lt
II [2]
Tuo tarpu kambariuose kažkas lengvai perbėgo pirštais per pianino mygtukus, ir iš salono pasipylė sodan skambūs, įpratusios ir miklios rankos sukelti akordai.
- Marija Petrovna, - pakartojo Graužinis, praskambėjus pirmiesiems akordams, - atleisk man tamsta. Aš pats esu nelaimingas, gal dar šimtą kartų nelaimingesnis negu tamsta. Atleisk man ir neteisk manęs dėl jaunystės prasikaltimų. Štai dabar aš gyvenimo pavergtas, sulaužytas, senas, vienas, vienas ir nelaimingas. Kaip nevertas aš tada buvau tamstos meilės, taip dabar - pasigailėjimo. Tikėkit, Marija Petrovna, kad niekas daugiau manęs nebemylėjo, kaip ir aš nieko, ir kad ne tamsta, tai neverta buvo man ir gimti. O tamstą aš ir mirdamas atminsiu. Sudiev! - ir Graužinis buvo beeinąs.
- Neskubėk tamsta, - tarė Marija Petrovna, nekrutėdama iš vietos. - Tamsta man apsakei savo trumpą biografiją - nejaugi neįdomu išgirst ir manąją? Mano biografija dar trumpesnė: aš senmergė! - ir tai tarusi, nuėmė nuo akių ranką.
Nelaukęs tokio kartaus atsakymo, Graužinis sumišo ir vėl pristigo žodžių.
- Aš netikiu, kad tamsta vien dėl biuro būtum atvažiavęs. Tada nebūtum tamsta aplankęs nei manęs, nei savo draugo kapo. Sakyk, Graužini, - jau gyviau pradėjo Marija Petrovna, - ar jau nebevilioja tamstos tie kalnai, kuriuos kitados taip mėgdavai, kuriuose ieškodavai įspūdžių, gamtos stebuklų, - ar jau nebesikarstai sapnuose po jų viršūnes, bedugnes?..
- Ne, Marija Petrovna, dabar mano galva susirūpinus visai kuo kitu. Neberūpi man nei kalnai, nei gamta. Dabar aš sapnuoju kitus sapnus - klientus, pelningas bylas... Tarp ko kita, aš esu ne visai sveikas, šiandien ryt galiu visai nusilpt ir nugriūt - norėčiau nors senatvės paskutines dienas ramiai aprūpintas pabaigt.
Marija Petrovna atsikosėjo ir ištiesė ant suolo ranką, tarytum darydama išvadas iš Graužinio prisipažinimo. Valandėlę abu tylėjo.
- Šiandien, Marija Petrovna, vaikščiodamas po miestą, išgirdau sode muziką ir įėjau paklausyti. Orkestras griežė kažkokį valsą, dargi pavadinimo nesužinojau, tačiau ši melodija taip man įsmego širdin ir taip visą laiką virpino jausmus, jog atrodė, lyg kas verkte verkė apgailestaudamas mano taip menkai susidėjusį gyvenimą. Jos klausant prieš mane vėl atsivėrė senas, seniai pamirštas svajonių pasaulis, ir vėl panorau būt jaunas - svajot, mylėt. Parūpo pamėgint laimės, kovot, kopt aukštyn, slyst žemyn ir vėl kopt... Ir tamstą pamatyti!
- Palauk, Graužini! - pertraukė jį Marija, - juk tamsta buvai toks karštas patriotas lietuvis, gyvenai tokiomis prakilniomis svajonėmis, skelbei idėjas! Tikėjais pažadinsiąs iš ilgo miego savo tėvynę Lietuvą, norėjai ją išvaduot iš svetimųjų globos. Atmenu, su velioniu Viburiu net kažkokią lietuvišką gramatiką rašėte. Kurgi visa tat dingo? Per tuos dvidešimt metų aš nepraleidau neperskaičiusi nė vienos žinutės, nė vienos telegramos iš Kauno ir Vilniaus: vis tikėjaus, kad išgirsiu apie tamstą, apie tamstos prakilnius darbus. Galop maniau sužinosiu nors apie mirtį karšto laisvės kovotojo, rašytojo ar publicisto. Bet veltui. Niekur net tamstos vardo neišskaičiau...
