en
IV
Parvažiavęs iš miesto, kun. Stripaitis papasakojo daug naujienų. Pirmiausia jis nuramino kleboną, kad kviečių kainos laikosi tvirtai ir net turi tendencijos kilti.
- Kilti? - nustebo klebonas. - Ir sakyk tu man dabar!.. Gal ir gerai, kad išlūžo tie trys krumpliai. Ak, kiek tai kartais žmogus prisinervini visai be reikalo... O pas pralotą buvai?
- Buvau. Seną giesmę gieda. Nereikia jam nei kooperatyvo, nei "Žagrės". Ir klebono ūkis seniui ramybės neduoda. Ė, tikri nesusipratėliai! Žiūrėtume, kas liktų iš katalikiškos Lietuvos, jeigu mes socialinį veikimą ir ekonomines organizacijas paleistume į pirmeivių nagus!
- Apie mano ūkį tegu jis nesirūpina! - pyko klebonas. - Ne jo kišeniaus padedamas aš atsistojau ant kojų. Parapijai aš skriaudos nedarau. Bažnyčios reikalam ir iš savo pačio kišeniaus nemaža prikišu. Ir savo pareigas kaip klebonas, ačiū Dievui, ne blogiau atlieku už jį patį.
- Atsilikęs senis, aiškus dalykas, - pritarė vikaras. - Jie negali suprasti, kaip svarbus yra visai apylinkei pavyzdingas ūkis.
- Sakei, kad atvažiavo tas bloznelis?
- Sakiau. Bet iš pirmų žodžių pamačiau, kad pralotas jo pusėj. O-o, pasirodo, kad Vasaris turi už savęs pečius!
- Nejaugi?! Kas gi tad?
- Yra ten visa kompanija adoratorių ir patarėjų. Pralotas nė kalbėti nenori. Pagaliau, ne tą, tai kitą. Reikalingas, sako, Kalnynuose trečias kunigas, ir tiek.
Klebono veidas apsiniaukė. Jis buvo žmogus atkaklus, bet vyresnybę užgauti bijojo. Jeigu jau Naujapolio pralotas užtarinėja Vasarį, tai klebonui Platūnui savaime siūlėsi išvada: keisk taktiką! Nes Naujapolio pralotas - tai ne bet kas! Tu savo pakluonėj su kun. Stripaičiu gali ant jo urzgėti ir kalnus griauti, bet jam priešintis - pavojinga.
Šitas Kalnynų klebono ir pirmojo vikaro pašnekesys ėjo iš tiesų klebonijos pakluonėj, kur abudu kunigai, susėdę ant rąstų saulės atokaitoj, pro atdaras duris žiūrėjo, kaip dvaro kalvis darbavosi prie kuliamosios. Kun. Stripaitis neseniai buvo atėjęs iš krautuvės nuraminti klebono dėl kviečių kainų ir pasidalinti įspūdžiais. Pataikė jis ateiti prieš pat pietus, nes abiem kunigam laikas buvo pinigas tikrąja tų žodžių prasme. Iš tiesų, vos spėjo pasikeisti keliais sakiniais apie Naujapolio pralotą ir kun. Vasarį, per kiemą tekina pasirodė Julė.
- Prašom, kunigėliai, pietų!
- Jaunuką pašaukei? - grįžtelėjo klebonas.
- Jau laukia, klebonėli.
- Jule, Jule! - šūktelėjo Stripaitis. -Patinka tau jaunukas?
- Kur nepatiks, kunigėli! Tokis geras kunigėlis! Išpažinčių tai jau kad klauso! Vakar nubėgau į bažnyčią, kai atlydėjo nabašninką. Sakau, pažiūrėsiu, ar labai verks Motūzų moterys savo Petrelio. Ak tu Dievulėliau, kad verkė, tai verkė - net širdis plyšo žiūrint. O labiausiai tai senė Motūzienė žodžiais pradėjo raudoti. O kunigėlis Vasaris, žiūrau, išpažinčių klauso. Nepatikėsit, kunigėli, Piktupio Andrius - tas rudis! Net sušilo kunigėlis Vasaris - labai ilgai jį mokė. Mačiau, prie Komunijos ėjo. Tyčia žiūrėjau.
