lt
XXIII
Kiekvieną kartą, kada tik Vasaris grįždavo po atostogų į seminariją, įsitikindavo, kad tuose mūruose yra susidaręs visai kitokis pasaulis negu saulėtoj vasaros gamtoj, kvepiančiuose laukuose ir žydinčiose pievose. Kas viename buvo natūralu, suprantama ir neišvengiama, tai kitame atrodė nepaprasta, keista ir net nuodėminga. Dėl to tad, sugrįžęs į seminariją, jis visuomet atgailaudavo dėl vasaros paklydimų. Bet ir be atgailojimo atostogų nuotaika ir atsiminimai čia gesdavo savaime, kaip gęsta nemaitinamas žiburys arba tvankiame ore palikta žvakė. Vasaris, vaduodamasis seminarijos doktrina, kaltindavo save, kad jis per greit palinksta į atostogų silpnybes ir pagundas, bet jam tada dar neateidavo j galvą mintis, kad tai gal nebuvo palinkimas į pagundas, bet grįžimas į tikrąjį savo gaivalą ir į pirmykštę savo prigimtį.
Tais metais tačiau jam vyko daug sunkiau užmiršti atostogų įspūdžius ir išgyvenimus. Per daug jau skaidriomis gijomis įsiaudė į jo smegenis kanauninko giminaitės paveikslas ir per daug jau gyvai buvo pajaustas jos žavesys, kad visa tai išskustų netekusios aštrumo meditacijos, rekolekcijos arba išpažintys. Vasaris, tiesa, kovojo su atsiminimais, bet kovodamas pats juos ir gaivino.
Gyviausiai gi jo atmintyje žaidė mėnesienos scena sode. Po kurio laiko jo pažiūra į tą sceną pamažu ėmė keistis. Kaltinimas, kuriuo jis buvo pridengęs savo pačio klierikišką kuklumą, kam būtent Liucė "bobišku" įpročiu tuoj užsimanė bučiuotis, išnyko, o savo nevyriškos nedrąsos nusimanymas pasiliko. Pamažu ėmė nubusti jame pasigailėjimas, kam jis jos nepabučiavo. Toliau tas pasigailėjimas augo ir sąmonėjo, nors vargšas klierikas visaip stengėsi juo atsikratyti. Jis negalėjo sau dovanoti, kad atstūmė mergaitę, kuri tuomet klausė tik savo širdies balso. Jis praleido vienintelę savo gyvenime progą patirti tai, apie ką bijo net svajoti. Ir dėl ko? Juk jis dar ne subdiakonas. Dabar jau viskas baigta - jis jos nepabučiuos jau niekad, niekad... Jam galva svaigo nuo minties, kad jis galėjo pabučiuoti Liucytę pasakišku mėnesienos vidurnakčio metu - ir kad jau tai nepasikartos niekad, niekad...
Šalia šitų svajonių - minčių, kurios jį atlydėjo iš atostogų, vargino jį dar daug ir kitokių rūpesčių, kilusių seminarijos tyloj susikaupimo valandomis. Jį baugino nusimanymas, kad jis jau penktam kurse ir kad metų pabaigoj iš tiesų jau gali jį pasaukti prieš altorių subdiakonato šventimam.
Plėšiamas į dvi priešingas puses, jis tapo dar labiau užsidaręs negu anksčiau. Net artimesniem draugam, pasilikus su juo, darydavos nejauku, nes kiekvienas jautė, kad čia turima reikalo su kažkokiu labai jautriu ir opiu dalyku.
Ir štai tuo metu Vasaris vėl pabandė rašyt. Tačiau šį kartą jis jau nesiėmė kalti sausų eilėraščių apie idealus, bet nepasekė nė Liucės noru rašyti apie meilę. Jis stačiai rašė sau pačiam. Rašė tai, kas jam rūpėjo, kas jam buvo skaudu. Taip rašydamas jis norėjo tarsi išsivaduoti iš įkyrios nerimasties, kuri jį grauždavo kartais ištisas dienas. Tų metų jo eilėraščiuose atsispindėjo jo vidaus gyvenimas, įvairių priešginybių drumsčiamas. Jo lyrikoj skambėjo jau ne vien jaunuoliškas maištingumas, liūdesys ir rezignacija, bet ir skaudus susikrimtimas dėl priešingų pradų, kurie leido šaknis į jo širdį, o jis jautėsi neturįs jėgų juos išrauti.
