en
- Ponas, jau būk toks malonus - nuo vakar dienos laukiu. Visa šeimyna serga... Du visiškai silpni...
- Aš taip pat seniai laukiu...
- Gerai gerai, sakiau gi, kad važiuosiu, tik duokit jūs man nors trupučiuką sušilti: vos nuo Troškūnų pargrįžau...
- Kai pas mus, ponas, tai ir netoli: koks septynetas aštuonetas varstų.
- O iš jų pas mus tai ir tiekos nėra: iš pradžių vieškeliu, paskiau per mišką, pro dvarą - ir Danišiūnai.
- Žinau aš jūsų "netoli", - tarytum susirūstino daktaras: - netoli netoli, o kai išvažiuoji, tad šitie septyni aštuoni varstai dviem myliom pavirsta... Verut! Greičiau duok pietų!
- Tuojau!.. Prašom į valgomąjį, - atsiliepė iš virtuvės daktaro tarnaitė.
- Ponaitis dar mane apžiūrėk - nuo ryto laukiu... kažkas šit akys ašaroja ir merkias... Vis maniau, kad pereisią, bet dabar...
Daktaras pažvelgė į pacientę ir vienu metu pamiršo ir pietus, ir nuovargį, ir abu laukiančius valstiečius: jo akis atkreipė aiškiausios trachomos reiškinys.
Verutė kelis kartus dūzgeno į daktaro priimamojo kambario duris, valgomajame užvožė lėkšte šiltą sriubą, o daktaras vis rėkdė kabinete pacientę, skambino stiklines, iešmus ir į visus tarnaitės dūzgenimus ir prašymus atsakinėjo: "Gerai gerai - tuojau!.."
Skubotai pavalgęs pietų, buvo jau beišvažiuojąs, bet jį sulaikė vietinio dramos būrelio iždininkas ir pakišo jam praėjusio vakaro apyskaitą. Paskiau, abu sugrįžę į kabinetą, pasikalbėjo apie savo tolesnę teatrinę darbuotę, apsvarstė vieną nemalonų atsitikimą ir pasirašė namų savininko sutartį su būreliu. Daugiau jau niekas nebetrukdė daktaro. Jam važiuojant per miestelį, visi kėlė kepures ir spėliojo, kur veža. Paskui pirmąjį vežimą sekė antrasis, kad, perėmęs daktarą, vežtųs pas save.
Tik naktį lovoje ir dieną, važinėdamas pas ligonius, siela ir kūnu pasilsėdavo daktaras; jis mylėjo žmones, jautė jų vargus, bėdas, bet labai mėgo ir gamtą. Štai jau septyni mėnesiai, kai jis gyvena naujoje vietoje ir vis dar negali ramiai, be pasigėrėjimo, žiūrėt į Piliakalnį ir į kalnus kelmuotus, pakalnes nuplikusias, kurių senobiniu grožiu tik jis betikėjo.
- Iš tikrųjų, kokie gražūs šitie kalnai! - prašnibždėjo daktaras, privažiavęs Piliakalnį. - Iš tolo regėt tarytum smėlio kupsteliai, o prisiartinus - tiesiog mažytė Sachara. - Ir daktaras suniūniavo:
Ant Piliakalnio ant Storių kalno,
Ąžuolai šventi kerėjo...
Nuo Linksmakalnio neiškentė daktaras neatsigręžęs atgal ir nepasigėrėjęs miestelio reginiu: apačioje kaip duobėje buvo matyti miestelis, kalnais apriestas, kurio vidury Šventoji upelė teka; stirksojo apgriauti milžiniški bažnyčios bokštai, keletas išlikusių nuo gaisro didesnių namų ir aptriušę, sukiužę namukai, kurie, anot daktaro, geriau būtų sudegę; o ten, iš miškų mėlynųjų, kyšojo penkių bažnyčių varpinės, ir dangus siekėsi su žeme. Iš Aruodėlių padvelkė šaltas vėjelis, ir daktaras, atsiminęs, kad šituose kalnuose visuomet pora laipsnių šalčiau, pastatė apikaklę.