- Tokia jau mano laimė, Marija Petrovna: viskas virto kitaip, ne pagal svajones. O antra - taip gyvenimas susidėjo.
- Na, o tie gi tamstos vargšai žmoneliai, kuriais seniau taip daug rūpinais, nejaugi ir juos užmiršai?
- Žmoneliai! Ne, Marija Petrovna, kam veidmainiauti, nuo savo sąžinės nepabėgsi: niekuomet netraukė jie manęs, o dabar ir dar labiau. Jei apie juos kadaise daug ir kalbėjau, tai vien tik tų laikų tokia mada apsikrėtęs. Mano supratimu, buvo reikėję imtis pirma Lietuvos inteligentijos, ne žmonelių. Nieko gera man savieji žmoneliai nedavė, dargi atvirkščiai - išdildė jie iš manęs visus prigimties suteiktus prakilnius pajautimus, padarė mane plokščią kaip lenta, bailų, aklą fanatiką ir dar pačioj jaunystėj, pačiame proto veiklume ir dvasios jausmingume išnaikino manyje visą žmogaus savimylą... Paskiau daug dvasios pajėgų padėjau, kol visa tai užkalėjau, o šaknys užsiliko ir iki šios dienos... Jei kas ir trauktų dabar mane Lietuvon, tai vien tie kalnai kalneliai, pievos, tamsūs šilai, mėlynuojančios girelės, upės, žodžiu, tik Lietuvos gamta, kuri sukrovė mano sieloje gražų krištolą, bet kurį aptemdė ir apnešė dumblu tautiečių būdas... Iš mokyklos ir maža teišnešiau; daugiau man davė gamta, knygos, pirmosios pažintys su gražiai išauklėtomis mergaitėmis, o ne pedagogai... Keista, Marija Petrovna, kada suaugęs, pasenęs žmogus skundžiasi savo auklėtojais... Bet taip yra... Gerai kažkas pasakė, jog niekas veltui nepraeina...
Ir vėl abu ilgai tylėjo. Mėnuo jau ir ant jo užmetė činaros šešėlį; prie vartelių įsidegė stiklo gurinėlis; nušvito galas ilgosios alėjos. Salone jau nebe gamas mėgino ir nebe ilgesio valsai skambėjo, tik tarytum kas įpykęs daužė abiem rankomis mygtukus, darydamas įspūdžio, it kažkas didelius skaldytus akmenis nuo kalno ridena.
- Taip, pone Adomai, - ilgai tylėjusi prabilo Marija Petrovna, - dabar abu mudu seni ir nelaimingi. O buvo kitokie laikai. Atvirai pasakyk man dabar, Graužini, dabar jau abiem vis tiek: dėl ko tamsta manęs tada nevedei, bet diplomatiškai pabėgai, kada aš tamstą pamilau visa savo širdimi? Dėl ko? Juk aš buvau ir turtinga, ir protinga, ir išauklėta, ką tamsta labai branginai, ne taip jau ir iš veido prasta?..
- Nekalbėk apie tai, Marija Petrovna, nereikia! - ir Graužinis, pusiau nuo jos nusigręžęs, viena ranka atsirėmė į suolą ir nulenkė galvą. - Man širdį skauda, aš negaliu to prisiminti. Aš pats tada kaip meška sulaužiau savo laimę, sulaužiau, nes nebuvau jos vertas. Aš ne meilės tada troškau, ne tamstos, ne žmonos draugės ieškojau, bet norėjau vien tuščios garbės, norėjau įsiskverbt į tamstų namus, norėjau susiartinti su miesto didikais ir turtuoliais. Ir vis tai dariau dėl savo tuščios garbės. Kai visa tai pasiekiau ir atsigrįžau atgal, pamačiau, jog ne tuo keliu nuėjau, jog daug ką svarbesnio ir brangesnio palikau užpakaly aplenkęs. O ateitis man atrodė tokia plati ir tokia šviesi, jog tikėjaus surasiąs tiesųjį kelią ir pasidarbuoti. Niekuomet aš nepamiršiu, Marija Petrovna, to vakaro, kada turėjau su tamsta paskutinį pasikalbėjimą. Kaip šiandien atmenu didelį, gražiai išpuoštą saloną, parkete paklotus brangius patiesalus, tigrų kailius. Atmenu ant sienų brangiuose rėmuose įstatytus tamstos giminės portretus, aukštas palmes, žydinčias gėles, brangios veislės šunį, išsitiesusį ant gražaus kilimo, brangų pianiną ir ant jo pasirėmusią apsiašarojusią tamstą... Atmeni, apsižvalgiau aš tada aplinkui ir nustebau: viskas buvo, ko aš taip troškau ir ko ilgą laiką siekiau - ir pinigai, ir turtas, ir garbė, ir puiki karjera, ir graži turtinga sužadėtinė; tik sumeluok vieną žodį, pasakyk "myliu", ir viskas būtų buvę mano. Bet mane tada prakaitas išmušė, širdis krauju apsipylė, kai pamačiau savo idealo tuščią aukso dugną. Ir aš pabėgau. Pabėgau, Marija Petrovna, kad iš naujo pradėčiau gyventi, kad vėl siekčiau tų nepasiekiamų laimingos jaunystės idealų, bet pabėgęs įklimpau purvynan, kuriame ir išsikepurnėjau iki šios dienos...
