en
IV
Praėjo dar kiek laiko. Dar kelis kartus buvo susiginčiję augalai.
Šermukšnis storai užklojo savo žaizdą sakais, jau buvo ir žievę beraukiąs, bet vieną rytą net apmirė visas, pamatęs, kad Ąžuolas siekiąs artyn ir norįs jį perskrosti pusiau. Čia tik jis suprato, kad Ąžuolas kovoja ne dėl savo buities, bet dėl idėjos. Suprato ir pabūgo.
Nustojęs didžiosios šakos, kuria visų daugiausia sugriebdavo maisto, jis jau nebemanė grumtis su Ąžuolu, tiktai blaškės į putinus, žilvičius ir kitus savo sėbrus ir meldė pagalbos. Bet putinai, išvydę pavojų, patys ėmė svyruoti politikoje ir per vasarą taip paaugo į kairę, jog atleido vietos net ir alksniams. Žilvičius tais metais buvo užpuolusios gražiažievės, ir jie patys drebėjo dėl savo likimo. Kiti sėbrai sakė politika nebesiverčią ir norį santaikoje su visais gyventi. Nenorėjo nusileisti tik miško storažieviai ir jų sultimis mintą amalai. Nebesuradęs pagalbos ir užtarimo, vieną vakarą atsikreipė jis į savo didžiausią priešininką:
- Tamsta Ąžuole, nekalbėsime, kas kada buvo, pamiršime senus santykius ir pradėsime...
Bet Ąžuolas, neleidęs jam pabaigti, taip į jį pažvelgė, tokiu paniekinimu jį apipylė, jog Šermukšnis net visas į žievę perėjo.
Buvo naktis. Užmigo miškas, sugulė žolės. Susnūdo į liūną palinkę žilvičiai. Patekėjo mėnuo. Tylu miške, tik retkarčiais sudejuoja džiovininkas Beržas, sucypia tamsoje pelėda ir iš netyčių atbėgęs vėjelis patikrina sargyboje stovinčias nendres, pažadina budrias epušes... Ir vėl tylu.
- Taip, mano mieli, - kužda Ąžuolas jaunajam miškeliui, - šimtą kartų laimingesni mes, gimę pagriovyje. Užaugę į padangę, žinosime, kas darosi čia, dugne, ir aukštesnėse erdvėse. Gyvenimas turi būti kupinas ir įvairus. Turime gyventi taip, kad, eidami savo pareigas, kartu matytume, kas darosi čia apie mus ir toli aplinkui. Turime gyvent ir visą gyvenimą stieptis į saulę, į šviesą ir amžinąją grožybę. Mes siekiam grožio, sveikatos, linksmybės, nenorime matyti nei vargo, nei kančių, nei nusižeminimo.
O liūno brastoje tuo tarpu vyresnioji Nendrė jau nebe pirmą kartą pasakojo ajerams, kaip kitados rūsti karalienė Krūminė prakeikė ir pavertė jas, savo tarnaites, nendrėmis dėl to, kad jos neišsaugojusios ir leidusios ežere nuskęsti jos mylimai dukraitei Nijolei.
- ...Žiūrėkite, jūs kvailės, - kalbėjo, mums išeinant iš namų, rūsti karalienė Krūminė, - globokite ir saugokite mano dukrelę Nijolę nuo nuodų, sergėkite nuo negerų žmonių akių. Ežere saugokite nuo paskenduolių žavėjimo, nuo žabangų dievaičio Pykulio...
Ajeruose sušlamėjus vėjeliui, Nendrė nutilo, bet tuo metu kitos jos draugės krūptelėjo ir sulingavo:
- Lingu lingu, lingutėlės, mes tarnaitės varguolėlės, mes vargstam linguojam, vis laukiam dejuojam išplaukiant Nijolės karalaitės, Krūminės dukraitės.