Šitie Aruodėliai nuo seno neturėjo geros šlovės. Kitados čia ir žmonės meškas gaudė ir smaugė. Ir meškos žmones gaudė ir smaugė... Čia turėdavo sau prieglaudos visokie vagys ir plėšikai, puldavo keleivius, apgrobdavo pirklius, atimdavo pinigus, arklius. Daug daug čia žmonių nuskausta ir kraujo pralieta. Naktį ar pavakarį, važiuotas ir pėsčias skubėdavo pro šituos Aruodėlius.
- Ir iš tikrųjų kokia paranki vagiliams vieta, - apsidairė daktaras: - puolei, apgrobei - ir į girelę, o ten tokie grioviai ir pagrioviai, jog ir su kurtais nesuvaikysi.
Ilgi buvo šitie septyni aštuoni varstai, bet vis dėlto daktaras suskubo apsiverst ir pabūt abiejuose sodžiuose. Kai daktaras išvažiavo iš Danišiūnų, buvo jau pavakarys. Saulė leidos į Troškūnų girias ir savo paskutiniais spinduliais glostė Linksmakalnio ir Aruodėlių viršūnes. Už Šventosios, raudonai nudažytame akiračio dugne, stirksojo kelios pakrypusios, vokiečių paliktos sėklai pušys ir iš tolo darė įspūdžio it lapotos palmės Afrikos dykumose.
- Kaip gražu... kaip gražu, - šnibždėjo daktaras, žiūrėdamas į vakarus, - Kad čia taip būtų ir Adeliutė... - Ir daktaras susimąstė...
Tik štai pamatė jis žmogų, vidury kelio stovintį.
- Kas ten stovi? - susidomėjęs paklausė daktaras savo vežėją.
- Taigi ir aš žiūriu: pirma sėdėjo, o kai pamatė mus atvažiuojant, tai kelią pastojo, - susirūpinęs ir akylai žiūrėdamas į žmogų, atsakė vežėjas.
- Gal koks keleivis? Gal paklydo, - nuramino jį daktaras ir pats paabejojo.
- Ar neturi ponas revolverio? Nors iššautumei: maža dabar visokių po pasaulį bastosi. Tpruu!
Bet tąsyk žmogus iš tolo nusiėmė kepurę ir žengė priešais. Daktaras buvo jau besiekiąs į kišenę pinigų, kai nežinomasis priėjęs stvėrė jį už rankos ir be kepurės pradėjo prašyti užvažiuoti pas sergančią jo žmoną.
- Visai be žado guli ir visa kaip ugny, - maldavo jis, bučiuodamas daktaro alkūnę.
- Ar toli?
- Ne, visai netoli: čia, šit tuoj už miško...
- Tai sėskis ir rodyk kelią. - Ir daktaras pasitraukė, padarydamas jam važely vietos.
Bet nepažįstamasis nesisėdo, jis vis bėgo šalia važelio ir atsigręždamas rodė kelią.
Štai ir trobelė. Daugelyje trobų ir trobelių teko būti daktarui, bet tokio skurdo, tokio nešvarumo ir apsileidimo daktaras dar nebuvo matęs. Miško sargo trobelė buvo dūminė, mažučiukais langeliais, išpuvusiomis palangėmis, sienos šlapios, pelėsiais aptrauktos, apšerkšnijusios durys. Viename pasienyje, prie drapana užkišto langelio, keistoje lovoje gulėjo skarmalais apklota ligonė, o palovy buvo užtvertas paršiukas ir avelė su dviem ėriukais.
Oras trobelėje buvo nepaprastai tvankus ir drėgnas, net rūgštus. Ant krosnies kugždėjo keletas baltagalvių vaikučių ir nustebę, su pasibaisėjimu žiūrėjo į daktarą. Šeimininkas įdegė skalą, ir tik tada pamatė daktaras, kad ligonė buvo virvėmis pririšta prie lovos ir prisukta prie suolo.
- Kitos rodos nėra, - pasiteisino šeimininkas; - ir vaikus muša, ir pro duris veržias.
