lt
Dešimt dienų sunkios po nukariautąją šalį kelionės taip nuvargino pulko batalioną, jog iš 700 žmonių pozicijas pasiekė tik apie 500.
Vieni pabėgo dar iš traukinio - neva atsisveikinti su arti gyvenančiais giminėmis, davę garbės žodį pavyti batalioną; kiti susirgo kelyje ir atsilikę išsimėtė po Galicijos karčemas ir sodžius.
Ir nepaisant to, jog praporščikas Adomas Skuba stengėsi kur galėdamas ilgiau užtrukti, kad jį pasivytų atsilikusieji, bet vis dėlto daug kareivių visai neatvyko ir nežinia kur dingo.
Armijos štabas, gavęs pranešimą, kad toks ir toks praporščikas atėjęs į pozicijas su mažute žmonių saujele, pasiuntė adjutantą sužinoti, kas atsitiko. Adjutantas tris dienas ieškojo bataliono, batalionas - štabo, ir tik dėl taip susidėjusių aplinkybių susirado vienį kitus, ir viskas pasibaigė geruoju.
Štabas tuojau prirašė batalioną prie pulko, papildė jį ir, davęs dieną pasilsėti, išsiuntė į pozicijas.
Nors batalionas kovoj dar ir nebuvo buvęs, tačiau kareiviai per ilgą vargingą kelionę taip prie visa ko priprato, jog, susikėlę anksti rytą, žiovaudami ir kasydamies nukėblino į apkasus, kur kas minutė mirė ir žudėsi žmonės.
- Jūsų viršenybe!.. Jūsų viršenybe!.. - pasivijo Skubą gale sodžiaus uždusęs kareivis, jo tarnas, - laiškus pamiršot atiduoti.
Skuba susilaikė ir išsiėmė iš kišenės tris vakar parašytus laiškus.
- Šitus du išsiųsk, jei aš nebegrįšiu, - padavė jis kareiviui du laiškus, - o šitą - jei būsiu sužeistas; tik prirašyk čia šit, - Skuba parodė pirštu, - kur, į kokį miestą mane nuveš... Supranti?
- Suprantu, jūsų viršenybe!.. O užrašų knygutę irgi išsiųsti?
- Išsiųsk ir knygutę, - pridūrė praporščikas ir, nervingai pridėjęs prie smilkinio pirštus, susimaišė su savo kareiviais.
- Laimingos kelionės, jūsų viršenybe, duok dieve... - dar išgirdo jis savo tarno nepabaigtus linkėjimus.
Pozicijose susikraustė Skuba su savo kareiviais į jau iš anksto iškastus apkasus nedideliame miškelyje, už keleto šimtų žingsnių nuo upės. Tuojau juos išvalė, įsitaisė tranšėjas, pritaikė kulkosvaidžius. Kareiviai prinešė šiaudų, pasidirbo stalus, kėdes.
Kairėje buvo narsaus kaukaziečio, perėjusio su visa armija per Galiciją ir jau pasižymėjusio keliuose mūšiuose, poručiko Nanašvilio apkasai. Dešinėje, pačia pamiške ir kalnu, ėjo Georgijaus kavalieriaus štabskapitono Ivanovo tranšėjos. Ivanovas jau antrą kartą pozicijose ir jau buvo sužeistas ties Lvovu.
Visu paupiu ir palei griovius irgi tęsėsi tranšėjos, apkasai, ir visur kaip skruzdės krutėjo ir rausėsi žemėse žmonės.
Upėje iš vandens stirksojo vielų pertvarų basliai. Užpakalyje, paslėpta krūmokšniuose, ilsėjosi baterija, o už miško buvo gurguolės ir sanitarinis punktas.
Pulko uždavinys buvo neleisti austrams persikelti per upę, ypač permesti tilto, ir, kol rusai atliks kažkur kažkokią svarbią operaciją, pridengti vietas, kur kasdien laukė atvežant sunkiosios artilerijos.
Toliese šonais gaudė rusų patrankos; kalnuose joms atsiliepdavo priešininkų. Šiaip Skubos ir kaimynų pozicijose buvo ramu, ir tik retkarčiais austrai paleisdavo iš už upės keletą sviedinių ir kiek pašaudydavo; atžviegusios kulkos čiužėdavo pušų žievėje, dzapsėdamos į apkasų brustverus, o kai kada ir nudobdavo užsižiopsojusį kareivį.