Ir vėl abu ilgai tylėjo. Mėnuo jau iš tyrlaukių persikraustė kalnų pusėn ir švietė įstrižai alėjos. Žiūrint į vartelius regėjos, jogei ten, patvory, kas sidabro karoliukus pabėrė arba tyčia primėtė prikaišiojo krištolo tevučių. O tie baltųjų akacijų ir činarų liemenys, kuriuos lytėjo mėnulio spinduliai, atrodė it būtų baltomis kalkėmis nutepti.
- Apskritai, Marija Petrovna, - tęsė toliau Graužinis, kai salone kažkas it padūkęs ėmė kaip kūju per mygtukus daužyti, - išgyvenau aš pasauly per penkias dešimtis metų ir nežinau, kam aš gyvenau, ko ieškojau ir kuri šiame pasauly mano misija. Jaunystės dienomis degiau visokiomis idėjomis, kai buvau vienas - traukė draugijon, troškau meilės. Draugijoj nuobodavau, o pasiekęs meilę, tik trumpą laiką, bet ir tai ne visai buvau. laimingas: veikiai ėmiau aimanuot, analizuot, pradėjo mane stumt toliau nuo draugijos, nuo žmonių atskiran kambarėlin, prie knygomis ir popieriais užversto staliuko, prie nepabaigtos lietuvių gramatikos; galop ir pats nepamačiau, kaip, meilės nustojęs, vėl ėmiau kankintis ir gailėtis, ir vėl mano siela ėmė nerimti ir instinktyviškai kažko ieškot. Ir tada tik, Marija Petrovna, pamačiau, kad ne tuomet buvau laimingas, kai mylėjau ir buvau mylimas, bet tada, kai meilės siekiau. Paragavęs meilės, kurį laiką buvau nurimęs dėl prigimties - josios tobulybių, maniau, kad tik joje žmogus visai tegali atsiekti savo uždavinį. Paskiau vėl nei iš šio, nei iš to pasileidau į platų, kultūra užnuodytą pasaulį - visuomenę, ieškojau vien tuštybių, norėjau per kitų sprandus pasiekti kitokios laimės sostą; o jį pasiekęs pamačiau, kad ir čia ne tai, kad ir čia yra niekniekių niekniekis, - ir tada jau, kaip sraigė įsitraukęs savo kevalan, išgyvenau dvidešimt metų. Paskutiniu laiku buvau vien tos nuomonės, kad visa žmogaus laimė tegali būti tiktai ramybėj, bet šiandien, išgirdęs sode muziką ir aplankęs Viburio kapą, vėl palikau be nuomonės ir vėl nebežinau, ko stvertis... Dargi jokia nelaimė mane per tą laiką nebuvo aplankiusi, kuri dažnai priverčia žmogų susimąstyti, pataisyti savo gyvenimą, sugrįžt į tikresnį kelią. Baisu man dabar, Marija Petrovna, kai pagalvoju, kad...
