lt
III
Generolo kambario dešinėje pusėje - mokytojos Tamošiūnaitės kambarys, o kairėje - Dragūnaitės.
Tamošiūnaitei apie trisdešimt metų; ji aukšto ūgio, mėlynakė, geltonplaukė, pailgaveidė - Prūsų lietuvaitės tipas. Iš kur ji yra, tikrai nežinoma. Didžiojo karo pradžioje, įsiveržus vokiečiams į Lietuvą, ji buvo vieno vokiečių leitenanto įtarta šnipinėjant ir atgabenta į kreizo kalėjimą. Netrukus leitenantas su savo dalimi pasitraukė į kitą vietą, o Tamošiūnaitė be jokio kaltinamojo akto išsėdėjo kalėjime dvejus metus ir pagaliau išėjo iš galvos. Kadangi Lietuvoje pamišėliams ligoninių nebuvo, o šnipės likimas nelabai kam rūpėjo, tai ją ir paliko kalėti drauge su sveikais nusikaltėliais. Išsikraustydami iš Lietuvos, vokiečiai ją paleido, ir Tamošiūnaitė pasiliko be prieglaudos. Visą rudenį, kęsdama šaltį ir badą, vaikščiojo ji po žmones nuplyšusi, nudryžusi ir ydo apnikta. Įmonės nuo jos kratėsi, bijojo įsileisti į vidų, kad neužkrėstų, ir stengėsi visokiais būdais jos išsibodėti. Tamošiūnaitė gyvendavo kur nors diendaržiuose, prieklojimiuose, pavėčiuose ant šiaudų. Gailestingosios moterėlės atnešdavo jai šiltų batvinių dubenėlį, mėsos kąsnelį, kaišiodavo duonos, sūrio; kitos, atsargiai prisiartinusios, barstydavo jos galvą milteliais nuo ydo ir tuojau žiaukčiodamos sprukdavo į šalį. Kartais nelaimingoji Tamošiūnaitė per vieną naktį atsirasdavo kur nors tolimesniame kaime, už kokių 10-15 varstų. Bet ir čia visi ja bjaurėdavos, ir vėl nežinomi žmonės nakčia nuveždavo ją kur nors dar toliau nuo savęs ir pamesdavo... Kartą, jau gruodžio mėnesį, sodžiaus vyrai rado ją pusgyvę jaujos duobėje. Nelaimingoji, matyt, buvo atvežta iš toli, nes apylinkėje niekas apie ją nežinojo. Pranešė milicijai. Milicija iš pradžių nugabeno ją į apskrities elgetyną, o iš ten į psichiatrinę ligoninę.
Psichiatrinėje ligoninėje ligonė greit atsigavo, bet iš kur ji ir kas ji tokia, pasisakyti negalėjo. Daktarą ir visus vyriškius vadindavo ji "herr leitenant" ir, painiodama lietuviškus žodžius su vokiškais, kartais imdavo kažko prašyti ir pagaliau verkti. Šiaip ji buvo rami. Labai mėgsta bulves skusti; kelis sykius per dieną šukuoja savo galvą ir apskritai nepasėdi be darbo.
Dragūnaitė, nors laikoma neramiąja, tačiau ją greit galima perkalbėti ir nuraminti. Ypač tai sekasi daktarui ir felčeriui ir apskritai vyriškiams. Seselių ir slaugytojų ji nepakenčia, negražiai jas pravardžiuoja, prikaišioja joms, kad jos esančios negražios, pasisavinusios sau jos kasas, ir kad veltui jos mėginančios suvilioti daktarą ir felčerį. Pati gi giriasi esanti gražuolė, bajorų kilmės ir suviliojusi pusę kapos vyrų. Be to, ji yra tikra, kad jei tik kas duotų jai ponios drabužius, tuojau sužavėtų ir daktarą, ir felčerį, ir visų vyrų širdys linktų vien prie jos. Ligoninės drabužių iš tolo kratosi ir geriau linkus būti visai plika, negu vilkėti drobiniais marškiniais ir dėvėti ligoninės apsiaustą. Ji visuomet nerami, visuomet protestuoja, reikalauja laisvės ir skundžiasi, kad ją tyčia uždarę į ligoninę, kad jos nematytų vyrai. Kalkėmis nuo sienos ji tepa savo veidą ir kaklą ir didžiuojasi turinti panaitės išvaizdą. Ji vilnietė, maždaug dvidešimt penkerių metų; gražios plonos lūpos, plačios mėlynos akys. Jos veidas ir žvilgsnis vien puikybę ir pasipriešinimą reiškia. Dragūnaitė prieš karą tarnavo viename Vilniaus viešbutyje kambarine, buvo gražuolė ir labai mokėjo įtikti svečiams. Šeimininkas ją brangino. Vokiečių okupacijos metu ji pasiliko be vietos ir drauge su kitais pabėgo iš Vilniaus nuo bado į sodžių. Pabėgusi apsigyveno pas vieną dvaro leitenantą vokietį. Išėjo iš proto, atkritusi "španka". Leitenantas ja rūpinosi ir gydė. Po karo vežėsi su savimi gydyti į Vokietiją, bet, draugams užprotestavus, priverstas buvo palikti. Vėliau milicija atsiuntė ją į Šalajus. Netrukus atvažiavo iš Vilniaus buvęs Dragūnaitės šeimininkas, viešbučio savininkas, bet, pamatęs, kad ji nebeišgydoma, daugiau nebeatsilankė.