Dienos buvo saulėtos. Pageltę medžiai jau metė lapus. Naktimis po trupučiuką šalnojo. Kareiviai per dieną gerdavo apkasuose arbatą, rūkydavo pypkes. Naktimis drąsuoliai pasimedžiodavo žąsų, vištų, pasikasdavo vietinių gyventojų bulvių. Šiauduose nešalta buvo ir miegoti. Kai kurie, ypač žvalgai, ir patys pašaudydavo į priešo pozicijas; ir darydavo tai ne dėl reikalo, tik taip sau, nelyginant saulėgrąžas gliaudyti ir spjaudyti.
Karininkai, susirinkę į didesnį blindažą, keldavo pokylius, šnekučiuodavo, žaisdavo, juokaudavo, ginčydavos, kam į laipsnius, kam į paaukštinimus, kam Georgijų, kam Oną ant kaklo. Žodžiu, kad ne sviediniai ir žvygaujančios po mišką kulkos, kurios nė gyvai dūšiai neleisdavo iš apkasų pasirodyti, tai gyvenimas apkasuose niekuo nesiskirtų nuo stovyklų gyvenimo.
Tuo tarpu kai Nanašvilis sutiko Skubą, kaip praporščiką, iš aukšto, Ivanovas gi labai juo nudžiugo ir iš pirmos dienos su juo susidraugavo. Tačiau Skuba kaip nenudžiugo Ivanovo palanka, taip nenusiminė ir kaukaziečio panieka. Apskritai jis vengė jų kompanijos ir laikėsi toliau nuo visų tų ginčų ir kalbų.
- Kaip galima taip ramiai ir šaltai kalbėti apie laipsnius ir paaukštinimus, kai tie, kurių krauju jie pagriebti, dabar rangosi, vaitoja ligoninėse arba be laiko ilsisi svetimoje žemelėje ir niekuomet jau jie nebepamatys nei savo krauju palietosios žemės, nei pasinaudos pažadėtomis po pergalės gėrybėmis, - galvojo jis, su panieka žiūrėdamas į panašius tuštuolius. Jis jautėsi taip vienišas, taip apgautas ir pats apsigavęs, jog žiūrėjo į žmonių minias kaip į apakėlių gaujas, ir regėjosi jam, kad po tiekos nekaltai pralieto kraujo, po tiekos nuoskaudų ir žiaurumų žmonės nebeturi teisės nei laukti, nei svajoti apie tai, kas vakar kiekvieno buvo siekiamas idealas. Ir jam sunku buvo įsivaizduoti, kad ten, kur perėjo šitų apakėlių gaujos, kada nors būtų taip, kaip kad ligi karo buvę, ir kad kada nors susigertų žemėse taip gausiai pralietas nekaltas kraujas ir ašaros.
Neerzino jo ir ta netvarka, kuri viešpatavo armijoje, nė tie viens kitam priešingi įsakymai. Pamatė jis, kad nereikalingi prie tokios tvarkos nei mokslas, nei praktika, nei patyrimas, o kad visa maišos ir vartosi kaip atovare skiedros. O jei kas kartais ir nusisekdavo ir turėdavo geistinų padarinių, tai vien tik dėl palankiai susidėjusių aplinkybių, bet ne dėl iš anksto nustatyto plano.
Apimtas pesimizmo ir apatijos slegiamas, šalinos jis šitų tuštuolių draugijos, pats vienas gėrėjosi rudens gamta ir skendo praeities mintyse.
* * *
Vieną vakarą buvo gautas iš štabo įsakymas, kad rytoj anksti rytą kelios kuopos persikeltų per upę ir atakuotų priešininko apkasus. Įsakymas buvo toks keistas ir taip nereikalingas, kad tiek karininkai, tiek kareiviai aiktelėjo. Kilo kalbų. Vieni kaltino pulkininką už tai, kad jis neaiškiai raportavęs štabui dėl fronto padėties; kiti sakė, kad reikią tokį įsakymą patikrinti telefonu. Nanašvilis nors ir abejojo, bet prašėsi leisti jį su savo kuopa. Tik viena visiems buvo aišku: ta ataka, kaip neturi jokios prasmės, taip negalės turėti ir jokios naudos, nors ji ir pasisektų; o žmonių žus daugybė. Naktį pionieriai keliose vietose perkirpo upėje vielų pertvaras, ir anksti rytą kelios kuopos, jų tarpe Skubos ir Nanašvilio, išbėgo iš apkasų. Nors išbėgusios ir išsiskleidė, bet prie upės, norėdamos prasiskverbti pro pertvaros spragas, vėl susispietė. Priešas iš karto papoškėjo iš šautuvų, bet tuo metu suterškė ir kulkosvaidžiai, ir palei upę ir vandenyje ėmė sprogti šrapneliai.
