lt
I
Bėgdami iš Lietuvos, caro žandarai paliko Šalajų miestelyje du savo kultūros paminklus, du architektūros šedevrus: dviem aukštais kalėjimą, aptvertą milžiniška mūro tvora, ir penkiomis galvomis cerkvę. Bėgdami paleido iš kalėjimo kalinius ir nusikabino cerkvės varpus. Atėję vokiečiai cerkvę išniekino ir sustatė joje arklius, o kalėjimą pavertė kareivinėmis ir karo sandėliais.
Išsikrausčius iš Lietuvos okupantams vokiečiams, buvęs kalėjimas kurį laiką stovėjo visai tuščias. Žmonės pamažu išiminėjo stiklus, išlupinėjo langus; visokie valkatos ir vaikai padaužos išgriovė krosnis, išbraižė sienas ir taip pribjaurino vidų, kad nebegalima buvo ir įžengti.
Nors miestelyje ir labai trūko įstaigoms namų ir gyventojams butų, tačiau niekas jo neremontavo, ir buvęs kalėjimas kaip kokia pabaisų vieta riogsojo visai negyvenamas. Žmonės pradėjo kalbėti, kad naktimis kalėjime kažkas vaidenąsis.
Cerkvė taip pat pamažėl nyko, griuvo, ir miestelėnai pro išlaužtą tvorą vogė naktimis grindis, ardė sienas ir krapštė plytas. Jos kadaise žaliai nudažytas stogas nublanko, pradėjo rūdyti ir vietomis prakiuro. Aptrupėjo pakraigės, ir apiplikintos, vėjo taršomos čiurlių gūžtos kabėjo palėpėse lyg kokie užkamšalai. Tik vieni prieš pat karą naujai paauksuoti kryžiai laikėsi makaulių viršūnėse stačiai ir tvirtai, ir, regėjos, tik jie vieni nelaukė savo viešpatavimo galo.
Miestelyje buvo dar keletas karo apgriautų namų, bet ir jie buvo reikalingi didelio remonto, o jų savininkai dar nebuvo grįžę iš Rusijos.
Ir kai iš Kauno užklausė vietos savivaldybę, ar neatsirastų miestelyje tinkamų namų psichiatrinei ligoninei, visi nudžiugo ir parodė į buvusį kalėjimą. Ir atsakomybės dėl namų atsikratoma, ir be savivaldybės išlaidų ir rūpesčio - visuomenei nauda!
Netrukus atvažiavo komisija su daktaru Kalvaičiu priešakyje, apžiūrėjo buvusį kalėjimą ir nutarė, šiek tiek pataisius, pritaikyti jį psichiatrinei ligoninei.
Pasibaigus komisijos darbams, ligoninės direktorium buvo paskirtas tas pats daktaras Kalvaitis; jis ir remontą prižiūrėjo. Iš pradžių pasitaisė butą sau; buvusioje kalėjimo raštinėje įsteigė ambulatoriją, apatiniame aukšte įdėjo duris, langus, išbaltino sienas ir pavedė jį bendrai ligoninei. Taip pat parengė butus gailestingosioms seselėms, slaugytojoms, sanitarams ir įtaisė keletą kambarių neramiesiems ligoniams. Viršutinį aukštą daktaras liepė laikinai užkalti lentomis.
Netrukus į ligoninę pradėjo vežti ir ligonius. Iš pradžių jų buvo maža, bet juo toliau, juo daugiau ir daugiau pradėjo atsirasti kandidatų į bepročių namus. Kadangi viršutiniam aukštui atremontuoti valdžia pinigų neskyrė, tai daktaras Kalvaitis paskelbė, kad tuo tarpu į ligoninę priimami tik tokie ligoniai, kurie gresia visuomenės tvarkai ir ramybei. Bet ir tokių atsirado nemaža, ir daktaras iš bendro skyriaus perkėlė į vadinamąją Inteligentų palatą penkis inteligentus ligonius: tris moteris ir du vyrus.
Nors, tiesą pasakius, be generolo Lisicino, "plieniko" ir mokytojos Tamošiūnaitės, kiti du ligoniai buvo ne inteligentai: Tyrulių grafo tarnaitė Verutė buvo priskirta prie inteligentų dėl to, kad ji buvo panaši į inteligentę ir dėlei savo liūdnos istorijos. Gi Vilniaus miestietė Dragūnaitė - kad bendrame skyriuje buvo negeistina: kibo į seseles ir slaugytojas, negražiai jas pravardžiavo ir apskritai buvo laikoma neramiąja.
