lt
IX
Artinosi dideli Panos Marijos nekalto prasidėjimo atlaidai, kurie Katedroj būdavo švenčiami su ypatingomis iškilmėmis. Tokiais atvejais klierikam darbo padidėdavo dvigubai. Retas kuris tuo metu neturėdavo paskirtos šiokios ar tokios funkcijos. Pirmieji mišparai, rarotos, - kadangi tai buvo adventai, - suma, kurią rengėsi celebruoti vyskupas, - ir antrieji mišparai reikalavo kelių asistos atmainų. Vasario laimei, jisai antrame kurse nuo asistos jau buvo laisvas. Jis nuo pat pradžių ypač uoliai dalyvavo seminarijos chore, pramoko balsu skaityti gaidas, groti fisharmonija ir tvirtai mokėjo visų choro giedamų dalykų savo balso partiją. Dėl tokių Vasario talentų jį paėmė savo globon giedojimo profesorius ir choro dirigentas - ir išgelbėdavo nuo asistos kaip reikalingiausią choro giesmininką. Tokiu būdu viena nekenčiama seminarijos našta - ceremonijos - nukrito nuo jo pečių. Choristai turėdavo dar ir tą privilegiją, kad pamaldų metu jie iš viso būdavo laisvesni ir dažnai eidavo ne į presbiteriją, bet prie vargonų, kur jau jokio vargo nereikėdavo kęsti klūpant ir derinantis prie ceremonijų.
Bet choras prieš Nekalto prasidėjimo atlaidus turėjo daugiausia darbo. Jų repertuaras tai šventei buvo labai didelis, jie turėjo išmokti daug naujų dalykų, ir jau seniai iš anksto visos rekreacijos buvo užimtos repeticijomis. Artinantis šventei, darbo tempas smarkėjo, ir iškilmių nuotaika jau iš anksto ėmė juos jaudinti. Tų metų iškilmę didino ta aplinkybė, kad atlaidų diena turėjo būti pirmadienis, vadinasi, šventės seminarijoj turėjo prasidėti jau šeštadienio vakarą.
Šeštadienį atvažiavo daug klierikų giminių. Parlatoriume skambėjo kalbos ir moterų juokas. Vienų seserys kitiem buvo pažįstamos. Tomis dienomis įėjimas į seminariją būdavo laisvesnis ir pasimatymas lengvesnis. Tie, kurie neturėjo svečių, rasdavo priežastį bent pereiti per parlatoriumą ir pamatyti naujų veidų, išgirsti naujų balsų ir jauno mergaičių juoko.
Liudo Vasario nė vienas pažįstamas neatlankė, ir jam buvo liūdna, girdint tuos linksmus balsus ir juoką. Iš anapus mūrų vėl pūstelėjo laisvo gyvenimo srovė - ir vidur žiemos pasivaidino viliojantis vasaros vaizdas. Atminty vėl atgijo Liucės paveikslas, paskutiniais laikais beišnykstąs iš jo minčių ir įvaizdžių rato.
Jis išėjo į sodą. Naujai pasnigtas sniegas minkštai girgždėjo po kojomis, už seminarijos sodo skambėjo rogių varpeliai, kažkas šūkavo, kažkas kalbėjo. Sparčiai žingsniuodamas seminarijos sodo takais, jis atsiminė sceną Petrylos sode, kaip Liucė užspaudė delnais jam akis ir nosį, kaip ji jį pajuokė ir pabėgo. Bet dabar jam, tai atsiminus, jau nebuvo nei gėda, nei pikta, bet juokinga.
- Išdykusi mergiotė, - tarė jis sau, linksmai nusišypsojo ir tęsė toliau savo kelionę aplinkui sodą.
Jis jau buvo išaugęs iš vaikiško bailumo atrodyti juokingam ir turėjo jau daugiau pasitikėjimo savimi. Jam dabar rodėsi, kad, sutikęs Liucę, pats primintų tą sceną ir iš savęs pasijuoktų kartu su ja. Jis norėjo dar pratęsti Liucės atsiminimą, sudaryti naujų vaizdų ir scenų, bet šiandien jam tai jau nevyko. Jo mintys spruko tolyn, vaizdai trūko ir maišėsi. Liucės atsiminimas jo nebejaudino ir vaizduotės nebežadino. Tačiau jis pajuto savy kažkokią tuštumą, spragą, nerimastį - ir laukimą kažin kokio susitikimo, naujos nepaprastos pažinties.