- Tu darbo neturi šnipinėti apie klausyklas! - subarė ją klebonas.- Tu pati spaviedokis dėl savo ilgo liežuvio ir tinginiavimo.
- Eisiu, klebonėli, eisiu! Abidvi su Agnieška susitarėm. Jau labai norim išgirsti, kaip kunigėlis Vasaris per išpažintį mokina.
Čia kunigas Stripaitis mirktelėjo klebonui ir tarė:
- Žinai tu ką, Jule? Tu patark visom davatkom, tegu eina išpažinties pas Vasarį. Dabar kunigai pirmus metus po įsišventimo išrišimą duoda su 7 metų atlaidais.
- O Dievulėliau! Paskelbkit, kunigėli, ir iš sakyklos.
- Ne, skelbti to negalima. Tai tik artimųjų privilegija. Julė su linksma žinia nudulkėjo į virtuvę. Pietūs šį kartą buvo jaukesni. Pats klebonas pora sakinių prakalbėjo į Vasarį. Stripaitis gi, pataikęs patogų momentą, paslaptingai šyptelėjęs, taip pat kreipėsi į jaunąjį savo kolegą:
- Kunige Liudai, bet kokių lauktuvių aš tau parvežiau iš Naujapolio, tu nė neįspėtum.
- Lauktuvių?.. Man?.. Iš tiesų nesitikėjau.
- Taip, taip: labų dienų iš vienos labai gražios poniutės.
Liudas pajuto, kaip jam stuktelėjo širdis ir kad jis nesulaikomai ima rausti. Mažos, aptukusios Stripaičio akutės, pamačiusios Vasario sumišimą, dar labiau sumažėjo, ir visas jis pradėjo kratytis nuo tylaus, sulaikomo juoko.
- Kaip paraudo vargšelis! Na, nieko, nieko... poniutė warta grzechu, dargi śmiertelnego. Kai pasakiau, kad Vasaris Kalnynuose, tik suspindėjo akutes... Tuoj ir man palankesnė pasidarė.
- Na, na, kas tai per romansai? - susidomėjo klebonas.
- Dabar jau tegu pasakoja pats Vasaris. Mano rolė atlikta.
Bet Vasaris gynėsi tikrai nežinąs, nuo ko tos labos dienos. Naujapoly jis turįs ne vieną pažįstamą, tad galįs ir apsirikti spėdamas.
- Neapsirinki, brolau, galvą guldau, kad dabar mąstai apie ponią Brazgienę.
- Kas ta ponia Brazgienė? - vėl įsikišo klebonas.
- O, kunige klebone, tai pirmoji Naujapolio gražuolė ir kun. Vasario simpatija.
Čia Julė, kuri tuo tarpu padavinėjo į stalą, garsiai sutrinksėjo lėkštėmis, tarsi reikšdama pasipiktinimą tokiomis dvasiškų tėvelių kalbomis. Vasariui pasidarė drovu, bet vyresnieji kunigai nekreipė į tai jokio dėmesio.
- Ir sakyk tu man dabar! - nustebo klebonas. - Simpatija!.. Kaip tai simpatija?..
- Labai paprastai. Kodėl jauna graži ponia negali jausti simpatijos jaunam gražiam kunigėliui - ir atvirkščiai? Juk štai Julė prisipažino, kad ir jai kunigėlis patinkąs. Tiesa, Jule?
Bet Julė trinktelėjo durimis ir tik anoj pusėj kažką atsakė.
- Nepiktinkit tarnaitės, kunige Jonai, - pastebėjo susigėdęs Vasaris.
- Na, brolau, Julė greičiau papiktins tave, negu tu Julę.
- Kurgi jūs susitikote su ponia Brazgiene?
- Pas ją pačią. Atėjo man į galvą laiminga mintis. Reikia, sakau, pasipažinti su daktaru Brazgiu. Jis dabar išrinktas į "Žagrės" centro valdybą. Reikės turėti santykių. Aš ir nusprendžiau eit pasigydyti. Virškinimas kažko netvarkoj. Nuėjau. Žmonių laukiamajame gana daug, bet mane, kaip kunigą, nuvedė į salioną. Čia ir gavau truputį šnektelėti su ponia Brazgiene. Ir su daktaru sutarėm kuo puikiausiai. Jis, sako, cicilikavotas, bet poniutė kunigėlių, matyt, visai nesišalina.
