lt
I
Vieno didelio dvaro lauko gale buvo nedidelis pono miškelis. Miškelyje augo įvairių įvairiausių augalų, ir buvo jis labiau panašus į sodą negu į mišką. Be paprastų miško medžių, čia buvo retos rūšies spyglinių, papartinių, samanų, kimsų, įvairių gaubiagrūdžių, plikagrūdžių, sporinių ir kitų didesnių ir mažesnių augalų karalijos atstovų, kuriuos mokyti botanikai suskirsto ardais, eilėmis skiltimis, dalija giminėmis ir padermėmis.
Miškelio vidury buvo nedidelis liūnas. Iš liūno grioviu sroveno upelis. Ir vandenyje, kaip ir žemėje, taip pat gyveno įvairių augalų ir maurų. Vieni jų žaliavo, iškilę iš vandens, ir turėjo liemenį ir lapus, kiti dygo ir augo dugne ir buvo panašūs į virkščias. Vieni standūs, kiti šiurkštūs, o tie glitūs paplavūnai lankstėsi liūno paviršium. Gyveno milijonai ir tokių, kurie susidėjo tik iš vieno narvelio ir tam tikrais plaukeliais yrės ir plaukiojo vandenyje kaip kokie gyviai.
Vasarą, kai liūnas nusekdavo, upelis visai išdžiūdavo, ir tik kur ne kur pavėsyje ir duburiuose žibėdavo žole apaugusios, varlėmis ir kūjagalviais vizgančios vandens duobės.
Srovėje tarp kyšančių nuplautų akmenaičių tuojau išaugdavo iš smėlio šiurkščių šalpusnių, dagių, usnių, varnalėšų ir kitų daugiau kenksmingų negu reikalingų augalų karalijos atstovų, nesidrovinčių nei ankštumu, nei bloga dirva, nei nelygia kaimynyste, o visur augančių ir gražiai žaliuojančių, kur tik bent kiek gali įsikabinti šaknelėmis. Bet užtekdavo vieno smarkesnio lietaus, ir atsivėręs upelis vėl užversdavo smėliu ir žvirgždais tokius neprašytus ateivius.
Miškelyje retai kas lankydavosi: vasarą artimųjų sodžių moterys ateidavo uogauti, pušinių pasilaužti; rudenį vyrai vogdavo iš pono miškelio ašis, grėbliakočius, buožes, o kartais nakčia parsigabendavo namo ir pušelę skaloms pasidaryti.
Ponas buvo geras daugiau iš tinginio, kaip iš širdies, ir viską pavesdavo savo prievaizdui. Prievaizdas - taip pat netoli atsilikęs nuo savo pono ir nelabai rūpindavosi savo pareigomis. Retkarčiais parvažiuodavo dvaran vyresnysis pono sūnus, einąs Varšuvoje didelius mokslus, ir su mikroskopu lankydavosi miškelyje. Ir kiekvienas jo toks atsilankymas duodavo prievaizdui daug darbo ir galvos sukimo. Taip antai ponaičio sumanymu liko apgenėtos liepos, lotoms praretintas pušynėlis, iš liūno per pievą išburbintas gilus griovys... Buvo bandoma ir sodinti, ir skiepyti, bet vis tiek miško našumas nėjo geryn. Prievaizdas kaltino tuo vagilius valstiečius ir kiškius, kurie per žiemą taip apgrauždavo ponaičio skiepus, jog pavasarį jų nė žymės nebelikdavo.
Šiaip iš šeimininkų, ponaičiui išvažiavus, miškelin niekas nevaikščiodavo: nei ponas, nei prievaizdas. Ir miškelis augo pats savaime, be sargų, be globėjų.
Nors, tiesą pasakius, ir ponaitis miškelyje bastydavos dažniau tada, kai išsirpdavo žemuogės, kai liūno pagrioviais atsirasdavo aviečių ir kai pogulio laiku sekdavos užklupti ten beuogaujančių mergaičių...
II
Vidury miškelio, griovyje, išaugo Ąžuoliukas. Kada jis čia atsirado ir kas jį čionai atnešė, niekas nežinojo. Pamatė jį tik tuomet, kai jis, peraugęs alksnius, ėmė stieptis aukštyn ir siekti medžių viršūnes.
- Žiūrėk, ponaiti, kokių lieknų medžių yra mūsų miškelyje, - tarė vieną kartą pono sūnui bemedžiodamas su juo prievaizdas. - Aš neabejoju, kad mes ir be jokių išsodinimų ir skiepijimų susilauktume gražaus miško, jei tik ponas nepagailėtų išlaidų sargams arba lieptų miškelį aptverti tvora.
- Klysti, geradari, - atsakė prievaizdui mokytas ponaitis, palytėjęs Ąžuoliuko liemenį, - jis čia ne savo vietoje ir išdygo netyčiom kieno nors atneštas. Lotyniškai jo vardas "Quercus pedunculata", jo tėvynė - pietų Europa, o priklauso jis papinčių padermei; nors ir auga mūsų šaly, bet tik tam tikrose vietose: molynėse ir prie juodžemio, kalneliuose, kur daug saulės ir šviesos, bet ne mūsų žvirgždyne ir dar griovy, - ir ponaitis rimtai ir moksliškai paaiškino prievaizdui, kaip sąmoningai veisias ir plinta augalų karalija ir kaip kartais reikia būti atsargiam, kad nesuklystum.