Jis vaikščiojo vienas tuščiais sodo takais, o ankstybas žiemos vakaras jau pilku, balzganu melsvumu aptraukė Katedros bokštus ir seminarijos rūmus, ir visa, kas tik buvo prieš jo akis. Pradėjo snaigioti didelėmis, iš reto krintančiomis snaigėmis, kurios sagstėsi prie jo palto ir, švelniai paliesdamos, kuteno blakstienas.
Pamažu jį pagavo svajinga nuotaika. Rodėsi jam, kad jis ne suka aplinkui aukšta siena aptvertą seminarijos sodą, bet eina ir eina vis pirmyn į tą balzganą melsvumą nežinomu, nesibaigiamu keliu. Nušvitusiu veidu ir klaidžiojančiu lūpose šypsniu, jis ne tik svajojo, bet ir gyveno vieną savo skurdžios jaunystės pasaką. Ir rodėsi jam, kad iš ano krašto priešais jį ateina toji Nepažįstamoji, Neregėtoji, kurios prisiartinimą jis štai taip gyvai jaučia.
Šilta malonaus jausmo banga užliejo jo krūtinę, ir tokios laimingos valandos jis neturėjo jau labai seniai. Jisai buvo užmiršęs seminariją ir nekenčiamą "labirintą", ir nuobodžias meditacijas, ir neraminančias išpažintis - ir viską, kas jį varžė ir skyrė nuo plataus gyvenimo ir gražaus pasaulio.
Vėliau Liudas Vasaris, prisimindamas ypatingą to vakaro pergyvenimą, aiškindavo sau, kad tai buvo pabudusio jaunuolio poetiškas idealinės meilės ilgesys. Vasaris tada buvo tokiame amžiuje, kada jaunuolis dar nereikalauja konkretaus savo jausmam objekto arba juo nesitenkina. Jis ilgisi kažkokios idealios būtybės, kuri paliktų pilną laisvę jo lakiai fantazijai. Seminarijos gyvenimo aplinkybės buvo kuo patogiausios susidaryti tokiam romantiškam svajingumui tokio būdo jaunuoly, kokis buvo tuo metu Liudas Vasaris. Ir štai po sunkių darbo dienų, po fizinio ir moralinio nuovargio, sulaukus didelės šventės atoslūgio, tas svajingumas išsiveržė su nepaprasta jėga.
Tą minėtą vakarą klierikas Vasaris, grįždamas iš sodo kelionės į seminarijos mūrus, kartu nešėsi ir neaiškią viltį, bene iš tiesų laukia jojo kokis visai netikėtas susitikimas parlatoriume. Ir jis neiškentė ten nenuėjęs ir nepasirodęs. Jis, žinoma, nieko ten nerado, bet neaiški viltis jojo nepametė.
Rytojaus dieną, sekmadienį, jis visą popietį dalyvavo choro repeticijoj beveik ligi pat mišparų, kuriais ir turėjo prasidėti Nekalto prasidėjimo atlaidai. Belaukdami skambalo balso, jie būriavosi koridoriuj ir tylomis šnekučiavo, jausdami artėjančios valandos iškilmingumą. Jų kamžos daugelio buvo papuoštos plačiais mezginiais, o visų baltos kaip sniegas. Jų galvas dengė juodi keturkampiai biretai su šilkiniu kutu viršūnėje. Rankose jie turėjo brevijorius arba kitokias maldų knygas. Sulaukę ženklo, jie rikiavosi po du, ėjo tylėdami, įžengę į bažnyčią, šlakstėsi švęstu vandeniu ir, priklaupę ties didžiuoju altorium, darė inklinacijas į abi pusi ir ėjo vieni į dešinę, kiti į kairę, vyresnieji aukštyn į klaupkas, jaunesnieji žemyn į paprastus suolus. Gyvomis gėlėmis ir naujomis žvakėmis papuoštas altorius ir minkštu, didžiuliu, raudonu kilimu nuklota presbiterija įspūdingai rodė jiem šios šventės dydį ir kilnumą. Nepratusiem prie ištaigų, jiem buvo keista jausti po kojom tą minkštą pliušą, ir jie atsargiai mynė jo fantastišką piešinį. Paskui juos ėjo kapitulos nariai pralotai ir kanauninkai, ant kamžų užsivilkę šilkines raudonas ir mėlynas keistos išvaizdos togas, kurios darė juos dar storesnius ir nepaslankesnius.
Pagaliau iš zakristijos durų pasirodė celebra. Pirmiausia ėjo du akolitai, abiem rankom nešdami dideles žvakes liktoriuose, paskui turibuliorius su kodylais, po jo ceremoniorius, paskui subdiakonas ir diakonas su albomis ir baltomis, auksu siuvinėtomis dalmatikomis, o ant galo pats celebrantas, apsisupęs sunkia kapa, tviskančia šilku, varvančia sidabru ir auksu.