- Nejaugi?! Nejaugi?! - šnibždėjo Skuba, bėgdamas prie upės.
Kai jis valandėlei prigulė, staiga visai netoliese sprogo sviedinys, ir Skuba pamatė, kaip keli jo kareiviai it patys savaime pašokėjo nuo žemės ir vieno net kuprinė už pečių sudrisko...
- Nejaugi?! Nejaugi?!. - šnibždėjo Skuba, kas minutė pasiryžęs keltis ir vėl bėgt į upę.
- Tra tra tra tra... - tarškė tuksėjo už upės krūmokšniuose kulkosvaidžiai, ir vienas paskui kitą bumbsėjo už kalno pabūklai.
Vieni jo kareiviai jau subrido į upę; poručikas Nanašvilis žymiai pasidavė į kairę ir pats pradėjo atsišaudyti. Norėjo tą pat paliept ir Skuba, bet kažkas it prilipdė prie žemės; jam pradėjo raibti akyse ir regėjos, kad jei tik jis pasikels, tai tuojau bus sužeistas į galvą... Pakalnėje jau gulėjo lavonai ir raitėsi sužeistieji... Vėl netoliese sprogęs sviedinys apnešė jį dūmais ir apdaužė žemės grumstais.
- Jūsų viršenybe! Jums reikia atgal: jūsų visa galva kruvina, - prašneko į jį prišliaužęs su šautuvu kareivis.
- Šaudykite, šaudykite, - prašnibždėjo Skuba ir norėjo atsistoti, bet ir pats nepajuto, kaip vėl atsisėdo.
- Gulkit, gulkit, jūsų viršenybe, - suurzgė jam kareivis, tuo tarpu kai Skubą vėl apnešė žemėmis ir apdaužė žemės grumstais... Greta jo gulėjo nebegyvas tas pats kareivis...
* * *
- Ar gali pats paeiti? - paklausė Skubos baltu apsiaustu apsivilkęs žmogus.
- Galiu, - dar nieko nenuvokdamas atsakė Skuba ir mėgino eiti, bet vos tik žengė vieną žingsnį, kai galva atsvėrė visą kūną ir jis pamatė besėdįs. Drauge pajuto ir skausmą viršugalvyje.
Skuba atsipeikėjo važiuojąs... važiuojąs... važiuojąs...
- Viešpatie, kad bent greičiau, kad bent greičiau koks galas... Dėl dievo meilės... nors trupučiuką sustok... nors valandėlei, - gulėdamas vežėčiose maldavo jis kareivį, kuris, nekreipdamas į jį jokio dėmesio, rūkė pypkę ir raižė botagu arklius.
- Da da da da, - dundėjo ratai; drebėjo viršuje jo baltas baldakimas, ir tartum kažkas adatomis badė į galvą, tai degino karšta geležimi.
- Drauge, tu irgi sužeistas, - po valandėlės pramerkęs akis, atsikreipė Skuba į savo kaimyną, kurio matė tik apsiaustu apklotas kojas ir vieną krauju apskretusią ranką, kuria jis laikėsi baldakimo lanko įsitvėręs.
Draugas jam nieko neatsakė, tiktai taip sudejavo, nelyginant kažkur toli toli šuva sustaugė...
Kai Skubą, išėmę iš ratų, dėjo ant neštuvų ir kai sanitarai, nešdami jį į kažkokią trobą. lipo aukštyn, - jis pamatė, kaip greta jo gulėjusį "draugą" išvertė iš vežimo ir be jokio atsargumo nuleido žemėn.
Ligoninėje daktaras jam davė išgerti vaistų, perrišo žaizdą, gailestingoji seselė padrąsino, kad tuoj išgysiąs. Sanitarai jį nuvilko ir, švariai aprengę, paguldė baltoje lovoje. Paskiau gailestingoji jį papenėjo... Jis užmigo... Nubudęs sužinojo. kad jis esąs Lvove, kad drauge su juo esą ir keletas jo kuopos "irgi lengvai sužeistų" kareivių... Daugiau gailestingoji jam nieko nepasakė, tik atsargiai, suėmusi abiem švelniom rankom už smilkinių, paguldė ant priegalvio ir įsakė nejudėti ir nekalbėti. Skuba užmerkė akis ir po minutės vėl pažiūrėjo: prie jo lovos tebestovėjo graži, balta, skaisti gailestingoji. Jam apsalo širdis; jis lyg ką atsiminė, lyg kuo apsidžiaugė... ir iš akių nuriedėjo keletas ašarų. Seselė pasitraukė. Skuba vėl užsimerkė ir, patogiai susmukęs į patalą, nebejausdamas skausmo, klausėsi, kaip ūžė kaituliavo galvoje... ir vis lyg kur grimzdo, grimzdo...