Galiniame Inteligentų palatos kambaryje patalpintas "plienikas", nepamenąs savo pavardės ir vardo. Kadaise pabėgęs iš vokiečių nelaisvės, bet, besislapstydamas Lietuvos miškuose, vėl pateko į vokiečių rankas. Karo teismo sprendimu jis buvo pasmerktas sušaudyti, bet, mirties belaukdamas, išėjo iš proto. Kalba jis tik rusiškai, bet moka kelis žodžius ir lietuviškai. Jam apie keturiasdešimt metų, tylus ir ramus. Niekur neina iš savo kambarėlio. Daugiausia guli kniūpsčias ant grindų ir, pravėręs duris, žiūri į koridorių. Užtenka mažiausio bildesio ar žmogaus balso, tuoj "plienikas" visas susiriečia ir priveria duris. Kartais nakčia arba vakarais, kai ligoninėje viešpatauja tyla, "plienikas" iššliaužia iš savo kambarėlio ir, priropojęs prie kieno nors durų, maldaujamu balsu prašo: "Tegu bus pagarbintas, matka... duok duonos, matka... pazvolik sušilt, matka..." Bet vos tik mažiausia kas sušlama, "plienikas" vėl smunka atgal į savo kambarėlį ir, išsitiesęs ant grindų, klausosi. Jis bijo ligonių, bijo daktaro, seselių ir slaugytojų. Išvestas pasivaikščioti po ligoninės kiemą, taikosi arčiau tvoros ir medžių, kur pavojuje galima būtų tuojau pasislėpti. Taip antai vieną kartą, ligoninės kieme sužvengus arkliui, jis puolė į patvorį ir ten susižeidė stiklu sau veidą ir delnus. Ligoninės tarnautojai pasakojo, kad "plienikas", ištrūkęs iš vokiečių nelaisvės ir sudaręs tokių pat belaisvių pabėgėlių partizanų būrį, ilgą laiką užpuldinėjęs Lietuvos miškuose vokiečių patrulius, grobstęs gurguoles ir nudėjęs keletą žandarų. Jį ir jo draugus išdavęs vokiečių šnipas, per neapsižiūrėjimą priimtas į partizanų būrį kaip belaisvis pabėgėlis.
IV
Penktas Inteligentų palatos ligonis - buvusioji Tyrulių grafo tarnaitė Verutė. Jai dvidešimt šešeri metai; vidutinio ūgio, liekna ir liesa. Veido bruožai švelnūs ir inteligentiški. Tamsios didelės akys žiūri maldaujamai, bet ne išmaldos ir pasigailėjimo, o atleidimo. Žiūrint į jos veidą jokiu būdu negalima įsivaizduoti, kad ji, kad jos siela, kuri spindi jos akyse, galėtų ką nors pikta padaryti: tokiomis akimis žiūri į mus iš paveikslų šventosios, kurioms vienodai tiek rūpi mūsų vargai, kiek ir mūsų linksmybės.
Verutė - visų mylima ligonė ir laikoma geriausiame kambaryje. Ji - grafo akmistrinės duktė; jos motina mirė tuoj ją pagimdžius. Savo tėvo Verutė niekuomet nepažino. Iki dvylikos metų ji augo mieste vaikų prieglaudoj. Už ją mokėjo grafas. Prieglaudoj išmokė ją rašyti, skaityti, dievobaimingumo ir nusižeminimo. Trylikos metų ji buvo paimta į grafo rūmus prie vienmetės grafaitės patarnautoja. Kai grafaitę vežė į Varšuvą mokytųs, nepaliko ir Verutės. Būdama prie grafaitės, Verutė prisižiūrėjo mandagių apsiėjimų, išmoko puoštis, laikytis ir, baigdama sunešioti grafaitės sukneles, buvo gražesnė už pačią grafaitę. Atliekamu laiku skaitydavo grafaitės knygas, lankydavo bažnyčias, vienuolynus ir labai linko prie seserų vienuolių.