Daktaras pačiupinėjo pulsą ir liepė atrišti virves. Ligonė iš tikrųjų degė kaip ugnyje ir vartė baisias akis.
Marškiniais ir priegalviu ropinėjo balti gyvūnėliai, o ant krūtinės susipainiojusiose brostvose jų net knibždėte knibždėjo. Daktarui susisuko galva, pritrūko oro: jis tuojau pripažino dėmėtąją šiltinę ir smegenų uždegimą. Atsargiai, kad nepaliestų patalo, jis perkirpo ant krūtinės brostvas ir su šeimininku įleido ligonei po oda kamforo; bet nesuskubo ištraukti adatos atgal, kai ligonė išmušė jam iš rankų švirkštuką ir, įsikabinusi į krūtinę, patraukė daktarą ant patalo. Daktaras sugriebė ją už rankų, atsispyrė lovos, bet tąsyk, kai šeimininkas jau buvo atgniaužęs jos kumščius, ligonė šėrė daktarui pėr smakrą ir aptėškė seilėmis jo veidą. Daktaras pašoko nuo lovos, apsibraukė ranka ir paprašė vandens. Kadangi šeimininkas neturėjo muilo ir padavė ne visai švarų rankšluostį, daktaras nusišluostė vata. Tik dėl mados, papročių ir kad šiek tiek nuramintų šeimynos tėvą, daktaras parašė receptą ir savo širdyje pasiuntė tūkstantį prakeikimų parapijiečiams, kurie pastatė milžinišką bažnyčią, išpuošė altorius, bet nepasirūpino varguoliams nors mažutės ligoninės...
Perverta širdimi ir nebetekęs ūpo paliko daktaras miško sargo trobelę. Joks mokslas, joks patyrimas, jokie vaistai čia jau nebegalėjo pagelbėti. Susisupęs kailiniais, sukando dantį. Išvažiavęs į vieškelį, pasiekė sniego ir, patrynęs jį tarp rankų, perbraukė kelissyk per smakrą ir veidą.
Parvažiavęs namo, daktaras tuojau persivilko marškinius, atsidėjęs su muilu nusiplovė rankas ir, priėmęs ligonius, po vakarienės nuėjo į repeticiją režisuoti, o iš repeticijos - pas savo sužadėtinę; su jos broliu gydytoju draugavo dar nuo gimnazijos laikų. Pas sužadėtinę, kaip ir visuomet, buvo linksma, ramu ir malonu. Kaip paprastai, buvo svečių.
Ilgai valgė vakarienę, ilgai gėrė arbatą ir ilgai šnekučiavo.
- Su kuo tu, Petrai, šiandien susikovei, kad tavo rankos sudraskytos? - staiga vakarienės metu paklausė jį sužadėtinė.
Ir tik dabar pamatė daktaras dešinės rankos rieše nedidelį randą. Įėjęs į draugo gydytojo priimamąjį, jis atidžiai apžiūrėjo randą ir perbraukė pragaro akmenėliu. Paskiau, sugrįžęs prie stalo, papasakojo savo įspūdžius. Nors pasakodamas daktaras daugiau kreipė klausytojų akis į mūsų žmonelių skurdą ir tamsumą, tačiau visi suprato, kad daktaras neramus ir kad jam gresia pavojus.
- Tai niekis, Petrai, - nuramino jį po vakarienės draugas gydytojas: - aš vieną kartą ta pačia adata, kuria vos įleidau po oda šiltine sergančiam ligoniui vaistų, iki kraujo persidrėskiau ranką, ir tai nieko, o tau čia tik per odą slystelėjo, dargi epidermio nenubraukė.
Parėjęs namo, daktaras dar kartą pridegė įdrėkstą vietą pragaro akmenėliu; atsigulęs ilgai negalėjo įmigti.
Rytojaus dieną vėl buvo daug pacientų, vėl teko važiuoti už keliolikos varstų pas ligonius. Be to, dar ir taip turėjo daug rūpesčio: vis niekaip negalėjo išskirstyti vaidiloms vaidmenų, o per užgavėnes jau turėjo būti vakaras; po dviejų savaičių buvo paskirtos vestuvės; reikėjo dar suvažinėt į apskrities miestą dėl daugelio pirkinių, suvažinėti už 12 mylių į tėviškę paprašyt į savo vestuves giminių ir artimųjų... ir daktaras paskendo rūpesčiuose.
