en
ANTRAS PAVEIKSLAS
Trakų pilis 1430 m. Kiemas prie koplyčios. Plati lipynė į koplyčią.
Vidury didelės plačios durys į koplyčią - uždarytos; šalia jų - mažos durelės, pro kurias nuolat vaikšto žmonės.
Aplink kiemą - mūras. Užu mūro visą laiką girdėti rudens vėjo staugimas ir ežero bangų šnarėjimas.
Koplyčioj - gedulingos pamaldos be pertraukos. Visą laiką tik girdėti gedulinga muzika, kurios garsai susilieja su vėjo ir ežero graudžiu ūžimu.
Kieme prie koplyčios kartais slankioja žmonių būreliai, - koplyčion eina arba iš jos, sustoję ar susėdę šnekučiuoja, skirstos.
Nuolatinė žmonių cirkuliacija. Visur rūpestingai klaiki laidotuvių nuotaika.
Didingai graudžios muzikos fone, kuri, kaip galima iš apystovų spėti, skamba kūplyčioje prie numirėlio, šitame fone dar labiau ryškėja gyvųjų žmonių kalbos ir rūpesčių menkysta.
Giedamos koplyčioje šventosios giesmės eina tai paraleliai, tai intermediškai su įvykiais scenoje
I CHORAS koplyčioje, - užu scenos O, didis Viešpatie dausų, Geriausias Tėve iš tėvų, Išgirsk raudas vaikų tavų! Kaip amžių slenkanti mirtis Sukaustė skausmas mums širdis Prieš Tavo tėviškas akis! Maži mes esam ir silpni, Šešėlio Tavo neverti, Bet Tu pastiprint mus gali! Kelionėj žemės ir kančios Nors krislą duok šviesos Tavos - Te meilė mirtį mums atstos! II MIKALOJUS su Tarnovskiu išėjęs iš koplyčios Manyčiau, vojevoda, metas būtų Pabaigti laidotuvės... Šitiek gaištam! TARNOVSKIS Labiausiai man patinka papratimas Lietuvių - apraudot grabe velionį: Triukšmingai skelbia savo nuliūdimą, Velionio nuopelnus viešai skaičiuoja Ir skundžias jam dėl nuosavos menkystos! Ne Dievui meldžias, atgailos nedaro Dėl nuodėmių, bet prie lavono verkia, Prisiekdami pasitaisyt... Teisybė, Savotiška išpažintis vieša? MIKALOJUS Laukiniai jie tebėr. Visi - pagonys. Taip maža juos krikščioniška šviesa Tenušvietė! Kiek darbo mūs dar laukia!.. Stačiai man įkyrėjo tas staugimas, - Aštuonios dienos jau, kaip mes čionai It musės slankiojam tiktai be vietos... Rumbaudas, matyti, laidotuvių tvarkdarys, skubiai eina iš koplyčios, bet, pamatąs vojevodas, sustoja III RUMBAUDAS Pavargot, ponai? Gal kiek pasistiprint Užeitute?.. Tos maldos... nusibos! TARNOVSKIS Labai dėkoju. Kaip karalius jaučias? RUMBAUDAS Per tą savaitę taip paseno, - gaila Net pažiūrėt. Vis meldžias atsiklaupęs. Visai nelaimė pribaigė senelį. MIKALOJUS Kada lydėsim pagaliau? RUMBAUDAS Karaliaus Nejudint prašo nė iš vietos kūno, Kol brolis Švitrigaila čia atvyks. MIKALOJUS Kas dieną girdim vis tą patį: laukia! O Švitrigailos nėr kaip nėr. Įgriso... RUMBAUDAS įsižeidęs Atvyks tikrai. Karalius gavo žinią. Gal net dar šiandie. O tuomet jau greitai… Kuo aš daugiau galėčiau patarnaut? Skubiai išeina IV MIKALOJUS Kvailystė! Švitrigaila grįš ar ne - Nežino nieks. Ir kam jis reikalingas? Ar laukt reikės, kol ims trūnyt lavonas? TARNOVSKIS Klausyt karalius nebenori nieko. Pasikeitė. Toks tapo atkaklus... MIKALOJUS Kodėl gi vyskupas neįsimaišo? Jis puikiai moka suvaldyt karalių... TARNOVSKIS Ha!.. Jis dabar karalių pavaduoja Pas karalienę... Ją visai užmiršo Senatvėje karalius... MIKALOJUS Vėl nelaimė! Jei Vytautas iš grabo atsikeltų - Vėl gautum naują karalienės bylą... Tai velnio padaras! Tikra Sodoma! TARNOVSKIS Poznanės vyskupas... koplyčion grįžkim! MIKALOJUS Ir aš su juo