- Per anksti mudu gimę, pone Adomai, mums reikėjo ateiti į šį pasaulį kokiais dviem trimis šimtais metų paskiau... tada tai mes gal visai būtume atlikę savo misiją ir mirę laimingi. Dabar ne mes čia šeimininkaujam, ne mes patys save valdome, tik mus laimė blaško taip kaip jūra skiedrą. Mes nesame leisti tai kovai, kuri dabar verda visame pasauly, o tik tai gyvenimo ramybei, kuri ateis žemėn tik po kokio keleto šimtų metų. Ir juo arčiau bus žmonija prie siekiamojo tikslo, juo mažiau rasis į mus panašių nepavykėlių. Ir man, pone Adomai, regis, kad visos žmonijos laimė bus ramybėj. Juk visi šie karai, judėjimai, sukilimai, galop visi mokslo vyrų ir genijų išradiniai ar ne to siekia, kad toliau taip nebevargtų, taip nebesikankintų žmogus. Išeik, pone Adomai, kada nors saulei leidžiantis į didelį kalną, pamiršk visus kasdieninius rūpesčius ir nuo jo pažvelk į dūmuose rūkstančius miestus, į plačius sodžius ir žmonių gyvenimukais nustatytus laukus - ar ne viskas tau sakys apie tą ramybę, kuri įsiviešpataus rasit dar tik tolimoj ateity, kada žmogus savo išradiniais atsipalaiduos nuo sunkaus fizinio darbo, nukariaus gamtą, o pats paliks tikras jos karalius. Galop pasakys tau tai kiekvienas paukštelis, kiekvienas dangum plaukiąs debesėlis. Ar ne ramybės instinktu babiloniečiai statė savo bokštą, o Egipto faraonai piramides, ar ne tam tikslui krauna rifus okeanuose koralai? Kaip menkų menkiausias koralas, glausdamas savo kūnelį prie milijonų į jį panašių, nežino, kad ilgainiui ant jų milijardų milijardo sušlamės viršūnėmis žmogui naudingos palmės, taip ir mūsų pats prasčiausias nors instinktyviškai, bet vis dėlto prisideda prie statymo žmonijai laimės sosto...
- Tai kas gi daryti, Marija Petrovna, ko gi galų gale stvertis? Argi palikti tuo mikroskopišku koralu, kuris, pats nenutuokdamas, deda savo kūnelį pagrindan palmėms augti?
- Kas daryti? Užeik, sakau, pone Adomai, saulei leidžiantis ant aukšto kalno ir paklausyk gamtos, ji pati pasakys tau, kas daryti. O jei tu jau tiek atbukęs ir prisivaręs, jog nebesuprasi jos kalbos, tai štai mano patarimas: gulk pagrindan "palmėms" augti; gulk, bet taip išsitiesk, taip prisitaikink, kad vienas užimtum dviejų trijų vietą, kad ant tavęs dar milijonai guls, bet be dviejų trijų žmonių. Tada tai ir tu nebūsi be naudos žemėj gyvenęs.
Graužinis vis dar nesisėdo, o įsitvėręs viena ranka į suolą ir nulenkęs galvą tebegalvojo. Salone nutilo ir pianino akordai, ir tokia tyla užviešpatavo aplinkui, jog regėjos, ir pati gamta susimąstė dėl šio klausimo. Mieste irgi buvo tylu, tik ūžė ir akmenimis trankėsi it anapus kalnų audra niekuomet nežinąs poilsio uolų suspaustas Terekas.
- Marija Petrovna, - tyliai prabilo ilgai tylėjęs Graužinis, eidamas į ją artyn, - Marija Petrovna, - dar maldingiau pakartojo jis ir pridėjo prie krūtinės ranką, - aš noriu... aš norėjau paklausti tamstą vieno dalyko... Aš noriu tamstą paklausti, kad, kad... ar... negalima būtų grąžinti...
- Nereikia, nereikia, - visa net kratydamasi per ašaras suriko jam Marija Petrovna ir, pasitraukdama į suolo galą, pridėjo: - aš žinau, ką tamsta nori pasakyti.
Graužinis pridengė ranka akis ir, nuleidęs galvą, susmuko ant suolo.
Susimąstęs Graužinis ir nepamatė, kaip prie jų priėjo mergaitė ar moteriškė ir už keleto žingsnių nuo suolo sustojo.
- Ona, Graužinis sugrįžo! - visa sujudusi, tampydama rankose nosinę, ištarė Marija Petrovna ir, visu liemeniu užgulusi ant suolo atlošos, balsu pravirko.