* * *
Kambarin tai šviesdavo skaisti saulė, tai būdavo tamsu, tai ant stalo degdavo žalias žibintėlis. Skausmų jau nebejautė, tiktai vis kaituliavo galvoje ir labai norėjosi miego. O miegas buvo toks saldus, patalas toks šiltas ir patogus, jog nesinorėjo nei prasimerkti, nei mąstyti, nei kalbėti, ir pyko, kai jį judino sanitarai.
Retkarčiais prieidavo prie jo graži gailestingoji seselė ir, savo švelnia ranka palytėjusi jo kaktą, paklausdavo jį ko nors, prisėsdavo ant jo lovos krašto. Skuba pramerkdavo akis ir ūmai pajusdavo, kaip ūžiančioj galvoj gema mintys, šviečiasi protas, ir nors trumpam žodžiui atsiverdavo lūpos. Seselė iš pradžių neduodavo jam kalbėt ir viską atjausdavo ir suprasdavo ir be žodžių. Ir tik reikėdavo Skubai sučiupti mintį, kad jis nori gerti arba gera būtų pakeitus kompresą, kai bematant brakštelėdavo lovos kraštas ir žiūri - jau pasilenkusi gailestingoji laiko rankoje vandens stiklinę arba taiko ant galvos kompresą. Ir tokia maloni ir reikalinga jam buvo seselės priežiūra, jog užtekdavo vieno jos pamatymo, jos vieno žodžio, kad suteiktų jam energijos ir gyvumo. Kartais, perrišant jam žaizdą arba dedant ant galvos kompresą, jis jausdavos esąs toks laimingas, jog kaip vaikas glausdavos prie jos ir leipdavo ant jos rankų; paskui, susmukęs į patalą, klausydavo tik, kaip ūžia kaitulioja galvoje ir kaip sveika širdis gaivina jėgas ir varo gyslomis kraują...
Po keleto savaičių, vos užsitraukė žaizda, jis, seselės įsitvėręs, jau pereidavo per kambarį, aplankydavo kitoje palatoje gulinčius savo kuopos kareivius...
Dar po dvejeto savaičių jam jau nebereikėjo nei gydymo, nei priežiūros, tiktai ramumo ir poilsio.
* * *
Tuo tarpu rusų armijos daužė austrus, apsiautė Peremyšlį, laužėsi per Karpatas į Vengriją ir visomis jėgomis stengėsi atmušti nuo Varšuvos vokiečius. Fronte vienos greta kitų dygo kapinės; ligoninės buvo prigrūstos sužeistųjų; visi pafrontės miestai, miesteliai ir sodžiai pripildyti kareivių, ir vis dar sausakimšai prikimšti traukiniai dūmė vyrus į pozicijas. Rusų ginklo laimėjimo garsas griaudė po visą pasaulį, o paprasto kareivio pergale pasinaudoti skubėjo įvairūs lengvo pasipelnymo mėgėjai. Atsivėrė plati dirva visokiai spekuliacijai ir ažiotažui. Į pusiau sugriautus miestus privažiavo visokių vertelgų, popų, vienuolių, šnipų, ir šalis patvino cerkvėse, vienuolynuose, pasilinksminimo namuose ir žmonių ašarose.
Tik štai pasklido gandas, kad rusų armijos pristigusios šautuvų, šovinių ir kad apskritai ne viskas gerai... Iš pradžių niekas tuo nenorėjo tikėti, ir tik kai vyriausias štabas paskelbė, jog strateginiais sumetimais rusų armijos turėjusios pasitraukti atgal į iš anksto paruoštas pozicijas, - visi suprato, kad blogai... ir pirmutiniai pradėjo bėgti lengvo pasipelnymo mėgėjai, bet ne tuščiomis, o su "karo" laimikiais.
Nors gydytojų komisija, išbraukusi Skubą iš ligonių skaičiaus, davė jam dar dvejetą savaičių pasilsėti, tačiau, fronte pablogėjus reikalams, tas laikas buvo sutrumpintas, ir Skuba vėl pradėjo ruoštis į savo pulką, kuris dar tebebuvo toje pačioje vietoje.
Jis kasdien matydavosi su sesele, ilgai su ja kalbėdavosi, lydėdavo ją namo iš ligoninės ir į ligoninę. Pagaliau pasidarė ji jam visų brangiausias asmuo pasaulyje.