nenoriu susitikti. Abu sueina atgal koplyčion; per kiemą koplyčios linkui ateina Ciolekas ir Strašas V CHORAS užu scenos Kaulai sulinko, Gyslos ištįso, Veidas išdžiūvo Nuodėmėj man! Taip nusidėjau Viešpačiui mano! Nuodėmė slegia Mano pečius! Graužia ir raižo, Degina širdį, Savo piktybe Bado akis! Kur pasidėsiu, - Kaip atmaldausiu Viešpatį mano Savo varge? Ežero vėtrą - Peršauksiu verkdamas, - Gal atraudosiu Nuodėmę aš... VI STRAŠAS Matei? Pabėgo vojevodos! Zuikiai! CIOLEKAS Netrukus nebebėgs. Tau karšta bus. Girdėjau, karalienė tik ir laukia, Kol Vytautą pakas... Tau klius už bylą! STRAŠAS Tikrai ką nors girdėjai, vyskupe? CIOLEKAS Daugiau tu nebeliudysi prieš ją. Jeigu ne Vytautas, seniai ji būtų Šunims tave pasiimtus šėko pjauti... Dabar ant tavo kailio atbaidys Kitus, kad sekti jos darbų nedrįstų... STRAŠAS Jei karalienė man, tai naujas jos Globėjas tau labiau nedovanos. Ir kam kažin iš mūsų bus karščiau?.. CIOLEKAS Tylėk, karalius eina. STRAŠAS Kas su juo? Taip apsigaubus veidą, - nepažįstu? CIOLEKAS Kunigaikštienė. Vytauto našlė. Už jų taip pat našlė, Maskvos kniazienė. STRAŠAS Ar Sofija? Tai - Vytauto duktė? CIOLEKAS O tu manei? Su ja sūnus Vosylius. STRAŠAS Prie grabo melstis eina... Na, o mes? CIOLEKAS Kodėl gi? Galim pasimelst... Eiva. sueina koplyčion Ateina Jogaila, parankėj vesdamas Julijoną; paskui juos eina Sofija su sūnumi ir rusų bojarinai bei lietuvių bajorai VII CHORAS užu scenos O, sopulingoji, O, maloningoji, O, gailestingoji Motina Viešpaties, Melskis už mus! Žemėj kentėjusi, Dievą regėjusi, Rojun nuėjusi, Motina Viešpaties, Melskis už mus! Nuodėmėj gimusie, Kaltėj apmirusie, Šaukiamės tyruose, Motina Viešpaties, Melskis už mus! Dievo gimdytoja, Sielų valytoja, - Būk užtarytoja! Motina Viešpaties, Melskis už mus! VIII JOGAILA Neverk, kunigaikštiene. Mes visi Ne šiandie, tai rytoj taip pat atgulsim Ramybėj amžinoj ant juodo sosto... Visus vienodai sielvartas prispaudė. Tu veido nematysi, kuriame Giliausias skausmas liūdesiu netrykštų… O Vilniaus vyskupas, senelis šventas, Jau aštunta diena prie grabo klūpo... Aš net bijau, jei dar diena, kita - Nebeištvers senelis... Guls šalia... JULIJONA Kaip aš neverksiu! Man nebėr dienos! Tokia baisi naktis, kaip šmėklos siaučia! Šaltam kape man būt lengviau prie jo, Negu užuomaršoj užtrokšti vienai! Leisk, Viešpatie Aukščiausias, leisk, Dangau, Numirt ilgėjimos miela mirtim! Drauge su juo į vieną kapą gult! JOGAILA visiškai susigraudinęs Man liūdna ne mažiau galbūt kaip tau! Tik vienas jis mane suprato teisiai! Jis vienas buvo man brangus pasauly, - Be jo, daugiau aš meko neturėjau! Pirmoji mano meilė jis, - drauge Ir paskutinė! Vienas aš likau, Kaip vėtros nusukta šaka žilvyčio, Likimą savo graudų baigti nešti... Girdi, kaip keliasi malda į dangų, - Sparnais plasnoja, rodos, angelai?.. Tebus valia Aukščiausio nūn ir amžiais, - Tebus garbė švenčiausiai Jojo valiai! Eiva, kunigaikštien, - tenai prie grabo Tegu ir mūsų širdys susilies Į bendrą maldą verkiančių širdžių... Gal Jis ir mum palengvins mūsų naštą... Eiva, eiva kunigaikštien, eiva... Visi sueina koplyčion IX CHORAS užu scenos Didi, plati, šviesi, saulėta Tavoji dangiška šalis! Kas duos šešėly Tavo vietą, - Duris mums Rojun atdarys? Kas mums pakels nuo žemės veidą Ir mūsų širdį apvalys? Koks