Sugriaudė vargonai, pakvipo smilkalai, ir melsvų dūmų debesys pakilo ties altorium išstatomo Švenčiausiojo Sakramento garbei.
Klierikas Vasaris, sekdamas iš savo vietos tą beišsiplėtojančią iškilmę, jautėsi nešamas bendros, visą bažnyčią gaubiančios nuotaikos. Jis buvo su visais, jis buvo visų ir visuose, kurie tik matė tą altorių, girdėjo tuos vargonus ir kvėpavo tą smilkalais pakvipusį Katedros orą. Niekas į jį nekreipė dėmesio ir neardė to iškilmingo patoso, kurį kėlė jame visa šventės aplinkuma. Jam rodėsi, kad niekad taip graudžiai nedegė žvakės, kad niekad taip svaiginančiai nekvepėjo smilkalai ir niekad taip galingai negriaudė didžiuliai vargonai. Ir kai atėjo laikas giedoti psalmes, jisai, sėdėdamas savo suole, dideliu pamėgimu ir visu balsu kartu su visais traukė jų vientisą, per posmų posmus besikartojančią melodiją.
Mišparai jau buvo įpusėję, kai jis pakėlė akis ir netyčiomis žvilgterėjo į bažnyčios vidų - į žmones. Ir tai, ką jisai pamatė, vienu akimirksniu nuvėrė jį visą, ir jis skubiai nuleido akis. Bet po trumpos valandėlės, jau pasiruošęs, vėl pažvelgė į tą pačią vietą. Priešais jį, įstrižai, netoli baliustrados, kuri skiria presbiteriją nuo bažnyčios, prie pilioriaus stovėjo viena moteris. Ji buvo per toli, kad Vasaris būtų galėjęs įsižiūrėti jos veido bruožus. Jis sugavo tik bendrą jos vaizdą, o galbūt tik jos įspūdį. Ji buvo dar jauna, bet jau pilno subrendimo amžiuje. Ji buvo aukšta ir liekna, apsitaisiusi tamsiu rūbu, o galvą ir veidą apsigaubusi baltu šaliu. Jos tamsūs plaukai ties kakta ir smilkiniais kontrastu pabrėžė ir to šalio baltumą, ir pailgo jos veido švelnų ir šviesų rausvumą. Vasaris gavo įspūdį, kad jos veidas yra ramus, bet liūdnas, kad jos tamsios akys žiūri tolyn kažkokiu išvidiniu žvilgsniu ir kad ji visai nemato ir nejaučia nieko, kas aplink ją dedas.
Šitas vaizdas svajingam klierikui pasirodė lyg kokia vizija, ištryškusi iš jo pačio sukauptos nuotaikos, kuri jau nuo vakar vakaro buvo apvaldžiusi jį visą. Be abejo, tai buvo jaunuoliško jo ilgesio projekcija į visai galbūt paprastą kasdienišką moterį, vienu kitu bruožu sugebėjusią įsipinti į to ilgesio kuriamą pasaką. Bet Vasaris nenagrinėjo nei kas, nei kaip, nei kodėl. Ta jo dvasios kertelė, apie kurią jau nuo pat jo brendimo pradžios slankiojo neaiškus jaudinąs moteriškumo vaizdas, kertelė, kurią pravėrė Liucė, pati jon neįėjusi, dabar tapo užimta nepažįstamosios. Ir jis papuošė tą Nepažįstamąją visu savo švarios širdies idealizmu, niekad dar nepaliestu nei kasdienės realybės, nei brutalaus cinizmo.
Visa tai buvo taip natūralu ir paprasta, kad jautrios sąžinės klierikas nejautė jokio nepadorumo, bent tuo metu, kartas nuo karto pažvelgti į pilioriaus pusę ir pamatyti tą moterį vis tokią pat ramią, liūdnai prieš save į tolį bežiūrinčią, su savo baltu šilkiniu šaliu, tamsiu plaukų vainiku ir rausvai. baltu veidu. Jam buvo nesunku tai padaryti visai nepastebimai, nes jis sėdėjo netoli grotų, šonu į altorių ir į bažnyčią, ir tokiu būdu jos piliorius buvo beveik visai priešais jį. Tai konstatavęs, jis pasiryžo ir rytoj patekti į tą pačią vietą. Bet jis neturėjo jokio noro atkreipti jos dėmesį į save. Priešingai, jis to net būtų vengęs. Jis tenkinosi pats vienas turįs savy savo paslaptį. Vis dėlto kai jis išėjo į vidurį presbiterijos chore giedoti "Magnificat", jis pajuto krūtinėj daugiau entuziazmo, jo balsas skambėjo pilniau, jis girdėjo naujų sąskambesių ir niuansų, ir visa to himno nuotaika kėlė jame dar nepatirto džiaugsmo.