Augo grafaitė, augo ir Verutė. Ir tuo tarpu, kai grafaitė kasmet darėsi prašmatnesnė ir kaskart labiau mėgo žmonėtis, Verutė šalinosi visų šio pasaulio linksmybių ir grimzdo į dievmaldystę. Vasarai ir didesnėms šventėms abi parvažiuodavo atostogų į dvarą, bet nei dvariškių ištvirkimas, nei didelio miesto nuodai nelietė Verutės sielos ir neveikė jos būdo. Parvažiavusi į dvarą, globodavo kumečių vaikus, mokydavo juos poterių, katekizmo ir draug su jais puošdavo dvaro koplytėlėj aukurą.
Augo Verutė liesa, išblyškusi ir lyg nesveika. Net vasarą ji nenudegdavo saule ir atrodė it rūmų panaitė.
Neturėdama nei tėvo, nei motinos, išaugo ji be šilumos, be gyvenimo džiaugsmo. Kaip iš vadovėlių teorijos ji ką nors dirbo virtuvėje, siuvo, mezgė, dabino grafų kambarius, taip ir prieglaudoj įkalta jai gyvenimo morale ir vienuolių įkvėpta stengėsi ir gyventi. Tas, kas neprisilaiko tų moralių ir peržengia tradicijas, jai buvo įkalta, yra visuomenės atmata ir dievo ir žmonių pasmerktas.
Grafaitė ją labai mylėjo ir niekur be jos neapsieidavo. Mylėjo ją ir seniai grafai ir džiaugėsi tokia ištikima ir dora savo dukters kambarine. Tačiau iš jų meilės buvo Verutei tiek, kiek iš mėnulio šviesos. Tik tą saulė gaivina ir šildo, kas po jos spinduliais išaugęs.
Verutė buvo našlaitė, nepalaimintų tėvų duktė, ir neturėjo giminių. Nebuvo jai jokių pažįstamų, neturėjo draugės. Su grafaite tol draugavo, kol abi nešiojo trumpas sukneles ir kol ši nepastebėjo, kad Verutė už ją gražesnė. Nuo to laiko Verutė tapo grafaitės kambarine, o grafaitė pasijuto grafaite esanti.
Retkarčiais šventadieniais, jei pas grafus nebūdavo svečių, Verutė nueidavo į miestelį, pas mokytoją Valaitytę. Valaitytė neseniai baigė Kaune "Saulės" kursus ir dabar mokytojavo Tyruliuose. Susipažino jos krautuvėje, susiartino, ir Verutė retkarčiais pradėjo ją lankyti. Valaitytė buvo sodietė, bet drąsi ir energinga mergaitė. Ji pradėjo Verutę įkalbinėti neduoti savęs išnaudoti, apleisti grafus ir pradėti savarankiškai gyventi. Verutė jos pažiūrų nusigando, bet pažinties nepertraukė ir ėmė svajoti.
Valaitytės vardadienį pas ją buvo daug svečių: visas šiek tiek apsitrynęs miestelio jaunimas ir neseniai atkeltas į Tyrulius žandaras Žuravliovas. Pakviesta atsilankė ir Verutė.
Buvo linksma, jauku ir gera. Tik truputį visiems gadino ūpą žandaras. Nors jis sakėsi nemokąs lietuviškai ir visą laiką tylėjo, tačiau toji jo tyla varžė visus, nes kiekvienas suprato, kad žandaras svečias negeistinas, kad pakviestas jis čia ne dėl draugiškumo, bet iš mandagumo ir reikalui esant. Tai jautė ir jis pats, tačiau namo nesiskubino. Jis vis klastingai pro ūsus šypsojos, buvo labai mandagus, dėl mažiausio niekniekio atsiprašinėjo, už viską dėkojo, nors jo akys ir šypsena tarytum kalbėjo: gerai, jūs mane tik pakenčiate, aš svetimas jums, bet aš žinau, ką aš darau!
Per vakarienę atsitiko taip, kad Žuravliovas susėdo greta su Verute. Ir užustalėj jis nieko nekalbėjo, o vis tik šypsojos sau ir vis stengėsi Verutei patarnauti. Verutę tai varžė, ir ji, atsilygindama jam už mandagumą, vien tik dėkojo, o daugiau tylėjo.
