en
KETVIRTAS PAVEIKSLAS
Pilies kalėjimas
I ŠVITRIGAILA, KALĖJIMO SARGAS SARGAS už geležinių spyrių, anoj pusėj Aš negaliu, šviesiausias kunigaikšti! Gyvent dar noriu... ŠVITRIGAILA Ir gyvenk kaip sliekas! Gyvenk, pakol tave gauruota koja Ištrėkš užmynus! Melskis savo Dievui, Laižyki savo popams pado mėšlą, Kad jie tave kaip nebylį galviją Pietums į pragarą pasmerkti teiktųs!.. SARGAS O, kunigaikšti! Jau tokia valia Aukščiausiojo... ŠVITRIGAILA Valia Aukščiausiojo! Ir tu tiki melu raguotų popų! Ar jie nesakė tau kalbėt kas dieną: "O, Tėve mūsų, kurs esi danguos, Kaip pas Tave danguj, taip bus ir žemėj"? Taip bus ir žemėj! O kada? Kada? Ar ne tuomet, kai žemėmis užvers Tave duobėj? Sumins šlapiam dumble? Kai vietoj kaulų, gyslų, raumenų Beliks iš tavo kūno kirmėlių Suzmekęs lizdas ir pasiutus smarvė? SARGAS Aš nežinau... Bet, sako, prisikelsim Iš grabo... iš numirusių visi... Danguj bus gera... šilta... valgyt duos... Miegot bus galima minkštai ir sočiai... ŠVITRIGAILA Kvailys! O tai kvailys kaip šlapias veršis! Geriau vartus atidaryk man rūsio, Pavok man žirgą ir parūpink ginklą, - Po metų, pamatysi, duosiu tau Minkštai miegot ir valgyt, kol nenusprogsi! Aš pilį duosiu tau valdyt, kokią Tik nori, - pats galėsi pasirinkt, - Ir bus tau žemėj šilta kaip danguj! Protingas būk. Pagelbėk man pabėgt! SARGAS Prisiekiau aš prieš Dievą, kunigaikšti, Kad sergėsiu tave... pabėgt neleisiu... Kitaip mane prakeiks... pakars... ir aš Stačiai į ugnį pragaro nueisiu... ŠVITRIGAILA Su savo pragaru tepasikars Visi velniai, ir popai draug su jais! Ar tu manai, kas rūpinsis tavim, Kai tu nusprogsi, - skystu mėšlu virsi? SARGAS Aukščiausio teismas... ŠVITRIGAILA Te geriau jis teisia Gyvų niekšybę, jeigu teist taip nori! Sukčius tegu sugaudo, plėšikus, - Te juos velniai į pragarą gabena! SARGAS Burnoji, kunigaikšti, - net baisu Klausyk... Už šitokias kalbas nubaus... ŠVITRIGAILA Gal man patarsi melstis atsiklaupus, - Raudot kaip Lozoriui ar Magdelenai? Kad Jis mane, paleidęs į pasaulį, Kaip šunį pametė už durų dvėst? Kad aš gyvenimo daugiau kaip pusę Šlykščiam kalėjime pragyvenau? O kur žmona manoji? Kur šeima? Už ką jie kenčia baisiąją našlystę? Todėl, kad aš ieškot teisybės noriu, - Kad žemėn šion iš nuodėmės gimiau! Tu, katalike, tu, pusantro popo, Kaip pragare tave velniai vadins, - Ar mano kančios, mano prakeikimas - Ar neparodo tau, kad klysti tu? SARGAS Man taip skaudu žiūrėt... Bet kaip galėčiau Aš tau palengvinti kančias?.. Nemoku... ŠVITRIGAILA Sakiau tau, velnio vaike, šimtą kartų: Padėk pabėgt - ir baigsis mano kančios!.. Aš duosiu pilį tau valdyt didžiausią, - Kad norį - Lucką, Kijevą, Smolenską, Kad