lt
XXIV
Tą dieną Liudas Vasaris atsikėlė visai ramus, kartu su visais kalbėjo rytmetinius poterius ir atliko meditaciją. Šventimai turėjo prasidėti 10 val., taigi liko dar apie 3 valandos laiko paskutiniem prisiruošimam. Kartu su kitais jis naujai išsiskuto tonsūrą ir paskutinį kartą peržiūrėjo šventimų ceremonijas. Kiekvienas stengėsi jiem patarnauti ir parodyti kuo daugiausia dėmesio ir palankumo. Jaunesnieji žiūrėjo į juos su pagarba ir smalsiai laukė skirtos valandos. Daugelis tyrinėjo jų veidų išraišką, norėdami įspėti, kaip jie jaučiasi, ar yra jau galutinai pasiruošę, ar nebijo, ar nepabėgs kuris paskutinėj valandoj, suabejojęs dėl savo pašaukimo. Draugai klausinėjo jų apie tai, vieni padrąsindami, kiti juokaudami, kiek tai leido jų susikaupimas ir artėjančio momento svarbumas.
Vasaris, anksčiau išgyvenęs tiek daug abejonių ir svyravimų dėl savo pašaukimo, dabar laukė lemiamos valandos nė kiek nesijaudindamas. Gal būt, kad jo nervus nuvargino sunkios rekolekcijų dienos, gal būt, kad jo ramumas ėjo iš nuojautos, jog pagaliau, žengus lemiamą žingsnį, visos tos abejonės ir kovos nebeteks prasmės, ir jis ras dvasios pusiausvyrą, ramybę bei giedrą.
Tačiau vis dėlto vienas reikšmingas mažmožis sudrumstė tą ar iš nuovargio, ar iš rezignacijos, ar iš gerų vilčių ėjusį jo ramumą ir dar kartą parodė, koks jautrus ir trapus yra jo dvasinio gyvenimo rūmas.
Iki šventimų jau buvo likę tik apie pusantros valandos laiko. Vasario kambary susirinko keletas jo draugų. Kasaitis skuto jam tonsūrą, Petryla vartė ceremonijų aprašymą, pora kitų sėdėjo ant lovos ir žiūrėjo į visą tą ruošą.
- Štai netrukus tu jau ir baigtas žmogus, - kalbėjo Kasaitis, - su mumis gi visaip dar gali atsitikti...
- Nebijok, - atsiliepė Petryla.- Jeigu jau Liudas štai laimingai prisiyrė ligi subdiakonato, prisiirsime ir mes. Reikia būti atsargesniem už Radastiną.
Vienas, sėdėjęs ant lovos, Petrylos žodžiais pasipiktino:
- Tai kad pasakė! Čia ne atsargumo, bet elgesio klausimas. Kas vien per atsargumą pasiekia šventimų, iš to, vyruti, maža paguodos.
- Ir pagaliau lyginti Vasarį su Radastinu! Ė, Petryla, tu kartais nušneki kaip iš bato, - protestavo kitas.
- Aš visai ir nelyginu, - gynėsi Petryla. - Aš tik norėjau pasakyti, kad Liudas atsargus, ir tiek.
Radastino priminimas Vasariui niekad nebūdavo malonus, o dabar pasirodė stačiai skaudus. Jam buvo aišku, kad Petrylos žodžiai buvo taikomi į jo pažintį su Liuce ir kad dėl tos pažinties jis štai jau beveik lyginamas su Radastinu.
Tuo tarpu tonsūra buvo išskusta, ir jis pats dabar užsimanė perversti Pontifikalo rubrikas. Petryla atkreipė jo dėmesį į vieną vietą:
- Matai, vyskupas kreipiasi ne tik į archidiakoną, klausdamas, ar jūs esate verti priimti šventimus, bet taip pat ir į žmones: "Si quis habet aliquid contra illos, pro Deo et propter Deum cum fiducia exeat et dicat". Kaip tau tai patinka?
"Ko jis prie manęs šiandien kimba?" - pamanė Vasaris ir, menkai slėpdamas savo kylantį susierzinimą, tarė:
- Kas gi čia man gali patikti arba nepatikti? Ir kodėl tu manęs šito klausi? Jeigu nori, kai ateis laikas, galėsi tuo ceremonijų punktu pasinaudoti, bet dabar palik mane ramybėje.
