelėjo ir apie kažką tarėsi, mostaguodami rankomis. Staiga vienas skrybėliuotas, kurio krūtinės baltumas ir liemens laibumas krito kunigui į akis, sudrožė, suskatino arklį, ir šuoliu kaip pasiutęs leidosi lėkti per gryną lauką. Vasaris nuo savo kalnelio matė, kad raitelis lekia stačiai ant plataus griovio, iškasto nubėgti vandeniui iš dirvų į ežerėlį. Raitam peršokti griovį atrodė nemenkas daiktas, bet raitelis dar labiau supliekė arklį, kilstelėjo pavadžiais ir laimingai perskrido į kitą griovio pusę. Šis, matyt, ir buvo jojimo tikslas, nes raitelis sustojo, atsigręžė į paliktuosius savo draugus ir, takšnodamas arkliui per sprandą, laukė jų atjojant.
O šie, mojuodami skarelėmis, ristute leidosi į tą pačią vietą. Truputį toliau per griovį buvo tiltelis, ir visi trys, vėl susijungę, nujojo į kelią, kuriuo reikėjo eiti ir kunigui Vasariui.
- Kas per tipai? - stebėjosi kunigėlis, eidamas tolyn keliu, kur turėjo sutikti raitelius.
Bet raiteliam artėjant, jo nustebimas augo kaskart didyn. Jis ėmė įžiūrėti, kad du su vyriškomis kietomis skrybėlėmis tai buvo berods moterys, kurių viena, laibaliemenė, lėkė per lauką ir šoko per griovį.
Ji jojo iš Vasario pusės, ir kunigas spėjo pamatyti, kad tai buvo jauna ir labai graži ponia. Jis taip pat spėjo pamatyti, kad vyriško fasono skrybėlė puikiai tiko prie gyvo, įrausvinto jos veido, kad ji buvo apsivilkusi juodu vyriško kirpimo surdutu ir kad jos apikaklė buvo parišta baltu plačiu kaklaraiščiu. Tik šis plevėsuojantis kaklaraištis, aukšta krūtinė ir laibas liemuo davė moterišką akcentą jos rūbam ir stuomeniui. Likusios gi jos tualeto dalys vėl buvo vyriškos: dryžos languotos kelnės ir ligi kelių aukštais aulais, lakieruoti batai. Ir ant arklio ji sėdėjo vyriškai, stypčiodama balno kilpose ir gerai valdydama pavadžiais karšto arklio kaprizus. Kunigas dar spėjo pastebėti, kad antra ponia buvo kiek senyvesnė, stambesnė ir ant arklio sėdėjo moteriškai: pusiau šonu, abi kojas laikydama vienoj pusėj. Vyriškis, kurio aprėdalas skyrėsi nuo ponių vien tik kepure, siauru kaklaraiščiu ir mažesniu krūtinės iškirpimu, buvo jau senyvas ponas, visai skustas, kumpanosis, su širmais iki žandų užleistais bakenbardais.
Kun. Vasaris jau susiprotėjo, kad čia bus dvaro ponai, baronai Rainakiai, ir, kaip nepažįstamas, norėjo nežymiai praeiti pro šalį. Bet jaunosios ponios arklys, ar tai dėl to, kad Vasaris tuo tarpu pasirodė pro medį, ar dėl to, kad vėjas suplazdeno kunigo sutaną ir paleriną, staiga taip siūbtelėjo į šalį, kad tik ponios meistriškas įgudimas jodinėti išgelbėjo ją nuo maudynės pasitaikiusioje toj vietoj baloje. Vasaris sumišo ir nusigando, bet ponia linktelėjo jam galva, linksmai nusišypsojo ir sušuko lenkų kalba:
- Prašau kunigo nenusigąsti. Tai niekniekis. Aš jodau kaip amazonė, ir manęs jokis arklys neišmes iš balno.
Vasaris nusiėmė skrybėlę ir jau norėjo atsiprašyti, bet ponia, pertraukdama jį, paklausė:
- Kunigas iš toli?