Inteligentų palata buvo įrengta skyrium, buvusio kalėjimo prievaizdų korpuse, greta daktaro buto.
Nors palata nesinaudojo kokiomis nors ypatingomis privilegijomis, bet vis dėlto ji buvo ir arti daktaro, ir butas geresnis. Be to, kiekvienas ligonis turėjo po kambarį. Dieną jų nerakindavo, ir visi, be Dragūnaitės, galėdavo vaikščioti po kiemą kada tik norėjo, o generolui buvo leista išeiti net į laukus. Taip pat duodavo jiems geresnių skalbinių, nors valgis buvo visiems iš vieno katilo.
II
Pats įdomiausias Inteligentų palatos asmuo - tai generolas Lisicinas. Jis vidutinio ūgio, drūtas, plačiais pečiais ir trumpu kaklu žmogus. Metų - šešiasdešimt aštuonerių, tačiau atrodo jaunesnis. Plaukai žili, bet dar tankūs, ir tik kakta ir viršugalvis šiek tiek prašviečia. Balta apkirpta barzda suaugusi išvien su galvos plaukais per smilkinius ir paausius. Generolo drūtas kaip sulamdytas pergamentas raukšlėtas kaklas apaugęs gyvaplaukiais. Dvi nedidelės pergamentinės ausys kyšo tarp plaukų ir iš užpakalio daro generolą panašų į beždžionę. Akys mažutės, išsekusios. Lūpos lyg kuo apskretusios. Veidas generolo reiškia tiek, kiek ir gorilos, kada ši soti ir nesuerzinta.
Generolo laipsnį jis gavo dar žygiuose prieš kinus. Japonų kare jis buvo brigados vadas ir taip nesėkmingai kariavo, kad nė karto nelaimėjo. Rusų - vokiečių karas užklupo jį atsistatydinusį, su pensija ir mundierium. Gyveno jis tada netoli Dinaburko savo dvare. Abu jo sūnūs buvo taip pat kariai: vienas Sibire, pulko vadas, antras kažkur Kaukaze, srities viršininkas.
Gerai gyveno generolas Lisicinas savo dvare. Nuolat turėdavo svečių, Dinaburko žymių karių ir šiaip visuomenės žmonių. Vasarą laukams nudirbti gaudavo darbininkų iš tvirtovės, mat geruoju gyveno su komendantu. Dvarą pirkęs, kita tiek žemės atėmė iš sodiečių per teismą, prisisavindamas jų ganyklas, kuriomis nuo senų laikų naudojosi bendrai ir dvaras, ir artimieji sodžiai. Bylinėjos, bet generolo advokatas visur laimėdavo. Kritiškais bylos momentais stodavo prieš teismą ginti savo "teisių" ir pats generolas, apsikabinęs krūtinę išsitarnautais kryžiais ir ordinais. Vienos pensijos užtekdavo pragyventi jam su žmona; dvaro gi pelną dėdavo į bankus savo sūnų vardu.
Generolas Lisicinas iš pradžių jokiu būdu netikėjo, kad vokiečiai nugalėtų carinę Rusiją, ir net pats buvo beįsirašąs savanoriu, tik dėl senumo jo nebepriėmė. O kai caro armija įsibrovė į Galiciją, užiminėjo Prūsiją ir artinos prie Karaliaučiaus, generolas Lisicinas įsakė visiems savo dvaro darbininkams susirinkti prieš jo gonkas, pakvietė popą ir liepė atlaikyti iškilmingas pamaldas. Per pamaldas generolas visa paradine uniforma stovėjo prie pat aukuro ir, dažnai nusilenkdamas, po triskart žegnojosi. Giedant himną, generolas, atsigręžęs į darbininkus, dirigavo ranka ir pats giedojo.
Nuo vokiečių pabėgo generolas iš savo dvaro į Dinaburką. Bebėgant jį ir jo žmoną užpuolė nakčia plėšikai, apiplėšė juos ir sumušė. Generolienė iš išgąsčio apsirgo ir kiek pasirgusi mirė.
Netekęs žmonos ir dvaro, generolas norėjo važiuoti į Kaukazą pas savo sūnų ir buvo jau visai susiruošęs, kai Rusijoje ištiko revoliucija ir nuvertė carą. Revoliucija paveikė generolą daugiau negu žmonos mirtis. Kai Dinaburko gatvės patvino manifestantų raudonomis vėliavomis ir marselietės aidais, generolas apsirgo...
Toliau jis jau nebebėgo, o kantriai atsidavė kaizerio karžygių malonei.