- Pamatysite, - pridėjo ponaitis, sėsdamas ant arklio, - kad po keleto metų, pristigęs tinkamo maisto, jis pradės trūnyti ir džiūti. Kaip kiekvienas augalas tegali linksmai augti ir duoti vaisių tik savo tėvynėje, taip ir tam tikroje tinkamoje vietoje.
Praėjo metai ir kiti. Daug žuvo pono miškelyje jaunųjų medelių: vienus vėtra išlaužė, kitus kirmėlės apipuolė, kiškiai pagraužė, dar kitus gremėzdai galvijai išmindžiojo; užvis daugiausia vogčia iškirto valstiečiai basliams, lotoms, akėčių ir rezginių lankams... O stebuklu išlikęs Ąžuoliukas ne tik, ponaičio pranašavimu, nedžiūvo ir netrūnijo, bet, atvirkščiai, vis siekė aukštyn ir aukštyn ir jau, praaugęs juodalksnius, susilygino su daug vyresniais kalne išaugusiais berželiais.
- Žiūrėkite, sesulės, kaip stiebias Ąžuoliukas: dar ir alksnių neperaugo, o jau berželiams nori prilygti, - vieną vakarą po lietaus tarė šakota Sedulė savo apgenėtoms kaimynėms liepoms.
- Tesistiebia, tesistiebia, - su pavydu atsiliepė liepos, - jei per vasarą nepateko į grėbliakočius, tai rudenį neišvengs buožės laimės.
- Didelis daiktas, kad jis stiebias, o kad jis galėtų taip šakotis kaip maniškiai! - įsikišo kalbon išsiplėtojusi laukinė Kriaušė. - Vos devintus tepradėjo, o jau jie bet kuriam vėjui gali atsispirti.
- Žinote, kaimynai, kokius jis niekus tauškia? - neiškentė ir senas Žilvitis. - Jis kalba apie meilę ir lygybę, jis kviečia visus griovio augalus ir medelius keltis iš dugno ir siekti aukštyn - į saulę, šviesą ir laisvę... Jis draudžia mums kalėti ne tik prastus medelius, bet ir žoles...
- Teisybė, kaimyne, teisybė, - sušlamo viršūne Beržas, - aš pats vieną vakarą girdėjau, ką jis šnibždėjo jauniesiems medeliams.
- O pažiūrėkite, ką jis padarė pagriovy, - atsiliepė nuo kalno ir senas tankiašakis Klevas. - Jis sužadino visą paliūnę ir visą griovį; jis sujudino ne tik karklus ir alksnius, bet sukėlė prieš mus ir šermukšnius, ir jaunąjį Uoselį; net ir mūsų skaisčioji ieva apsikrėtė jo nuodais. Jis ir visų gerbiamo Šermukšnio nesilenkia, putinų neklauso...
Čia neiškentė pušys, laukinės obelys, juodalksniai, alksniai ir kiti mažesnieji ir didesnieji medžiai. Visi jie ošė skambėjo viršūnėmis, šaukė vienu balsu ir sunku buvo suprasti, ko jie nori ir ko jie reikalauja.
Tylėjo tik vidury miško senas, samanomis apaugęs Ąžuolas. Jis ir dar keletas daug savo gyvenime mačiusių storažievių neužjautė Ąžuoliuko siekimų ir niekino jaunąjį miškelį. Kaip nieko gera nelaukė jie iš visų šių skiepijimų, sodinimų, genėjimų ir kitų jaunojo ponaičio prasimanymų, lygiai taip pat matė vien tik miškui pavojų ir jaunojo miškelio bruzdėjime...
- ...Niekas mūsų senovėje nei skiepydavo. nei genėdavo, nei sodindavo, tačiau kokie gražūs augo miškai, - kalbėjo senas Ąžuolas savo bendraminčiams storažieviams, sumigus jaunajam miškeliui. - Kito Ąžuolo ir dešimt vyrų neapimdavo, joks vėjas nenugalėdavo, pačiam perkūnui pasipriešindavo... Ir nebūdavo tada nei tų džiovininkų, nei tiek daug aplūžėlių, nei tų amalų kas bijodavo. Kas silpnas, tas miške arba visai nedygdavo, arba išdygęs tuojau išnykdavo, užleidęs vietą stipresniam žaliūkui. O dabar kiekvienas karklas, kiekviena vytelė nori dangun siekti, laisvės trokšta, su tavimi susilyginti nori... O pūkštelės vėjas - kaip nendrė nulūžo, šiuptelės šalna - jis jau ir pagelto. Nei jėgų, nei drąsos, nei kantrybės. Tik ir tegali augti tarp apgenėtų kaimynų arba kitų užuovėjoj pasislėpęs. O kad tau atsispirtų ar pasipriešintų, ar per kitų šakas į padangę prasimuštų, tai ir papročio nebeliko. Tu jį pasodink, tu jam kitus apgenėk, tu jam dirvą įtręšk, tu jį įskiepyk, palaistyk, žiemai šiaudais aprišk, - tfu! Dievui tik garbė iš tokio jaunimo.