Vėjelis nušlamėjo per krūmus, nuošė per pušyną ir nutilo už miško. Pamažėl nurimo ir nendrės. Tada vyresnioji pasakojo toliau:
- Išėjom mes visos iš Krūminės iškilniųjų rūmų; išėjom dainuodamos, juokaudamos, šokdamos; vidury ėjo skaisčioji Nijolė. Jos gelsvas kasas pamiškėj išpynėm... Perėjom žaliąją giružę ir žydrą ežerėlį išvydom... Tik žiūrim, staiga subjuro ramus ežerėlio plotas; pakilo vėjas, pasišiaušė vandenys, putotos vilnys ėmė į kraštą plakti... Nusigandome visos, buvom jau namo begrįžtančios, bet pradėjo prašyti skaisčioji Nijolė:
"Leiskit ir leiskit jūs, kvailės, mane į žydrąjį ežerėlį pasiplaukyti, vandens lelijų pasiraškyti..." Ir vos įbrido vandenin, kai tuojau nugrimzdo, pasinėrė ir daugiau nebeišsikėlė... Ilgai mes šaukėm ir verkėm, sustojusios ant ežero kranto...
- O kolgi į vandenį nepuolėt, ko negelbėjot savo karalaitės? - pertraukė ją ajerai.
- Ar mes? - sucypė Nendrė.
- Žinoma, jūs! Apie ką gi kalbame?
- Aš nežinau, aš abrūsus rankoje laikiau.
- O kitos?
- Kitos?.. Kitos karalaitės sukneles saugojo.
- O dar kitos? - prispyrė ajerai.
- Dar kitos?.. Aš nežinau, aš abrūsus rankoje laikiau.
- Viešpatie, gi mergos kvailumas, - nustebo ant kranto Čemeryčia: - jau kad vyresnioji tokia vėpla, tai kiek gi proto turėjo kitos!
- Žinoma, ilgas stiebas - trumpas protas, - pritarė jai Debesylas.
- Na, ar atmenate, kurioje vietoje nugrimzdo karalaitė? - nesiliovė ajerai.
- Ar aš?
- Na kad ir tu?
- Ties mumis tada Rasos upė tekėjo.
- O tu sakai - ežere nugrimzdo.
- Buvo ir ežeras.
- Koksai?
- Lašas.
- Na tai kurgi, ar ežere Laše, ar upėje Rasoje karalaitė nuskendo?
- Aš nežinau, aš abrūsus rankoje laikiau, - pravirko Nendrė.
Ne tik visa paliūnė, bet ir Mėnuo iš Nendrės kvailumo nusišypsojo. Ją užstojo Vandens Lelija.
- Matote, - paaiškino ji kaimynams: - paskiau karalienė Krūminė, savo dukroms ieškodama, apėjo visus pasaulio ežerus, visas upes ir visur paliko savo tarnaites laukti ir saugoti, ar nepasirodys kur iš vandens jos mylimoji Nijolė. O jai su draugėmis liepė čia būt ir čia per amžius linguot...
- Lingu lingu, lingutėlės, mes tarnaitės varguolėlės, mes vargstam linguojam vis laukiam dejuojam išplaukiant Nijolės karalaitės, Krūminės dukraitės, - susigraudinusios sulingavo nendrės ir dar labiau atsidėjusios sužiuro į vandenį.
- Matote, ką jos težino, - susimąstė ir Vandens Lelija,
- Verksminga laimė, - atsiduso ajerynėje Skudutis.
- Gerai, kad dar už savo kvailas galvas gyvybės neprarado, - vėl pašiepė nelaimingąsias Debesylas.
- Taip tai taip, - atkreipė visų akis Karčiuška ir, valandikę pamąstęs, pridūrė: - bet vis dėlto jos nemirtingos tapo, ir kiekvienas jų pasigaili.
O jūs išgyvensit čia žemėj,
Kaip kirmės gyvena purvuos, -
Nei pasakoj nieks neminės jūs,
Nei niekas dainoj apdainuos!