- Nurimki, nesikrimski, mano karžygy, - vieną vakarą prieš išvykstant į pozicijas kalbėjo ji Skubai. - Šis karas - nepaprastas karas: jis paskutinis karas; jis - slenkstis tarp žiaurios klaidingos praeities ir naujos skaisčios ateities, apie kurią nuo amžių dainavo poetai, svajojo kovotojai ir guodėsi visi šviesieji protai. Jis - paskutinė šiame pasauly kruvinojo pragaro pašvaistė... Tikėki, Adomėli, kad, nutilus patrankoms, patekės naujoji saulė, skaisčioji saulė, ji nušvies savo spinduliais tolesnį tikrąjį žmonijos kelią ir uždegs tautų širdyse laisvės ir tiesos ugnį... O! koksai gražus bus tada visų, o kartu ir mudviejų gyvenimas!
* * *
Nors ir ne visai ramus, bet ir nenusiminęs, vėl traukė Skuba į karą. Jau nebebaugino jo taip nei baisi beprasmė mirtis karo lauke, nei būti sužeistam...
- Vis dėlto yra žmogus, kuris mane myli, manimi rūpinas, manęs ilgis ir ilgai atmins, jei aš ir žūčiau, - galvojo jis, artindamasis į kruvinus laukus.
Vakarais ant naktigultų statydavo jis savo mylimosios paveikslėlį ant stalo, rašydavo dienos įspūdžius ir prieš guldamas ilgai gėrėdavos ir maustydavo ant piršto žiedą. Atvykęs į pozicijas, pirmiausia parašė laišką jai, o paskui jau savo vyresnybei raportą.
Apkasuose atrado viską senobiškai; nei rusai, nei austrai vieni kitų nepuldinėjo, tiktai kartais pašaudydavo, pačiupinėdavo pozicijas, ir abi pusės saugojo upę. Pulko karininkai sutiko jį džiaugsmingai; net ir Nanašvilis spaudė jam ranką, gyrė jo drąsumą ir pranašavo aukštesnį laipsnį. Visi teiravosi naujienų, klausė, kas darosi mieste, kaime. Iš jų sužinojo Skuba, kad toji nereikalinga ataka nedavusi rusams jokios naudos, tiktai paretinusi dvi kuopas ir padariusi austrus atsargesnius. Didžiųjų pabūklų dar neatvežę ir vargu kada ir sulauksią. Tarp kita ko, visi piktinosi vienu didžiųjų kunigaikščių, kuris į jų pozicijas atsilankęs su viena gan įtartina princese.
Tik vieną didelę permainą rado fronte Skuba, tai kad rusų ir austrų kareiviai tam tikru aprėžtu laiku susitikdavo prie vandens ir kalbėdavosi per upės plota. Bet praeidavo tas laikas, ir vėl niekas negalėdavo iš apkasų ir galvos iškišti.
Dabar jau nebevengė Skuba karininkų draugijos ir nors su jais ir nesiginčydavo apie laipsnius bei paaukštinimus, bet mielai dalyvaudavo jų puotose. Jis ypač susidraugavo su Ivanovu ir nepabaigdavo su juo kalbos.
- ...Taip, kapitone, man regis, kad mudu vienodai žiūrime į karą, tik iš kitokių vietų, - vieną rytmetį karščiavosi Skuba, įsišnekėjęs su Ivanovu. - Man regis, - kalbėjo jis, - kad taip aš, taip jūs žiūrim į karą kaip į užkrautą žmonijai nelaimę... Tik pagalvokite, kiek žūsta šitame kare talentų, rašytojų. dailininkų, genijų, kurie ir pasireikšti nesuspėjo!..
- Taip tai taip, - sutiko ir nesutiko su juo Ivanovas, - bet vis dėlto turite pripažinti, kad, nepaisant visų karo žiaurumų, mokslas ir technika vis dėlto per tą laiką padarė didelį žingsnį pirmyn...
- Mokslas ir technika žmonėms žudyti, - pertarė jį Skuba, - technika miestams griauti, apkasams arti; mechanika iš padangės bomboms mėtyti... Kiek yra tų paskutinių laikų civilizuotųjų genijų, suskaityk man, kapitone, kurių išradimai nebūtų pritaikyti griovimui... Atmenu, kai pirmą kartą orlaivis pasikėlė šimtą metrų nuo žemės, Berlyne jau subruzdo lakstytuvams šaudyti pabūklus lieti, laikraščiai suskubo rašyti apie konferencijos sušaukimą padangėms aprėžti... visų šių dienų technika daugiau pritaikoma griovimui negu kūrimui...