- Arba šis mūsų ponaičio prasimanymas skiepyti vienos giminės augalus kita, - trupučiuką atsikvėpęs kalbėjo senelis toliau. - Ir kas iš viso to išeis? Štai pernai sudveilavo jis mūsų dobiliukus su svečios žemės smilgomis. Ir kas gi: tėvai dar šiaip taip laikosi, o jau vaikai tai nei žmogui nauda, nei galvijui ėdesys, nei mūsų parama... Tiesa, sudygo, regis, ir gražučiai, ir linksmučiai, ir spalvos gražios pažiūrėti, bet paūgėję ištižo, išlepo, išdribo... Ir vargu jie čia beįsivaisys... Nei jiems mūsų žemės sultys gardžios, nei jiems mūsų padangė maloni, nei su mumis ką bendra turi, - ir smilksta vienui vieni: nei savi, nei svetimi, nei svečiai.
- Teisybė, seneli, teisybė. Ką ir bekalbėti! - pritarė jam giliai dūsaudami kaimynai.
Iš patyrimo jie žinojo, kad kovoti reikia pratintis iš mažens ir kad juo daugiau iškentėsi mažmožiuose, juo stipresnis būsi audrose. O gyvenimas yra kova dėl būvio; gyventi ir gėrėtis gyvenimu turi teisę tik sveiki ir stiprūs žaliūkai, sugebą kovoti su gamta ir visokiomis aplinkybėmis. O kiti visi, silpnuoliai ir neprisitaikėliai, turi arba visai išnykti, arba dygti tik stipriųjų naudai.
Dėl to jie, nuglemžę savyje pasigailėjimo jausmą, gryna sąžine kalbėjo ir iš miško spaudė visus silpnuosius ir mažiukus.
Tylėjo užuovėjoj ir gerbiamieji putinai, ir senasis dvišakis Šermukšnis. Nors jie ir turėjo paviršiuj panašių uogų, tačiau buvo kitokios giminės ir tiek lapais, tiek žiedais ir augumu griežtai skyrėsi nuo vieni antrų. Bet už ką gi juos gerbė? Visi matė, kad Šermukšnis kali visus didesnius ir mažesnius augalus, kad čiulpia iš po jų sultis; žinojo, kad jo drevėje perisi pelėda. Taip pat visi žinojo, kad po putinais turi urvelius ir šliaužioja visokie nešvarūs gyvulėliai. Žinoti žinojo, tačiau gerbė juos gal senu įpročiu. Gerbė gal ir dėl to, kad kitados putinais dvaro akmistrinė išsigydė nuo gumbo, kad iš Šermukšnio uogų prievaizdas taiso savo ponui gardų svaiginamą gėrimėlį...
Kaip neaišku buvo, dėl ko augalai gerbia putinus ir šermukšnius, taip nesuprantama, dėl ko neapkentė padangėn iškilusios Ievos. Visi atminė, kaip jos tėvai, seneliai ir proseneliai - visi augo kerojo liūno pagrioviais ir dar jauni būdami pateko į tvoras, lotas, lankus ir tik retas jų giminės susilaukė žilos senatvės. Bet ir tų nekoks buvo gyvenimas. Pavasarį, vos tik jos išsprogdavo ir, kaip jaunamartės prieš sutuoktuves, apsitaisiusios baltais žiedais, sužiurdavo liūnan, tuojau atgimę piemenys sulipdavo į jas purvinomis kojomis, begėdiškai nuplėšdavo jų apdarus, aplaužydavo šakas, išlankstydavo liemenis... Ir stovėdavo paskui jos per vasarą liūdnos, ligotos, apsileidusios; stovėdavo, laukdavo kito pavasario ir sirpindavo kelias viršūnėje užsilikusias uogeles... O šitoji šelmė Ieva iš pagriovio iškilo padangėn, iškilo, sulaužiusi senolių papročius, ir laisva, ir laiminga ūžia šlama viršūne, vėjo bangose, saulės spinduliuose maudos, gėrisi savimi, žiūrėdama į liūną kaip į veidrodį. Per dieną joje ūžia bitės, žaidžia drugeliai, tai supas kukuoja gegutė raiboji, tai švilpauja volungė. O nakčia, rytais ir vakarais skardenas nuo jos šakučių lakštutė budrioji ir beria po krūmus savo skalsią, devynbalsę dainą dainelę.
Netoli Ąžuoliuko, kriaušyje, augo vienmetis Uoselis. Iš mažens juodu žaidė, draugavo, svajojo, veržės į šviesą ir laisvę, bet truputį paūgėjus ir abiem pradėjus dėti luobas, staiga tarp jų išvirto senoji Pušis ir, aplaužiusi Uoselio šakeles, perskyrė du draugus ilgesniam laikui. Kai Pušis liko supjaustyta malkoms, du draugai vėl pasimatė. Ąžuoliukas jau buvo nebe Ąžuoliukas, bet tikras Ąžuolas; Uoselis irgi sutvirtėjo, sustambėjo, išplėtė šakas ir jau pradėjo kalėti alksnius, lazdynus ir skausti kitus žemesnius medelius. Be to, jis jau atrodė visiškai susidėjęs, truputį pakrypęs, truputį pavargęs. Ir siekė jis jau nebe aukštyn, tik plėtės ir linko ten, kur vėjas pūtė.