Petryla susigriebė padaręs netaktą ir ėmė atsiprašinėti:
- Na, nepyk, Liudai. Tu žinai, kad aš mėgstu kartais pajuokauti, o kaip kaimynai, mudu vienas antro paslaptis ir silpnybes žinom. Bet tu pralenkei mane visais atžvilgiais.
- Jei tai nuo manęs pareitų, aš mielu noru pasikeisčiau su tavim vietomis.
- Nejaugi?! Turbūt kai ko gaila... - šyptelėjo Petryla ir išėjo iš kambario.
Šita scena visai sugadino Vasario nuotaiką. Jisai žinojo, kad jo draugas taktu ir švelnumu niekad nepasižymėjo. Greičiausia, kad ir šitos nevykusios aliuzijos į Vasario ir Liucės pažintį ėjo tik iš draugo stačiokiškumo arba menko pavydo. Vis dėlto jo žodžiai Liudui buvo skaudūs ir kartūs. Savo nakaltą pažintį su Liuce jis jautėsi išpirkęs visa eile didelių valios pastangų, neramumų ir net kentėjimų. Ir štai prieš svarbiausią jo gyvenimo valandą artimas draugas dar jam kažką dviprasmiškai prikaišioja!
Kadaise panašiais priekaištais padilgino jo sąžinę Brazgys - ir kaip tuomet, taip ir dabar Vasaris pajuto širdy didelį pažeminimą ir kartumą. Taip! Vien tik dėl to, kad jis užsivilko sutaną, vien tik dėl to, kad jis štai ryžtasi stoti prieš Dievo altorių, kiekvienas jaučiasi turįs teisę lįsti į jo sąžinę, vaduodamasis išviršinėmis, menkomis, nereikšmingomis gyvenimo smulkmenomis. Šita karti nuojauta taip jį slėgė ir gramzdino į apatiją, kad prieš ją smulkėjo net ir artėjančio momento dydis.
- Štai kur aš einu, - mąstė rengdamasis į šventimus Liudas Vasaris. - Aplink mane niekad nebus stoka įtarinėjančių Brazgių ir Petrylų - ir tai šimtą kartų smulkesnių, piktesnių ir kvailesnių už Brazgį ir Petrylą. Man reiks vengti ir saugotis visa to, kas jiem pasirodys įtartina. Kitaip - papiktinimas, scandalum! Kas tuomet man galima, o ko negalima? Juk tokiu būdu sąžinės principų nepakanka mano elgesiui tvarkyti. O aš vis dėlto turiu šiokį tokį talentą. Ar jis neuždus many kaip žvakė be oro?
Vėliau Vasaris, atsimindamas tą slegiantį kartumą dėl Brazgio ir Petrylos priekaištų, manydavo, kad tai buvo stačiai pranašinga nuojauta. Bet seminarijos gyvenime jai suklestėti ir įsisąmonėti neleido pats to gyvenimo siaurumas, apsaugojęs jį nuo daugybės progų išgirsti panašių priekaištų. Subdiakonato gi priėmimo dieną Petrylos žodžiai spėjo vien apkartinti jo širdį, bet nepastūmėjo susidaryti jokios praktiškos išvados.
Pusiau dešimtą valandą Vasaris su kitais kandidatais buvo jau Katedros zakristijoj ir vilkosi ilgas plačias albas, kuriomis apsirengę jie turėjo priimti šventimus. Be kartaus liūdesio, jokio kitokio jausmo jo širdy nebuvo.
Bertainis prieš dešimtą Katedroj suskambėjo "Ecce sacerdos magnus" giesmė: ženklas, kad atėjo vyskupas.
"Jau", - pamanė klierikas Liudas. Jie visi šeši persimetė žvilgsniais, ir kiekvienas vėl paskendo savy. Netrukus davė ženklą eiti į bažnyčią. Jie ėjo laikydami rankose dideles vaško žvakes. Tuo pačiu metu vyskupas žengė prie altoriaus pradėti mišių, o jie trimis poromis išsirikiavo presbiterijoj.