Skuba įsiklausė į toli urkščiantį sviedinį ir po minutės kalbėjo toliau:
- O kaip visa tai atsiliepė literatūrai, dailei, muzikai? Gal užstosite šių dienų mados rašytojus, tapytojus, modernistus, kubistus, futuristus ir kitus "istus"?.. Bet ar tai talentai, ar tai genijai?!. Parašys žmogelis vieną kitą šiek tiek nusisekusį veikalėlį, pagarsės, pasižymės. praturtės, - žiūri, jau pasipūtęs ir pats savimi įsitikinęs, nerias iš kailio ir velia dramas ir tragedijas, kurių tipai it nuo planetų paimti. O publika, mados publika, laužiasi į teatrus, paskubom išperka bilietus ir nors nieko ypatinga neranda, tačiau dėl mados kelia triukšmą, ploja delnais ir tol su išsipūtusiu autorium nešiojasi, kol atsiranda kitas dar gudresnis... O tie buvę kumyrai, nebesugebėdami sudveiluoti angelo dorybių su velnio žiaurumais, nusivylę gyvenimu ir savimi, leidžia sau į kaktą kulką ir keliauja į kitą pasaulį, kur nėra nei kubistų, nei futuristų, nei kitų "istų"!..
- Dziun dzap! - suzvembė kulka ir, išmušusi iš žemės dulkes, parodė vietą, kur pakliudė.
Abu karininkai instinktyviai gūžtelėjo, prisilenkė, ir Ivanovas, pakrapštęs kardu žemę, išvertė susiplojusią kulką.
- Buka? - paklausė Skuba.
- Ne, pati susiplojo - gal į akmenį pakliudė, - atsakė Ivanovas, apžiūrėjęs kulką, ir susimąstė.
- Apie ką čia kalbėjau? Aa, apie šituos "istus". Juk tai meno profanacija, visų dailės idėjų pajuoka...
- Bet jūs pamiršote, praporščike, - pertarė jį kapitonas, - kad visi šitie, jūsų išsitarimu, "istai" dar tik tebeklaidžioja naujų ieškojimų ūkanose, dar jie nenusistovėjo ir nesukūrė net savo mokyklos. Žmonės kitados nesuprato daugelio naujų meno ieškotojų, bet ilgainiui jie išaugo, išbujojo, įgijo daug sekėjų, susilaukė genijų ir sukūrė ištisas sroves, mokyklas ir net meno šakas. Istorija pripažino juos genijais ir atidavė jiems prideramą pagarbą.
- Tegu jie sau ieško naujų kelių ir kuria naujas mokyklas, - nutilus Ivanovui. vėl suspirgo Skuba, - bet tuo tarpu nutepti manekeną...
Viršum galvų suzvembė kulka ir šiužtelėjo pušies liemenyje; nudaužti žievės skrituliukai, sukdamies ir skrituliuodami, kaip pageltę lapeliai pabiro žemėn...
- Bet tuo tarpu nutepti manekeną, - pertrauktas pusiau žodžio, kalbėjo toliau Skuba, - veido vietoje ištekinti skrylį su trikampe nosimi ir statyti parodai, vapalioti kažką ir kritikuoti Repiną - tai jau per daug, tai jau ištvirkimas...
- Z-ž-ž-koh... - vėl suurkštė sukosėjo netoliese sprogdamas šrapnelis, ir sanitarai nubėgo su neštuvais poručiko Nanašvilio kuopon, iš kur padavė ženklą paimti sužeistuosius.
- Kur jūs, kur jūs!.. Atgal! - iš visų jėgų suriko Ivanovas savo kareiviams, kurie išropojo iš tranšėjos pažvelgti, kur nubėgo sanitarai.
- Čiupinėja po truputį, - vėl prabilo susimąstęs Ivanovas ir ilgai žiūrinėjo per žiūronus po austrų pozicijas.
- Žiūrėk, duos mums naktį garo, - susimąstė ir Skuba. Ir abu karininkai nutilo.
Tranšėjomis nunešė pro šalį kelis sužeistus dejuojančius kareivius.
- Na praporščike, gana filosofuoti - jau ir pietauti metas, - tarė Ivanovas ir dar pridėjo: - Pakalbėsime po pietų. Nors mes ir ginčijamės įvairiais klausimais, bet aišku viena: tarp visų šitos žudynės baisenybių ir žiaurumų matome ir tikruosius jos kaltininkus, kurie daugeliui dar vis lieka nepastebimi.
