lt
[2]
* * *
Vakare pradėjo rinktis svečiai. Pirmutiniai atėjo kaip visada tardytojas Liakovas su pačia, mudviejų didžiausi bičiuliai ir draugai, kaip tatai man stengdavos įkalbėti pati.
Abi moterys tuojau išrūko į virtuvę, o mudu pasilikome mano kabinete. Su Liakovu mudu vienas kitam sakėmės "tu", Jis mane vadino "Anatol" ir, kad išeitų draugiškiau, stengdavos tatai dažniau pabrėžti. Aš jį irgi vadindavau "Vania".
Kabinete kanapoje susėdę, rūkėme brangius cigarus, jis man pasakojo paskutines naujienas, apie surastus kažkokių paslaptingų politinių organizacijų siūlus, apie susektus apskrity vagis, žmogžudžius ir taip toliau... Paskiau kalbėjome apie savo pačias.
Antrieji atvažiavo dvarininkas Kotelnikovas su visa šeima ir su uošve - irgi mudviejų dideli bičiuliai.
Uošvė mudu su pačia išbučiavo, išgyrė, paglostė ir galop peržegnojo.
Po Kotelnikovų atidūlino su pačia ir su išduktere vietinis vaistininkas Brazauskas, ištautęs lietuvis; paskiau ėmė rinktis miestiečių, tolimesnių dvarininkų, įvairių departamentų valdininkų ir mano tarnybos draugų.
Valdininkų pati paprašė tik tuos, kurie buvo man lygūs ar už mane aukštesni, arba tuos, kurie dabar kad ir nežymūs, bet ilgainiui galį iškilti.
Smulkiųjų valdininkėlių ar šiaip pasiturinčių miestiečių ir dvarininkėlių pati vengdavo ir su jais nesibičiuliuodavo.
Visi svečiai mudu su pačia sveikino beveik tais pačiais žodžiais, vienu, seniai jau nudėvėtu įpratimu.
Vyrai bučiavo mano pačiai abi rankas ir, tai darydami, tirpo, lankstės ir, ilgai nepaleisdami jos rankų iš savo, žiūrėjo jai į akis, kalbėjo komplimentus ir elgėsi taip, lyg bučiuoti jos rankas iš tikrųjų jiems būtų didelė laimė.
O moterys bučiuodamosi tarytum sulipdavo lūpomis.
Galop atvažiavo ir Liubomirovas su vyriausiuoju revizorium Podsipaninu, ir lyg tyčia prieangy susitiko du amžini priešininkai: daktaras Veincvaigas ir daktaras Smirnovas. Nuo to karto, kai Veincvaigas po vieno konsiliumo su Smirnovu įsiskverbė į pirklio milijonieriaus Cvetkovo namus ir paliko jo namų gydytoju, įžeistas Smirnovas nebeapkentė savo kolegos ir kartą net klube viešai prie visų pavadino jį sukčium.
Liubomirovui su revizorium atvykus, vyrai truputį susivaržė: visi jie kažin ko lyg nusiminė, nusigando, nuleido rankas ir it pagalius prariję linksėjo savo viršininkui, kai šis sveikindamasis kaišiojo jiems pirštų galus.
Tik vienos moterys pasiliko tokios pat ramios, linksmos ir giedros.
Paėmęs mano pačią už rankos, revizorius apėjo su ja visus kambarius, žvilgterėjo ir į virtuvę, miegamajame kambary pasakė jai gražų komplimentą ir pagyrė jos skonį.
Už stalo sėdėjo jis pirmojoje vietoje ir vis kalbėjos su mano pačia, kuri, neturėdama laiko ir besirūpindama svečių vaišinimu, bėgiojo nuo vieno stalo galo prie antrojo, visiems šaipėsi, su visais juokavo, stengdavos atspėti visų mintis, visų norus ir visus patenkinti.
Valgant vakarienę, svečiai be paliovos šaukė "kartu", ir mudu su pačia, kad būtų saldu, turėjom vis bučiuotis.