Atėjus ceremonijų rubrikos numatytam momentui, dar prieš Evangeliją, vyskupas pertraukė mišias, ir archidiakonas, kuriuo buvo pats seminarijos rektorius, pašaukė juos aiškiu balsu:
- Accedant, qui ordinandi sunt subdiaconi.
Ir ėmė šaukti juos kiekvieną vardu pavarde.
- Vasaris Ludovicus.
- Adsum.
Jisai, priklaupdamas prieš altorių, praėjo pro vyskupą ir sugrįžo į savo vietą.
Vėliau draugai jam pasakojo, kad jis tuomet atrodė labai išblyškęs ir susirūpinęs, bet jis pats nejautė savy jokios atmainos. Jo sąmonė buvo taip atšipusi, kad patys svarbieji šventimų momentai praėjo kaip ir nepastebėti. Tuo tarpu vyskupas lotynų kalba iš Pontifikalo skaitė jiems paskutinį įspėjimą: "Mylimieji sūnūs, kurie tuoj būsite pakelti į šventą Subdiakonato laipsnį, pakartotinai turite apsvarstyti, kokios naštos šiandien panorote. Nes lig šiol dar laisvi esate ir, jeigu norite, galite grįžti į pasaulio gyvenimą. Tačiau jeigu šiuos šventimus priimsite, jau nebebus jum galima nuo apžadų atsisakyti, bet Dievui, kurio tarnyba lygi karaliavimui, reikės amžinai tarnauti ir, Jam padedant, skaistybę laikyti, o taip pat Bažnyčios reikalam visuomet būti atsidavusiem. Dėlei to, kol dar laikas, apsisvarstykite ir, jeigu šventame pasiryžime ištesėti norite, čion prisiartinkite!.."
Bet retas kuris šiuos bauginančius žodžius į širdį ėmė, nes tai buvo vien negyva formulė, o jų pasiryžimo motyvai jau buvo suvesti į vieną nenumaldomą "taip reikia". Ir Liudas Vasaris tų žodžių klausė kaip kiekvienos kitos formulės, nesigilindamas nei į jos prasmę, nei į artėjančio momento svarbumą.
Paskui jis kartu su kitais kniūpsčias atsigulė ant žemės ir girdėjo, kad vyskupas su asista kalba ties jais Visų šventųjų litaniją.
Žiūrovam buvo tai įspūdingiausias šventimų momentas. Daugelis graudinosi, matydami tuos jaunuolius, laibus ir liesus, apvilktus ilgomis albomis, kniūpsčius parkritusius ant žemės. Kiekvienas jautė, kokia sunki našta užkraunama ant jų neprityrusių pečių visam gyvenimui. Jaunos moterys negalėdavo sulaikyti ašarų, jautriau už kitus nujausdamos visą tos scenos prasmę ir pasėkas.
Tuo tarpu vyskupas šaukė šventųjų vardus, ir su kiekvienu "ora pro nobis" tarsi augo dangiškų liudininkų būrys ties ta gyva visokeriopa išsižadėjimo ir įsipareigojimo auka. Svarbusis momentas artinosi, bet Liudas Vasaris tebepaliko glūdįs savo sustingime. Vėliau jis labai gyvai atsimindavo daugelį ankstyvesnių savo jaunystės momentų, bet šventimų scena taip ir pasiliko pridengta tiršto, neperregimo rūko. Jis net nebuvo tikras, ar girdėjo svarbiausius pirmosios šventimų formulės žodžius, kai vyskupas, pakilęs nuo klaupkos ir atsigręžęs nuo altoriaus, su mitra ant galvos ir pastoralu kairėj rankoj, drebančia dešine darydamas ties gulinčiais kryžiaus ženklus, tris kartus kalbėjo: "Ut hos electos benedicere, sanctificare et consecrare digneris". O choras meldė: "Te rogamus audi nos".