Stebėjos Ąžuolas, kad iš tokio gražaus liekno medelio pasidarė toks paprastas, audrų ir laiko apmalšintas miško Uosis.
- Nesuprantu aš, Uoseli, kaip iš tavęs, kitados liekno ir tvirto medelio, pasidarė toks nuolankus miško medis? - tarė vieną kartą darbštusis Ąžuolas savo buvusiam draugui. - Kur dingo tavo jaunystės svajonės, sapnai, siekimai? Atmenu, kaip tu kitados karščiuodavais, skambėdavai viršūne, smelkdavais visomis savo jėgomis į šviesą, į saulę ir laisvę, o dabar pats keži ir neleidi nė kitiems iš po savo šakų pakilti.
- Atleisk man, kaimyne, - nustebo puikuolis Uoselis, - bet man regis, kad kiekvienas medis turi teisę gyventi kaip jam patinka. - Ir Uoselis, sušlamėjęs visais lapais, nekantriai apsižvalgė aplinkui.
- Irgi keistas klausimas: "Kodėl tu taip pakitėjai?" - nieko neatsakius Ąžuolui, pradėjo gerintis puikuolis, - juk ir sveikas atmeni, kaip toji nelaboji Pušis aplaužė mano šakutes ir sulaikė mano augimą... Dabar aš tik noriu būti sveikas, sotus - ir čia atrandu savo laimę.
- Uoseli, Uoseli! - sušuko Ąžuolas.- Ar verta buvo tau ir iš žemės dygti dėl tokios laimės! Teisybė, sveikata visų svarbiausias dalykas gyvenime, bet gyventi tik dėl jos ir ja gėrėtis - pražūtis, ne laimė. Atmink, Uoseli, prieš keletą metų ar būtumei tu pasitenkinęs šitokia laime?
- Tai ką gi man daryti, kad galėčiau pasiekti tikrąją laimę, ir kas ji yra? - giliai susijaudinęs, palinko prie jaunatvės draugo Uoselis.
- Drauguži, - nudžiugo Ąžuolas, - kas laisvės spindulį nors kartą regėjo, kas gamtos grožybes mintimi bučiavo, kas skraidė svajone padangės takais, - tikėk manimi, drauguži, tas laimę regėjo, be josios to širdis nebrims!
Ir jiedu sukruto savo viršūnėmis...
III
Buvo pavakarys. Vos perėjo smarkus lietus. Dangaus rasa atsigavę, medžiai ir žolės net akį vėrė savo žalumu.
Pievose žydėjo čiobreliai, žydėjo visa giminė bendražiedžių, liūne žydėjo vanduo. Toli už miško, perrišusi juodą debesį, laumės juosta traukė iš upės vandenį.
- Lygybė, tauškiate, lygybė! - karščiavosi Putinas, įrodinėdamas mažesnės kilmės medeliams Ąžuolo mokslo nepastovumą, - ne, karkleliai, lygybės pasaulyje nėra, nebuvo ir nebus tol, kol žemėje gyvuos nors du augalai... Paimsim kad ir jus, karklus. Visi jūs užaugote vienoje žemėje, visi mintate ta pačia paliūnės drėgme, čiulpiate tas pačias sultis, tačiau ne visi lygūs: vieni mažesni - kiti didesni, vieni kreivi - kiti šleivi, vieni tinkate ir rezginių lankams, o su kitais ir pintinės nė neužraizgysi... O dėl ko visa tai? Dėl to, mano vargšai augmenėliai, kad taip ir kiekvienai giminei bei kiekvienam augalui skirta ir apibrėžta tam tikra vieta bei tam tikra laimės anga. Taip antai varnalėšos turi plačius gyslotus lapus, o stiebą - laibą ir kriušnų. Arkliadančiai turi drūtą stiebą ir didelius lapus, bet juoko verti jų žiedai. Gludišiai, ožkabarzdžiai, kai žydi, sakysim, tik šypsos, bet trumpam jų grožybė...
- Pušys ir eglės apdovanotos gražučiu ūgiu ir lieknais liemenimis, o lapų vietoje turi amžinai žaliuojančius spyglius. Žirginiams nepagailėjo lapų, ūgio ir ilgo amžiaus, bet kad jie per daug neiškiltų puikybėn, nuskaudė juos žiedais. Per daug vaisingai ir gajai bendražiedžių giminei apibrėžė ir amžių trumpesnį, priešingai, ji paveržtų visus augalus. Druginius tarytum nuskriaudė virkščiomis, bet, vėla, juos aprūpino vijonais kabiais, ir jais jie lipa į aukštį. Na o kuo nuskriausti džiugminiai, braginiai, kryžminiai, kokio gyvenimo bereikia vaisingajai javų giminei? Tiesa, ji silpna ir per daug opi, bet dėlto, žmogaus globojama, ir ji lengvai, be kovos dėl būvio, užauga. Antra vertus, vėl, pasirodo, ne visi griaudžiasi ar džiaugiasi vieta, patogumais ir kitomis gyvenimo aplinkybėmis: šalpusniai sutupdyti smiltynuose ir žvirgždynuose, ir jie turėtų vargti dėl maisto, o žiūrėkite, jie dargi kaitros nepaiso: sutupdžiusi smiltynuose, gamta kartu aprūpino juos ir dideliais su daugybe plėvelių, skylučių lapais, ir jie lengvai tiekiasi sau peno iš oro. O kad jų niekas neskaustų, davė jiems ir ginklą - būdo šiurkštumą - ir jų joks žvėris neėda. Be to dar, jie ir vaistų tarpe turi toli ne paskutinę vietą ir yra žinomi visai ligomis vaitojančiai žmonijai. O pupalaiškės auga balomis ir paliūnėmis, ir joms, regis, turėtų būti ne gyvenimas, o tik dausa žemėje, bet kas nemato, kiek jos prikenčia paliūtėmis ir sausą vasarą, o kiek jų duburiuose su šaknimis iššunta...