- Taip, tai svarbiausia.
- Bet ar jums nenusibodau?
- O ne - aš tik dabar pradėjau jus pažinti.
- Matot, kapitone, - susimąstęs kalbėjo Skuba, aš tikiu, kad po šito baisaus karo kaip po tvano visai pasikeis žmonės ir jų širdyse nebesuras sau vietos niekšybė. Piktoji sėkla bus su šaknimis išrauta. Ir žmonės susipras. Kaip mūsų poetas Maironis sako: "Per skausmus į garbę". O aš dar pridėsiu - per skausmus ir kraują į garbę!
- Ir ypatinga gi mergaitė toji jūsų sužadėtinė, kad tokiu trumpu laiku įkvėpė jums tiek daug optimizmo, - nusišypsojo Ivanovas.
- Visai neperdėsiu, jei pasakysiu, kad kiek ji graži ir simpatinga, tiek ir protinga. O gražuolė ji...
- Atsiprašau, - atkirto jam juokdamasis Ivanovas, - vis jau ne gražesnė už manąją. Jūsų gražuolė visame Lvove, o manoji - pirmoji gražuolė visoj Galicijoj; ligoninėje visi karininkai ir daktarai ją įsimylėję.
Abu smagiai nusikvatojo.
- Be juokų, kapitone, labai būtų įdomu nors paveikslėlį pamatyti. Turite? Abi gailestingosios seserys. Vardas, sakote, Ona. Manoji irgi Ona.
- Vieną dieną ir vardadienius švęsime, - vėl nusišypsojo Ivanovas ir tuojau susiraukė, išgirdęs aturkščiantį sviedinį. Sviedinys krito toli, ir Ivanovas su Skuba matė, kaip pasibaidę iš gurguolės arkliai, tęsdami ant šono paverstą vežimą, nutrenkė nurūko per laukus.
- Mudviejų ne tik būdas ir pažiūros dabar vienodos, bet ir iš veido yra šiokio tokio panašumo... Jos protėvis kilęs iš Lietuvos ir laikė save lietuviu, - dar pasigyrė Skuba ir paklausė:
- O jūsų sužadėtinė kas tokia?
- Tas ir yra, kad ji man dar ne sužadėtinė.
- Bet ji tamstą myli?
- Teisybę pasakius - nežinau. Atrodo, kad dar ne. Bet aš ją myliu ir tikiuosi jos širdelę palaužti. Aš nebūčiau taip veikiai įsimylėjęs, jei mudviejų būdai ar pažiūros būtų skirtingos, - dar atsiteisė atvirumu Ivanovas, ir abu kariškiai, kaip du jaunuoliai moksleiviai, laimingi ir linksmi, atvėrė vienas kitam širdis ir suskubo atidengti savo paslaptis.
- Na, kapitone, parodykite paveikslėlį; žinau, kad širdužę prie širdies nešiojate. Viens, du, trys, - ir Skuba, atsegęs frenčių, išėmė ir parodė savo sužadėtinės paveikslėlį. Ivanovas irgi kišo ranką į užantį, bet, žvilgterėjęs į Skubos sužadėtinės paveikslėlį, krūptelėjo, nustebo ir, neprašęs leidimo perskaitęs antroj pusėj parašą, atidavė atgal.
- Kaip? Ji jūsų sužadėtinė?.. Ji?.. - ir kapitonas, visas nustebęs, pamiršęs pavojų atsistojo. Sužviegė suplerpė kulka. Ivanovas pasverdėjo, atsilošė ir tuojau susmuko ant kojų: iš jo sprando, nebetilpdamas už apikaklės, kraujas ėmė muštis į viršų ir čiurkšlėmis bėgti per nugarą...
Skuba puolė jį gelbėti...
Kai atbėgo su neštuvais sanitarai, Ivanovas jau buvo negyvas.
O kai prieš laidosiant sanitarai, tarp kita ko, išėmė iš velionio švarko kišenės ir gailestingosios sesers paveikslėlį - Skuba sumišo, išskėtė rankas ir sverdėdamas nuėjo į savo apkasus.
* * *
Po pietų atparpė iš vakarų austrų lėktuvas, apskraidė pozicijas, o pavakary priešininko sviediniai ir šrapneliai pilte apipylė rusų apkasus. Prie upės sutarškė kulkosvaidžiai, krūmokšniuose pasirodė priešininko inžinerijos kareiviai, ir pionieriai keliose vietose pradėjo tiesti per upę tiltus.