Šitie žodžiai nebuvo dar svarbiausioji galutinė šventimų formulė, dar apeigos tęsėsi ir toliau, bet faktinai po jų pabėgti jau nebuvo galima. Visi klierikai žinojo anekdotą, kurį jiem pasakodavo pats inspektorius Mazurkovskis, kaip vienas baugštus kandidatas į subdiakonus, gulėdamas litanijos skaitymo metu, kartas nuo karto pakeldavo galvą, vis rengdamasis bėgti. Bet tuo tarpu vyskupas ištarė anuos žodžius, ir vargšas su rezignacija atguldamas sušuko: "Zdechł pies!"
Po litanijos vyskupas vėl skaitė iš Pontifikalo apie subdiakonų pareigas. Iš amžių glūdumos pirmykštės Bažnyčios tradicija skambėjo šitoj vyskupo instrukcijoj - maldoj. Subdiakonas turįs paruošti vandenį altoriaus apeigom, tarnauti diakonui, padavinėti jam kieliką ir pateną, rūpintis suaukota duona ir tik tiek jos padavinėti į altorių, kiek bus reikalinga tikintiesiem, kad likučiai nepūtų sakrariume. Subdiakono pareiga - plauti altoriaus baltinius. Čia buvo primenama, kaip jis turi tą šventą darbą atlikti ir kur dėti suvartotą vandenį.
Šių dienų subdiakono pareigos yra tik tolimi atsiminimai, tik simboliai anų, kadaise realių veiksmų. Bet ir anuos realius veiksmus, lygiai kaip ir visą regimosios Bažnyčios santvarką, šventųjų tėvų mokslas aiškina simboline prasme, kaip mistiškojo Kristaus Kūno apsireiškimus. Toj pačioj pamokančioj vyskupo maldoj subdiakono pareigos ir veiksmai jau rodomi šv. Jono Apokalipsės šviesoj: altorius esąs pats Kristus, altoriaus baltiniai - tikintieji, vanduo, kuriame jie plaunami, - dieviškasis mokslas. Iš čia subdiakono šventumas, kad jis tiktų tarnauti Bažnyčiai, mistiškajam Kristaus Kūnui.
Paskui vyskupas kiekvienam davė prisiliesti dešine tuščią kieliką ir pateną, kalbėdamas esminę šventimų formulę: "Veizdėkite, kieno tarnyba jum pavedama; dėlei to įspėju jus, idant taip elgtumėtės, kad Dievui patikti galėtumėt". Po to su tinkamom maldom jiem buvo įteiktos subdiakonato laipsnio reikmenys: manipulum, tunika ir epistolių knygos.
Baigiantis mišiom, jie priėmė Šventąją Komuniją.
Kai po šventimų jie sugrįžo į seminariją, draugai puolė jų sveikinti ir linkėti, kad paskutiniai metai jiem būtų trumpi ir laimingi. Paskui jie ėjo dėkoti vyskupui, rektoriui, inspektoriui ir dvasios tėvui už šventimų suteikimą, globą ir tėvišką rūpestingumą. Paskui prasidėjo pirmosios jų aukštesniame dvasiškumo laipsny dienos su naujomis pareigomis ir didesniu rimties nusimanymu. Jie uoliai atlikinėjo naują šventimų jiem uždėtą pareigą - kasdien kalbėti brevijorių, ir jiem buvo smagu net rekreacijos metu išsiskirti iš draugų ir, kur nors nuošaliai vaikštinėjant, vartyti plonučius tos paauksuotos maldaknygės lapus ir dėlioti spalvotus jos kaspinėlius. Juk tai buvo dar nauja, rutinos nepaliesta pareiga!
Liudas Vasaris po tų šventimų jautėsi visai ramus. Pereitos vasaros atsiminimai buvo jau nebetekę jautrumo, kaip sudžiūvusios pernykštės gėlės netenka kvapo ir sulčių. Nusimanymas, kad jis peržengė lemiamą dvasiško luomo ribą, išblaškė svyravimus ir abejones dėl pašaukimo. Pagaliau mokslo metai jau visai baigėsi, ir reikėjo smarkiai dirbti, ruošiantis valdiškiem rusų istorijos ir literatūros egzaminam, o šiem laimingai praėjus, laukė dar visa eilė kitų egzaminų.