Čia jau užsimezgė tie jo poezijos motyvai, kuriuos vėliau jis išreiškė su didesniu pajėgumu ir gilesniu išgyvenimu. Čia taip pat jau buvo žengtas lemiamas žingsnis į tą pavojingą kelią, kuriuo eidamas poetas taip save sugraužia ir iščiulpia, kad jam nebelieka nei kūrybos motyvų, nei kūrybinių pajėgų. Bet Vasariui poetui beliko vienintelė laisva meniško eksploatavimo sritis - tai jis pats. Visa kita buvo jau arba aptvarstyta, arba savaime neprieinama. Vis dėlto tų metų eilėraščiai, kuriuos jis paskelbė spaudoj, dėl jų stipraus emocingumo ir išraiškos pagarsino jauną poetą plačiau, negu jo draugų ir pažįstamų būrys.
Tais pačiais metais jis gavo pakvietimą bendradarbiauti literatūros žurnale. Visa tai jį pakėlė jo pačio akyse, tačiau jo likimas jau buvo išspręstas. Išstoti iš seminarijos jis jau nebesvajojo. Literatūros darbo jis manė imsiąsis atliekamomis nuo kunigo pareigų valandomis.
Mokslo atžvilgiu penktasis kursas nieko naujo jam nedavė. Didžiausio susirūpinimo kėlė valstybiniai rusų literatūros ir istorijos egzaminai, laikomi baigiant penktąjį kursą. Jie atstodavo matūrinius gimnazijos egzaminus, ir be jų nė vienas kunigas negalėjo būti patvirtintas šiokiom ar tokiom pareigom. Rusų literatūra ir istorija, vyriausybei reikalaujant, būdavo einama nuo pirmo ligi penktojo kurso. Šiuos dalykus dėstė ateinąs iš miesto civilinis mokytojas. Į jo pamokas klierikai žiūrėdavo kaip į nereikalingą dalyką. Ne visi jas lankė, o retas kuris klausė. Tik paskutiniais metais subruzdavo vartyti vadovėlius ir laužyti galvas, kaip čia sužymėjus bilietus, prisirašius į programas arba ištraukus iš konspekto. Egzaminai būdavo iškilmingi, dalyvaujant pačiam gubernatoriui ir kitiem aukštiem valdžios atstovam. Jei ne puota, kunos metu valdžios atstovus gerokai nugirdydavo, retas kuris klierikas tuos egzaminus būtų išlaikęs.
Vėliau Liudas Vasaris tas pašiepiamas rusų literatūros pamokas minėdavo kaipo vienintelę literatūrinę prašvaistę visame 6 metų seminarijos moksle. Ir nuoširdžiai apgailestaudavo, kad per maža jomis domėjosi. 10 temų, kurias jis pats apdirbo, ruošdamasis baigiamųjų rusų literatūros egzaminų rasto darbui, buvo vienintelis jo įsigilinimas į literatūros mokslą. Kiti nė tų 10 temų patys nerašydavo: užsakydavo jas pažįstamiem gimnazistam arba studentam. Egzaminų rašto darbui traukdavo vieną iš tos 10 temų. Jos būdavo žinomos jau nuo pradžios mokslo metų. Eidami į rašto darbą, jie visas jau iš anksto parašytas temas susikaišiodavo į batų aulus arba į kojines. Vienintelis rūpestis būdavo atrinkti reikalingąją temą ir be klaidų ją perrašyti į egzaminų popierį. Varžytis daug nereikėdavo, nes dežuruodavo "savas žmogus".
Nežiūrint tų priešginybių, kurios kovojo Vasary ir su kuriomis jis kovojo, savo klierikiškų pareigų jis stengėsi neapleisti. Pagaliau tai nė nebuvo labai sunku. Didesnio valios Įtempimo reikėjo tik pamokom ruošti. Visa kita ėjo savaime gan sklandžiai. Jis buvo punktualus į pamokas ir į koplyčią. Vyresnybei atrodė, kad jis neturi jokios puikybės. Tiesa, kad jis buvo užsidaręs ir tylus. Tiesa, kad jis vengė savo vyresniųjų ir nė į vieną profesorių nebuvo kreipęsis dėl jokio patarimo. Tačiau niekas nieko blogo apie jį negirdėjo. Po kiekvienų atostogų klebono liudijimai apie jo elgesį būdavo kuo geriausi. Visa to pakako, ir jau penktame kurse klierikas Vasaris be jokių pastangų turėjo beveik puikią opiniją vyresnybės akyse.