Nepažįstamoji, pavadinta Ona, pripuolė prie Marijos Petrovnos, apsikabino ją abiem rankomis ir, atgrįžusi galvą į Graužinį, rūsčiai tarė:
- Išeik, ko tamsta čionai atėjai! Tamsta nori paskutinę iš jos ramybę išplėšti!
Tai tarusi, glamonėdama nusivedė Mariją Petrovną į namus. Sverdėdamas išėjo Graužinis pro vartelius iš sodo ir, sekdamas savo šešėlį, numoklino gatve. Susisuko galva, susipainiojo mintys, ir visai nebenorėjo tarnauti kojos. Ėjo kaip girtas: sverdėdamas, knapsėdamas, nardydamas į medžių šešėlius. Be paliovos krito jam iš rankų lazdelė, linko keliai ir slūgte slūgo po kojų žemė. Ėjo ir nervingai dairėsi, bene pamatys kur snaudžiantį vežėją, bene užeis kur patamsėj suolą. Visos gatvės ir šaligatviai buvo kaip nušluoti. Kartais, kada Graužinio šešėlis įsibesdavo tvoron arba pradėdavo lipt ant sienos, jis stabtelėdavo, pakeldavo galvą ir sukdavo šalin. Nei mėnesienos prieblanda, nei kalnų reginys nebedarė jau jam įspūdžio ir nebeviliojo akių... "O jeigu jau taip prisivarei ir nusilpai, tai gulk pagrindan "palmėms" augti, bet taip išsitiesk, taip prisitaikink..." - staiga prašnabždėjo Graužinis ir, perbraukęs ranka per sukaitusią galvą, sustojo vietoj. Aplinkui buvo tylu, visas miestas jau miegojo.
- ...Išsitiesk, prisitaikink, - kaip ką burdamas šnabždėjo Graužinis. - Kaip beišsitiesiu, kaip besitaikinsiu, vis tiek nebeužimsiu jau vietos tų, kuriuos pats iš to pagrindo išbloškiau...
Ir vėl ėjo Graužinis, kol atsidūrė ant šniokščiančio Tereko kranto.
Mėnuo jau nuslinko už Čečėnų kalnų; iš Tarso tarpukalnės ištryško baltas ūkas. Miestas kad ir tebeskendo mėnulio miglose, tačiau kalnuose, ypač jų viršūnėse, jau pradėjo brėkšti. O tas įtartinas neramus debesėlis, kuris iš vakaro buvo norėjęs apsinakvoti Stalo kalne, dabar užšliaužė ant Kuru ledynų ir it pavargęs taip prie uolų prilipo, jog reikėjo labai įtempti akis, kad jį atskirtum nuo kalnų sniego.
Veikiai, kaip paprastai esti pietų šalyse, ėmė švist ir raust rytai. Graužinis vis dar tebestovėjo ant Tereko kranto ir, alkūne atsirėmęs į činarą, bukai žiūrėjo į putotas bangas. Bėgo dūko apačioj vanduo, virė putojo jo bangos. Ūmai pasirodė Graužiniui, kad vanduo ir bangos - visa stovį vietoje, o jis greit greit, pasistojęs ant žemės sklypelio kaip ant laivo, bėgąs atgal, atgal, į kalnus, į pasakų ir svajonių šalis. Bėgąs ten, kur niekieno nesutepti padangėn kalnai kyla, kur su sniegu žaidžia pirmieji saulės spinduliai, bėga ten, kur niekuomet nuo laiko ir audrų nevysta sniego skaistybė, nesensta gamtos gražybė - kur viskas nuo amžių sena ir kartu nauja.
Pasirodžius pirmajam vežėjui, Graužinis įlipo į ratus ir skubotai, kol dar nepatekėjo saulė, nuvažiavo į tą viešbutėlį, kur kitados, pirmąkart atvykęs į šį miestą, nakvojo su draugu Viburiu.
Rūpino Graužinis vežėją, neramiai dairės į rytus ir skubėjo, kad nepavėluotų pažiūrėt iš to paties kambarėlio į kalnus, į pirmutinius saulės spindulius ir kad vėl nors valandėlei pajustų ir pergyventų tai, ko jis per visą gyvenimą negalėjo pamiršti... Ir regėjos jam, kad jei tik pamatys tą patį reginį, tuos pačius kalnus, tuojau nubus jame pirmutinė jaunatvės jėga, pakils iš sielos gelmių visos seniai pamirštos ir purvynan sumintos svajonės, idėjos, ir vėl jis paliks toks pat dvasios ir sąžinės jaunas bei tvirtas, kaip tada buvęs.