nori - Krokuvą ar Sandomierių! Tave kariuomenės vadu paskirsiu, Valstybės kancleriu, - ir aukso maišą, Ir šimtą popų tau padovanosiu!.. SARGAS Pirmiau neg tu, - mane pakart paskirs Karalius Jogaila ar brolis tavo... ŠVITRIGAILA Jie - šunes, budeliai, ne broliai man! Karalius Jogaila! Sugriuvęs senis! O Vytautas - padegėlis pasiutęs - Apžiojo Vilnių, ir Trakus, ir viską! Bet Vilnius man priklauso, man - girdi? Ir Lietuva nuo krašto iki krašto - Ne Vytauto tėvynė, ne! Ji - mano! Aš, Švitrigaila, Algirdo sūnus, - Aš vienas teisės į namus turiu, Kuriuos pastatė mano tėvas, - mano! Ne Vytauto, - ne jo, to vergės vaiko! Ir mano tėviškę, - tėvynę mano, Jam Jogaila padovanojo, - jam, Tam velniui, išgamai, plėšikui, vagiui! O man - tai giltinė per visą amžių! Sargas, Švitrigailai nepastebint, dingsta nuo geležinių spyrių; Švitrigailos įsiutimas siekia kraštutinio laipsnio. Jisai rūstybės ekstazėj nustoja saiko ir nepastebi, kad už geležinių spyrių įvykiai bręsta II ŠVITRIGAILA, VIENAS ŠVITRIGAILA O Jogaila, žaltys, rožančių suokdams, Kaip įsikibo į sijoną bobai, - Tai boba pats pavirto dar bjauresnė! Ir mano jis, kad ištisas pasaulis Drauge su juo po sijonu palindo! Tik slankioja sudribęs ir apkvaišęs, Kaip Vytauto bebalsė uodega!.. Visais velniais prisiekiu iškilmingai, - Pasieksiu Vilnių, - sostą Lietuvos! Galės keliauti Vytautas kryžiuočių Šunų palodyti... seniai bebuvo! Tau, Jogaila, gegute rudenine, Užmausiu ant galvos sijoną! Leisiu Už vyro eit ir uniją saldžiausią Daryt prie lovos, - pasikart, kad nori! Ei, sarge! Sarge! Kurgi tu, šėtone! Įeina Zaremba, sargo lydimas III ŠVITRIGAILA, ZAREMBA, SARGAS ZAREMBA Turbūt stebies, šviesiausias kunigaikšti, Mane matydamas? ŠVITRIGAILA Kas tu toks esi? ZAREMBA Zaremba aš. Vavžynec... Kalinavos. Iš Krokuvos mane čia tyčia siuntė Karūnos ponai... nutarė, kad aš... ŠVITRIGAILA Mane pasmaugti ar iš pasalų Nudrėbt? Kaip tau atrodo patogiau? ZAREMBA Rimtai kalbėt karūnos ponai nori... ŠVITRIGAILA Su jais pasikalbėsiu aš tuomet, Kai jie bus mano vietoje, o aš - tavo. ZAREMBA Rimtų sumanymų jie siūlo tau... ŠVITRIGAILA Ir aš rimtai jiems siūlau pasikart. ZAREMBA keisdamas toną Karalius tavo brolis... ŠVITRIGAILA Jis musmirė, Ne brolis. ZAREMBA Laisvę siūlo tau jisai... ŠVITRIGAILA Ir prašo Krokuvon už tai nunešt Jam mano galvą? ZAREMBA Priešingai! ŠVITRIGAILA Tikrai? Jis savo galvą siūlo pakabint? ZAREMBA Maldauju, kunigaikšti, išklausyk! ŠVITRIGAILA Išmoko jau karalius supt vaikus? ZAREMBA Karalius visuomet tave mylėjo, Dabar atlyginti už skriaudą nori... ŠVITRIGAILA Iš meilės budeliais mane apstatė! ZAREMBA Karalius Vytauto tiktai