- Aš čia pat iš Kalnynų, ponia.
- Iš Kalnynų? Kaip tai gali būti, kad aš tamstos nepažįstu?
- Aš dar tik kelios dienos kaip Kalnynuose.
Čia ponas mandagiai kilstelėjo kepurę ir prisistatė:
- Malonu pasipažinti. Baronas Rainakis, ponia baronienė, - jis linktelėjo į jaunąją ponią, - ir ponia Sokolina, mano sesuo, - jis linktelėjo į vyresniąją ponią.
- Kunigas Vasaris, Kalnynų vikaras...
Ponas baronas, išgirdęs tai, atrodė labai nustebęs:
- Kaip kunigas pasakei?.. Vasaris?.. Vasaris?
- Taip, tokia mano pavardė, - savo ruožtu nustebęs patvirtino kunigas.
Baronas, matyt, norėjo jam dar kažką pasakyti ir pasuko arklį į tą pusę, bet arklys susimuistė ir skersomis ėmė trauktis atgal.
- Tikimės su kunigu arčiau susipažinti. Ligi pasimatymo! - tarė ponia baronienė, gražiai šyptelėjo ir suplakė arklį.
- Aš moku lietuviškai! - šūktelėjo atsigrįžęs baronas, ir visi trys nujojo savais keliais.
Vasaris nužingsniavo tolyn. Šitas nepaprastas susitikimas pakėlė jo nuotaiką, ir jis visas paskendo savo vaizduotėj, benarpliodamas naujos pažinties įspūdžius. Dvaras jam visuomet atrodydavo apgaubtas romantiško paslaptingumo ir viliojančio grožio. Dvaras jį traukė kaip kokia užburta pasakos pilis, kurioje piktas raganius slepia ir auksą, ir sidabrą, ir deimantus, ir žemčiūgus ir kalina gražuolę karalaitę.
Vasaris, nekultūringo kaimo vaikas, apdovanotas jautria menininko siela, poeto talentu ir dideliu įspūdingumu, instinktyviai ilgėjosi kultūros, meno ir aristokratiškos atmosferos, kurioje pagyventi jį taip traukė, kaip paliegėlį traukia saulės šiluma ir sultingas šilo kvapas. Jis žinojo, kad Lietuvos dvarai slepia didelius kultūros lobius, bet kad tie lobiai tebeglūdi tobulai izoliuoti ir neprieinami jiem, išsiilgusiem kultūros šiaudinės pastogės vaikam. Tie lobiai buvo užkeikti svetimu žodžiu.
Važinėdamas į seminariją ir iš seminarijos, pakelėj jis matydavo ne vieną dvarą - ir kiekvienas žadindavo jo smalsumą ir vaizduotę. Beveik visi jie būdavo apžėlę aukštais medžiais, - sodais ir parkais, beveik visų jų rūmai slėpdavosi tų medžių paunksmėse, beveik visi jie atrodydavo tylūs ir apmirę. Apie dvarus jis buvo nuo mažens prisiklausęs visokių pasakojimų dar iš baudžiavos laikų, o vėliau girdėjęs ir šiaipjau įvairių romantiškų nuotykių. Pakliūti į dvarą buvo jo ilgametė svajonė.
Ir štai dabar ta svajonė ima realizuotis. Jis pasipažino su ne bet kuo! Su pačiais baronais - aukštos kilmės aristokratais! Baronas, matyt, originalus žmogus, o baronienė - moteris reto grožio ir nepaprasto temperamento! Kunigui nuolatos stovėjo prieš akis vaizdas, kaip ji raita skrido per lauką ir šoko per griovį.