tėvas skęstančius apleido Savus sūnus ir dukteris? Tave didžiam varge pažįsta, Kas vengė laimėje Tavęs! Tegu žmogaus baisi menkystė Mirties žaizda nebeskaudės! Ateina Sonka, Zbignievas ir seserys Ščekockos X SONKA Aš pavargau. Man silpna. Katažyna, Pažvelk, ar jau koplyčioje karalius. Seserys sueina kaplyčion Kaip tyčia, šiandie ežeras pasiuto. Kaip jūroj bangos šniokšdamos bėgioja. Toks vėjas. Toks audringas šiaurės vėjas! ZBIGNIEVAS Nieks grabo vežt nedrįs laivais į krantą. O tiltas - supas vandeny kaip skiedra. Sueis minia, dar grabas - ir nugrimsim. Eit juo net ir pavieniui pavojinga. SONKA Kalėjimas tikrai. Į krantą sveikas Patekt nebegali. O čia - lavonas... Staugimas tas koplyčioj... Žmonės, žmonės.. ZBIGNIEVAS Pilies kvailesnės niekur nemačiau, - Nei kas tave pasieks audringą metą, - Nei tu, vargan patekęs, beišplauksi! SONKA Jei bangos nenurims, tai Švitrigaila Pilies pasiekti šiandie negalės? ZBIGNIEVAS Na, to tikrai pikta dvasia negriebs, - Jis permaus ežerą kaip lydeka! Bet Šiandie jo nelaukiu aš per daug, - Rytoj vis tiek lavonas reiks lydėti... O šiandie... šiandie, mano karaliene.. Audringas ežeras... retai gražus! Įsiklausyk tiktai, kaip bangos ūžia! Jos, rodos, pakelia tave sparnais, Verpetais supdamos per melsvą plotą, Liūliuodamos į naują būtį neša! Radau paunksmę šioj saloj, kur niekas Net ir netyčia neužeis... Tik bangos, Tik ežeras girdėti - vėjas staugia... Grįžta seserys iš koplyčios KATAŽYNA Karalius meldžiasi prie grabo kojų, Nuleidęs galvą... ELZBIETA Apsikniaubęs verkia... KATAŽYNA Lyg atsisveikina su šiuo pasauliu... ELZBIETA Našlė išbalus, rodos, tuoj apalps... KATAŽYNA Ir Vilniaus vyskupas taip pat atrodo... ELZBIETA Žmonių sausai koplyčia prisikimšus... BALSAI UŽU SCENOS Valio, šviesiausias kunigas, valio! Šviesiausias kunigaikštis Švitrigaila! SONKA Sugrįžo Švitrigaila?! ZBIGNIEVAS Ach, pataikė!.. SONKA Ar ne geriau mum būtų pasišalint? ZBIGNIEVAS O, niekuomet! Įeina Švitrigaila, Sieščencas, Rumbaudas, bajorai, kariai XI RUMBAUDAS Šviesiausias kunigaikšti, Čionai, prašau... Koplyčioj guli jis. Karalius ir našlė, visi bajorai Ir Vilniaus vyskupas - prie jo visi... Jam kapas Vilniaus katedroj iškaltas. Aštuonios dienos, kaip čionai tavęs Įsakymu karaliaus grįžtant laukiam... ŠVITRIGAILA Ir laikot uždaras duris didžiąsias? RUMBAUDAS Karalius taip įsakė... Šitoks vėjas... ŠVITRIGAILA Ach, taip! Tuojau duris atidaryt, - Nelįsiu gi koplyčion aš pro plyšį... Rumbaudo ženklu atidaromos didžiosios durys. Iki palubei iškeltas puošnus grabas. Žvakės, žibintai, papuošimai. Gedulingas liuksusinis karališkas puošnumas. Koplyčia - pilna žmonių. Švitrigaila, kaip stabo ištiktas, sustingsta vietoj ir taip išklauso visą choralą, kurį antifoniškai gieda žemi kaip vargonai bosai ir choras XII BOSAI Verk, tėviškėle, verk, Lietuva, - Jau nusileido saulė tava! CHORAS Ašaras lieki nuliūdime - Tavo karalius guli grabe! BOSAI Vargšė našlaitė tu palikai, Verkia našlaičiai tavo vaikai! CHORAS Ašaras lieki nuliūdime - Tavo karalius guli grabe! BOSAI Šauksi, raudosi - neprisikels - Niekas mirties jo nebeatmels! CHORAS Ašaras lieki nuliūdime - Tavo karalius guli grabe! BOSAI Verk, tėviškėle, verk, Lietuva, - Jau nusileido saulė tava! CHORAS Ašaras lieki nuliūdime - Tavo karalius guli grabe! Choralui pasibaigus, giesmės