Stengdamasis gerai atlikinėti savo pareigas, jis tuo pačiu jau kovojo ir su vasaros atsiminimais, ir su maištinga, vis dar jame glūdinčia priešingybės ir kriticizmo dvasia. Tačiau šitos mintys ir pagundos jį apnikdavo tik poilsio, švenčių dienomis, ir tai kaskart silpniau. Seminarijos atmosfera, kaip kasmet, taip ir tuomet, jau nuo gavėnios spėjo apmarinti visus pavojingus atsiminimus ir rūpesčius. Tyli rezignacija ir savo menkystės nusimanymas vėl įsigyveno Vasario mintyse ir jausmuose. Ir jis manė esąs visai pasirengęs stot prieš Dievo altorių.
Vieną vakarą, kai jis savo kambary kaip tyčia skaitė moralinę, virstelėjo durys, ir jis nė nepasijuto, kaip šalia jo atsistojo Mazurkovskis, ir saldus balsas paklausė:
- Ką, domine Vasari, studijuoji?
- Moralinę teologiją.
- Gerai, labai gerai. Pasiruošk. Rytoj galėsi pradėti rekolekcijas - prieš subdiakonatą.
Ir jis išėjo, pasakęs "Laudetur Jesus Christus". Visa tai įvyko taip staiga, kad Vasaris nespėjo nė susiorientuoti, kas čia pasidarė. Jis pasiliko stovįs nutirpęs, nustebintas. Jo kambario ir stalo draugas šoko jo sveikinti dėl tokios nepaprastai malonios naujienos. Tik pamanyk - Vasaris tuojau subdiakonas! Kiekvieno seminaristo akyse jo reikšmė išaugo dvigubai. Tą vakarą klierikai tik ir tekalbėjo vien apie būsimuosius šventimus ir apie kandidatus į subdiakonus. Tačiau Petrylos kandidatų tarpe nebuvo. Vasarį tai nemaža stebino, o Petrylai kėlė nepasitenkinimo ir pavydo.
- Sveikinu, sveikinu, Liudai. Nesitikėjau, kad tu turi tokią gerą opiniją. Na, bet tu visiem moki patikti...- karčiai juokaudamas kalbėjo kaimynas.
Vasariui tai buvo labai nemalonu, ir jis su mielu noru būtų pasikeitęs su Petryla vietomis. Bet ne nuo jo tai parėjo. Jį numatė vyresnybė, per kurią pats Dievas reiškia savo valią, ir apie jokį pasikeitimą čia negalėjo būti nė kalbos.
Kitą dieną, vakare, jie pradėjo rekolekcijas. Po vakarinių maldų, kai visi klierikai išsiskirstė, jie, keturi būsimi subdiakonai ir du diakonai, dar pasiliko koplyčioj. Drauge su dvasios tėvu jie atkalbėjo "Veni crealor Spiritus" ir išklausė trumpos jo konferencijos apie šių rekolekcijų ir besiartinančio momento svarbą. Aidėdamas tuščioj koplyčioj skambėjo lygus dvasios tėvo balsas, ir jiem buvo labai keista tik šešiem klausyti tos konferencijos. Šita aplinkybė dar labiau pabrėžė valandos nepaprastumą. Jie dar gyviau pajuto esą išskirti ne tik iš pasaulio, bet ir iš seminarijos gyvenimo svarstyti savo dūšios reikalų, nagrinėti savo sąžinės ir pasiryžti neatšaukiamam žygiui, negrąžinamam žingsniui.
- Dievas jus pasaukė, mieli broliai, - kalbėjo dvasios tėvas, - būti Jo Bažnyčios tarnais. Didelis tai pašaukimas, atsakinga tarnyba. Nes jus eisite tarnauti karalių Karaliui, viešpačių Viešpačiui. Bet jūs žinote, kad Jo karalystė yra ne šiame pasauly: regnum meum non est ex hoc mundo. Ir jūs, tarnaudami Jam, rūpinsitės ne kūno, bet dūšios reikalais, o šis pasaulis su visomis savo aistromis, turtais, garbe ir linksmybėmis turės būti kaip anam Senojo Įstatymo išminčiui: vanitas vanitatum et omnia vanitas. Kristus jus pašaukė būti savo Bažnyčios ne tik tarnais, bet ir vadovais: į jūsų rankas bus atiduotas tūkstančių dūšių išganymas. O, mieli broliai, kokia tai baisi pareiga, kokia tai sunki našta! Ir kas išdrįstų ją imti, jeigu ne pats dieviškasis Išganytojas to norėtų ir jeigu ne Jis pats būtų taręs kiekvienam iš jūsų, kaip kadaise tarė apaštalam: sequere me. Ir štai kur mūsų visų pajėgų šaltinis ir ištesėjimo garantija: sekti Kristumi.