- Kad tik bent nepavėluočiau, kad tik bent būtų neužimtas tas kambarėlis, - kaip beprotis šnabždėjo Graužinis, neramiai žvalgydamasis aplinkui. - O jei jis užimtas, jei jame gyvena, tai duosiu jo savininkui nors šimtą rublių, kad tiktai jį man užleistų nors tai valandai.
Kambarėlis buvo laisvas, bet taip perdirbtas ir ištaisytas, jog Graužinis ir įsivaizduoti nebegalėjo, kur kada stovėjo stalas, kuriame pasieny buvo paklotas kilimas. Visa buvo perdirbta, atnaujinta ir pagražinta. Dargi langai padidinti.
Viešbutėlio savininkas, senas, didžiai apsukrus osetinas, labai nustebo, kai Graužinis, išmetęs jam auksinį ir nieko nepareikalavęs, užsidarė duris ir užsirakino. Stengdamasis nežiūrėti pro langus, kurie buvo užtiesti ne visai švariais uždangalais, Graužinis nenusirengęs prigulė ant lovos ir po valandėlės, pribėgęs prie lango, pastūmėjo į šalį uždangalą: priešais stovėjo aukšta raudonų plytų siena ir savimi slėpė ne tik visą gražiąją miesto dalį su Tereku viduryje, bet ir aukštuosius amžinai snieguotus kalnus, o ten, kur dešinėj viliojo į pasakų ir svajonių šalis kuprotas Azarai Kochas su daugybe bevardžių viršūnių - rūko keliolikos dirbtuvių aukšti kaminai, o juodi it purvini dūmai apsupo visus kalnus...
Susikosėjo Graužinis, parimo ant stalo; ir už durų stovėjęs osetinas niekaip negalėjo suprast, ar jis taip verkė, ar taip juokėsi...
Sugrįžęs savo viešbutin, tuojau paskambino tarnui ir dargi nenusivilkęs liepė dėlioti daiktus ir skubėti stotin.
Kolei tarnas raišiojo daiktus, lazda pasirėmęs Graužinis sėdėjo prie lango ir nuleidęs galvą šnabždėjo:
"Šios žemės niekniekių niekniekiai, niekniekių niekniekiai: ir pinigai, ir garbė, ir pasisekimas - viskas niekniekiai. O yra gyvenime kažkas tokio dar nesukoncentruoto, nepaprasto, švento, be galo svarbaus ir gražaus, ko nepasiekė nei jis, nei milijonai į jį panašių; yra kažkokia per amžius prakilni, kaip radijo spinduliai žmonių sielose ištirpusi Tiesa, kurios ieškodami suko galvą graikų filosofai, klaidžiojo po tyrlaukius iš Egipto išėję žydai, statė piramides faraonai, ko iki senų dienų negalėjo suvokti nei jis, nei Marija Petrovna ir ko siekdama vargsta kankinas žmonija.
- Juk ar ne Ji gi skiria žmogų nuo kitų pasaulio būtybių? Juk ar ne Ji šviečia vaikelio akyse, tūno mėlyno dangaus erdvėse, šiąnakt skambėjo Marijos Petrovnos intonacijoj, jos balso tembre? - galvojo Graužinis, trenkdamas draug su viešbučio tarnu miesto gatvėmis.
Stotin įėjo Graužinis jau ne kaip bankininkas, kuriam žymiai pakilo akcijos, veikiau - kaip vienuolis, šio gyvenimo niekniekių nusikratęs. Čia vėl, kolei tarnas pirkinėjo bilietą ir atidavinėjo į bagažą daiktus, Graužinis sėdėjo nuošaliai ir nuleidęs galvą žiūrėjo žemėn.
Kai tarnas įteikė Graužiniui bilietą ir vedė per pirmąją klasę parodyti traukiny vietą, staiga kažkas nuo bufeto šūktelėjo:
- Pone Adomai, kuriais keliais? - ir drūtas linksmas juodbruvys nustvėrė Graužinį už rankos.