Taip svajodamas ir mąstydamas apie šį nuotykį ir būsimą vizitą į dvarą, jaunasis Kalnynų vikaras pasiekė šilelį. Čia, užuvėjoj, buvo taip tylu ir šilta, kad visai dar nebuvo jausti melancholiškos rudens nuotaikos. Guviai zvimbė muselės, šmėkštelėjo tarp medžių voverė, toli kažkur visa gerkle raliavo piemuo, nė kiek tačiau nekenkdamas ramiai šilelio nuotaikai ir tylai.
Vasaris paėjo toliau ir pasirinko vietą, iš kur buvo matyti ežerėlis, o pro jį Kalnynų dvaras ir bažnytkaimis. Vietelė buvo jauki ir reginys gražus. Kunigas pasitiesė apsiaustą ir pusiau gulsčiomis parvirto ant kvepiančios, saulės sušildytos žemės. Štai pagaliau jis vienų vienas, su savo mintimis ir savo atskiru pasauliu - ir jis gali dabar į tą pasaulį pažvelgti ir jame pats su savim pabūti - niekas jo nepasaugos, niekas nesutrukdys.
Tokiais momentais Vasaris jausdavosi, tartum būtų išsinėręs iš visų laikinų savo gyvenimo aplinkybių ir pasiekęs savo pačio žmogiškąją esmę. Reti tai būdavo momentai, bet jam brangūs ir reikalingi. Tokiais momentais jis pajusdavo save patį kaip kokią nepaliestą versmę, kurioje glūdi dar daug niekam nežinomų pajėgų. Tuomet jis įtikėdavo savim ir gerbdavo save. Tokiomis valandomis jis tarsi nuplaudavo nuo širdies visą per dienų dienas prisirinkusį kartumą, kai jis būdavo paprastas nusižeminęs kunigėlis, kuriam bobelės geisdavo pabučiuoti į delną, o vyresnieji konfratrai traktuodavo bent kiek iš aukšto, su protekcija arba nebojimu.
Tokis momentas prasiskleidė jam sėdint šilely, iš kur buvo matyti ežerėlis, dvaro liepos ir Kalnynų bažnyčios bokštas. Kun. Vasaris žiūrėjo į tą bokštą, prie kurio jį rišo vikaro pareigos, bet jo sąmonėj dabar nebuvo jokio savo kunigystės nujautimo. Ir jeigu kas būtų staiga tą nujautimą pažadinęs, jis sunkiai būtų galėjęs apsiprasti su mintimi, kad jis iš tiesų kunigas - sacerdos in aeternum, kad jis kasdien duoną ir vyną paverčia Kristaus kūnu ir krauju, kad jis atleidžia nuodėmes ir dalina žmonėm Dievo malones. Jis - Liudas Vasaris? Ne, tai turbūt negalimas daiktas. Juk jis štai dabar jaučia taip paprastai, žmogiškai - ir jis nori toks pasilikti - ir jis bijo viso to, kas nepaprasta, kilnu, šventa - kaip tad jis gali būti sacerdos in aeternum?..
Jis apsivertė aukštielninkas - ir kasdieniškoji realybė visai ištirpo mėlynose dangaus erdvėse, praskydo baltuose debesėliuose, išsisklaidė lengvuose pušų aromatuose. Vasaris jaučia, kad jis poetas, menininkas, kad jis patiria savy slaptą gamtos gyvenimą, ir jo pačio siela jungias su gamta, su pasauliu. Jo vaizduotė gyva ir laki. Jis sugeba gyventi ir jaudintis savo fantazijos padariniais. Tiesa, jis nieko gero dar lig šiol nesukūrė. Dar jis neranda tinkamų savo išgyvenimam motyvų nei formų. Dar tarp jo ir realybės kabo lyg kokia tiršta rūkų uždanga. Dar jis negali meniškai observuoti tikrovės ir susivokti savo pačio emocijų gausybėj.