- Taigi, mano mieli augmenėliai, matote kad kaip nėra pasauly grynos tobulybės, taip ir silpnybės, kaip nėra be bėdos žmogaus, taip be ydos augalo. Kiekvienas savaip vargsta, savaip džiaugiasi ir atlieka savo uždavinį, prisitaiko prie vietos, prie gyvenimo aplinkybių. Ir nė vienas nepamirštas, nė vienas nenuskaustas ir per daug neapdovanotas: kas vaisingesnis - to amžius trumpesnis, kas silpnas - tuo kiti rūpinas, kas per daug galingas - tas daug turi priešų ir sunkiau prigyja... Vienus šiame margajame pasaulyje vėjas barškina, kitus saulė kepina; vieni kenčia nuo šalčio, nuo audrų, o kitus visokios kirmėlės apninka, amalai kankina. Kitiems visą gyvenimą neduoda ramumo visokie grybai grybeliai, arba tie patys kaimynai be laiko malkomis paverčia... Ir visur taip, visur. Paimsim kad ir gėlių karalaites radastas-juk nepalyginsi su grybais! Ir gražios, ir meilios, ir gardžiai kvepia, ir širdį ramina, tačiau ar jas kas pavadins laimingomis? Kelios jų teužsimezga: dauguma nepražydusios peržydi geresnėmis savo gyvenimo dienomis... Taip, mano vargšai, taip... o aš, menkas Putinėlis, turiu lapus, šiokį tokį ūgį ir pusės bėdos liemenį, bet kas nemato, kaip aš per vasarą vargstu, sirpindamas žmogui naudingas uogas, už kurias ne tik kad man niekas nedėkoja, bet net kiekvienas valgydamas raukosi... Kaip, kaip? - staiga susigriebia Putinas, užgirdęs murmėjimą alksnių tarpe. - Kaip?.. Sakote: visi už vieną, vienas už visus?.. Taip? Gerai!
- Tegu dabar kas jus visus ir apkirptų, sulygintų kaip dvaro klombas. Po kurio laiko vienas kitas jūsų apsirgtų ir imtų džiūti. Tie, kurie augs arčiau, jūsų protavimu, pradės jus globoti ir savąjį geresnį maistą užleisti ligoniams. Bet vėl po kurio laiko jie ir patys nepamatys, kaip, besirūpindami kitais, nusilpnės ir atsiliks nuo laisvųjų. O laisvieji iškils, išsiplės ir noromis nenoromis pradės kalėti globėjus. O kas nežino, kad kas didesnis ir galingesnis, tas daugiau ir reikalauja... Ir vėl lygybės nebėra... Galop jei visi augalai būtų lygūs, tai kas gi juos apgintų nuo kaitros, nuo audros, nuo šiaurės vėjo?.. O kiek per tą lyginimą pražūtų didžiųjų ir jūsų, mažiukų, to nė atspėti negalima.
Putinui nutilus, ilgai niekas neatsiliepė. Kaip vergai moksojo karklai, alksniai, paparčiai. Tylėjo arčiau ir toliau augą didesnės kilmės medžiai; tylėjo ir didieji. Jie visi žinojo, kur kreipia Putinas, ir dėl akių mažesniųjų neva atsidėję jo klausėsi. Nerimo tik jaunasis miškelis. Visiems buvo aišku, jog jie nors ir tyli, tačiau jų mintys ir širdys pasilieka laisvos ir nesuvaržytos...
Bet kaip subruzdo pievose žolės! Visi bendražiedžiai vienu balsu šaukė, kad jų giminė visų gausingiausia ir galingiausia, ir jei tik ateitų kokia lygybė, tai kam kam, o jau jiems tai turi būti užleista augalų tarpe pirmoji vieta. Prakilni kryžminių giminė nenorėjo nusileisti bendražiedžiams ir rodė, kad jie visų naudingiausi ir kad be jų ir pasaulis nestovėtų. Braginiai lindo į akis su savo teisėmis. Paliūnėj ajerai susikirto su nendrėmis, asiūkliai su samanomis, maurai su grybais... Koks kilo triukšmas, kokia suirutė! Visi karščiavosi, pešėsi, siūbavo, ir jų barniai nieko bendra neturėjo nei su Ąžuolo mokslu, nei su Putino teigimais.
