en
TREČIAS PAVEIKSLAS
Krokuva. Karaliaus rūmai. Zbignievas sėdi prie stalo ir rašo. Popiežiaus legatas dominikonas Andrius vaikšto po kambarį
I ANDRIUS, ZBIGNIEVAS ZBIGNIEVAS Man rodos, skundas neblogai išėjo. ANDRIUS Ir nieko įrašyt nepamiršai? ZBIGNIEVAS Išdėsčiau viską. Kaip karūną Lenkų Jam siūlėm ir kaip jis jos atsisakė... Tenori Lietuvos jisai karūnos - Nutraukti unijos ryšius - bažnyčią Pavojun pastatyti katalikų - Rytų klaidatikiams pakelti galvą! Tegu žinos dabar visi krikščionys, Koks slibinas karūnos užsimanė! ANDRIUS Bet ar karalius jį pasirašys? ZBIGNIEVAS Dėl to - tai vargo didelio nebus... ANDRIUS Negali būt! Prieš Vytautą jis drįs Rašyt krikščioniškai Europai skundą, - Prieš Vytautą prašyt pagalbos? ZBIGNIEVAS Drauge, Tu nežinai, kaip mums sunku darbuotis! ANDRIUS Europai skundą jis pasirašys? Be kanclerio žinios? Pats vienas? Čia? ZBIGNIEVAS Pasirašydavo juk iki šiol! ANDRIUS Aš to suprast ir negaliu. Taip bijo Jis Vytauto, - ir ranką kels prieš jį! ZBIGNIEVAS Lotyniškai jis nesupranta... Rašo? Na, raštas jo - ano pasaulio vertas... Che che! Žinoti nori, kaip jis rašo? Palauk, po pamaldų grįš iš bažnyčios... ANDRIUS Man gaila senio... Bet ir Vytautas! Bet Lietuvos karūnos jis negaus! Jau uždrausta Europos vyskupams Jis karūnuot... Žiūrėsiu, kaip jis versis! Aš pranešiau karaliui Sigismundui, Jei drįstų Vytautą jis karūnuoti, - Supyks Šventasis Tėvas: teikt karūną - Apaštalų teturi teisės Sostas! ZBIGNIEVAS Bet Sigismundas, drauge, kalba savo... Esą garsieji mokslo vyrai skelbę, Kad ciesorius karūną galįs teikti Be Švento Sosto pritarimo... Remias Įstatymais senais, šventais kanonais... ANDRIUS Tai apstatykit jūs pasienį visą Sargybomis, - ir nepraveš karūnos... ZBIGNIEVAS Seniai apstatėm jo visus pasienius, Bet kas iš to? Pro ordino praveš Žemes - vis tiek sugauti jį sunku. Kas kita būt... Tu, drauge, negalėtum, - Jei Sigismundas nesiliaus geruoju, - Ar negalėtų Šventas Sostas jį Atskirti nuo bažnyčios?.. Prigrūmoti? ANDRIUS Šventasis Tėvas nesutiks. Ir kaipgi? Atskirsi Sigismundą - tuoj husitai Pakeltų galvą... Jis prilaiko juos. Verčiau jau Sigismundas, ne husitai! Bet štai, ką aš manau. Atimti reikia Iš Vytauto globos bažnyčios teisė... Ir jis patsai atskirti nuo bažnyčios! ZBIGNIEVAS Didžiausią klaidą, drauge, padarytum! Man rodos, Vytautas tik to ir laukia. Juk jis pareiškė: jei Šventasis Sostas Nenusileis prieš jo užsispyrimą - Tai kitą popiežių jis pasirinks! ANDRIUS Negali būt?! Ir šitaip kalba jis? Manai, kad jis tai gali padaryti?.. ZBIGNIEVAS Bedievis toks, - kodėl gi ne?! Ir sukčius! Atskirtų jį bažnyčia katalikų - Prie rusų prisidės. Jam nesunku! Kaip išsikeikt! Sujauks, sukels prieš mus Rytų pasaulį visą, o tuomet - Dėl rusų krikšto nebeteks svajoti, - Ir visas mūsų darbas eis per nieką! Tik pamanyk: tokios daugybės žemių Dėl jo bažnyčia motina nustotų! Tai, drauge, pats matai, koksai čia darbas… Sunku. Labai