ir reginio sujaudintas, Švitrigaila puola prieš grabą ant kelių, bučiuoja žemę. Švitrigailos priesaikos metu eina jo klausyti žmonės iš koplyčios, nustebę ir susijaudinę. Lenkų bajorai reiškia didelio susirūpinimo, ypač nekantrauja Zbignievas XIII ŠVITRIGAILA Karaliau Vytaute! Atleisk klajūnui, Kad tavo vardą keikdamas minėjau! Apsvaiginai tu man akis ir klausą! Bet tu žinai, kad tavo vardo niekas Nedrįso prie manęs minėt niekingai! Dabar iš aukšto sosto tu žiūri Už tūkstantį karalių galingesnis! Dangaus vardu palaimink tu mane, Kad aš galėčiau eit keliu tavuoju, - Pakelt galėčiau tavo naštą! Tu dėl tėvynės mūsų nemarios Kaip milžinas vargai, kaip viešpats koveis! Prisiekiu tau, - laisva tėvynė tavo Galinga ir didi per amžius bus! Te prabočių nusmeigs mane Perkūnas, Jei mano priesaika bus neverta! Kol nors viena plastės širdis lietuvio, - Tu būsi amžiams Lietuvos karalius! Neleisk suklysti man ir nusilpnėti! Žodžius tetikrins mano šita žemė, Bučiuodams ją, tavęs šaukiuos, karaliau: Jei tavo valios pildyt neįstengsiu - Tegu geriau manęs ji nenešios! Priesaika išveda Zbignievą iš pusiausvyros XIV ZBIGNIEVAS Gana! Gana bedieviškos kalbos! Krikščionių čia bažnyčia, - ne pagonių! Už nuodėmes geriau velionio melskis! Nebūk kaip aklas gyvulys bažnyčioj, - Tu savo klastą ašarom apliek, O ne prieš Viešpatį kvailai burnok! Švitrigaila tebėra priesaikos ekstazėj. Zbignievui pradėjus kalbėti, Švitrigaila žiūri į jį, lyg nieko nesuprasdamas, visai apkvaišęs. Paskum, staiga supratęs, pašoksta laukinės katės vikrumu, lyg į mirtiną priešą lemtingą kovos momentą. Jo žodžiai prisisunkę tokio karščio, lyg Zbignieve būtų susikaupusios visos Švitrigailos gyvenimo kančios ir visi jo priešai ŠVITRIGAILA Ach, šitaip tu!.. Suimkit šitą popą! Sakau, suimkit! Griebk, Sieščencai, - vesk Lankan jį iš akių! Per ežerą Plukdyk! Išmesk už sienų Lietuvos! Už sprando iškratyk! Kad jis nė dulkės Iš mūsų žemės neišvežt! SONKA Prakeikė! Atkeršijo man Vytauto lavonas! Suzmenka ŠVITRIGAILA Plukdyk ir šitą raganą velniop! Sieščencas suktu patenkintu veidu, karių padedamas, ištempia Zbignievą, - atrodo, Sieščencas jaučiasi laimingiausias, jei gali Zbignievui kuo nors įgelt. Minia, įvykių kaitros nustebinta, nusigandusi tyli ŠVITRIGAILA Ko tylite sustingę kaip belaisviai? Karalius mirė?.. Ne! Karalius - gyvas! Iš aukšto sosto pergalę jis skelbia! Iškelkit vėliavas! Ir vainikus Ištieskit vieškeliu plačiu: karalius Mus veda Vilniun, sostan Gedimino! Sujunda minia; sujunda vėliavos, vainikai, žibintai, - visi, rodos, pasiryžę iškilminga eisena žygiuot į Vilnių. Tuo tarpu muzika ir choras paplinta tokiu galingu maršu, kuris, rodos, ir numirėlius iš kapų prikels. Prieš pat uždangai nusileisiant, sujunda grabas: lyg jį nuima nuo katafalko, - lyg jis į publiką slenka, - lyg jo lavonas kelias XV VYTAUTO MARŠAS Te pašėlus vėtra ūžia, Verkia motina, meilužė, - Suskambės varpai sudužę Gedimino dovanos - Kaip iš žemės klodų tinklo Skelsim Vytauto paminklą - Vilniaus sostą - amžių ženklą - Ženklą Vytauto naštos!
< Ankstesnis skyrius
© 1999 - 2024 Antologija.lt. Visos teisės saugomos. Už nemokamą svetainės sprendimą dėkojame UAB Unicumus
Lėšos, gautos iš reklamos, talpinamos svetainėje, yra naudojamos svetainės palaikymo bei priežiūros išlaidoms padengti.