Toliau dvasios tėvas kalbėjo apie tobulybę, kurios siekti įsakė Kristus, apie dorybes, kuriomis turi pasižymėti kunigas, apie pavojus, kurie tom dorybėm gresia, ir apie Dievo malonę, kuri esti suteikiama kiekvienam jos prašančiam, o ypatingai kunigui.
Jis baigė konferenciją, skatindamas šios dienos išrinktuosius visu atsidėjimu svarstyti savo pašaukimo klausimą ir ruoštis tinkamai priimti aukštuosius šventimus, po kurių jau kelio atgal nebesą.
- Jūsų vyresnybė iš daugelio jūsų draugų tuo tarpu išrinko tik jus, mieli broliai. Jūs neturit tuo didžiuotis, bet priimkit tai nusižeminę, kaip Dievo malonės ženklą. Tačiau panagrinėkit savo sąžines, ar esate pasiruošę tą malonę priimti: ar jūsų intencijos grynos, o ne per stiprūs ryšiai jungia dar jus su pasauliu, ar jūs esate pasiryžę imtis ant savo pečių visas kunigo luomo sunkenybes. Jei taip, tai dar labiau stiprinkite savo valią, išraukit iš širdies paskutinius pasaulio piktžolių diegus, užmirškite tuos žmones ir tas vietas, kur grėsė jum pavojus, ruoškitės atlikti viso gyvenimo išpažintį ir apgailėkite savo nuodėmes. Dievo malonės pastiprinti, eikite prie altoriaus ir, priimdami tuos šventimus, paveskite save šventos Bažnyčios globai ir didesnei Dievo garbei.
Visos šitos konferencijos mintys jau ne kartą buvo girdėtos, ir pati jų dėstymo schema gerai žinoma: pirmiausia uždavinio sunkumas, atsakomybė, kliūtys, nuodėmės, paskui vilties sužadinimas, pasiryžimas, priemonės, pagaliau Dievo malonė, Kristaus nuopelnai, šventųjų užtarimas ir pačiam gale konkliuzija ir praktiškos išvados.
Bet šį kartą visos tos atmintinai žinomos mintys vėl žadino jų jausmus, dilgino sąžines ir gaubė rimties nuotaika. Jiem beliko keturios dienos ligi šventimų. Kazusas buvo naujas ir rimtas. Juose staiga atgijo visa tai, kas seminarijos gyvenimo rutinos per ilgą laiką buvo apmarinta ir atbukinta. Atgijo ne tik uolumas dvasiškiem reikalam, bet ėmė lįsti iš pakampių ir visokios abejonės, prieštaravimai ir pagundos. Tartum koks stiprus smūgis paardė susigulėjusį klodais lizdą - ir prasidėjo visų jo įnamių kova dėl savo teisių, dėl šiltesnės vietelės ir dėl valdžios. Kova žūtbūtinė, lemiama ir paskutinė. Priėmęs subdiakonatą, jau nebėgiosi į Romą, kad tave paleistų atgal į pasaulį, kad galėtum sudaryti savo šeimą ir gyventi kaip kiekvienas kitas geras krikščionis. Visa tai tau būtų gėda ir nuodėmė, visuomenės panieka, Bažnyčios pasmerkimas ir amžinos kančios po mirties. O Roma pavydi ir negailestinga savo išrinktiesiem: jos palaiminimas esąs pažymėtas amžinybės ženklu.