- O tamsta iš kur ją pažįsti? - kreipėsi klebonas Į Vasarį.
- Kaimynai buvome, kunige klebone. Ji - Kleviškio klebono, kanauninko Kimšos seserėčia. Prieš ištekėjimą ten ir gyveno. Per atostogas tekdavo kartais atsilankyti.
- Kimšos? - susiraukė klebonas. - Nemėgstu to komedianto. Ir nesuprantu, už kokius nuopelnus jį kanauninku padarė. Be to, tai kunigas su abejotina praeitimi...
- Bet jo seserėčia, klebone, nu labai simpatiška,- nesiliovė žavėjęsis kun. Stripaitis.
- Tai ką daugiau girdėjai Naujapoly?
- A-a! 4 spalių Naujapoly šventas Pranciškus. Pralotas sakė, kad iš Kalnynų vieno lauks būtinai.
- Kokia tai diena?
- Trečiadienis.
- Negalėsiu. Važiuokit judu katras.
- Deleguosime, klebone, Vasarį. Jaunas, uolus, ką jam reiškia!
- Dėl manęs vis tiek, - sutiko klebonas. - Tik jei bus į ligonį, kunige Jonai, iš anksto įspėju, kad turėsi pats važiuoti. Rinkis.
- Nebus! - nusprendė Stripaitis.
Tokiu būdu buvo nutarta, kad į šventą Pranciškų važiuos kun. Vasaris.
Po pietų klebonas sėdo prie sąskaitų, o Stripaitis pareiškė noro atlankyti Vasarį jo naujame bute.
- Tai ką? Jau įsikūrei? Na, kaip jautiesi? - klausė, permetęs akia tuščius kambarius.
- Nieko, priprasiu. O įsikūrimas, kaip matot, dar nekoks.
- Žinoma. Visi mes pradedame nuo lovos, stalelio ir kėdės. Pamažu apsistatysi, praturtėsi. Kambariai ne blogiausi.
- Prašom sėsti.
- Dėkui. Bet aš pasiūlyčiau eiti pas mane. Bus kiek jaukiau. Pašnekėsime apie šį, apie tą. Turi laiko?
- Turiu.
Kun. Stripaičio kambariai iš tiesų buvo jaukūs. Pirmame, gana erdviame kambary kampe stovėjo gėlėtu pliušu aptraukta sofa ir pora tokių pat minkštų kėdžių. Prie sofos - raudona pliušine staltiese apdengtas stalelis, ant kurio buvo padėta pora albumų su atvirutėmis ir fotografijomis. Prie sienos tarp dviejų langų stovėjo rašomas stalas, netoli nuo jo - spinta su knygomis. Kambarį puošė langų uždangalai, pora šventų paveikslų ir kilimėlis ties sofa.
- Sėsk ir jauskis kaip namie, - kvietė Stripaitis savo svečią, rodydamas jam sofą ir fotelius. - Pakalbėsime, kaip dera geriem konfratram ir kaimynam.
Stripaitis buvo, matomai, gerai nusiteikęs ir pasiryžęs sumegzti su Vasariu kuo geriausius santykius. Pasodinęs svečią, jis nuėjo į antrą kambarį ir grįžo iš ten nešinas bonka vokiško likerio, dviem stikleliais ir lėkšte pyragaičių.
- Po pietų tas, žinai, kartais pravartu... Tikiuosi, nesi griežtas abstinentas?
Ne, Vasaris abstinentas nebuvo. Šeimininkas įpylė, ir abu ėmė ragauti.
- Na, kaip vakar pasisekė pirmasis pamokslas? - užvedė šneką Stripaitis.
- Ė, nekaip. Menkai buvau pasiruošęs. Ir iš viso, iš knygos pamokslai tokiem atsitikimam sunkiai gali būti pritaikomi.
- Per daug dar tu jautrus, brolau. Tu manai, kad žmonės ten gilinasi į tai, ką tu sakai? Turinys jiem visai nesvarbu. Tik mokėk gerai valdyti balsą. Paspausk, kur reikia,- ir nuo paprasčiausių žodžių bažnyčia ims verkti.