Tačiau revoliucija pasiekė generolą ir Dinaburke: jo dvarą rekvizavo, turtą konfiskavo. Vienas generolo sūnus buvo savo kareivių ant durtuvų pakeltas, antras - pabėgo. Ir taip jis atsidūrė Zarasuose, kur jį priglaudė vienas jo pažįstamas sentikis, tikėjęsis ateityje, visam kam virtus senoviškai, gauti generolo malonę. Bet kai "gailestingojo" sentikio svajonės ilgai nesipildė, o duonos buvo kaskart vis mažiau ir mažiau, tai ir jam pritrūko gailestingumo, ir generolui teko maitintis pačiam.
Pats jis buvo kilęs iš Viatkos gubernijos; jo žmona - Dono kazokė. Reikalų turėdavo tik su kariais. Visus Rusijos imperijos piliečius jis dalijo į rusus ir lenkus; jei pravoslavas - vadinasi, rusas, jei katalikas - tai poliak. Kitas gi visas Rusijos tautas generolas vadindavo čiukna arba tatarva. Tiesa, vadovaudamas pulkui Užkaukazėje, generolas turėjo reikalų dar su kažkokiais "žmudiakais". Bet kas tie "žmudiakai" - generolui nerūpėjo. Žinojo jis, kad tie sveiki, gražūs, augaloti vyrai kilę kažkur iš šiaurės vakarų krašto, kad jie nepakenčia užkaukazės klimato ir šimtais miršta drugiu.
- Otstavit, žmuid neobtiosannaja!.. Derevnia!..
- Ja te zadam, žmuidiackaja charia! - šaukdavo supykęs Lisicinas ant savo pulko kareivių, kurie, nemokėdami rusų kalbos, nesuprasdavo ir jo komandos žodžių.
Bet kas toji "žmuid neobtiosannaja", generolas nė karto nesusidomėjo.
Pagaliau atsidūrė Šalajų psichiatrinėje ligoninėje. Sočiai valgydinamas, nupraustas, nukirptas, generolas greit atsigavo, bet pilno proto jau nebeturėjo. Jį persekiojo priešų manija. Savo priešus jis matė ne ligoninėje, ne ligonių ir personalo tarpe, o kažkur ten, už ligoninės sienų, laukuose ir miškuose. Ten susidarė didelės armijos vokiečių, lietuvių, lenkų; susiorganizavo tatarva, čiukna ir toji pati "žmuid neobtiosannaja", kurie visi dabar apgulė jo tvirtovę ir diena iš dienos nori ją paimti. Bet generolas nenusimena: "Sviatoslavo ainiai" priešų neskaito. Už tvirtovės sienų ir jis turi savo didelę armiją. Pati tvirtovė apsupta aukšta mūro siena; palei upelį fortai, baterijos... Tvirtovės sargyba ištikima. Prie pat vartų didelė patranka (tai dezinfekcijos kamera), ją sulyginus - niekis ir vokiečių 42 centimetrinė. Prie patrankos visuomet budi su šakėmis ištikimiausias generolo adjutantas - arklininkas Motiejus. Tik viena negera generolo tvirtovėje - per daug zuja visokios neištikimos čiuknos. Su daktaru Kalvaičiu generolas dideli bičiuliai. Vadina jį Piotr Vikentič, už parankės vaikščioja su juo po "tvirtovės" kiemą, kalbasi apie karą, bet vis dėlto savo planų ir savo karinių sumanymų daktarui nepasako, nes daktaras, nors ir geras žmogus, o vis dėlto "žmuid neobtiosannaja", kuria niekuo negalima patikėti.
Inteligentų palatoje generolą pasodino antrame kambarėlyje, kurio langai išėjo į kiemą. Rytą atsikėlęs jis žegnojasi į cerkvę; trumpai meldžiasi už carą, carienę, įpėdinį ir visą Rusijos imperatoriaus giminę; paskiau pats eina į šaltą vonią. Su moterimis jis labai mandagus ir sveikinasi ne tik su seselėmis, bet paduoda ranką ir slaugytojoms. Iš vyriškių jis tik vienam daktarui tepaduoda ranką, su kitais gi civiliais jis pirmutinis nesisveikina, o atsakydamas tik bakstelia į kaktą pirštais. Felčeriui ir sanitarams sako "tu" ir reikalauja, kad jį vadintų - vaše prevoschoditelstvo. Kartais po pusryčių generolas eina į pozicijas. Jį leidžia. Praeinant pro arklidę, arklininkas Motiejus jam saliutuoja šakėmis.