Rusai pareikalavo pagalbos.
Nakčia smarkiai palijo, atšalo oras, suzmeko žemė. Į apkasus prilijo vandens. Priešininkų ugnis buvo tokia aštri ir taikli, jog rusai turėjo pereiti į kitus apkasus.
Baisiai prasidėjo diena: tučtuojau nukovė du karininkus ir mirtinai sužeidė į pilvą pulko vadą. O Nanašvilio kuopos vos keletas kareivių tepaliko. Skubėjusi pagelbėt rusų artilerija kažin kur įklimpo, išmušė baterijos arklius, ir, keisdami pozicijas, artileristai patys turėjo risti pabūklus. Po lauką ir vandens prilytuose apkasuose tįsojo nepalaidoti lavonai ir neperraišioti sužeistieji.
O austrai uoliai darbavosi prie upės ir tiesė tiltus. Pamatę rusų pozicijose sumišimą, dar labiau sustiprino artilerijos ugnį, ir kareiviai vienas paskui kitą pradėjo bėgti per tiltą; kai pirmutiniai buvo jau ant tilto ir jau krito nuo rusų šūvių, paskutiniai dar tik lipo iš apkasų; o kol užbėgo ant tilto ir jie, ten jau gulėjo krūvos lavonų ir raitėsi sužeistieji.
Rusai kaip žirniais bėrė į tiltą kulkomis, ir tie negausingi laimingieji, kurie perbėgo į kitą pusę, rausėsi žemėn ir nežinojo ką daryti tol, kol ir jų nepakirto šrapneliai.
Atvykus į pagalbą rusų artilerijai ir suardžius tiltą, priešas pasitraukė į kalnus ir iš ten pradėjo šaudyt į paupį, kad ir rusai nesikeltų per upę. Tada ne tik karininkai, bet ir kareiviai suprato, kad austrai naktį vėl mėgins keltis per upę, ir jei nesuskubs ateiti pagalba, tai reiks arba pasitraukti, arba visiems mirti.
Kol austrai ginė savo priešus tik nuo upės, rusai su dvigubu uolumu kasė naujus apkasus, tranšėjomis rausėsi arčiau tilto ir privežė sprogstamosios medžiagos.
Atvykęs generolas, apžiūrėdamas pozicijas, drąsino kareivius, pasižymėjusius apdalino Georgijaus kryžiais, paaukštinimais ir pažadėjo visiems, jei iki ryto sulaikysią priešą, poilsio ir dovanų.
Į pavakarį austrai liovėsi šaudę. Nustojo tarškėję ir rusų kulkosvaidžiai.
Kareiviai kas valė šautuvą, kas tvarkė tranšėją, stiprinosi sausainiais; kiti niūniavo savo tėviškės daineles, ir tik vienas dievas težinojo, kas darėsi jų širdyse.
Dar prieš naktį juodu debesiu apsiniaukė dangus; ėmė laščioti... Kalnuose girdėjosi, kaip austrai vežiojo prie upės tilto dalis, skirstė žmones... Ir niekur nė šūvio.
Tik štai sušniokštė padangėj iš austrų pozicijų raketa ir, ištiškusi viršuj upės, nušvietė tiltą. Krūptelėjo rusai, griebėsi ginklų: kiekvienas pamanė, kad tai priešininko ženklas visa mase keltis per upę, bet tąsyk visi pamatė, kaip ant tilto užbėgo praporščikas Skuba ir, kažką vikriai padaręs, vienu akies mirksniu išnyko piroksilino liepsnoje ir dūmuose. Sudrebėjo žemė; austrai papoškėjo iš daugelio pabūklų, sutarškė jų kulkosvaidžiai, bet buvo jau po laiko: kai nušvietė prožektoriais upę - tilto vietoje stirksojo iš vandens tik keli iškraipyti tilto stulpai ir kaip jūros bangos pliuškavo, putojo ir į krantus siautė upės vanduo...
Austrai jau nebemanė tiesti naujo tilto. O rusams naktį atvyko pagalbos, ir rytojaus dieną jie gavo įsakymą keltis per upę ir atakuoti priešą.
Prie išsprogdintojo tilto štabas paliepė įkasti geležinį stulpą ir pritvirtinti lentelę su užrašu: "Be gražių žodžių, be įsakymo, tylomis jis atidavė savo gyvybę už carą ir tėvynę. Kareiviai, atiduokite jam garbę!"
Praeidami pro šalį, korpusai ir divizijos skaito šitą įrašą, bet jie nežino, dėl kokios priežasties Skuba žuvo.
1915
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