V
Taip jiems bešnekučiuojant, ėmė brėkšti. Pirmutiniai atbudo karklai ir skarotieji žilvičiai. Paskiau pradėjo rasotis žolės...
- Broliukai, neišturėsiu, neišturėsiu: užkliudys, užkliudys, - staiga visam miškui sudejavo prie kelio stovįs džiovininkas Beržas ir pažadino visus savo kaimynus.
- Gana, kaimyne, ką čia aimanuoji, kas čia beužkliudys - jau visi barškuliai iš turgaus parvažiavo, - ramino jį kaimynė Liepa.
- Kur, kaimynėle, visi, kur visi, nepargrįžo dar girtuoklis Taluba.
- Gertum iš šaltinio daugiau vandens, tai ir būtum stipresnis, o dabar - brūkštelės kas ašimi, jis jau ir apmirė visas.
- Iki šerdies, kaimynėle, pasiekia, iki šerdies; ak, žievės nebėra... Nei vasarą, nei žiemą neturiu ramumo: vasarą ratais tranko, žiemą rogėmis brūžuoja. Neišturėsiu, broliukai seselės, neišturėsiu!
- Ak tu pasaulio pabaiga! Ir nebenurimsta gi šitas senis, ir vėl pažadins mano dukrelę Drebulę, - susirūpino atbudusi Eglė, žalčių karalienė, - nė minutės vargšė neturi poilsio: dieną vėjas purtina, nakčia jis dejuoja, čia šitoji kvailė Nendrė verkšlena.
- Ta ta ta ta, pieno puta, ta ta ta ta, kraujo puta, ta ta ta ta...- pašoko iš miego persigandusi Žaltyčia Drebulėlė.
- Nurimki, nurimki, dukrele mieloji, - pradėjo ją raminti motina.
- Man klaiku, man klaiku, mamyte brangioji!
- Tai ko gi tau klaiku, tu mano dukrele, vargše Drebulėle?
- Motute, man regis, man matos, kad laukeliu joja mano dėdelės, tavo broleliai nevidonėliai, mūsų tėvelio žudytojėliai.
- Nurimk, dukrele, vagše Drebulėle, tai ne tavo broleliai, ne tavo dėdelės joja, tai naktigoniai pievose žirgelius daboja.
Patintėjusi Drebulė nutilo ir vėl ėmė snausti. Sumigo ir nendrės. Vėl tyla įsiviešpatavo miške, tik liūdnai ošdama pravirko nelaimingoji Eglė, žalčių karalienė:
- Aš miško vienuolė, aš našlė Žaltienė, nei puikiais rūbais aš puošiuos, nei aš didžiuojuos: aš vasarą ir žiemą gedulą dėviu; aš ošiu verkiu savo vyro vyrelio, žalčio žaltelio... Vienas mano sūnus Uoselis, antras Ąžuolėlis, o trečia dukrelė - vargšė Drebulėlė.
- Gan, kaimynėle, ką vieną tą patį per amžius kartoji, - suūdijo ją kaimynas Klevas: - savo dukterį ramini, o pati plūsti... Kas miręs, to jau nebeprisišauksi... Nusiramink, atsipeikėk... Štai žiūrėk, jau brėkšta. Veikiai saulutė skaisti patekės. Pragys paukšteliai, pakirs žvėreliai. Gaili raselė gražiai sužibės. Padvelks vėjelis, pakvips gėlelės, sakai, lapeliai; pakils į dangų gardus mišinys. Garbinsim dievą miškai ir pievos, ir čiulpsim sultis iš žemės drėgnos... Nurimki, kaimynėle, nurimki... ką čia beišverksi, ką beišgailėsi...
- Kaip aš jo neverksiu, kaip jo negailėsiu! - dar pikčiau suošė pravirko Eglė. - Nuo to karto, kai kraujo puta pieno putos vietoj...