Savaitė prieš vestuves išvažiavo jis į tėviškę. Išvažiavo arkliais ir vienas. Per ilgą kelionę pavargo, nušalo ir net slogą gavo. Vieną dieną pabuvęs namie, apsilankė pas savo gimines bei artimuosius pažįstamus ir suprašė į vestuves. Prieš išvažiuojant iš tėviškės, daktarui taip pasidarė negera, jog jis, išgėręs gerokai chinino, net atsigulė. Kitą dieną, pasijutęs geriau, išskubėjo atgal. Tik pavažiavus keletą varstų, vėl daktarui pasidarė negera ir labai pradėjo skaudėti galvą. Latavėnuose, pasiganydamas arklį, išgėrė šiltos arbatos su vynu ir valandėlę pagulėjo. Baigiant važiuoti į Troškūnus, jam taip pasidarė negera, jog nors imk ir grįžk namo. Troškūnuose vėl išgėrė arbatos su vynu ir, ilgai negaišuodamas, kad iki sutemos būtų namie, išvažiavo. Vieškeliu vietomis nebekoks jau buvo rogėmis kelias, ir daktaras varėsi kone žingsniu. Kartais lyg apsnūsdavo, lyg pasimiršdavo, tai šaltis nukrėsdavo, tai kartais visą it kas šiltu vandeniu apipildavo... O iš abiejų vieškelio pusių tai be galo traukėsi pilni balto sniego laukai, tai siūbavo eglės, pušys, vienu balsu gaudė telegrafo vielos... Regėjos, niekuomet daktaras nei namų privažiuos, nei pasieks galo šitos kelionės...
...Ututa šalta, pyragai nemalta - šaltata, šaltata... - Daktaras pramerkė akis.
- Uuuu, - tebesiskundė telegrafo vielos, žingsniu ėjo arklys; abiem vieškelio pusėm tebesitraukė laukai, pilni balto sniego. Daktaras apvyniojo apie rankoves vadeles, susmuko į važelio vidurį ir atsidavė arklio valiai... Ir vėl čiaužė važelis per sniegą, brazdėjo per grumstus, ir kartais regėjos daktarui, kad ne į priekį jis važiuoja, bet traukiasi atgal.
...Ututa šalta, pyragai nemalta - šaltata šaltata...
- O kur daktaras? Namo važiuoji?.. A?.. Namo, sakau, daktaras važiuoji?.. - staiga kažin kas arti arti į ausį paklausė daktarą.
- Namo, namo... Ututa šalta... - atsakė daktaras ir norėjo atsigręžti ir pažvelgt, kas su juo kalbasi, bet neatsigręžė.
- ...Ba ba ba ba, a a a a, - kažin ką kalbėjo eidamas paskui vežimą žmogus, - ...aš Miškinis... ba ba ba ba... aš Domą pažįstu... maža mušiau... aš miškas... Miškinis... a a a a...
- Ar dar toli iki tilto? - nepakeldamas galvos paklausė daktaras.
- Ba ba ba ba, a a a a... - atsakė lyg miškas, lyg Miškinis, ir daktaras suragino arklį.
Arklys pabėgėjo risčia, bet, brūkštelėjus pavažom į žemę, vėl ėjo žingsniu.
Ir vėl gaudžia, skundžiasi kažkam telegrafo vielos, vėl maudžia daktaro viduriuos... ir galo nėra šitos kelionės.
...Ututa šalta, pyragai nemalta - šaltata, šaltata...
- ...U u u u, kaip šaltata! - skundžiasi telegrafo vielos.
- Bet kurgi aš važiuoju? - kad sirgti, tai namie sirgti! - ir daktaras apgręžė arklį.