Bet svarbiausia tai, kad jis jaučia savy Dievo kibirkštį, talento sąmonę, ir tas nujautimas stiprėja jame diena iš dienos nuo to laiko, kai jis galutinai išėjo iš seminarijos mūrų; Per tą laiką jis, tiesa, neparašė nė vieno eilėraščio, bet ir tas nerašymas ėjo daugiau iš talento nuovokos negu iš negalės. Jis nerašė, nes dar nespėjo susivokti nei savyje, nei aplink save. Jame nespėjo dar susikaupti naujo gyvenimo nuotaika, o seminarijos mūrų dvasia liko anapus jo primicijų šventės.
Kun. Vasaris, paskendęs vakaro gamtoj, visomis galiomis rausėsi savo individualybės nuovokoj, instinktyviai geisdamas kuo giliausiai joje įsistiprinti. Šalia meniškosios individualybės nuovokos jo sąmonės periferijose skraidė dar pusiau abstraktūs, pusiau konkretūs tūli moteriškumo pavidalai. Jis buvo jaunas 23 metų vyras, ir jokia askeza negalėjo numarinti jautrumo antrajai lyčiai. Be to, jis turėjo gyvą vaizduotę, karštą širdį ir poetišką sielą. Meniškieji ir erotiškieji jo sielos polėkiai visuomet jungdavos į vieną neišskiriamą viso jo emocinio gyvenimo veiksmą.
Dar seminarijoj būdamas jis įsižiūrėjo Katedroj pamaldų metu vieną moterį, kurią jis apgaubė visais idealaus, abstraktaus, simbolinio moteriškumo bruožais. Tuo pat metu jis sutiko Liucę, dabar jau ponią Brazgienę, kuri tapo pirmųjų bundančių jo vyriškų jausmų žadintoja, o šiandien štai jis pasipažino su gražia, drąsia, pasaulietiška ponia baroniene - ir nauji neaiškūs lūkesiai kaip melsvos pavasario ūkanos jau draikėsi jo minčių ir jausmų horizontuose.
Kun. Vasaris, nepaisant didelio savo kuklumo ir seminarijos disciplinos, jautė, kad jis moterim patinka, ir tas nusimanymas buvo jam taip pat malonus ir stiprinąs, kaip ir talento nujautimas. Jis nujautė, kad pašnekesys ant kelio ir pažintis įvyko baronienei norint. Tą jis susiprotėjo iš jos akių ir malonaus nusišypsojimo: tarp jųdviejų nusitiesė pirmasis, kaip voratinklis plonas, simpatijos siūlas.
Galbūt jei šitas susitikimas būtų įvykęs kitu metu ir esant kitokiai nuotaikai, kun. Vasaris būtų baronienės pažintį pasmerkęs ir nuo jos bėgęs, kaip anksčiau bėgo nuo Liucės pažinties. Bet tą dieną jo kunigiška nuotaika buvo ištirpusi giedrioj rudenio popietės gamtoj, ir jis, ilsėdamasis šilely, jautė, mąstė ir gyveno kaip kiekvienas kitas 23 metų amžiaus vyriškis ir dar poetas.
Tokiu būdu ir po juoda kunigo sutana kartais beprotiškai suplazda širdis, rudenio saulė sviedžia pavasariškai karštą spindulį, ir moteries burtai priverčia žavėtis neišmintingomis svajonėmis.
Kun. Vasaris, tą vakarą parėjęs namo, gana smulkiai klausinėjo kun. Stripaitį apie dvarą ir jo ponus. Stripaitis su įprastu cinizmu painformavo savo kolegą, kad Rainakiai - "velnias žino, kas per tipai", kad dvare kartais esti "pasiutusių orgijų", kad parko alėjose porelės taip flirtuodavo, kad "net tvoros braškėdavę", ir kad baronienė turbūt esanti "ne vieno murdyta bestija", bet vis dėlto katalikė, nes eina išpažinties, duoda mišiom ir kasmet ką nors dovanoja bažnyčiai.
Vasaris netikėjo savo kolegos apibudinimais, nes jau žinojo jį esant palaido liežuvio ir stačiokiškos dvasios žmogų. Bet tą naktį jis miegojo neramiai.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