- Ta ta ta ta, - vėl pašoko iš miego Drebulė, - mamyte, ta ta ta ta, mamyte, ta ta ta, žiūrėki regėki, aure pieno,ne kraujo puta liūne plauko.
- Nurimki, dukrele, vargše Drebulėle: nei pieno, nei kraujo puta tenai plauko, tai ūką gena vėjelis iš lauko.
- Na kad pradėjo dabar, tai jau abi iki aušros... - atsiduso senasis Klevas ir pats sulingavo savo viršūne.
- Lingu lingu, lingutėlės, mes tarnaitės varguolėlės... - atbudusios paskui viena kitą sulinksėjo liūne ir nendrės.
- Mano irgi ne geresnė laimė - visą gyvenimą kaip dieglys pašonėj; bent išsibaigtų veikiau, - skundėsi Klevui džiovininku Beržu ir senoji Pušis.
Išgirdęs bylą, prašneko ir Lazdynas:
- O tu, dėde, daugiau samanų ant žievės krautumei, tai ir užgytų žaizda; arba naują požievį užsidėtumei...
- Ar žiemą, klausi? - prastenėjo nenugirdęs džiovininkas Beržas.
- Požievį, sakau, kitą požievį užsidėtumei: žievę storesnę, žievę.
- Ir žiemą, sūnel, ir žiemą brauko, - nukalbėjo senukas ir nutilo.
- Nebenugirdi mūsų dėdukas, - kurčiai atsiliepė iš už griovio Uosis.
- Ak, jau ir senatvė, žiūrėk, kelintą šimtmetį varo, visai ir apkvaišo: viduvasaris, o jis dar sprogsta.
- Gerai, kad dar trauks iki kitos vasaros, o kad kaip, tai dar ir šią žiemą atiteks malkoms.
- Aš tik stebiuos, kaip jis dar sultis patraukia: šaknys sutrūkusios, žievė atšokusi, lapais irgi nieko nebesugraibo...
Taip jiems bešnekučiuojant, staiga nuo dvaro atskrido viesulas ir pasigyrė parvertęs pono kluone žardą. Nesuskubo miškas nei apsidžiaugt, nei nusimint, kai medžių viršūnėmis atėjo kita žinia, kad Ąžuolas sutrioškinęs Šermukšnį.
Koks pakilo miške triukšmas, kokia suirutė: kaip pašėlusi drebėjo Drebulė, liemenimis plakės pušys, o liūne nendrės net iki vandens lingavo...
- Didvyriai broliai, čionai, čionai, į kovą, į kovą, - šaukė miško storažieviai.
O įtūžęs vėjas dūko medžių viršūnėmis, laužė šakas ir blaškė žoles tol, kol viršum miško prapliupo debesis.
Patekėjusi anksti rytą Saulė didžiai nustebo, pamačiusi dvare sugriautą žardą, sutrioškintą Šermukšnio galybę ir visą pamiškę nuklotą medžių lapais ir šakomis.
Neišsimiegojęs, išblyškęs Mėnuo ilgai jai pasakojo, kas nakčia dūko, kas tvirko, kas nedavė žmonėms miego; įskundė vėją, pagyrė debesį, pagyrė ištikimas nendres...
Tą pačią naktį mirė Skudutis ir iš išgąsčio nupliko dainius Karčiuška. Laidotuvėse buvo muzikiniai barškuliai, tas pats Karčiuška su dideliu būriu savo talento garbintojų. Jo draugės našlaitės ir naktibaldos gražiai apdėstė Skudučio lavoną gėlėmis. Kelis lapelius atsiuntė ir Turko Lelija. Skudutį gailiai apraudojo Gegutės Ašarėlės, paverkšleno Rasakiliai; Karčiuška pasakė gražią prakalbą; pakėlusios į dangų mėlynas akeles, pasimeldė žibuoklės... ir Skudučio nebeliko...