Visų šitų įspūdingų įvykių ir rūpesčių metu kartas nuo karto atlankydavo jį Liucės atsiminimas, bet jo vaizduotė jau pasilikdavo pasyvi, jis nebekurdavo jokių scenų, nebeimprovizuodavo jokių dialogų ir nebejausdavo jokio susijaudinimo nei dvasios pakilimo. Kartais tik palydėdavo tą atsiminimą švelnus liūdesys, bet tuoj vėl viskas nurimdavo, ištirpdavo.
Artimiausią sekmadienį po subdiakonato šventimų jis pamatė Katedroj Nepažįstamąją. Ji buvo tokia pati kaip visuomet, ir jokio naujo įspūdžio Vasaris iš jos nepatyrė. Jis jau buvo seniai susidaręs savy nesikeičiamą jos vaizdą, kuris kaip koks giliai prasmingas simbolis ilgiem metam įsistiprino jo sąmonėj. Keitėsi aplinkui gyvenimo aplinkybės, keitėsi pats Vasaris, keitėsi ir jo pažintys - ir ne viena moteris, slenkant metam, buvo palietusi jo širdį ir žadinusi vaizduotę. O Katedros Nepažįstamoji pasiliko vis ta pati, su tamsiu rūbu, baltu šaliu ir melancholišku į tolį bėgančiu žvilgsniu. Ji nebekėlė jame naujų nusiteikimų, tačiau, ją atminus, Vasario širdį tarsi perpūsdavo vėsi, švari, gaivinanti rytų vėjelio srovė. Jis tuomet pajusdavo naivaus savo jaunatvės idealizmo ilgesį ir grožį. Ir jojo naujos pažintys Nepažįstamosios simbolio šviesoj įgaudavo kitokios prasmės, negu praeinama kasdienio gyvenimo menkystė.
Po to sekmadienio Vasaris daugiau nebematė Katedroj tos moteries. Jis niekad nesužinojo, kas ji buvo. Jis niekad iš arti nebuvo į ją pažvelgęs.
Bet jis visą gyvenimą manė, kad ji buvo jo pirmoji meilė ir jo pirmoji daina.
Paskutinį sekmadienį prieš atostogas jam, kaip subdiakonui, teko dalyvauti asistoj ir giedoti epistolą. Nepratęs prie ceremonijų ir jų nemėgstąs, jis jaudinosi savo rolėj, varžėsi ir klydo, čia ne laiku pakeisdamas savo vietą, čia priklaupdamas ne ten, kur reikia, ir viską darydamas nesklandžiai, be įsitikinimo, be judesių laisvumo. Jausdamas, kad visi jį observuoja, kritikuoja, o gal ir pašiepia, jis dar labiau varžėsi, kaito ir šilo ligi nuovargio, ligi kančios. Tai buvo pirmą kartą taip įkyriai pajustas subdiakonato naštos sunkumas. Tačiau jis raminosi ceremonijas išmoksiąs, įprasiąs, ir viskas būsią gerai. Pagaliau, asistoj jam reiksią dalyvauti tik kas šeštas sekmadienis, o gal ir rečiau.
Paskutines dienas prieš atostogas jis praleisdavo dažniausiai vienas, vaikščiodamas nuošaliais sodo takais. Brevijorius buvo gera priemonė pabėgti nuo draugų.
- Na, bet reikia eiti. Mano "horos" dar nesukalbėtos, - sakydavo jis, jei būdavo priešpiečiai. O jeigu į pavakarę, tai kalbėti reikdavo "Mišparai", "Completorium" arba "Matutinum" kitai dienai.
Kartais kuris nors iš jo draugų pasiūlydavo kitiem:
- Einam pas Vasarį, papolitikuosime. Jis gauna laikraščių. Į jo kambarį Mozūras neateis.
Bet kuris nors tuoj sutramdydavo:
- Ė, Vasaris, mačiau, nuėjo brevijoriaus kalbėti.
- Ką jis amžinai su tuo brevijorium! - stebėdavosi kiti.- Juk, rodos, ne skrupulatas. Antai vargšas Balselis, tas tai kamuojasi.