- Ba ba ba ba, a a a a, - vėl kalba lyg miškas, lyg Miškinis, ir šaltas vėjas graibo apie kaklą ir degina skruostus... Nuleidęs galvą, arklys suka iš kelio į pagriovį, prunkščia ir vos krutina šlaunis...
- Ututa šalta, pyragai nemalta -šaltata, šaltata, - lyg miškas Miškinis dainuoja, lyg skundžiasi telegrafo vielos.
- Bet kurgi aš važiuoju? - kad sirgti, tai namie sirgti, - ir vėl daktaras apgręžė arklį.
Vidunaktį parvežė arklys daktarą ir sustojo ties prieangiu. Vos vos išlipo daktaras iš važelio ir padūzgeno pirštais į langą. Kai įleido daktarą į vidų, jis tiek buvo sušalęs, jog nebegalėjo pats ir nusirengti. Tuojau nurengė jį, paguldė į lovą ir padarė visa tai, ką tokiais atsitikimais reikia daryti. Rytojaus dieną karštis nuslūgo, o į vakarą vėl padidėjo, ir pasirodė pirmieji dėmėtosios šiltinės ženklai.
* * *
Savo vestuvių dieną daktaras labai kliedėjo, veržės iš lovos, kumščiavos ir kovojo su velniais, liuciperiais ir kitomis šmėklomis.
Nuo jo neatsitraukdami, sergėjo sužadėtinė, jos brolis gydytojas ir dar vienas gydytojas, atvažiavęs į ligonio vestuves. Kiti tolimesni svečiai išsiskirstė ir nusiminę išvažinėjo namo.
Visi nekantriai laukė ligos krizės. Ligonio pacientai ir šiaip žmonės lūkinėjo prie durų, teiravosi vaistinėje ir troško išgirsti viltingos žinutės. Bet ligonis geryn nėjo - jis kliedėjo, blaškėsi po lovą ir kovojo su vien jam tematomomis šmėklomis.
- Cha cha cha cha! - vieną kartą saldžiai nusikvatojo daktaras ir parodė sužadėtinei pirštu į sieną: - žiūrėk, Adeliut, aš tariau, kad tai žandaro šautuvas iš už peties kyšo, o čia, pasirodo, liucipierio uodega, - ir daktaras net kratydamasis ėmė kvatotis.
- Ten nieko nėra, Petrai, ką tu ten matai: tai mano šešėlis, - nuramino jį sužadėtinė.
- Cha cha cha cha! - kvatojo daktaras: - geras šešėlis, nėr ko sakyt: žiūrėk, kad prilipo prie sienos... Ir su ragučiais... Cha cha cha cha... Na, eik čion, pragaro valdove, eikš - pasikalbėsim...
- Atsiprašau! - staiga suriko daktaras, - tu dabar ne tik pragaro valdovas, bet ir viso pasaulio valdovas: visi dabar tau aukas degina ir krauju šlaksto... Tai eikš arčiau, garbingasis pasaulio valdove.
Šmėkla sudrebėjo, nušliaužė per sieną į aslą ir vienu matu atsidūrė prie daktaro lovos.
- Sėskis, valdove, būsi svečias. Nesuskubo baidyklė atsisėsti, kai daktaras vėl net kratydamasis pradėjo kvatotis.
- Cha cha cha cha cha cha cha, tavo tik keturi pirštai!
- Tai kas, kad mano tik keturi pirštai! - rimtai, nė kiek nepažeistas, prabilo pasaulio valdovas. - Kas iš to, kad tu, daktare, turi penkis pirštus, bet dėl to teturi ir penkis kūno jutimus, o aš - penkiolika!
- Oo - sušuko daktaras. - Penkiolika!.. o aš medicinos fakultete mokiaus tik apie penkis. įdomu būtų žinoti, kokie dar dešimt.
Šmėkla pradėjo skaityti: "…ketvirtasis - paragavimas, penktasis - palytėjimas, šeštasis - patraukimas, septintasis - atspėjimas, aštuntas..."
- Še tau!.. Še tau!.. Atspėjimas!.. - pašoko daktaras ir norėjo atsikelti, bet baidyklė ištiesė prieš jį keturiais pirštais ranką, ir jis nurimo.