Čia Stripaitis papasakojo atsitikimą, kaip vienas garsus apylinkėj pamokslininkas pravirkdė klausytojus, piešdamas Kristaus kančią. Pastatė, sako, ant kalno Kalvarijos kryžių trijų dešimtų pėdų aukščio. Klausytojai pravirkę dėl to, kad žodžiai "trijų dešimtų pėdų" buvę pasakyti griausmingu balsu.
Vasaris nenorėjo sutikti, kad žmonės jau taip paviršutiniškai žiūrėtų į pamokslus, o jeigu kur taip ir yra, tai čia pačių pamokslininkų kaltė. Bet Stripaitis jo nuomonę išvadino seminaristišku idealizmu ir pranašavo, kad pats Vasaris po metų pamokslui nesiruoš ilgiau kaip 15 minučių.
- Pagaliau, - nusileido vyresnysis vikaras, - tai yra individualus dalykas. Vienas gali ruoštis trumpiau, kitas ilgiau, o efektas pareis nuo gabumo.
- Rūkai? - atvožęs portsigarą, pasiūlė Vasariui. - Imk, bus smagiau. Po metų vis tiek rūkysi. Parapijos darbas, brolau, per daug nuobodus ir nervingas, kad iškęstum bent papiroso nepakramtęs. Aš štai jau šešti metai grumiuosi. Turiu truputį praktikos.
- Tamstą, rodos, daugiau visuomeninis darbas domina.
Stripaitis padarė rimtą miną ir reikšmingai krestelėjo galvą.
- Reikia, brolyti. Nori nenori, bet dirbti reikia. Prieš mus, jaunuosius kunigus, atsidaro nauja darbo dirva. Kooperatyvai ir ūkio rateliai turės pakelti Lietuvą ekonomiškai ir išvaduoti iš žydų vergovės. Bet jeigu visa tai paims į savo rankas pirmeiviai, tai, bėgdami nuo vilko, teksime meškai. Čia mes ir turime parodyti savo veiklumą.
- Tamstai, rodos, gerai sekasi? Stripaitis pripylė po antrą stikliuką ir, susidaužęs su savo svečiu, sušuko:
- Mesk, žinai, Liudai, mane "tamstavęs". Vadinkimės stačiai "tu". Aš taip ir pradėjau. Kam čia tos ceremonijos? Klausi, ar sekasi? Taip, organizuot sekasi, bet kovot ir dirbt vienam vis dėlto sunku. Atsiranda priešų, kurie kiekvienam žingsny koją kaišioja. Kad ir tas velnias Žodelis... Įsikando tą dividendą ir susirinkimą - ir agituoja kaip pasiutęs. Ot, dėl to, žinai, aš ir norėjau su tavim pasikalbėti ir stačiai prašyti tavo pagalbos.
- Kuo gi aš čia galėčiau padėti? Šitų reikalų aš visai neišmanau.
- Matai: Žodeliui lengva prieš mane agituoti, kadangi aš vienas. Dvi draugijos - ir abiejose aš atstoju visą valdybą. Revizijos komisija nė pasirašyt gerai nemoka, o nė vieno ciciliko niekur neįsileidom. Lengva tokiu būdu agituoti. Bet jeigu mes būtume dviese, dalykai visai pakitėtų. Sakysime, tu kooperatyvo pirmininkas, aš kasininkas, tu "Žagrės" sekretorius arba kasininkas, aš pirmininkas.
Vasariui Stripaičio pasiūlymas visai nelipo prie širdies, ir kitokiomis aplinkybėmis jis būtų tuojau atsisakęs, bet dabar jis varžėsi, taip maloniai priimamas ir vaišinamas.
- Nežinau, - tarė jis abejodamas, - kaip aš čia susitvarkysiu. Buvau manęs užsiimti su choru. Be to, norėčiau šį tą ir rašinėti. Ir pasiskaityti šį tą reikėtų.