Po vakarienės pati, suvedusi mane su Liubomirovu ir Podsipaninu, liepė išgerti bruderšaftą, paspausti vienas kitam rankas ir būti draugais.
Visa tai aš atlikau nesipriešindamas ir kaip iš tikros širdies spaudžiau jiems rankas.
Išėję į salę, moterys gėrė brangų vyną, o vyrai kavą su benediktinu, tuo tarpu Brazauskų išdukterė Agutė, pasiimta iš tolimų neturtingų giminių ir jau įnuodyta miesčionišku oru, skambino pianinu, deklamavo, dainavo.
Jai pabaigus, svečiai ilgai plodavo delnais, balsu ją girdavo, o moteriškos ir mano pati, prie jos pripuldamos, bučiuodavo.
Žinodamas visų susirinkusiųjų tuštumą, aš iš anksto išmaukiau keletą burnelių konjako, ir nebebuvo jau šlykštu, kai Kotelnikovas sakė ilgą prakalbą, kurioje negalėjai susekti nei minties, nei tikslo. Nesipiktinau, ir kai revizorius, šokęs su mano pačia mozūrą, paskui bučiuodamas jos kurpaitę, taip susilenkė visa savo drūta sudėtim, jog rodės, tarytum čia pat ištrykšiąs iš jo paraudusio sprando kraujas arba nudžiausianti jį apopleksija.
Po šokių sukaitusį revizorių keli valdininkai, suėmę už pažastų, išvedė į mano kabinetą pasilsėti, o visai nusigėrusį ir kaip lepšę išlepusį Liakovą Kotelnikovo arkliais parveždino namo. Jo pačią, svečiams išsiskirsčius, visada lydėdavau aš.
Pasilsėjęs mūsų revizorius atsikėlė nuo kanapos ir, su nieku iš svečių neatsisveikinęs, išvažiavo drauge su Liubomirovu.
Ėmė skirstytis ir kiti.
- Na, kam šokti, kam dainuoti, o mums, seniams, metas jau ir pasilsėti, -kaip ir visuomet, tarė atsistojęs Kotelnikovas ir, paglostęs savo plačią kaip ližė barzdą, priėjo prie mano pačios atsisveikinti.
Pati ėmė jį prašyti dar bent valandėlei pasilikti, man riktelėjo paslėpti jo kaškietą, bet kadangi užsispyrė važiuoti ir pati su uošve, tad manoji, jas išbučiavusi, išleido.
- Skara apsigaubkite, Irina Petrovna, skara, kad nesušaltumėt, - nenutildama vis kalbėjo mano pati, kai Kotelnikovai sėdos į vežimą. - O jūs, Ivanai Ivanovičiau, sėskitės į priekį - bus pavėjui... Kojas čion... taip... Per brastą arklius suturėk - girdi, Mitrofanai!.. Vaikučius nuo manęs išbučiuokite, vaikučius, - dar riktelėjo pati, jau išvažiuojant iš kiemo.
Kaip bematant išsiskirstė visi svečiai, ir po kokio pusvalandžio aš jau lydėjau namo tardytojo pačią.
Atmenu, naktis buvo šviesi, šilta; niaukėsi dangus, ir kur ne kur, debesims prasiskyrus, mirkčiojo grupėmis žvaigždės. Jau švito, tačiau pro debesis, kurie užgulė rytus, aušros nebuvo matyti. Kvepėjo sprogstančiais berželiais, ievomis ir pavasariu. Mieste buvo tylu, tik Slabadoj tebeūžė pirklio Cvetkovo lentpjūvė, retkarčiais išspjaudama pro kaminą liepsną, nuo kurios nurausdavo dangus ir sublizgėdavo cerkvių kryžiai.
Kalba mudviem ilgai visai nesirišo. Nors seniai aš pastebėjau, kad ji nori mane sužavėti savo dekoltė, dailiomis kojomis, dailiais, iš Maskvos išrašytais drabužiais, tačiau aš apsimesdavau nieko nematąs ar nesuprantąs. Dabar gi ypač man buvo bjaurus jos koketavimas.