Skirstantis vėl atsitiko taip, kad jis Verutę namo lydėjo. Išėjus iš miestelio, norėjo ją paimti už parankės, bet Verutė nusigando, padėkojo ir pasisakė taip nepratusi vaikščioti. Žandaras nusijuokė, nusišypsojo ir tylomis ėjo greta. Einant lauku, Verutei pasidarė baugu; jai regėjos, kad jis ir patamsy vis šypsosi ir vis kažką negera mano. Kai žandaras ties dvaro vartais su ja atsisveikino, Verutė net lengviau atsiduso.
Kitą kartą Verutė grįžo iš miestelio viena ir net krūptelėjo, kai atsigręžusi pamatė beprisivejantį ją žandarą. Jai grįžtelėjus, žandaras pridėjo prie kaktos pirštus ir kažką pasakė, bet Verutė nenugirdo ką ir, tik linktelėjusi galvą, taip pat ėjo toliau.
- Sveika, panele! - tarė pasivijęs ją Žuravliovas, laikydamas prie kaktos ranką.
- Sveikas tamsta! - atsakė jam Verutė ir, nepaduodama rankos, bailiai pažvelgė žandarui į akis.
- Galima tamstą palydėti?
- Ačiū, pone, aš labai skubu... Grafaitė laukia... - sumišusi ir bijodama, kad nepamatytų kas iš dvariškių, atsakė Verutė.
- O, tai nieko. Man labai malonu... Labai malonu... - Ir žandaras ėjo greta.
Verutė vėl žvilgterėjo į jį: jo akys ir lūpos vėl taip pat šypsojos, kaip ir aną nelemtą vardadienį.
- O gal tamsta nenori, kad aš lydėčiau? - staiga paklausė jis ir stabtelėjo.
- Ne, pone, bet kad manęs laukia, ir tamstai bus toli grįžt... - vėl sumišo Verutė.
Žuravliovas dar paėjėjo keletą žingsnių ir, nepriėjęs dvaro vartų, nusilenkė jai ir sugrįžo atgal.
Tokiu pat būdu palydėjo jis Verutę ir trečią kartą ir taip pat nepriėjęs vartų, atsisveikino.
Verutė pradėjo jo bijoti ir vieną kartą, pamačiusi, kaip Žuravliovas, girtas būdamas, mušė rinkoje girtus sodiečius, taip pasibjaurėjo, kad kai jis norėjo ją palydėti namo, ji griežtai atsakė jam ir sustojo. Žuravliovas nustebo, bet, nieko neatsakęs, tik nusišypsojo ir, nusilenkęs jai, sugrįžo atgal. Visa tai padarė Verutei sunkaus įspūdžio, ir ji, kad nesusitiktų su žandaru, kuriam laikui net nustojo lankyti miestelį ir Valaitytę.
V
Netrukus po to atsitikimo atvažiavo į dvarą nepaprasti svečiai - tolimi grafų giminės, grafai Šusteriai su savo vienatiniu sūnum Liudviku. Tyrulių grafai nors ir giminiavosi su Šusteriais, tačiau artimesnių ryšių nepalaikė. Svečių atvažiavimo tikslas buvo visiems aiškus. Grafų prašomi apsigyveno jie ilgesniam laikui. Jiems pagerbti šeimininkai kėlė pokylius, rengė gegužines, kvietė daug svečių ir kaip įmanydami linksminos. Grafaitė buvo labai geros nuotaikos ir ilgas valandas praleisdavo drauge su jaunu Liudviku.
Verutė, kaip prašmatnesnė kambarinė, buvo pristatyta svečiams patarnauti. Ja susidomėjo grafo sūnus Liudvikas ir vieną kartą, kai Verutė, permainiusi jo kambaryje žvakes, ėjo pro duris, jaunasai grafas apsikabino ją ir norėjo sulaikyti. Verutė, pirmą kartą savo gyvenime pajutusi ant savo liemens tvirtą vyriškio ranką ir pamačiusi arti savo veido gražų jaunikaičio veidą, visa užkaito ir bejėgiškai pasipriešino. Ką jai šnibždėjo jaunikaitis, ji nesuprato ar nenorėjo suprasti, tik vienu matu sumetusi, kad ji peržengia moralės teisę, susigriebė, ištrūko iš jauno grafo glamonėjimų ir išbėgo iš kambario. Valandėlę apsimąsčiusi savo kambarėlyje, įėjo pas grafaitę ir viską atvirai pasisakė. Rytojaus dieną grafaitė "susirgo" ir nepasirodė iš savo kambarėlio, o už poros dienų išvažiavo ir svečiai, labai mandagiai atsisveikinę su šeimininkais.