- Atspėjimas, sakai!.. Hm... - susimąstė daktaras, - tai tą kitas ir žmogus gali. Aš pažinojau vieną tokį žmogų... - ir daktaras nusišypsojo ir nutilo.
- Tu juokiesi, - nusišypsojo ir šmėkla, - visai kas kita spėliot ir atspėt, ir visai kas kita atspėjamasis jutimas... Sakysim, dabar visi tavo karšintojai - ir daktarai, ir draugai, ir pažįstami - visaip spėlioja: vieni - kad pagysi, kiti - kad mirsi... O aš matau, kad tu, daktare, mirsi!
- Ką? - vienu matu atsisėdo daktaras: - aš mirsiu!.. Aš? Aš mirsiu?!. Aš... Aš... Žiūrėk, pragaro valdove, aš jaunas, sveikas, tvirto sudėjimo, mane taip prižiūri: trys daktarai, sužadėtinė, tiek vaistų... Širdis mano kaip kūjis! Vėjais tavo atspėjimas!.. Juoko vertas tavo pranašavimas! Šalin!.. Šalin!.. Cha cha cha cha! Kiekvienas žino, kad aš pasveiksiu... Cha!
- Žino?.. Taip? - įbedęs į daktarą akis, pradėjo linksėti galva pragaro valdovas. - O tu daug žinojai, kai tavo viena pacientė senutė, kurią tu net ir gydyti atsisakei, pasitaisė, o tas vaikinas, apie kurį tu ir neabejojai, mirė?..
- Bet tai nepaprastas atsitikimas: čia tai jau ir didžiausia medicinos garsenybė nieko nesuvoks... Afeliute, duok vandens!
- Medicinos garsenybė nesuvoks, o paskutinis mano valdinių, vieną kartą žvilgterėjęs į tave, pasakys, kad tu, daktare, mirsi!.. Mirsi!..
Sužadėtinė įpylė jam į burną šaukštelį gėrimėlio ir pakeitė galvos ledus. Daktaras sunkiai alsavo ir net susiraukęs kažką galvojo.
- Tau bloga, Petreli? - pridėjo ji prie sužadėtinio kaktos ranką. Daktaras švelniai palytėjo jos ranką ir užsimerkė.
- Ko taip nusiminei? - nuėjus nuo lovos sužadėtinei, vėl paklausė daktarą pragaro valdovas ir dar arčiau prisitraukė su kėde. - Rasit gaila jaunystės, savo svajonių? Ar gaila šviesios ateities, gražios sužadėtinės? A?..
- Taip, pragaro valdove, gaila, - per skausmą ištarė daktaras ir norėjo sugriebti šmėklą už rankos, bet nepasiekė - Aš noriu gyvent; aš noriu gyvent sau, kitiems ir noriu jei ne visko pasiekt, tai nors kitiems kelią parodyt! Aš noriu dar su savo draugu gydytoju čia pastatyti tokią ligoninę, kurioj rastų sau vietos visi neturtėliai! - ir daktaras taip pažvelgė į šmėklą, tarytum būtų laukęs iš jos gyvenimui vaistų.
- Pastatysi, na ir kas?! - atkirto jam šmėkla. - Tu pastatysi, o kiti atėję visą tavo darbą išgriaus... Tu pastatęs, manai, tapsi pats laimingas arba žmonėms duosi laimės, padarysi juos laimingesnius? Ne, daktare, klysti: kaip tu žmonėms laimės neduosi, taip ir jie tau... Kaip ir dabar vieni tave myli, giria, gerbia, kiti peikia, taip bus ir toliau, nors ir dešimtį ligoninių pastatytum. O kai dėl vedimo, tai nesigailėk, daktare: kaip niekas vaistais dar neįgyja sau sveikatos, taip vestuvėmis - laimės. Žmonių atmintis taip pat kaip pavasario sniegas: nesuskubs ant tavo kapo pasodintos ir gėlės pražysti, kai kita ranka nuo gražių akių vakarykščias ašaras nušluostys. Tik motinų ašaros niekuomet neišsenka!