Balselis, įšvęstas subdiakonu kartu su Vasariu, dėl brevijoriaus tikrai kamavosi nežmoniškai, vis abejodamas, ar jis gerai tą pareigą atlieka. Teologija mokė, kad brevijorius turi būti kalbamas ne vien mentaliter, bet ir oraliter, vadinasi, ne tik mintimi, bet ir lūpomis tariant žodžius. Be to, reikėjo kalbėti sąmoningai, vadinasi, bent žinoti, kuri vieta šiuo momentu yra kalbama. Už nesukalbėjimą gi kurios nors dalies be svarbios priežasties grėsė peccatum mortale, sunkioji nuodėmė. Ir štai vargšui Balseliui nuolatos rodydavosi, kad jis kalba negerai. Baigdamas vieną psalmę, jis staiga suabejoja, ar kalbėjo oraliter, ar gal tik mentaliter, - ir pradeda vėl nuo pradžios. Baigdamas kurią nors "horą", jis vėl suabejodavo, ar kalbėjo pakankamai sąmoningai ir su reikalaujamu dėmesiu - ir vėl viską pradeda iš pradžių.
Vasaris tokių skrupulų dėl brevijoriaus neturėjo. Po kurio laiko jis įprato apsidirbti su juo gana greitai, bet, norėdamas pasilikti vienas, dažnai apsimesdavo einąs melstis. Po subdiakonato šventimų jis dar labiau nugrimzdo į save, užsidarė ir kartais stačiai jausdavo reikalą būti vienas. Tokiomis valandomis kai kada jis gardžiuodavosi ta dvasios ramybe, kuri įvyko jame po šventimų.
- Viskas baigta, - mąstydavo jisai. - Ir gerai, kad baigta. Prieš kiekvieną svarbų pasiryžimą kiekvienas žmogus ilgai svyruoja ir abejoja. Bet pakanka vieną kartą pasiryžti - ir štai viskas aišku ir ramu. Dabar jau tikrai žinau, kad būsiu kunigas, tad turiu daryti viską, kad būčiau geras kunigas. Dabar savo energijos neeikvosiu tuštiem svyravimam, bet visą ją pakreipsiu į šį svarbiausią tikslą.
Kai kada vienatvės valandomis jis svarstydavo įvairias savo gyvenimo aplinkybes ir ateities perspektyvas. Jis dabar gyvai jautė, kad visą savo elgesį, visas mintis, visus jausmus ir veiksmus, žodžiu, visą gyvenimą reikia suderinti su subdiakonato, arba jau tiesiog kunigystės principu. Įvykę šventimai šį reikalą darė visai konkretų ir neatidėliotiną. Tiesą pasakius, nedaug kas jam reikėjo ir derinti. Visą seminarijoj girdėtą Bažnyčios mokslą jis pripažino, nuslopindamas kai kurias abejones. Nepatiko kai kurie dvasinio gyvenimo metodai, kai kurie disciplinos nuostatai, bet visa tai jam atrodė trečiaeilės svarbos dalykai. Savo charaktery jis matė ydų, bet jis taip pat turėjo gryną intenciją ir daug gerų norų, o kokį galimumai glūdi jo sielos dugne, jis negalėjo nė susivokti. Savo atšalimą pamaldumui ir dūšios reikalam paskutiniais laikais jis tarėsi nugalėjęs ir stojęs į gerą kelią. Pagaliau, jam atrodė, kad jis visur ir dėl visko yra pasiryžęs nusilenkti ir klausyti Bažnyčios autoriteto.
Beliko nusistatyti dėl dviejų, bet gyviau už kitus jaučiamų dalykų: dėl santykių su Liuce ir dėl literatūrinių savo gabumų.
Pirmasis dalykas, teoretiškai galvojant, jam neatrodė sunkus. Jis liks pažįstamas su Liuce kaip ir kiekvienas kitas, bet ši pažintis būsianti normuojama teologijos dėsnių: jis vengsiąs pasilikti su ja vienu du, saugosis nerimtų pašnekesių, familiariškumų. Deja, iš patyrimo jis jau žinojo save šiuo atžvilgiu esant gana silpną, bet čia jis tikėjosi pagalbos iš palankių ateities aplinkybių: Liucė ištekėsianti, o ji pateksiąs į kokią nors tolimą parapiją.