Kaip vienas akimirksnis pralėkė jam tolimesnė pamaldų tąsa. Iš bažnyčios jis parėjo gerai nusiteikęs ir beveik linksmas. Jis vaikščiojo, kalbėjosi ir juokavo su draugais daugiau negu kuomet nors anksčiau, ir ne vienas, pastebėjęs tai, sakė:
- Žiūrėkit, kaip Vasaris šiandien atkuto! Iš kur tai jam?
- Mūsų Liudas šiandien turbūt svečių turi, kad taip linksmas!
- Žiūrėkit, ir Vasaris kokių šposų moka! Nemaniau!..
O jisai patenkintas šypsojos ir visai nepavydėjo tiem, kurie turėjo svečių, nei pats jų laukė.
Taip pat linksmai praėjo vakarienė. Švenčių dienomis nebuvo skaitomi Skargos "Gyvenimai šventųjų", ir nė vienas iš profesorių nesėdėjo prie atskiro stalelio. Dėl to refektoriuj gaudė triukšmas ir linksmas balsų klegesys. Vakarinės rekreacijos metu jie dainavo dainas - ir Vasaris buvo vienas iš pirmųjų. Išgirdę skambalo balsą vakariniam poteriam, jie giedojo psalmę "Laudate Dominum omnes gentes" ir, stengdamiesi susikaupti, nors dar tylomis juokaudami, ėjo į koplyčią. Po vakarinių maldų laiko tą dieną liko jau nedaug. Klierikas Vasaris nuėjo į aulę, bet kadangi buvo tikra, kad tą vakarą nei rektorius, nei inspektorius nevizituos, tai likusį pusvalandį jis pakuždomis prašnekučiavo su savo draugais.
Sulaukęs devynių skambalo smūgių, jis ėjo į savo šaltą "labirintą" ir, atgulęs lovoje, užmigo, jausdamas malonų nuovargį ir kūne, ir dvasioj. Paskutinis jo sąmonės sušvitimas buvo liūdnas moteriškas veidas, tamsūs plaukai ir baltas šilkinis šalis.
Ant rytojaus, Nekalto prasidėjimo atlaidų dieną, nuo pusryčių ligi sumos jis dalyvavo choro repeticijoj, nes pirmą sykį turėjo giedoti naujai išmoktas mišias. Tą dieną celebravo pats vyskupas. Iškilmė buvo didelė, ir Vasaris nuo vargonų matė žemai bažnyčioje galvų jūrą, toliau, presbiterijoj, iš abiejų pusių baltas klierikų eiles, o prie altoriaus žvakių šviesą, melsvus smilkalo dūmus, sidabru ir auksu siuvinėtus liturginius rūbus ir apskaičiuotus asistos judesius.
Tačiau ką slėpė nuo jo akių storas piliorius, kur vakar jis pamatė savo Nepažįstamąją, jis negalėjo įžiūrėti ir pirmą kartą pasigailėjo esąs ant vargonų, o ne presbiterijos suoluose.
Tą dieną po pietų, kurie praėjo taip pat linksmai ir triukšmingai, kaip ir vakar vakarienė, klierikas Petryla pakvietė Vasarį į sodą pasivaikščiot.
- Žinai ką? Turiu tau pasakyti naujieną, - tarė jis Vasariui. - Gavau laišką nuo klebono. Prieš Kalėdas rengiasi atvažiuoti. Turįs reikalų pas vyskupą. Rengiasi ir mus atlankyti. Atveš lauktuvių nuo tėvų. O su klebonu, žinai, dar kas atvažiuoja?
- Kas gi jau? Tavo sesuo?
- Kur tau sesuo!.. Liucė!
- Ko gi jai čia reikia? - abejingai paklausė Vasaris.
- Norinti nors sykį seminariją pamatyti. Ir tave, žinoma, - kumštelėjo jam į šoną.
- Kam būtinai mane? Kodėl ne tave? - gynėsi šis, bent kiek įsižeidęs draugo pašaipa.
- Aš gi tau sakau, kad ji į tave akį metė, - toliau juokavo Petryla.- Žiūrėk, brol, išves ji tave iš seminarijos. Pasiutus boba.