Išvažiavus svečiams, seniai grafai ir pati grafaitė lyg pradėjo nebeapkęsti Verutės ir į ją žvairuoti. Grafaitė nebedavė jai pabaigti nešioti savo drabužių ir pradėjo apsieit ir be jos. Tokia ponų permaina Verutę giliai sujaudino: ėmė sielotis, nerimauti, melstis ir kaltinti save, jog puošėsi taip, kad būtų graži, kad patiktų jaunajam grafui. Ji dar labiau išblyško, sublogo ir pasidarė dar jautresnė.
Nepraėjo ir mėnuo, kai Verutę ištiko kitas smūgis: iš grafaitės miegamojo pražuvo jos brangi apyrankė.
Grafaitė tvirtino niekur negalėjusi pamesti, nes apyrankė buvusi jos rašomojo staliuko stalčiuje ir po grafų Šusterių išvažiavimo ji nė karto jos nebuvo užsidėjusi. Pavogti jos taip pat niekas negalėjęs, nes jei būtų įsilaužęs vagis, tai būtų išnešęs ir kitus daiktus, kurie buvę daug brangesni už tą apyrankę. Į grafaitės gi kambarius, be grafų ir Verutės, niekas iš pašaliečių nevaikščiodavo. Nors toji apyrankė nei grafams, nei grafaitei neturėjo tokios didelės vertės, tačiau visi labai susirūpino ir pasiryžo išsiaiškinti, kur ji galėjo dingti. Verutė ir grafaitė išvertė visus stalčius, visas indaujas, dėžutes: atitraukė nuo sienų stalus, knygų lentynas... bet apyrankės niekur nerado. Pagaliau buvo paskelbta visiems dvariškiams, jei kas rasiąs apyrankę arba nurodysiąs, kur ji esanti, gausiąs iš grafaitės gausių dovanų.
Šitas paskelbimas sujudino visus dvaro, ypač grafo rūmų, tarnautojus; dvariškiai suprato tai priešingai, ir visi kratėsi bėdos, ir sakė jie nei į grafo rūmus, nei į grafaitės kambarius nevaikštą. Pašnibždomis gi visi kalbėjo ir nurodinėjo į Verutę.
Visų labiausiai šituo įvykiu susirūpino Verutė; nors jai stačiai į akis ir niekas nieko nepasakė, tačiau ji negalėjo nepastebėti kitas kambarines į ją šnairuojant, dvaro tarnautojus šnibždant, ir jai vis regėjos, kad tiek patys grafai, tiek ir visi dvariškiai, nors atvirai ir nieko nesako, bet visi slapta įtaria ją.
Nors ir stengėsi iš išorės būti rami ir, kaip ir pirma, linksma, tačiau sielos gelmėje buvo labai sujaudinta, susirūpinusi ir vakarais, prieš eidama gultų, ir keldamasi anksti rytą kalbėjo poterius, darė įžadus ir prašė dievą, kad padarytų stebuklą ir kokiu nors būdu nurodytų apyrankės vagį.
Laikas bėgo, bet vagis neatsirado. Nusiramino dvariškiai, pradėjo miršti ir grafai, tik viena Verutė vis negalėjo nusiraminti ir vis kalbėjo poterius, darė naujus įžadus ir vis prašė dievą stebuklo. Ji dar labiau sumenko, suliesėjo, pasidarė baili. Nebevaikščiojo nei į miestelį, nei pas Valaitytę. Baisiai bijojo susitikti Žuravliovą. Kad pasirodytų rami esanti, tyčia dažniau lankėsi virtuvėje, dvariškių valgykloje ir nejučiomis pati pradėdavo kalbas apie vagystes ir žmogžudystes. Kalbėdama stengėsi žiūrėti kitiems į akis, be pasigailėjimo smerkdavo visus nusikaltėlius ir išeidama džiaugdavosi, jei nė karto neužkaito ir neparaudo. Kalbėdamasi su grafais ar grafaite, stengdavosi atsistoti nugara į šviesą, kad kartais, jai paraudonavus, grafai nepastebėtų jos veido ir nepamatytų ją neramią esant. O rausti ji pradėjo visai be jokios priežasties, vien tik iš baimės, kad neparaustų. Užtekdavo kam nors netyčia užsiminti apie vagystes, kad ir nieko bendra su ta apyranke neturinčias, Verutė visa užkaisdavo, ir jos veideliai nurausdavo kaip žarija. Paskui ji kankindavos, pykdavo pati ant savęs ir paslapčiomis verkdavo.
Laikas bėgo; grafaitė vis dažniau ir dažniau pradėjo apsieiti be savo mylimosios kambarinės, ir Verutei tekdavo būti arba visai be darbo, arba darbuotis virtuvėje lygiai su kitomis tarnaitėmis.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