Didesnių keblumų jam kilo nagrinėjant antrą klausimą, dėl savo talento likimo. Stengdamasis kritiškai įvertinti savo poeziją, jis matė, kad geresnieji jo eilėraščiai labai sunkiai, o kartais ir visai nesiderina su kunigystės dvasia. Vienuose yra erotiškų motyvų, kituose reiškėsi jo nepasitenkinimas, nusivylimas ir maištingumas, trečiuose tuščios arba dvasiškiui neleistinos svajonės. Autoriaus patyrimu ir klieriko teologo nuovoka jisai žinojo, kad ši poezijos srovė trykšta anaiptol ne iš dvasiškiui privalomų dorybių, bet iš nuodėmių mikrobais užkrėstų pasaulio verpetų. O tie jo eilėraščiai, kurie derinosi su kunigo dorybėmis ir charakteriu, buvo toki menkučiai, kad Vasaris gailėjosi juos parašęs. Jam keista atrodė ir tai, kad net paskutiniaisiais metais, kada jis manė padaręs pažangą dvasiškame gyvenime, jo poezijoj atsispindėjo ne šie laimėjimai, bet visa tai, kas buvo slopinama, su kuo jis kovojo, kas drumstėsi jo sielos dugne dvasios nuopuolių ir abejonių valandomis. Konstatavęs šiuos reiškinius, Liudas Vasaris pakibo tarp kelių galimumų, kurių nė vienas jam nelipo prie širdies.
Pirmasis galimumas buvo visai mesti tą poeziją ir visas tas svajones. Tai būtų tinkamiausias ir paprasčiausias klausimo išsprendimas. Bet Vasaris nujautė, kad jis vargu pajėgs išsižadėti tų vilčių, kurios iš dalies ji į seminariją atvedė. Seminarijos gyvenimas, tiesa, gerokai jas apgriovė, tačiau tuo pačiu metu jisai vis dėlto pamatė turįs talentą. Ir dabar visko išsižadėti? Ne, tai negalimas daiktas...
Antrasis galimumas siūlė jam suderinti kūrybą su kunigišku gyvenimu. Bet kaip? Lig šiol jam tai nepavyko. Jis žinojo ir tikėjo, kad Dievas yra visokios tobulybės, grožio ir kilniausios poezijos šaltinis. Bet kodėl visi religiniai, doroviniai, amžinosios tiesos, gėrio ir grožio motyvai jį palikdavo šaltą kaip ledą, o kūrybinis lyrinis susijaudinimas vesdavo į gyvenimo žabangas ir pavojus? Jam beliko vienintelė viltis, kad, išėjus iš ankštų seminarijos sienų, iš jos tvankios atmosferos ir priespaudos, atsigavus laisvesniu gyvenimu ir plačiau atsikvėpus, viskas pakitėsią ir tie visoki disonansai išsilyginsią...
O trečiasis galimumas tuo metu jam buvo dar tik pradėjęs aiškėti. Jo pačio praktika rodė jam, kad "kunigavimas" ir "poetavimas" yra du visai skirtingi, jeigu ne priešingi, pašaukimai. Tad kam juos būtinai jungti? "Kaip kunigas, aš ne poetas, o kaip poetas, aš ne kunigas." Štai formulė, kuria Liudas Vasaris save apgaudinėjo ilgą laiką. Šito psichologinio sofizmo, įvairiomis atmainomis gyvenime sutinkamo gana dažnai, jisai nusitvėrė kaip skęstąs šiaudelio. Šita iliuzija ilgus metus laikė jį paviršiuj, jis "kunigavo" ir "poetavo", o tuo tarpu kunigas ir poetas varė jame žūtbūtinę tarpusavio kovą. Jisai užfiksavo daugelį šios kovos momentų ir manė, kad kuria poeziją. Tuo tarpu jis tik rašė savo žuvimo kroniką, vienur kitur pamargintą tikru kūrybos žiedu - liūdnu jo talento liudininku.
Bet visa tai buvo vėliau. Įsišventusiam subdiakonu Vasariui šitas pasivaidenusis galimumas atskirti kūrybą nuo kunigavimo atrodė kaip koks išgelbėjimas.
Taip esti priimami kompromisai ir sofizmai, kai gyvenimas įspaudžia mus į negailestingos dilemos reples.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