- ...Nenaudėliai jūs, sutriai, - šaukė nuo kalno braginių giminės atstovas Kmynas, rodydamas į pakalnėje ankštumoje suaugusius bendražiedžius, - visus šuntakius apaugote, visas dirvas nukalėjote. Niekur žmogus negali nuo jūsų atsiginti. Jus ir ravi, ir skina, ir pjauna, ir kojomis mindžioja, o jūs, kaip tinka sutriams ir nenaudėliams, visur puikiai vešit ir žaliuojat bet kokioje dirvoje ir bet kurioje vietoje...
- Užtat mūsų giminė nukariavo visą pasaulį, - atsikirto bendražiedžiai.
- Visur mūsų pilna, - sučiauško ramunės, - mes ir Europoje, ir Amerikoje, ir šaltajame Sibire, ir karštoje Afrikoje. Mes perplaukėme jūras, vandenynus, perlipome didžiausius sniego kalnus, perėjome plačiausias smėlio tyrumas. Mūsų sėklą ir žmonės, ir paukščiai po žemę išbarsto, vėjas išsėja, vanduo išnešioja...
- Ten, kur mes kartą įsiėmėm, daugiau niekas mūsų nebepaveržia, - pasigyrė dagiai.
- Mes nukalėjome daugumą augalų Australijos, Zelandijos ir kitų tolimųjų šalių, kur pirma mūsų nė šaknies nebuvo, - pritarė jiems čižmės.
- Tai yra kuo girtis! Tai gajus padarėlis! - tyčiojos iš bendražiedžių javai su kryžminiais. - Kai mus ir laukuose sėja, ir daržuose sodina, jūsų nė šaknies į dirvą neįsileidžia.
- Didelis čia daiktas, kad jus sėja ar sodina įtręštoje dirvoje, - rimtai atsiliepė iš rugių Usnis, - užtat jus rudenį žmonės ir sunaudoja kaip jiems patinka, ir kitais metais toje vietoje jūsų nė žymės nebelieka. O jūs įsiskverbkit į dirvą taip, kaip mes kad per vasarą naudojamės vienodai su jumis globa, trąšomis, drėgme, o rudenį ne tik savo sveikas šaknis žemėje paliekame, bet ir savo sėklą sumaišome su jūsų dulkelėmis taip, kad kitais metais dar plačiau pasklistume. Įsiskverbkite taip, kad nei pjautuvas jus atskirtų, nei grėblys atgrėbtų!..
- Nors mes ir ne tokios didelės kaip jūs, užtat mes laisvos ir niekas mums neponauja, - prašvepleno iš bulvienojų ir nutukusi Pienė.
Čia susikirto jau nebe giminės ir padermės, tik ardai ir eilės, skiltys ir kuopos. Žyduoliai susikabino su bežiedžiais, gaubiagrūdžiai su plikagrūdžiais. Vieni užstojo javus ir kryžminius, kiti - bendražiedžius. Atsirado ir tokių, kurie peikė ir mirtimi smerkė ne tik atskirus augalus ir padermes, bet ir ištisus ardus.
Ginčai taip įšilo, jog nebeiškentė į juos neįsikišęs ir dainius Karčiuška. Pasinaudodamas gera proga, jis ėmė jiems kalbėti, kad ne vien žemės sultimis ir syvais turi augalai gyventi, bet taip pat gaminti sau maisto iš oro, iš šviesos ir saulės spindulių, kad ne vieta gražinanti augalus, bet augalai vietą, kad gyvenimas turįs būti gražus, pilnas, prakilnus, kad visokie barniai ir nesutikimai - tai vien gyvenimo nuodai ir taip toliau, ir taip toliau... Tačiau tokią opią valandą, kai kiekvienos žolelės buvo paliesta kilmė ir ypatybė, maža kas į jį tekreipė akis. Apskritai ir jis, kaip daugumas dainių, buvo labai nerimtas gyvenime, ir jo paties pasielgimai toli gražu nesiderino su pamokymais. Ypač gi jis buvo nepastovus mylėti. Išlepintas našlaičių, žibuoklių, naktibaldų ir kitų savo talento gerbėjų, jis beveik kiekvieną saulėtą dieną dainavo vis kitai vos pražydusiai širdužei. Iš pavasario jis mylėjo daug už save vyresnę Baltažiedę, gegužės mėnesio pradžioje jau garbino mėlynas Žibuoklės akeles, apie sekmines ėjo rungtynių su Skudučiu dėl Turko Lelijos. Viduvasarį ko tik nepražuvo, įsimylėjęs gražią, bet nuodingą Vilko Vyšnią... O kas neatmena, kaip jis rovė nuo galvos paskutinius plaukelius ir gąsdino nusiskandinsiąs pirmojoj paliūtėj, kai paniekinusi jį rimta Naktinytė susidėjo su rumbiu Debesylu...
Užtat jis visuomet turėdavo didelės įtakos ir sėkmės gražiesiems žyduoliams palaimintame pievos kampelyje, kur visiems užtekdavo ir vietos, ir saulės, ir nereikėdavo kasdien kovoti su vagiliais kaimynais už būvį.