- Šios žemės niekniekių niekniekiai... niekniekių niekniekiai... - galvojo Graužinis, kalbėdamas su pažįstamu pirkliu.
- Pone Graužini, - pribėgo ir kitas, - ar seniai? Kuriais keliais? Gal drauge rytoj grįšime?.. Bet kas tamstai? Toks nusiminęs!
- Iš tikrųjų, kas tamstai? Tamstos negalima pažinti! Tamsta sergi?.. Prašome prie stalo, - susirūpino ir kitas, ir abu brunetai, turtingi Užkaukazės pirkliai, nutempė Graužinį į bufetą ir pasodino už didelio, brangiais gėrimais ir užkandžiais nustatyto stalo.
- Ačiū, ačiū, - dėkojo jiems Graužinis, stengdamasis greičiau jais nusikratyti ir nueiti nuo stalo.
- Tai nors užkąsk ką, iki traukinio dar dvidešimt minučių.
- Girdėjai tamsta, tik ką sutartį pasirašėme: dabar visa Šiaurės Kaukazo gyvulių prekyba mūsų rankose.
- Nė vieno raguočio galva nepereis per svetimas rankas...
- Tik notarui keturis tūkstančius sumokėjome.
- Kokia prekyba? - į nieką nežiūrėdamas paklausė Graužinis.
- Ar tamsta dienraščio šiandien neskaitei: juk mes supirkom visos Osetijos avių kaimenes. Jau ir penkiolika tūkstančių rankpinigių davėme.
- Ot, pone Graužini, prisidėk į mūsų bendrovę ir tamsta. Tai pasidarbuotume: savas juriskonsultas... prekyba...
- Iš tikrųjų prisidėk. Galėsim užmegzti ryšius ir su Užkaukaze.
- Savas biuras ir prekyba? - it pakirdęs paklausė Graužinis ir tuojau vėl nuleido galvą.
- Tai žinoma! Viskas savo! Ilgainiui galima ir akcijas...
- Bet kaipgi, kaipgi? - prašnibždėjo sau Graužinis, - juk niekniekių niekniekiai...
- Kokie čia niekniekiai: jau ir su geležinkeliu eina derybos - ryt poryt antrą sutartį rašysim...
- Taip taip. Gerai. Savas biuras... Akcijos... Pagrindan taip prisitaikinti...
- Kokio geresnio pagrindo bereikia: 80 tūkstančių rublių geležinio kapitalo jau sudėta!
- Aš ne apie tai, - sujudo Graužinis ir atsistojo.
- Pinigus galima paskiau - banku arba vekseliais.
- Galima per mėnesį, per du - šiandien tik pasirašyk...
- Ne dabar ir ne šiandien...
Suskambėjo antras skambutis, ir Graužinis, skubiai atsisveikinęs, nuėjo nuo stalo.
- Hm! Akcijos... Ir kaip tai jam ir į galvą neatėjo?! Kvailiai jūs, kvailiai: visos Osetijos kaimenes! Čia ne penkiolika, čia šimtais tūkstančių kvepia! Čia ne niekniekiai, o gyvi pinigai. Čia galima iš neturtingų kunigaikščių išnuomoti visos Gruzijos karo pakelės ganyklas, ir tada nė viena raguočio galva nepereitų per mūsų kontorą neapmokėta...
- Pirma reikia pasmaugti silpnesnius konkurentus... Čia šimtais tūkstančių kvepia... Galima papirkti redaktorių ir paleisti gandą apie gyvulių maro atsiradimą Užkaukazėje, o kolei viskas paaiškės, galima per vieną mėnesį uždirbti bent šimtą tūkstančių...
- Pone, tuoj bus trečias skambutis, - nerimo viešbučio tarnas.
- Šiandien galima pasirašyt, įteikti vekselius, o po dviejų trijų savaičių galima jau pradėt ir darbuotis...
- Pone viršininke! - riktelėjo Graužinis, pamatęs platformoje raudona kepuraite stoties valdininką. - Pone viršininke! - pakartojo pribėgęs Graužinis, - pridėkite man biliete antspaudą: aš noriu dar dvi dienas pasilikti.
- Prašau kason, - mandagiai atsakė valdininkas ir, padaręs ranka gražų mostą, įsivedė Graužinį vidun.
[1913]
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