- Zdorovo, rebiata! - sveikinasi su juo generolas.
- Zdravija želajam, vaše visokoprevskoditelstvo! - iš viso vieko atsako jam Motiejus, saliutuodamas šakėmis.
- Chorošo, rebiata!
- Rady staratsia, vaše visokoprevskoditelstvo!
Šiokiadieniais generolas sugrįžta iš pozicijų ramus ir nepavargęs; šventadieniais ir turgaus dienomis - visuomet parbėga pralaimėjęs mūšį, persigandęs, purvinas, kitą sykį ir be kepurės.
Kada bus priešų puolimas, generolas nežino, bet užtat gerai žino daktaras, seselės, slaugytojos ir arklininkas Motiejus. Priešų puolimo dieną slaugytoja tyčia paduoda generolui prastesnius drabužius ir kokią nors nudryžusią kepuraitę.
Tuojau už ligoninės sienų, apriesdama miestą, teka upelė Sutra; šiapus Sutros dideli, dar karo apkasais išrausti kalnai, skardžiai ir pagrioviai - tai generolo paskutinės atsparos bazė ir fortai. Už upelio toli toli, ligi pat miško, tęsiasi platus laukas. Miškuose generolo armijos ariergardas. Kariuomenės nematyti, nes priešas arti, reikia taip maskuotis, kad nepastebėtų. Kur ne kur lauke kruta žmonės - aria, akėja, bet tai tik priešo akims apdumti; tai persirengę generolo žvalgai. Generolas ir pats apsimetėliu vaikšto: jis slankinėja po dirvas, dairosi, niūniuoja ir, tik pasislėpęs kur už krūmokšnio arba įšokęs į apkasus, ilgai žiūri į pozicijas pro abu kumščius, tarytum pro žiūronus. Viską radęs kaip reikiant, grįžta į "tvirtovę". Pamatęs jį pareinantį, Motiejus tuojau bėga prie dezinfekcijos kameros ir šakėmis jam saliutuoja. Generolas su juo sveikinasi, jį pagiria ir ramiai grįžta į savo kambarėlį.
Visai kitaip baigiasi "pozicijų" apžiūrinėjimas šventadieniais arba turgaus dieną, kai iš anapus Sutros per tiltą pradeda plaukti į miestą pėsti ir važiuoti žmonės. Iš pradžių generolas dar vis mano, kad tai jo armijos persirengę žvalgai, bet juo toliau, juo daugiau ir daugiau žmonių plaukia į miestelį, ir pagaliau generolas įsitikina, kad tai pabėgėliai! O, generolas gerai žino, ką tai reiškia, kai pradeda bėgti pėsti su ryšuliais ir vežimai važiuotų žmonių! Vienu matu apima generolą tūžmastis ir baimė. Jis galvotrūkčiais puola nuo kalno prie tilto, šaukia, plūsta pėsčius ir važiuotus, liepia tuojau atituštinti kelią, graso juos iššaudysiąs kulkosvaidžiais arba išilgai vieškelio paleisiąs patrankos šūvį...
Bet "pabėgėliai" jo neklauso. Generolas nori išsprogdinti tiltą, bet ir čia jam nevyksta; susidūręs su pačiais "pabėgėliais", pats pasileidžia bėgti, ir bėga, aplenkdamas važiuotus ir pėsčius, landžiodamas tarp vežimų. Bėga per griovius, o jo pėdomis, jam regis, jau bėga griūva sumušta jo armija, vejasi visi jo priešai, visi šitie vokiečiai, lenkai, bolševikai, čiukna, tatarva ir toji pati "žmuid neobtiosannaja". Įpuolęs į "tvirtovę", generolas visai nustoja galvos. Laimė, jei dar Motiejus suspėja atsistoti prie kameros. Generolas su juo jau nebesisveikina, o skubiai ir neaiškiai įsako evakuotis ir trauktis į naujas pozicijas. Jeigu Motiejus jo nepastebi, generolas visu balsu šaukia: ,.Mes apsupti'", "Mes pražuvom!", "Mus pardavė!" - ir visiems įsako evakuotis. Įpuolęs į savo kambarėlį, jis griebia daiktus, glaboja patalą, skuba, brazda, bet slaugytoja užrakina duris, ir generolas, galvą įkniaubęs į priegalvį, užmiega.
Tą dieną jis ligonis: jam sopa galvą, dreba rankos, ir niekur nenori išeitį iš kambario. Daktaras sako, kad jam tai sveika, nes toks mankštinimasis gelbėjąs generolą nuo sausgėlos.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