- Taip... gerai... Tegu ir taip... Gerai... Aš sutinku... aš sutinku... - kažką galvodamas, pradėjo mikčioti daktaras. - Bet, valdove, aš mirsiu ir pūsiu žemėje, o čia, pasaulyje, dieną iš dangaus saulė spindės, naktį liūdnas mėnuo švies, aukštybėse žvaigždės žibės. ...Ar žinai tu, ar jauti, ar supranti tą malonumą, tą laimę, kai vasarą sužysta mergaičių darželiai, kai vakare girdėt už upės skambi daina, kai pavasarį ievos žydi, krūmuose lakstutė suokia? O tie akordai, kurie viena akimirka nuneša tave į kitą skambių harmonijų pasaulį... Arba tas kartą šmėstelėjęs malonus mergaitės veidelis... Valdove, beširdi valdove, gyvent aš noriu... Gyvent... Dėl šito vieno aš noriu gyvent... Kvėpuot aš noriu... Kvėpuot... Kvėpuot... Kvėpuot... - ir daktaras pradėjo šaukt.
Pribėgo sužadėtinė, pašaukė brolį daktarą. Ligonis visas drebėjo, vartė baisias akis ir žvalgės į visas šalis. Sužadėtinė jam davė lašų, pataisė priegalvį, uždėjo ant galvos naujų ledų. Daktaras pačiupinėjo pulsą. Ligonis nurimo ir vėl sumerkė akis.
- Sakai - saulė, žvaigždės, gėlės, žmonės, - vėl ėmė jam kuždėti jau visai arti prisitraukusi šmėkla. - Žmonės yra tokie netobuli padarai, tokie gobšai, veidmainiai ir klastingi, jog ko kito, bet jau jų tai nėra ko gailėti: šiandien jie tavo artimieji draugai, rytoj - bjaurieji priešininkai, šiandien jie tave glamonėja, bučiuoja, rytoj - tave spjaudo... Kad ir ši pasaulio skerdynė - argi neparodo begalinės žmogaus niekšybės: kam ir dėl ko milijonus nukovė ir upes kraujo ištekino?! Arba šitas badas. Visos pasaulio gyvybės nei sėja, nei pjauna, ir dėlto nė viena nebadauja, o jūs, gamtos karaliai, vieni persivalgote, kiti badu mirštate... Gamta, sakai. Tiesa, kol buvau nenusidėjęs dievui ir žmonėms, ir pats gėrėjaus ir jos kūrėją garbinau. Bet jums, pasaulio karaliai, jums dargi pavydėti nėra ko: kaunatės, pliekiatės per visą trumpą gyvenimą, norite aukse ir turtuose sau laimės rasti, o surandate nuodų... Ir taip, nieko gero nepatyrę, keliaujate į ten, iš kur atkeliavę. Kad ir tu, daktare, ar turėjai kada nors laiko gėrėtis gamta? Visuomet prie darbo, visuomet susirūpinęs, visuomet skubi, bėgi, puoli ir kad bepuldamas išgirsti lakštutę, pauostai baltą radastą, paklausai dainelės, tai tuoj ir vėl bėgi. Arba kad ir kare - ką tu, daktare, dirbai? Tu gydei sužeistuosius žmones tik tam, kad juos išgydžius vėl siųstų į ugnį, kur vėl juos plėšo arba ir visai nukauja... Na pagalvok tik, daktare, ar yra kas nors neprasmingesnis už žmogaus "tobulybę"?
Daktaras ilgai nieko neatsakė. Jis jau nebedrebėjo, nebesižvalgė, tiktai sunkiai alsavo, šnirpštė nosimi ir, kaskart labiau raukdamas kaktą, į priegalvį smego. O kai prie jo priėjo sužadėtinė ir norėjo pakelt aukščiau jo galvą, jis tylomis atstūmė jos ranką ir, nukreipęs akis, suprasdino ją, kad paliktų jį vieną.
- O tau kas iš to, kad aš nustosiu kvėpavęs? - paskubomis traukdamas oro, prašvokštė daktaras ir dargi nepažvelgė į baidyklę.