Šeši išrinktieji šventimam per 4 rekolekcijų dienas buvo išskirti iš seminarijos gyvenimo ir palikti jų pačių ir dvasios tėvo nuožiūrai. Kai kiti klierikai būdavo pamokose, jie laikydavo meditacijas arba nagrinėdavo savo sąžinės dalykus. Dvasios tėvas su jais atlikdavo kasdien tik po vieną meditaciją ir pasakydavo po vieną konferenciją. Visa kita jie darydavo patys: sąžinės apyskaitas, dvasišką skaitymą ir meditacijas koplyčioj, refleksijas po meditacijų - vaikščiodami sode arba salėj. Be to, jie bendrai kalbėdavo kasdien visus kunigiškus poterius, kurie subdiakonui jau yra privalomi taip pat kaip kunigui. Per rekolekcijas jie pratinosi prie šitos pareigos, nes brevijorius tai gana paini knyga, o kunigiški poteriai - kasdien vis kitoki ir ilgi. Parapijos kunigai, tiesa, atbarškina juos beveik per valandą laiko, bet kandidatam į subdiakonus dėl neįpratimo ir uolumo reikėdavo apie 3 valandų. Tad beveik visas jų laikas buvo užimtas, o kas nebuvo užimta, turėjo būti skirta ruoštis išpažinčiai iš viso gyvenimo.
Trečią rekolekcijų dieną Liudas Vasaris jautėsi jau gerokai nuvarginęs ir kūną, ir dvasią. Visus savo pašaukimo klausimus jis buvo dar kartą apmąstęs ir persirgęs. Sukilusias abejones ir baimes jis suspėjo vėl persvarstyti, ir jos nuslūgo, neišlaikę jo kritikos ir artėjančios šventimų būtenybės. Iš tiesų, anapus visų abejonių jam nuolatos švietė nusimanymas, kad jis šventimus priims ir kunigu bus. Po penkerių metų mesti seminariją? Ne, tai jam buvo taip pat neįvykdoma, kaip jūrininkui, perplaukusiam audringą vandenyną, pasukti atgal arba šokti į bangas ir nusiskandinti. Išbuvus penkerius metus seminarijoj, gerų norų klierikui tapti kunigu jau yra beveik psichologinė būtenybė. Tiesa, esti atsitikimų, kad per subdiakonato šventimus kandidatas pabėga jau paguldytas prieš altorių, pačiu kritiškiausiu momentu. Bet taip padaro arba skrupulatai, kurie, vieną ar du kartu pabėgę, galų gale įsišvenčia, arba toki kanditatai, kurie niekad nė neabejodavo, kad kunigo darbui jie visai nėra tikę.
O Vasaris nebuvo nei iš pirmųjų, nei iš antrųjų. Ir vis dėlto jam teko išgyventi per tas rekolekcijas tokį dvasios sukrėtimą, kokio jis niekad nepatyrė nei anksčiau, nei vėliau.
Trečią rekolekcijų dieną jis nors buvo nusilpnėjęs ir per galvą kartas nuo karto pereidavo keistas svaigulys, bet dėl savo likimo jautėsi visai ramus ir be baimės mąstė apie būsimuosius šventimus. Rekolekcijos ėjo sklandžiai, sąžinės nagrinėjimas taip pat. Lapelis, kuriame jis žymėjosi viso savo gyvenimo nuodėmes, kad kartais per išpažintį nepamirštų, buvo pripildytas jau ir paskutinių metų nusikaltimų. Beliko pasižymėti tik tai, kas dar bus atsiminta ligi išpažinties.
Taigi tą dieną jo dėmesys ir uolumas buvo šiek tiek atslūgęs. Jisai gan pasyviai atlikinėjo visus dvasiškus pratimus, girdėjo ne visą meditaciją, per dvasiškąjį skaitymą buvo išsiblaškęs, kalbėdamas poterius klydo brevijoriaus lapuose ir apsileidęs privačiai nesukalbėjo ražančiaus. O kaip tik tokiomis valandomis amžinas dūšios išganymo priešas, velnias, tamquam leo rugiens, circuit, quaerens quem devoret. Ir pirmiausia puola jis tuos, kuriuos randa apsileidusius ir apsnūdusius.
Tą dieną po bendrųjų vakarinių maldų, kai visi klierikai išsiskirstė, jie šešiese kaip paprastai pasiliko išklausyti trumpos dvasios tėvo konferencijos. Dvasios tėvas kalbėjo apie rytdieninės jų išpažinties svarbą. Bet Vasaris nugirdo tik porą pirmųjų sakinių. Paskui jo mintys kažkodėl nuslydo atgal, ir retai kada prisimenamas Variokas kaip gyvas stojo jo vaizduotėj ir ciniškai šypsodamasis tarė:
- Komedijos, viskas komedijos...