Nedalyvavo ginčuose tik puiki ir didžiai žmogui naudinga druginių giminė. Jie visuomet vengė ne tik svetimų nelygių giminysčių, bet kėlė nosį viens prieš kitą ir savųjų tarpe. Ir dėl to skaldėsi jie bent į kelis nelygius būrius. Taip antai perluotinių būrys nenorėjo prisipažinti esąs giminė požirniams; o pelėžirniai visa virkščia kratėsi nuo perluotinių bei dobilinių ir laikėsi jų nuošaliai - arčiau dirvų ir panuovalių. Besipaikindami perlaik, daugumas jų nustojo standumo ir viršutinių lapų ir palaikė savo virkščią tik vijonų kabiu dėka. Be to, dar jie tuomet kėlė vaidus ir ginčus dėl kilmės vaistingų atstovų, kurių priskaitė savo giminėje ištisą eilę.
Kaip ir visuomet, laikėsi nuošaly ir laimingasis dvejetas: Dagilis su Viksva. Abu, aukščiausio laipsnio egoistai ir materialistai, nepažino svajonių saldybės, ir jų idėja baigdavosi savo gyvenimo patogumų aprūpinimu. Dagilis ne tiek mylėjo, kiek gerbė savo pačiutę už jos staigumą ir mokėjimą išsiversti visokiomis aplinkybėmis. O Viksva taip buvo prisirišusi prie savo draugo, jog laikė jį išmintingiausiu vyru visame miškelyje, ir jo ištartas žodis, kad ir kvailiausias, buvo jai šventa, neginčijama tiesa. Susisiekdavo ir neva draugaudavo jie tik su tais, kurie jiems buvo šiaip ar taip naudingi ar reikalingi. Tiesa, ne visai Viksva buvo patenkinta savo vyro kilme ir jo savumais: kas pavasaris įkalbinėdavo jam ir spirdavo jį pražysti jurginu, kad tuo būdu aprūpintų ir savo vaikų ateitį, ir jų garbingą kilmę, ir patys įsiskverbtų į palaimintųjų žyduolių draugiją. Dėl to jie ir neturėjo nei didelių draugų, nei priešų ir iš kiaulių suknisto kupstelio aukštybės su panieka žiūrėjo į visus tuos, kurie žemiau už juos augo... ir lenkėsi prieš aukštesnius. Bet vargas būdavo ir jiems, ir tiems, kurie paliesdavo jų ramią vietelę.
Netrukus barniai pasiekė ir antrąją liūno pusę, kur džiugminiai pradėjo dulkinti nieko nekaltas driekanas ir paparčius...
- O jūs kas, jūs? - užpuolė papartinius putekšlė Durnaropė. - Kada kas matė jus žydinčius arba žiedus kraunančius? Jūsų vaisymosi nei žmogus, nei velnias negali permanyti. Visi moksleiviai jus keikia. Slapukai jūs; šviesos bijote - gal su varlėmis pavienėse kabinėjatės...
Tuo tarpu, kai dauguma susnių ir maurų, pritardami Durnaropei, juokėsi ir šmeižė paparčius, Šventagaršvis ir kiti stambesniųjų nė akies nekreipė į gašlią Putekšlę.
- Mes tai mes, - atsikirto ilgaliežuvei bobai papartiniai, - o mūsų proseniai prieš tvaną karaliavo visame pasauly: jų ūksmėje ilsėjosi mamutai ir brachiozaurai. Ir tuo tarpu, kai dabar šitų milžinų tik kaulai žemės sluoksniuose tepūva, mūsų giminės ir šiandien dausų miškuose viešpatauja...
- Žiūrėkite, sesulės, kokia begėdė: jai seniai jau metas megzti, o ji dar tebežydi, - kuždėjo tarp savęs durnažolės, žvairuodamos į paliūnėj tebežydinčią Turko Leliją.
- O ar matėte, kaip ji akis kreipia į Debesylą, kaip rytais užkabinėja Šventagaršvį? Vargšas Skudutis iš meilės ir džiovą gavo, o ji dabar jo ir žiūrėt nenori, - pasigailėjo Skudučio Rusmenė aptiekinė.
Tai nugirdusios dvi draugės, Naktinytė su Vingirykšte, net pagelto abi iš pavydo ir širdies skausmo. Rimta Vingirykštė iš pat pavasario pamilo vėjavaikį Skudutį ir atidavė ranką ir širdį.
O Naktinytė susidraugavo su Debesylu ir pažadėjo jį mylėti ir jam skaisčiai žydėti visą vasarą.
Debesylas, žinoma, kaip ir visi vyrai, mokėjo pažadėti jai ir meilę, ir laimę, ir iki mirties ištikimybę. Mokėjo pažadėti gerbti jos jausmus, jos valią. Žadėti pažadėjo, bet neilgai savo pažadus tesėjo. Nesuskubo skaisti draugė ir pražysti, kaip malonusis draugas ėmė jai šnibždėti apie kitokią laimę, apie kitokią meilę. Priešinosi skaisti draugė, prašėsi, maldavo, bet kai draugas atsiuntė į ją su meilės dulkelėmis pirmą ratuotą bitelę, paskiau gražų ir dar gražesnį drugelį, neištvėrė gražioji Naktinytė ir, pusiau apalpusi, pusiau užmirusi, praskleidė maloniam pasiuntiniui savo žiedelių lapelius...