- Nebijok, nėr jokio pavojaus. Kam klebonas, pagaliau, ją laiko klebonijoj? Už vyro išleistų.
- Žinoma, - sutiko Petryla. - Kavalierių jai nestoka. Matei per mano išleistuves studentą Brazgį? Žinai, tą barzdylą... Iki ausų įsimylėjęs.
Vasaris, žinoma, puikiai atsiminė.
- Ką gi?.. Rimtas vyras, nors ir pirmeivis.
- O ji nė žiūrėt nenori. Jaučia silpnybę prie dvasiškių, ir gana.
- Ir aš iš savo klebono girdėjau, kad esą tokių moterų, - atsiminė Vasaris.
Žinia, kad atvažiuos Liucė, jį vis dėlto suintrigavo. Su ja pasimatyti jam dabar atrodė ne kažin koks sunkus uždavinys atlikti, bet stačiai pažiūrėti, kaip ji dabar atrodo, ką ir kaip su juo kalbės.
Bet artinosi mišparai - ir Nepažįstamosios paveikslas vėl išstūmė iš klieriko Vasario galvos atsiminimus ir mintis apie Liucę. Jis spėliojo, ar pamatys šiandien tą baltu šaliu apsigaubusią moterį, tokią tolimą ir paslaptingą - ir kartu tarsi artimą ir savą. Kai atėjo laikas eiti į bažnyčią, jis prasistūmė į pirmas eiles, kad galėtų užimti vakarykščią savo vietą. Bažnyčioj jis juto, kad jo veidas pamažu ima kaisti, ir jis niekaip nesiryžo dirstelėti į pilioriaus pusę. Tik kai visi klierikai jau suėjo, kai celebransas su asista padarė chorui inklinacijas, o jie atsikreipė lygiai šonu į altorių ir į žmones, Vasaris nežymiai pažvelgė ta kryptimi.
Taip. Jinai ten stovėjo, lygiai taip pat apsitaisiusi ir lygiai tokia pat veido išraiška kaip ir vakar. Klierikui Vasariui krūtinėje palengvėjo. Lūkuriavimas ir viltis jo neužvylė. Jis jautėsi ramus. Jis sekė pamaldų eigą ir pakilusia nuotaika giedojo mišparų psalmes, kartas nuo karto pažvelgdamas pilioriaus kryptim. Tie pažvelgimai darėsi visai savaime, be minties, be prisiruošimo, be valios, tarsi kūdikio šypsnys pro siaurą langelį įkritusiam saulės spinduliui.
Po mišparų turėjo būti iškilminga procesija bažnyčioje. Jie visi su degančiomis žvakėmis rankose lydėjo celebransą, nešantį auksinę sunkią monstranciją, iš abiejų pusių prilaikomą diakono ir subdiakono, po baltu baldachimu, smilkinamą kvepiančiais smilkalų dūmais. Netrukus procesija pa suko pro kampinį piliorių, ir Vasaris augančiu neramumu artinosi prie tos vietos, kur žinojo stovint paslaptingąją Nepažįstamąją. Jisai kaip tyčia ėjo išvidinėj eilėj, nuo pilioriaus pusės, ir žinojo, kad juodu skirs gal tik vienas žingsnis, o gal jis praeidamas net palies jos rūbus. Artinantis į tą vietą. jį be galo jaudino nusimanymas, kad užtenka jam pakelti akis - ir jis pamatys ją visai iš arti, jos bruožai įsispaus į jo atmintį, ir jis galbūt net susitiks jos svajingą, liūdną akių žvilgsnį. Taip, jis žinojo, kad tikrai tą žvilgsnį susitiks - ir pabūgo ir nesiryžo. Jisai praėjo pro ją nuleidęs galvą, tiktai savo sutana ir balta kamža paliesdamas jos rūbą, vieną momentą svaigstančiai jausdamas jos artumą ir, jam taip rodės, net jos veido šilumą.
Jis tuomet nežinojo, kad tas jojo neišdrįsimas pažvelgti iš arti į jos veidą galbūt apsaugojo nuo kartaus žlugimo gražiausią jo jaunystės viziją, kuri dar ilgai saugojo jautrią ir pavojingą jo dvasios kertelę. Galbūt vietoj idealinio liūdesio, kuriuo jis iš toli apgaubė jos veidą, jis būtų pamatęs gyvenimo nuobodžio įspaustą abejingumą, o vietoj šildančio dvasią gilaus žvilgsnio jis būtų sutikęs nusistebėjimo arba pajuokos šypsnį, iš jo, jaunuolio klierikėlio, taip aiškiai sumišusio, pažvelgus gražuolei.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