Kadaise, pirmame kurse, buvęs jųdviejų pasikalbėjimas seminarijos sode ėmė atgyti Vasario atminty. Varioko priekaištai kunigam ir jo pačio prisipažinimai netiko tų rekolekcijų aplinkybėm, ir Vasaris vėl pakreipė savo mintis į konferencijos žodžius. Jo galva iš lengvo svaigo, bet jis aiškiai girdėjo, kaip dvasios tėvas sakė:
- Kūno pageidimai, concupiscentia carnis, yra didžiausias ir pavojingiausias dvasinio gyvenimo priešas.
Ir tuo pačiu metu, kaip magiškų liepsnų nušviestas, Vasario vaizduotėj pasirodė nuogas "Klosų" vergės paveikslas, o jo pačio balsas kalbėjo:
- Per daug laiba: šlaunis storesnė už liemenį.
- Kvailas! - atsiliepė Varioko balsas. - Tai puikios, rasingos, karštakraujės rytietės formos.
Vasaris net galvą pakratė, gindamasis nepadoraus vaizdo, ir vėl nugirdo dvasios tėvo žodžius:
- O, mieli broliai, tegu jus Dievas saugoja nuo tokios nelaimės! Jauno kunigo padėtis parapijoj tada tampa...
Bet "vergė" iš Vasario vaizduotės nesitraukė. Jis pamatė, kad jos laibas liemuo buvo taip persilenkęs, kad aukščiau klubo susidarė trys švelnios kūno garankštėlės. Jis visas savo mintis ir žvilgsnį kreipė į dvasios tėvą, bet "vergės" liemuo neišnyko. Ir juo jis labiau stengėsi ja nusikratyti, juo ji darėsi ryškesnė ir kaip koks antkrytis vis plačiau siaubė jo mintis.
- Viešpatie! - mąstė klierikas,- kas gi man čia dabar? Niekad šito su manim nebūdavo.
Konferencijai pasibaigus, jis tuoj išėjo iš koplyčios, tikėdamasis, kad vietos atmaina išblaškys tą nepadorų vaizdą. Jisai žinojo iš dvasiško gyvenimo vadovų, kad su pagunda iš pradžių nereikia kovoti, bet nuo jos bėgti. Ir jisai štai bėgo. Jis bandė mąstyti apie paprasčiausius dalykus, bet pagunda vijosi paskui, užbėgdama už akių. Jis stabtelėjo ties langu pažiūrėti, koks lauke oras, o lango stikle jau buvo "vergė". Nebesurakinta grandiniais, bet laisva stovėjo prieš jį visu stuomeniu ir, rodydama save, begėdiškai šaipėsi.
Tai buvo baisu, Vasaris pajuto savy iš tolo ateinantį norą pasižiūrėti į tą paveikslą, pasigėrėti tuo jaunu kūnu... Tai jau būtų sutikimas, nuodėmė, ir gal sunkioji... Ir jis bėgo toliau. Jis sugrįžo į savo kambarį ir pasiėmė skaityti Šventąjį Raštą. Bet raidės liejosi jo akyse ir, tarsi kokia jo viduj užsukta spyruoklė, nedavė nusėdėti vietoj. Jis išėjo į koridorių ir vaikščiodamas pasistengė mąstyti ką nors malonaus, kas jį atitrauktų nuo tų pavojingų vaizdų. Jis ėmė svajoti apie tėviškę, kaip džiaugsis tėvai ir visi namiškiai, kai jis parvažiuos jau subdiakonas.
- O Liucytė?..
Ką gi, nieko ypatinga. Juk ji tam jį ir išleido - ir net patarė būti kunigu.
- Kam aš jos tada nepabučiavau? Vienintelį kartą visam gyvenime. Juk aš dar nebuvau subdiakonas...
Jis nė nepasijuto, kad jau gėrėdamasis ir apgailestaudamas svajoja apie nederamą ir nuodėmingą dalyką. Jau jis ne kartą ir anksčiau buvo pamanęs, kad jeigu jiedu tuomet būtų bučiavęsi, tai tas pabučiavimas greičiausiai būtų buvęs nuodėmingas. Susigriebęs, kad ir svajonės apie Liucę dabar eina jau iš pagundos, Vasaris pabandė bėgti ir nuo jų. Bet pabėgti nuo Liucės buvo dar sunkiau. Jo vaizduotėj atgijo ne tik ji pati, bet ir visi jo lūkesiai, visi švelnūs, bet galingi, nes iš pačios prigimties einą jo širdies suvirpėjimai. Tai atsitikdavo ir anksčiau, bet tą vakarą, be šitų tyrų jaunuoliškos sielos polėkių, ėmė drumstis kažkas žema, kažkas geidulinga ir kūniška, ko anksčiau nebūdavo.
