lt
Buvo sekmadienis. Įgulos bažnyčioje ką tik pasibaigė pamaldos, ir į visas šalis pasipylė žmonės. Bendrųjų reikalų departamento sekretoriaus padėjėjas Jurgis Vituška vaikščiojo Laisvės alėja ir, žvelgdamas mergelėms į akis, niūniavo iš "Rigoleto":
Širdys mergelių
Linkę vilioti ir suvedžioti
Kaip vėjas ryto...
- Ką aš matau! Ką aš matau! - staiga sušuko prieš jį kažkokia žmogysta su sena raudonarmiečio miline ir išskėtusi rankas pastojo kelią: - Jurgi, ar tai tu, ar tik tavo dvasia?!
- Aa!.. Šeiva... Jonas. Iš tikrųjų nesitikėjau... Iš kurgi... tu? - Ir abu pažįstami apsikabino.
- Iš kurgi tu? - tarytum nustebęs pakartojo Vituška, jausdamas, kaip visas jis užkaito: Laisvės alėja šitiek vaikšto gražių mergelių ir pažįstamų, o jis, kaip koks provincialas, su kažkokiu nuskurdėliu laižosi.
- Tik vakar iš karantino... Tai laimė, kad tave sutikau, - tirpo, džiaugėsi Šeiva - Kad juos gi ir suburbintų, šituos jūsų biurokratus; ar žinai - visus spekuliantus į inteligentų baraką, o mus, kad juos suburbintų...
- Atsiprašau, kas tie tokie biurokratai? - susiraukęs pastebėjo Vituška.
- Gi jūsų valdininkai biurokratai: kai spekuliantams arba buvusiems rusų satrapams, tai ir bagažą...
- Atsiprašau tamstos, aš pats valdininkas ir tarnauju tėvynei... ir man labai nemalonu, kad...
- Na na, nepyk, Jurgi, nepyk. Juk mes su tavimi seni draugai! Atmeni? Šiauliuose viename bute gyvenome... Tai buvo linksmi laikai. Atmeni? Na o kaip tu dabar laikaisi? Sakai, tėvynei tarnauji, a?.. O aš vos badu nenudvėsiau.
Vituška atsileido ir šaltai paklausė:
- O seniai iš Rusijos?
- Antra savaitė. Vakar atvažiavau Kaunan ir neturiu kur dėtis: nei viešbutyje vietos, nei kambario rast. Rusų pinigų taip pat niekas neima. Nors ir pasikark! Laimė, kad dar tave sutikau.
Laisvės alėja žygiuodama sudainavo kariūnų kuopa, ir abu seni draugai sustojo ir nutilo.
- Na kaip, patinka?.. Ašarų nespaudžia? - paklausė Vituška, kai kariūnai pasuko iš Laisvės alėjos į karo mokyklą.
- Tai kas gi - saujelė... Ką tai reiškia.
- Saujelė! Juk tai trečioji laida: dvi jau karininkais išleistos.
- Tai vis tik lašas mariose palyginti su kitais...
- Lašas?.. Lašas, o vienok šitas lašas mūsų atrama, Džiaugiamės tuo, ką turime.
Šeiva nieko neatsakė.
Nutilo ir Vituška. Keletą žingsnių ėjo vienas į kitą nežiūrėdami. Pagaliau Šeiva prabilo:
- Tai ką gi man draugas dabar patarsi daryti? Atvažiavau Lietuvon, norėčiau tėvynei patarnauti...
- Vietą, jei nori, tuoj gausi, - galiu parekomenduot, bet kambario ir neieškok - vis tiek nerasi!
- Tai kurgi man dėtis? - nusiminė Šeiva ir pridūrė: - Va tau ir Lietuva!
- Važiuok provincijon. Čia ir taip per ankšta.
- Važiuok! Gera tau pasakyt - važiuok: o man šitas važinėjimas kad įgriso, tai... Kad nors keletą dienų ramiai pagyvenčiau, kol prisižiūrėsiu...
- Mielu noru priimčiau pas save, bet kad ir aš pats turiu vieną mažutį kambarėlį. Algos taip pat gaunu vos pragyvent... Ieškok, o gal ir pasiseks. Gal aš kur nors išgirsiu. Saikai, stoty apsistojęs?
- Stoty.
- Gerai, jei išgirsiu, tai pranešiu. Na tai tam kartui iki pasimatymo... Susitiksime. Tikiuos, taip greit neišvažiuosi... - Ir Vituška ištiesė savo senajam draugui ranką.
- Kad nors kambarį kur - nieko nepagailėč... - šaltai atsisveikino su juo Šeiva ir, nepaleisdamas draugo rankos, paklausė: - Kažin, kur čia būtų galima iškeisti rusų pinigus?
- O kokie - sovietiški ar kerenkės?
- Ne, tik caro.
- Daug?.. Maži ar dideli?
- Bus apie pusė milijono šimtinėmis ir dar smulkiais.
- Na tai ką gi - vis keletą tūkstančių auksinų gausi. Štai va čia eik po dešinei, nepriėjus alėjos galo ir bus birža. Prašau užeit kada nors į departamentą - nuo devynių iki trijų... Na tai iki...
- O gal draugas žinai, kur ir briliantus galima būtų brangiau parduot?
- O draugas ir briliantų atsivežei?
- Et, atsivežiau.
- Daug?.. Žieduos ar taip?
- Ir žieduos, ir taip.
- Hm…Žinoti tai žinau, bet gaila, kad šiandien šventadienis ir kad aš taip neturiu laiko. Hm... O kažin kuri dabar valanda?
Šeiva išsiėmė auksinį laikrodį ir žvilgterėjęs tarė:
- Pusė antros.
- Ir auksinį laikrodį turi?
- Turiu bent keturis. Tris parduočiau.
- Hm... Pusė antros. Taip taip... taip... Sakai, daiktus stoty palikai?
- Taip, stoty.
- Na, kaip čia padarius... Žinai, drauguži, jei nesi pratęs prie didelio liuksuso, tai kaip nors sutilptume ir pas mane. Tiesa, kambarėlis nedidelis, bet vis dėlto ir baldų yra, ir lova atsiras... Hm... sakai, pusė antros... Daiktai stoty... Taip... Žinai ką, drauguži, eisime dabar "Versalin", papietausime, o paskui nuvažiuosime abu stotin ir tavo daiktus parsivešime... senus laikus prisiminsime... Iš tikrųjų, Jonai, kokie tai buvo laimingi laikai! Atmeni, kai mes abu...
Ir abu seni draugai, susitvėrę už parankių, nuėjo "Versalin" pietautų.
1919
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