sunku. Pranešk ir Romoj... ANDRIUS Na, jau tavęs aš Romoj neužmiršiu... Įeina Jogaila su rožančium rankose II TIE PATYS; JOGAILA ZBIGNIEVAS Šviesiausias pone, - mes tavęs čia laukėm. Tau... brolis Švitrigaila rašo... laišką... Jei iš kalėjimo tu jį paleisi - Ketina... jis pastoti... vienuolynan... Važiuot į Romą... nuodėmių atmelst... Atsižadėt pasaulio šio menkystos... Štai Sosto Šventojo atstovas imas Patsai įšventint brolį Švitrigailą... ANDRIUS Bet, vyskupe, juk aš nė nežinau... ZBIGNIEVAS Aš ir sakau... Karaliaus brolis sėdi Kalėjime... Vienuolis nori būti... Įšventinti jis reikia... Rašo laišką... Palaiminti karalių patį prašo... Šviesiausias pone, štai žiūrėk, jo laiškas... Andrius ryja juokų JOGAILA varto jam paduotą prirašytą lakštą, nemokėdamas skaityti Mieliausias mano brolis Švitrigaila. Atsiliepė. Atsiliepė. Gerai. Ką pasakys šviesiausias kunigaikštis? ZBIGNIEVAS Ką pasakys?.. Jis apsidžiaugs tiktai. Nes kai išvyks į Romą Švitrigaila, Pastos į vienuolyną... Viešpataut Lengviau bus Vytautui... Nebus jam priešo, Kuris į sostą jo kėsintis gali... JOGAILA Taip, taip. Mieliausias mano Švitrigaila. Palaimint prašo... nori būt vienuolis... ZBIGNIEVAS Šviesiausias pone, man atrodo, reikia Tuojau rašyt jam ir palaimint... JOGAILA Rašyk, rašyk. Sakyk, kad aš gailiuosi Jaunystės jo. Labai man gaila. Taigi. Tu parašyki jam, kad aš jau senas. Visai pasenęs. Taigi. Parašei? Ar jis mane užmiršo? Aš neužmiršau. Neužmirštu aš nieko. Niekuomet. Aš laiminu į vienuolyną. Taigi. Prašau Aukščiausiąjį šventos Apvaizdos. Visi vienuoliai mes. Tiktai vienuoliai. Gyvenimą praeinam be pastogės. Rašyk tu jam, ir aš - vienuolis. Taigi. Nuo pat gimimo mano... Nuo pat lopšio... Kalėjimas... Kalėjimas. Teisybė. Kas yr kalėjimas? Nežino niekas. Gyvenimas - kalėjimas. Teisybė. Ar parašei? Rašyk, tegu neliūdi, Atsisakydamas pasaulio šio Džiaugsmų. Dienos šviesos. Nakties tamsybės.. Kas yr gyvenimas? Trumpa viešnagė. Visi mes esame svečiai pasauly. Ir tu esi, ir vyskupas, ir aš. Rašyk, aš ąžuolą pasirinkau. Lentom išpjauti liepsiu. Taigi. Rąstais. Tegu, kol gyvas aš, padirbs man grabą. Kaip lopšį. Storą. Sunkų. Kaip vežimą. Namo turiu keliaut. Pas mano Tėvą Aukščiausiąjį. Namo. Namo. Aš - svečias... Andrius, monologo pradžioj besivaipęs, ilgainiui rimtėja, nesmagiai jaučiasi; lyg sąžinės graužiamas, nebeištveria ir išeina III TIE PATYS, be ANDRIAUS JOGAILA Aha. Išėjo jis. Aš jo nemėgstu. Negeros akys jo. Kaip pelenai. Rašyk, aš laiminu. Aš laiminu... Ir aš drauge su juo verkiu. Gailiuosi. Gal susitiksime kada... danguj... ZBIGNIEVAS Aš jau baigiau. Duoda Jogailai raštą JOGAILA Pasirašyti reikia? ZBIGNIEVAS Ganės ir antspaudo... štai šitoj vietoj... Jogaila vargsta prie antspaudo, - lyg norėdamas suvokti, kas jame parašyta, lyg norėdamas pasirašyti ar antspaudą pridėti Tai džiaugsis Vytautas, kai sužinos, Kokį rašai tu laišką Švitrigailai... JOGAILA supratęs