Dabar jam vaizduotė ėmė piešti Liucę gašliomis, nešvariomis spalvomis. Jis atsiminė, kaip kadaise, jiem sėdint ant Aušrakalnio, pro pasikėlusią suknelę jis pamatė jos koją truputi net aukščiau kelio. Tuomet jis labai susigėdo ir daugiau į tą koją nė nepažvelgė. Dabar gi tas įvaizdis, kažkodėl atgijęs, drumstė jo mintis ir jaudino neapsakomu aistrumu. Taip pat jis atsiminė, kad Liucės krūtys buvo lengvai įspėjamos pro jos lengvą vasaros rūbelį - ir kad jos lūpos rausvos, lygios ir švelnios. Praleistas Liucės pabučiavimas jį degino dabar kaip pelenuose užsilikusi ir atpūsta žarija.
Jis žingsniavo koridoriuj, leidosi į salę ir vėl lipo aukštyn, bet pašėlę vaizdai, kaip kokiam demoniškam kine, knibždėte knibždėjo jo įvargusiose smegenyse. Ir vėl "vergė", ir vėl Liucė... Ir abidvi kartu, priimdamos viena kitos pavidalus...
Devyni skambalo smūgiai nuaidėjo tuščiais koridoriais - ir Vasaris kartu su užplūdusia klierikų banga vėl atsidūrė koplyčioj paskutinį kartą atlankyti Sanctissimum. Tai truko penketą, dešimtį minučių, koplyčia greit ištuštėjo, bet jis bijojo eit gulti. Jo fantazija ir mintys buvo taip įsisiūbavę, kad jis tikrai žinojo negalėsiąs užmigti. Jis pasiliko klūpoti vienas tuščioje koplyčioje, apšviestoje tik raudonos aliejinės lempos. Pernai jis taip praleido čia ne vieną valandą, bet tai būdavo ramios kontempliacijos, o paskui stačiai tuščio sėdėjimo valandos.
Dabar gi jis visas virpėjo ir degė, apimtas nesuprantamos aistros. Čia, šitoj šventoj vietoj, prieš tabernaculum Sanctissimi, raudonoj lempos šviesoj jis jautė kažkokią baisią būtybę, tykojančią jo pražūties. Ir jis su didžiausia išgąstim pamastė, kad, nė kartą gyvai nepajutęs Dievo, jis štai jaučia velnią. Įbaugintas liguistos fantazijos, jis bijojo pajudėti ir apsižvalgyti aplink save. Du įgaubtoj sienoj įlinkę šventieji, paprastai toki ramūs, dabar baugino jį savo nebylumu, savo sutanomis, savo kamžomis, savo aureolėmis ir pačiu savo nerealumu.
O vaizdai vis siautė ir siautė. Ką tik jis nejučiomis kada buvo matęs nekuklaus, dabar augo į šlykščius nepadorumo pavidalus. Jis atsiminė kitą dvasiško gyvenimo vadovų patarimą, kad, norint atsiginti pagundas, jeigu nepavyksta pabėgti, reikia prieš jas statyti priešingus dalykus, geriausia Kristaus kančios vaizdus. Jisai apsikniaubė ant suolo ir stengėsi vaizduotis visą Kryžiaus kelią, kaip yra antrojoj ražančiaus daly. Tam buvo reikalinga gilaus susikaupimo ir didelių valios pastangų. Štai pagaliau kala Išganytoją prie kryžiaus ir stato ant kalno viršūnės. Bet, o šventvagystė! Vietoj kenčiančio Kristaus ant kryžiaus begėdiškai šaiposi laibaliemenė "vergė".
Vasaris pajuto, kad jis grimzta į juodą, baisią bedugnę, ir kažkieno šaltas dvelkimas papūtė jam į pakaušį. Jisai nematė, bet tikrai jautė, kad užpakaly jo kažkas stovi. Jisai išgirdo, kaip brakštelėjo grindis ir užpakaliniam suole sučežėjo nematoma būtybė. Jis norėjo melstis, bet gaivališka baimė sukaustė ne tik jo lūpas, bet ir širdį ir valią. O būtybė jau lenkiasi prie jo ausies, ir jis mato, kad tai tarsi būtų Variokas, bet ne Variokas, tik kažkas be galo šlykštus, ir ima kuždėti:
- Komedijos, komedijos, komedijos...