bijojo... Jam nenorėjo nusidėt... užrūstint... Dabar jam Šventas Sostas į pagalbą Atėjo... Prašė jis tave paleisti... Ir Šventas Sostas pats vėliau sutiko Prieš Vytautą apginti paleidimą... ŠVITRIGAILA Dvasia atplūdo iš dangaus ant kaktos Šventajam Sostui? ZAREMBA Atsiuntė mane Karalius... Kad tave iš čia paleisčiau... ŠVITRIGAILA Gerai. Aš sutinku. Labų dienų Gali nunešt karaliui nuo manęs. ZAREMBA Karalius laisvę tau grąžina visą. Černigovą tau duoda ir Voluinę. Tu teisę gausi Kijevą valdyt... Kariuomenės tau duoda... ginklų, maisto.. Ir dar kitos pagalbos tau suteiks... ŠVITRIGAILA Iš pragaro paties tas jo dosnumas! ZAREMBA Bet... bet... karalius nori būti tikras, Kad tu malone jo pasinaudosi... Karalius nori, kad raštu dabar Pasižadėtum, jog tu sosto sieksi Tėvynėj savo... Lietuvoj ir Vilniuj... Didžiuoju būsi kunigaikščiu... imsi... ŠVITRIGAILA Parduosi velniui galvą, kaip ir jis, - Ir pulsi Lietuvą! Tėvų kapus Galėsi išdraskyt ir, bočių kaulus Išrausęs, Lenkų atiduot šunims! Kol Vytautas kaip kirmėlę tave Džiovintą dulkėsna sutrins! Gražias Man laidotuves mylimas brolelis - Karališkas - pasiūlyti sumanė! ZAREMBA su raštu Pasirašyk - Voluinės gausi žemę, Černigovą... ir Kijevą... Ir Lucką... Iš ten ir Vilniun kelias netoli... Nesirašysi - teisės neturiu Tave paleist iš šio pelėsių rūsio. Valia tau, kunigaikšti, pasirinkt. ŠVITRIGAILA O jeigu aš, prispaustas pasirašęs, Kad graušiu Vytautą kaip kirmėlė, - Vėliau sulaužysiu nelaisvės žodį? Juk tai klasta, kokios nebuvo! ZAREMBA Karalius mano, kad tave pažįsta... Jis atsiuntė šviesiausiam kunigaikščiui Tris raitelių šimtus. Nuo šiol - jie tavo. Gali, ką nori, įsakyti jiems. Kiti kariuomenės būriai jau laukia, Kad juos į garsų žygį tu nuvestum. Į savo tėviškę. Į savo sostą. Ir galvas jų didžiu garsu padengtum... Didysis kunigaikšti Lietuvos, Teisėtas įpėdinis Gedimino, Valia tau nūdien pasirinkt, ką nori! ŠVITRIGAILA Tris raitelių šimtus, sakai, man siunčia? Kariuomenės būriai į Vilnių šaukia? Linkėjimų geriausių karalienei! Šuva tas Jogaila, aš pasakysiu. Ir Vytautas šuva. Visa jūs šunes. Duok raštą tą prakeiktą! Pasirašo SARGAS Neapleisk, Šviesiausias kunigaikšti! Imk mane Kartu! - Kaip juodas vergas tau tarnausiu! ŠVITRIGAILA Ha, mielas drauge, - ar aš nesakiau, Nė metai nesueis - padovanosiu Tau šimtą popų, tūkstantį, kad nori, Ir pilį Krokuvos!
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
© 1999 - 2024 Antologija.lt. Visos teisės saugomos. Už nemokamą svetainės sprendimą dėkojame UAB Unicumus
Lėšos, gautos iš reklamos, talpinamos svetainėje, yra naudojamos svetainės palaikymo bei priežiūros išlaidoms padengti.