Iš širdies skausmo įlūžusi Vingirykštė mirtimi vadavos; ją karšino nelaimės draugė Naktinytė.
Palaidojus Skudutį, pagaliau užsimezgė Turko Lelija, antrą kartą pražydo Debesylas, ir ruduo prisiartino.
- Broliukai, gi žiema prieš akis! - vieną rytmetį, pažvelgęs į liūną, sušuko Karčiuška ir, graibydamas už plikės, ilgai blaškės ir stebėjos, kad taip greit prabėgus jaunystė.
VI
Prieš pat žirniavežtį dvaro prievaizdas suskato statyti naują žardą. Išmatavo senąjį, suskaitė, kiek reikės geležies, kiek sienojų, kokio drūtumo, kokio ilgumo. ir, padaręs sąmatą, nuėjo pas poną. Ponas, vėlai sugrįžęs iš klebono vardadienio, dar tebeilsėjos ir priėmė prievaizdą gulėdamas lovoje. Ilgai jiedu tarėsi ir galvojo, iš kur gauti medžių: visi apylinkės dvarininkai, kaip ir jis pats, seniai jau buvo išpardavę ne tik miškus, bet ir degučiams lydimus; o kreiptis į valstiečius neleido "unoras". Tarp kita ko, ponui trūko ir pinigų dar ir savo vaikams nebuvo išsiuntęs į Varšuvą paskutiniam mėnesiui... Ir jiedu nukeliavo į miškelį. Miškelyje irgi ilgai tarėsi, dairėsi, galvojo. Išmatavo visas pušis, egles, beržus, apėjo ir žilvičius. Abu sušilo, prisikamavo. Atsisėdus pasilsėti, ponas buvo bepasakojąs prievaizdui, kad užsieniuose visai jokių žardų nesą, o tiek valstiečiai, tiek dvarininkai džioviną ir kulią žirnius tiesiog lauke, tai ar nevertėtų ir jiems ta kultūringąja mada pasekti... Tik štai ponas įverpė akis į Ąžuolą ir, sugriebęs prievaizdą už alkūnės, sušuko:
- Idėja! Aš buvau ir pražiopsojęs: o jis ko čia riogso, tik Šermukšnius kali? Ar nepadarytume mes iš jo senajam žardui pėdžios? Žiūrėk, koks lieknas ir aukštas, - ir ponas, net atmetęs galvą, įsigėrėjo Ąžuolu.
- Racija! - sušuko prievaizdas, ir per minutę tapo nulemtas milžino likimas.
Nesuskubo ponas su prievaizdu atsitraukti nuo Ąžuolo, kai miškelyje kilo tikras pragaras. Išgirdusi baisų nutarimą, pirmučiausia apalpo Ieva ir liūne įlūžo keletas nendrių. O persigandusi Drebulė nebe tik visais lapais, bet, regėt, ir pačiu liemeniu tintėjo. Nustojo galvos ne tik galingieji Ąžuolo priešininkai, bet apkvaišo ir patys putinai, pasidarė tikras sambrūzdis.
Kiekvienas pabūgo dėl savęs. Vieni bijojo, kad griūdamas Ąžuolas ir jų nepakliudytų, kiti, sakysim, papartiniai, persigando, netekę Ąžuolo pavėnės, patys iškepsią nuo saulės, dar kitiems grėsė šiaurės vėjo pavojus. Gluosniai, beržai ir kiti žirginių bei beržinių giminės didikai pabūgo, kad, nukirtus Ąžuolą, neateitų eilė ir jiems. Atsirado ir tokių, kurie tarėsi įduot Ąžuolui skundikus ir viską suverst ant putinų. Daugumas norėjo atsiprašyti. O putinai viso miško akivaizdoje nuplovė savo šakas ir teisinos, kad jie politika niekuomet nė nesidomėję, galvos niekam nekvaršinę ir per vasarą sirpinę žmogui naudingas uogas.