O iš antros pusės jau lenkiasi kitas ir šnibžda dar bjauriau:
- Jūs kaip mes: ir į mergeles pasižiūrit, ir pasibučiuoti norit, norit, norit...
Pirmasis gi padaro šlykščią šypseną ir pajuokdamas sako:
- Būk, Vasari, kunigu, būk, būk, būk... Geras būsi kunigas, geras, geras, geras...
Vasariui tampa taip baisu nuo jų svilinančio žvilgsnio ir to pekliško kuždesio, kad jis, sukaupęs visas pajėgas, sugeba dar sunkiai, skaudžiai sudejuoti. Ir tuo momentu kažkieno ranka nustveria jį už peties. Jis pašoka suole ir raudonoj lempos šviesoj pamato prieš save aukštą juodą pavidalą.
- Ko gi tamsta neini gulti? - sako jam dvasios tėvas. - Šitaip negalima save varginti. Tamsta blaškeisi ir dejavai kaip ligonis. Gal negera kas?
Jis sunkiai suvokia, kas čia darosi, galva jam svaigsta, bet jam lengva, kad nieko to nebėr. Ir jis nebežino nė kaip teisintis:
- Ne, nieko... Aš buvau tik valandėlę pasilikęs, ir taip kažkas užėjo...
Per rekolekcijas dvasios tėvas, eidamas gulti, dirsteldavo į koplyčią, ar neras kokį neramuolį, besikankinantį neišrišamu pašaukimo klausimu.
Vasaris tą naktį miegojo numirėlio miegu, o ryt rytą jam iš lengvo svaigo galva, ir pirmąją meditaciją jis prasnaudė su atviromis akimis.
Tą dieną į pavakarę jis atliko viso gyvenimo išpažintį. Jis stengėsi būti atviras ir sakė savo nuodėmes, gal net bent kiek jas sutirštindamas. Jis ilgai ieškojo priemonių, kokiu būdu išreikšti savo silpnybę "antrosios lyties asmenim", bet niekaip jų negalėjo rasti. Taip pat jis nesugebėjo parodyti nė savo atšalimo dūšios reikalam. Šiuo atžvilgiu jis savo išpažintim nelabai buvo patenkintas, bet šiaipjau jokios nuodėmės nenuslėpė. Jis taip pat papasakojo vakarykščias savo pagundas ar klajojimus. Dvasios tėvas išaiškino, kad tai buvęs nuovargio ir nervų priepuolis. Jis laukė, kad nuodėmklausis smarkiai jį išbars už tokią "nuodėmių procesiją" ir užduos didelę atgailą, bet dvasios tėvas, dideliam penitento nusivylimui, ne tiek jį barė, kiek gyrė.
- Dėkoki Dievui, mielas broli, kad Jis tave saugoja nuo sunkių nuopuolių. Didelė Dievo malonė padarė tai, kad tu tyra širdimi gali priimti subdiakonato šventimus. Žinoma, tu turi budėti, kad ir toliau neprarastum nei Dievo malonės, nei doro gyvenimo. Žmogus yra silpnas, o gyvenimas pilnas pavojų,- ir t.t.
Ir uždavė jam atgailą - sukalbėti Visų šventųjų litaniją ir psalmę "Miserere". Vasaris iš teologijos žinojo, kad tokia atgaila gali būti duodama ir už sunkiąsias nuodėmes, bet vis dėlto tikėjosi daugiau.
Po išpažinties jis jautėsi atlikęs svarbiausią ir nemaloniausią rekolekcijų pareigą. Jam buvo kiek neramu, kad jo išpažintis teišėjo daug trumpesnė negu kitų draugų. Jis niekaip negalėjo sumesti, ką jie taip ilgai ten gali kalbėti. Tas klausimas nuo pirmųjų ligi paskutiniųjų metų jį intrigavo ir pasiliko be atsako.
Dabar jis raminosi tuo, kad dvasios tėvas jo išpažintimi regimai buvo patenkintas. Konfesarijaus gi pareiga, klausinėjant penitentą, išaiškinti neaiškumus. Jo nieko neklausinėjo, vadinasi, viskas buvo aišku ir gerai.
Nurimęs jis laukė rytojaus - svarbiausios jo gyvenimo likimui dienos.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