- Man?.. Kas man! Man nieko... Man visai pakaks ir to, kad tu, daktare, nors prieš mirdamas išsižadėsi savo teisių laimei, sutiksi, kad gamtos karalius - ne žmogus, tik žvirblis, ir paniekinsi visa tai, ką per savo trumpą gyvenimą taip mėgai ir mylėjai.
Daktaras dar tankiau ėmė kvėpuoti. Ir tik kai šmėkla norėjo jam dar kažką pasakyti, jis šūktelėjo sužadėtinę ir paprašė pasodinti jį ir atskleisti nuo langų drobules.
- Žiūrėk, Petrai, jau ir pavasaris artinasi: štai, kokios žalios pušys... Ir sniego jau mažiau. Ir žvirbliai linksmesni...
- Žvirbliai? - krustelėjo daktaras.
- Taip, žvirbliai. Kad daug prisileido pušyse... Girdi, kaip čirškia? Linksmučiai tokie... Vienas toks pasipūtęs kaip profesorius.
Daktaras pažvelgė į ją, pažvelgė į langą, apsidairė po kambarį ir, žiūrėdamas į paklodę, paklausė:
- Tu sakai - pušys... O kelios pušys?
- Kelios?.. Viena, dvi, trys... penkios... septynios... aštuonios, - aštuonios pušys ir viena mažytė, - sučiauško nudžiugusi sužadėtinė.
- Tu tik dabar pamatei, kad aštuonios? - nepasukęs į ją galvos, vėl paklausė daktaras.
- Tik dabar... O kas?
- Paguldyk mane ir paklok... - Ir daktaras sumerkė akis.
* * *
Pernakt dūko vėjas, pernakt palangėj ošė siūbavo pušys, brazdėjo cypavo langinės, ir lyg lietus lijo, lyg snigo.
Visur buvo tamsu, visi miegojo, tik nemiegojo ir pernakt žiburiavo ligonio kambaryje... O šimtai ir tūkstančiai baltų sniegulėlių skrido, skubėjo į nušviestą langą ir priskridusios prilipdavo prie stiklo, bet, valandėlę pažiūrėjusios į mirštantį daktarą, apsiverkdavo ir, iš didelio gailesčio pavirtusios ašaromis, riedėdavo stiklu žemyn...
Pernakt dūko vėjas, pernakt palangėje liemenimis plakės pušys, pernakt Šventaragio kalne siūbavo, tarės ir negalėjo susitart du ėgliai, kaip du atsiskyrėliai, o į rytą išsiblaivė ir patekėjo skaisti saulė. Ore čirškė žvirbliai, triūsė žmonės; už upės, pernakt nusivalę nuo daugumos sniego, marguliavo margi Aruodėliai, saulės spinduliuose Piliakalnis maudės... O daktaras gulėjo lentoj ir nieko negailėjo. Kieme jo laukė gražiai eglėmis ir kilimais papuoštas vežimas, kad gabentų velionį į tėviškę, o drauge į paskutinę amžinojo atilsio vietelę. Ir niekas jo nebegraudino: nei motinos skausmas, nei sužadėtinės ašaros, nei pašaliečių atodūsiai, nei draugo daktaro ištarti į jį graudūs paskutiniai atsisveikinimo žodžiai. Gulėjo jis rimtas, ramus. Iš jo veido sekės išskaityti ne paniekinimą, ne nusiminimą, tik malonų atsiminimą viso to, ką jis savo gyvenime taip mėgo ir mylėjo. Tiesiu skyrimu sušukuoti jo ilgi plaukai ir sužadėtinės ranka dailiai parištas juodas kaklaraištis darė jį tiek patraukiamą, jog atrodė, tarytum daktaras pirma gražiai apsirengęs į karstą atgulęs ir paskiau jau miręs.
Ir niekas nežinojo, iš kur jo ta šventoji ramybė ir iš kur tas malonus atsiminimų atspindys veide, - tik ošė šnibždėjos apie tai palangėje devynios pušys, ir kuždėjo Šventaragio kalne du ėgliai, kaip du atsiskyrėliai...
1919
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