Rytojaus dieną pamatė Naktinytė, kad Debesylo palytėti žiedeliai ėmė raukšlėtis ir vysti. Savo širdyje pajuto kažkokį lig šiol nežinotą neramumą, pajuto nuodus. Netrukus pastebėjo, kad kasdien rečiau belanko ją Debesylo pasiuntiniai. Naktinytė nustojo miego, nustojo ramumo. Širdin įsiskverbė įtarimas.
Po krūmus butonai su kolialiežuviais ėmė pliaukšti, kad Debesylas sėbraująs su Vilko Vyšnia, kad siuntinėjąs drugelius ir į paraistę, kad savo žieduose ir stiebe laikąs nuodų. Kai ji pareikalavo pasiaiškinti, tai malonus draugas prikalbėjo jai tiek gražių žodelių ir taip ją įtikinėjo, jog Naktinytė vėl atgijo ir vėl ėmė aklai juo tikėti ir iš paskutiniųjų stengėsi jam visą vasarą žydėti.
Bet vieną rytmetį, pamačiusi, kaip nuo Debesylo nuskrido drugelis į Vilko Vyšnią, Naktinytė suprato esanti apgauta, suklastinta, paniekinta ir niekam nereikalinga. Pamatė tada, kai nustojo skaistybės, kai praėjo vasara. Pamatė, bet kadangi jos meilė buvo tikra ir už ją galingesnė, tai, kaip dera moteriai, tebemylėjo Debesylą su visais jo nuodais ir ištvirkimais. Ir niekam nesiskundė, tik retkarčiais dalijosi savo nelaime su drauge Vingirykšte.
Ir Skudutis neilgai skudučiavo savo Vingirykštei: jiedu laimingi buvo tol, kol paliūnėj pražydo šviteliukė Turko Lelija.
Apskritai, nuo to laiko, kai paaugo Ąžuoliukas, ne tik dauguma žolių nustojo ramumo, bet ir didžiųjų tarpe daug kas kitaip virto. Netgi senasis visų gerbiamas Šermukšnis pabūgo Ąžuoliuko ir dėl visa ko, atgaivinęs požievį, ėmė dėti trečiąją luobą.
O po mišką vis plūdo įvairūs gandai ir naujienos. Pakakdavo, kad ką nors pašvokštų senosios liepos, kai tuojau butonai su kolialiežuviais papliukštaudavo tokių baisenybių, jog pabūgdavo ne tik putinai bei šermukšniai, bet subruzdavo ir patys storažieviai.
Ir dieną, ir naktį tada drebėdavo Epušė, gūžčiodavo liūne sargyboje stovinčios nendrės ir neberimdavo žolės. O Ąžuoliukas ir visas jaunasis miškelis darbavos išsijuosęs ir siekė vis aukštyn ir aukštyn.
Net ir kai kurios silpnosios žolės lipo vyniojos apie jų liemenis ir nenorėjo atsilikti nuo savo mokytojų.
Ypač visi domėjosi, kuo pasibaigs Ąžuolo kova su Šermukšniu. Jau nuo pat pavasario augalai pastebėjo, kaip iškilęs Ąžuolas taikėsi pagriebti drūtąją Šermukšnio šaką ir iš po jos paleisti nukalėtus medelius. Jų padėtis buvo nelygi: Šermukšnis - dvišakis, drūtas ir kiekvieną minutę galėjo atsispirti čia pat augančiais putinais, o Ąžuolas - lieknas, aukštas ir viršūne bei visomis šakomis siekiąs aukštyn. Svarbiausia tai, kad jo niekur nesekė įkabinti.
Visi beskilčiaveisliai ir miško storažieviai didikai stojo už Šermukšnį; žyduoliai, išskiriant tik kai kurias susnių padermes, tikėjo Ąžuolo galybe. Bendražiedžiai visą vasarą svyravo, kaip pūtė vėjas, ir pataikavo tai Ąžuolui, tai Šermukšniui. O jų atstovas Saulažolis viešai pranešė, kad jei įvyktų koks malonus ar liūdnas įvykis, tai jo giminei, visų gausingiausiai ir slėgiamiausiai, turi būti leista apsigyventi pasilikusiose vietose.
Vieną vakarą, audros metu, juodu susikovė. Šermukšnis atsirėmė putinais, pasišiaušė, išvertė lapus, išskleidė šakas ir pavėjui užgulė Ąžuolą. Sis parėmė jį savo liemeniu: jų šakos susipynė. Abu pasiryžo nugalėti, nes susikovė žūt ar būt... Tik štai Ąžuolas sugriebė savo priešininką iš apačios ir net su karnomis atplėšė jam drūtąją šaką...
Tai pamatę, gausingi Ąžuolo priešininkai pabūgo ne juokais, ir visi susitarę pradėjo dėti trečiąsias luobas ir rengtis į bendrą kovą.
Džiaugėsi skambėjo viršūnėmis jaunasis miškelis; gavę laisvės, subruzdo augti nuskaustieji medeliai.
Saulažolis gudriai išvedė savo politiką, ir apie Šermukšnį ėmė kurtis čižmės.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