ironiją Taip greitai rašalas išdžiūvo? ZBIGNIEVAS aiškiau perregima ironija Naujas... Iš Pešto išrašiau... Iš Sigismundo. Dabar sunku geresnė gauti rūšis, - Gal net sunkiau kaip dvarui šeimininkė… JOGAILA Pala. Pala. Sakyk, juk Švitrigaila - Ir vedęs. Ir šeimyną turi. Taigi. Tai koks dabar vienuolis bus jisai? ZBIGNIEVAS patenkinta ironija Atgailestaus, apleis pasaulį... melsis... Klykdama įsiveržia Liucija IV LIUCIJA baisiai suvargus, pamišėlės išvaizda Šviesiausias pone! Viešpatie! Karaliau! Užtark tu už mane! Išgirsk! Priglausk! Te šermenims paskambina varpai! JOGAILA Nusiramink, vaikel! Kas tu esi? LIUCIJA Našlaitė, taip... Našlaitė... Ne! Blogiau! Buvau mergaitė, neseniai... Kaip vakar... Juk tu žinai: mergaitė... Man baisu! Karaliau, aš prašau, pasigailėk!.. JOGAILA Vaikel... LIUCIJA Jis buvo toks raganius... Piktas! Žiaurus! Aš nežinau, kaip atsitiko... JOGAILA Kas jis, žiaurus? LIUCIJA Tu dar nežinai?!. Turėjau aš tėvus, dabar jau ne... Nebėr, nebėr... Jie dar gyvi, bet jų Nebėr... Toli, toli... Nebėr man nieko... Kaip laukas... Kūdikis! Ach, Viešpatie! ZBIGNIEVAS atėjus Liucijai, rodęs didelio susirūpinimo; susijaudinęs energiškai kreipiasi į Jogailą Matai, pamišėlė. Varyk ją lauk! LIUCIJA tik dabar Zbignievą pastebėjusi Jis! Juodas jis! Karaliau, kryžiaus ženklą! Teskambina bažnyčiose varpai! Girdi?.. Štai... slenka kūdikio vėlė... Rankutę tiesia - skambint prašo, mielas... Ne mano! Veidas kruvinas, - ne mano!.. Aš mirsiu... Gelbėkit!.. JOGAILA Nurimk, vaikel. ZBIGNIEVAS Gana, karaliau. Reik pašaukt sargybą... LIUCIJA Jogailai Sargybą pristatyk prie karalienės! Pavakariais tamsiais, kai mėnuo slepias Už ąžuolų ir šakos vis linguoja, Kuždėdamos kaip lūpos kūdikėlių... Rodydama į Zbignievą Pas karalienę jis! Nuskriaus jis ją! Našlaitė liks! Plasnos pavėjui... kris Kaip žiedas žemėn... Sergėk karalienę, - Grąžink man jį atgal! Grąžink! Grąžink! JOGAILA Tamsi kalba... ZBIGNIEVAS Jei tu klausyt pradėsi Pamišėlių, karaliau, tai jau baigta... LIUCIJA Atims kaip kūdikį jis karalienę... Linguos palangej vinkšnos... Kaip našlaitis Po lauką vaikščios vėjas ir raudos... O ji bus nuo tavęs toli, toli... JOGAILA nusigręždamas, lyg tie žodžiai būtų palietę jo slaptą mintį, lyg ašarą slėpdamas Aš... aš... Brigitai pasimelsiu šventai... ZBIGNIEVAS Na, jau pradės dabar! Greit išeina V TIE PATYS, be ZBIGNIEVO LIUCIJA Karaliau mano, Atleisk tu man, kad noriu karalienę... JOGAILA Gerai, gerai, vaikel, nusiramink... LIUCIJA puldama ant kelių prieš Jogailą Paskambint liepk už vėlę kūdikėlio... JOGAILA glausdamas ir glostydamas jos galvą Visi mes esame svečiai pasauly...
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
© 1999 - 2024 Antologija.lt. Visos teisės saugomos. Už nemokamą svetainės sprendimą dėkojame UAB Unicumus
Lėšos, gautos iš reklamos, talpinamos svetainėje, yra naudojamos svetainės palaikymo bei priežiūros išlaidoms padengti.