Vėjas dūko medžių viršūnėmis ir nešiojo po mišką įvairiausius gandus.
Sunku ir apsakyti, kas dėjosi griovyje ir jaunajame miškelyje: visi juodalksniai, alksniai, lazdynai, jaunieji berželiai ir kiti nutarė susisiekti viršūnėmis, susipinti šakelėmis ir neduoti Ąžuolui griūti. Erškėčiai viso miško akivaizdoje prisiekė, kad be pasigailėjimo subadysią kiekvieną, kas tik prie mokytojo prisiartinsiąs. Vardu nežymėtas medelis šaukė, kad kirvis ar pjūklas pasieksiąs milžino liemenį tik per jo lavoną. Visokie vijokliai ir paplavūnės apkabino savo užtarytojo ir globėjo kamieną ir su juo sakė drauge mirsią. Dargi čižmės pasiryžo ginti Ąžuolą.
Pavakary senos liepos pašvokštė, kad Ąžuolas nakčiai sušauksiąs į mišką visus kiškius ir liepsiąs pagraužti savo priešininkų kamienus. Pakalnės blendys nežinia iš kurių šaltinių sužinojusios, kad griūdamas milžinas sutraiškysiąs po savimi žilvičius, o kad kaip, tai dar užgriebsiąs ir liepas.
Koks pasidarė triukšmas, koks ūžesys!
- Dievo tik garbei, sakau, ir kas čia įsimanė skųstis, - dejavo drikni Blendis. - Gyvenome gražiai, santaikoj, ramybėj.
- Tau tai kas per pavojus? Tu stovi už beržų, o man - paskutinė naktelė paliko gyventi, - verkšleno kaimynė Sedulė.
- Ta ta ta ta, - kažin ką norėjo pasakyti merdėdama Drebulė.
Atėjo ir baisioji naktis. Niekas nė nemanė migti. Visais lapais drebėjo Drebulė, liūne lingavo nendrės.
Įsisiūbavusi Eglė nulaužė jaunajam Šermukšniui viršūnę, žilvičiai iš didelio susikrimtimo ėmė barstyti lapus. Pagelto beržai.
Niekas nesumerkė akių ir jaunajame miškelyje. Per naktį išverkė Ieva, per naktį tarėsi jaunieji medeliai. Iš vakaro su jais atsisveikinęs, Ąžuolas tylomis žiūrėjo į žvaigždėtąjį dangų ir kažką galvojo. Vidunakty atsisveikino jis ir su savo tolimesniais kaimynais, pavedė Uosio globai savo silpnučius augmenėlius ir prašė apginti juos nuo audrų, nuo šalčio, užstoti nuo šiaurės vėjo.
Prieš dienelę jis vėl atsikreipė į jaunąjį miškelį ir mokė jį, kaip gyventi, prašė dirbti toliau jo pradėtąjį darbą... o pradėjus merdėt ir prie jo siekt Ievai, jis pats susigraudino.
- Neverk, nusiramink, mano ištikima drauge, - ramino ją Ąžuolas, - nebijau aš mirti: Ąžuolu aš gimiau, Ąžuolu ir mirsiu, ir nė viena ašara nesužibės mano akyse, joks skausmas neišsiverš iš mano krūtinės. Na. jei tik jau per daug būtų atšipęs kirvis arba neaštrus pjūklas... Gimiau aš, Ieva, griovyje ir, kol pakilau į padangę, ištyriau gyvenimą tiek čia apačioje, dugne, tiek ir aukštesnėse erdvėse. Tiesa, nedaug aš suskubau nudirbti, nedaug tepadariau naudos, bet vis dėlto tikiuos, kad mano sėkla nepaliks be vaisių. Dabar, kai po keleto valandų reiks man skirtis su šiuo gražiu pasauliu, gyvais paveikslais stovi mano akyse praeities dienos, ir viena tegaliu pasakyti, kad tas gražus gyvenimas - tai yra kova dėl laisvės, ir kad nėra pasaulyje nieko skaistesnio ir prakilnesnio, kaip ta laisvė ir meilė viskam, kas gražu...