- Nu, brolau, čia tau ne seminarija. Čia dirbti reikia, o ne mokytis. Pagaliau, galėsi sau ir rašyti, ir skaityti. Kooperatyvas ir "Žagrė" tau laiko daug neatims. Aš pats vesiu viską, kaip ir vedęs. Aš jau turiu praktikos ir tą darbą mėgstu. Tu tik formaliai. Kur reikės, pasirašysi, į susirinkimą ateisi, šį tą pakalbėsi... Svarbu, kad neatrodytų, jog viską aš vienas dirbu. Kai dalyvausi ir tu, Žodelio kompanijai bus daug sunkiau suagituoti žmones. Tu dar esi čia naujas, niekam neįkyrėjęs, visų simpatijos bus tavo pusėj, ir tavim labiau pasitikės. O jeigu suorganizuosi chorą, bus dar geriau. Mum svarbu turėti savo rankose kuo daugiausia žmonių. Ir per chorą galėsime veikti. Atsimink, kai ateis rinkimai į Dūmą, pasirodys, ką reiškia organizacijos!
Bet Vasaris vis dar svyravo:
- Vis dėlto atidėkime šį klausimą dar kokiam mėnesiui. Aš turiu dar kiek apsidairyti... Pažiūrėsiu, koks bus mano tiesioginis darbas. Jei pamatysiu, kad galiu, tai padėsiu ne tik formaliai, bet ir iš tiesų.
Stripaitis siauromis akutėmis tiriamai pažiūrėjo į savo svečią ir pats tarsi suabejojo.
- Matai, ekonomines organizacijas kaimo gyvenimo aplinkybėse geriausiai gali vesti vienas žmogus, viską turėdamas savo žinioj. Kitaip reiks įvesti begales formalumų ir kanceliariško darbo, o kas tuo užsiims ir kam to visko reikia? Pelno mes vis tiek neturime. Ir mum rūpi ne pelnas, bet pats principas. Tai dėl to aš ir noriu, kad tu tik formaliai įeitum į mūsų valdybas ir per susirinkimus tartum vieną kitą žodį. Štai ir viskas, kuo tu gali man padėti.
Tačiau Vasary vis labiau stiprėjo nujautimas, kad čia su tomis ekonominėmis organizacijomis dedasi kažkas negera ir kad Stripaitis nori arba juo prisidengti, arba įvelti į kokią jam dar neaiškią istoriją. Juk ir seminarijoj ne kartą juos įspėdavo, kad kunigas su ekonominėmis organizacijomis turįs būti labai atsargus, saugotis kasininko pareigų ir visokių piniginių reikalų. Ir jis nutarė būti atsargus.
- Vis dėlto palaukime dar, kunige Jonai. Pirmiausia turiu apsibūti. Nežinau, kaip dar bus. Klebonas, matyt, nepatenkintas, kad mane jam primetė. Netrukus gal reiks kitur dangintis.
- Nebijok, - nuramino jį Stripaitis, - paskyrė, tai ir būsi. Kai pasakiau, kad Naujapolio pralotas tave užtaria, klebonas tuoj sušvelnėjo. Jis narsus tik ant savo mėšlyno.
Vasaris pakilo, perėjo porą kartų per kambarį ir stabtelėjo ties knygų spinta. Bet čia buvo sukrauti tik seni seminarijos vadovėliai, lenkiškų pamokslų rinkiniai, "Vadovo" ir "Šaltinio" komplektai ir dar keletas knygų iš visuomenės mokslų srities. Kun. Stripaičio biblioteka nebuvo nei gausi, nei įdomi.
- Na, bet mano brevijorius šiandien dar nejudintas, - tarė Vasaris, pažiūrėjęs į laikrodį. - Reik eiti. Ačiū už vaišes, kunige Jonai.
- Nėr už ką. Einu ir aš. Dirstelsiu į krautuvėlę, kaip ten Petras sudėstė parvežtas prekes. Ateik pažiūrėti, pamatysi, kokių spilkų bobom parvežiau. Sekmadienį mergų neapsiginsime.
Pasiėmęs brevijorių, kun. Vasaris išėjo į sodą, bet graži, saulėta rudenio popietė traukė žvilgsnį ne į maldaknygės lapus, bet į apsiūkavusius laukus, į parudavusį netolimo dvaro parką, į pamiškį ar paežerį - žodžiu, kur nors toliau nuo tos taip nevaisingai priėmusios klebonijos ir nuo tų konfratrų, kurie ir savo darbais, ir dvasia jam buvo visai svetimi. Vasaris nutarė eiti pasivaikščioti kur nors toliau ir susipažinti su naujos savo buveinės apylinkėmis.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