- Ar atmeni, Ieva, tą naktį, kai saldžiai miegojo visas miškas, o mudu su tavimi gėrėjomės nakties tyla, žiūrėjom į liūną ir skaitėme vandenyje žvaigždes?.. O ar atmeni tą pavasarį, kai tu pirmą kartą pražydai ir ant tavo šakučių pirmą kartą sukukavo gegutė, o mėnesienoj pabėrė virtinę balsų lakštingala; tu, atmenu, kaip jaunamartė prieš sutuoktuves, siūbavai žaidei savo viršūne, skleidei aplinkui malonę ir, kartkarčiais juokaudama, barstei į mane savo žiedelius?.. O Ieva, Ieva! koks gražus ir koks malonus buvo tada tavo linksmumas, tokios gražios ir tokios malonios dabar tavo ašaros... O ar atmeni, Ievuže, tą naktį, kai aš vienas kovojau su tamsos jėgomis, o po mišką staugė vėjas, trankėsi perkūnai ir visi mano priešininkai džiaugėsi, kad aš neištūrėsiąs? O tu pačią sunkiąją minutę metei man savo lapelį ir surikai: "Stiprinkis, drauge, - aš su tavim!" Drauge, kai kirvio ašmuo įsisiurbs į mano kūną, o bukas pjūklas pradės braižyti mano žievę, - aš suriksiu: "Ieva, tas tavo lapelis dvigubai pridėjo man galybės, suteikė nugalėjimą ir iki mirties pagražino mudviejų gyvenimą..."
- Tėve, didvyri, kas gi mums daryti, kurgi mums pasidėti? - verkšleno, siekė prie Ąžuolo jauni augmenėliai.
- Ta ta ta ta, - kažką tebenorėjo pasakyti Drebulė. Kaip mūras tvirtas ir rimtas stovėjo jaunasis miškelis...
VII
Anksti rytą atvažiavo dvaro bernai. Tuojau išmindžiojo čižmes, išskynė erškėčius; kad nesipainiotų po kojų, išrovė vijoklius ir prisiartino prie Ąžuolo.
Kad griūdamas milžinas neišlaužytų jaunų šermukšniukų, nutarė jį verst į griovį...
Įsisriaubė kirvis į milžino liemenį vieną kartą, kitą... Iš antrosios pusės pradėjo jį braižyti pjūklas...
Vėl apalpo Ieva. Apmirė nendrės, užkando žadą visi storažieviai... Ilgai darbavosi bernai: sušilo, prisikamavo...
- Bet ir drūtumas gi, niekuomet nesitikėjau: kerti, kerti - vis vietoje, - atsikvėpė vienas.
- Žiūrėk, kas jo per kietumas, kaip akmuo, net kirvis atšipo, - pritarė kitas, ir abu, pasispjaudę delnus, ėmė vėl kirsti toliau net žnioksėdami.
Ąžuolas per visą laiką nė nekrustelėjo. Ir tik kai kirvis pasiekė jo šerdį, milžinas triokštelėjo ir iš didelio sopulio prispaudė pjūklą; minutėlę pakentėjęs, jis jį atleido ir pamažėl pradėjo svirti į jaunojo miškelio pusę: nesuskubo bernai jo ir paremti, kai milžinas su didžiu trenksmu ir ūžesiu, laužydamas medžių šakas ir užgriebdamas viršūnes, padrioksėjo prie pat Ievos kojų.
- Šaknis gobkite, šaknis! - visam miškui suriko vardu nežymėtas medelis.
- Jis atžels, jis atžels... - šnibždėjo jaunasis miškelis.
O samanoti storažieviai nusiminė, susimąstė ir, užkandę žadą, sužiuro neaiškion rudens dangaus balzganon...
1919
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