Nuo išgerto konjako, nemiegojimo ir ilgo nerimo man skaudėjo galvą ir ėdė kartėlis.
O tardytojienės aš visuomet nekenčiau ir dabar norėjau, kad tik veikiau ja atsikratyčiau.
Ant tilto mudviem atidavė pagarbą du miestsargiai, kurie, žinodami, jog tarp mano svečių yra ir jų viršininkas, nemigo visą naktį.
Užėjus ant tilto, Liakova sumažino žingsnius ir, pasirėmusi ant geležinių turėklų, ėmė žiūrėti į vandenį. Aš stovėjau prie jos ir žiovaudamas laukiau, kas gi bus toliau.
- Ė! - nervingai sušuko ji. - jei visą gyvenimą kankintis ir vargti, mylėti ir nebūti mylimai, tai geriau striktelėti nuo tilto į upę ir vienu žygiu viską baigti.
Aš dėjausi nenugirdęs ir paaiškinau jai, kad toks tiltas nors ir linguojąs, tačiau nesulūžtų ir šimtui prikrautų vežimų ant jo užvažiavus.
Kada mudu priėjom jų sodo vartelius, tardytojienė vėl melancholiškai prabilo:
- Mano vyras dabar miega kaip negyvas, nors ties ausim jam dabar trinksėk, neprikelsi... - Koks gražus rytas, koksai lengvas oras, kaip kvepia medžiai... eikim, Anatol, į sodą trupučiuką pasėdėti!
Aš atsiprašiau ir paaiškinęs, kad pati prašė neužtrukti atsisveikinau.
Eidamas kita gatve, girdėjau, kaip įtūžusi tardytojienė barė kiemsargį, kuris, jai suskambinus, ne iškart atidarė vartelius.
Ant tilto vėl tiedu sargai atidavė man pagarbą.
Rytuose, tarp debesų, pasirodė raudonas aušros brūkšnys, Gerokai prašvito. Ėmė blaivytis dangus. Aš atsirėmiau į turėklus ir įsižiūrėjau į upę. Vandens paviršium pliuškė šokinėjo mažutės žuvelės, drebėjo mirkčiojo gilumoje paskutinės žvaigždelės ir snaudė panėrę cerkvės bokštai.
Ilgai aš stovėjau ant tilto ir žiūrėjau į vandenį. Sukosi man galva, raibo akys, ėdė kartėlis, apie nieką nebuvo noro galvoti. Eiti namo gulti taip pat nenorėjau, nes ten laukė įgrisusi pati.
Staiga bestovėdamas pajutau tokį pyktį ir neapykantą sau, pačiai, visiems tąnakt buvusiems pas mane svečiams, jog norėjau jiems kaip nors atkeršyti, įžeisti jų kvailą savimeilę, parodyti visą jų niekšiškumą ir išversti aikštėn jų slaptąjį gyvenimą. Norėjau eiti tuojau į telegrafą ir paleisti ministrui skundą, kad revizorius Podsipaninas varąs upe antros rūšies medžius trečiąja, kad kiekvieną rudenį paskirtus kirsti miškus įkainojanti ta pati komisija. Norėjau pranešti, kad Liubomirovas, pristatydamas zemstvai plytas, apvagiąs ją kiekvienais metais ligi penkiolikos tūkstančių rublių. Kotelnikovą apskųsti dėl to, kad jis, susinešęs su akcizo kontrolierium, imąs patentą virti alui antruoju virimu, o verdąs pirmuoju. Taip pat norėjau apskųsti visą administraciją dėl paskutinių rinkimų į miesto dūmą.
Kartais žmogus, kuris jaučias esąs nelaimingas ir nepatenkintas tarp laimingųjų, nori ir kitus apkrėsti savo nepasitenkinimu ir tuo būdu palengvinti savo gyvenimą. Taip buvo tąkart ir man. Nežinau, kuo būtų pasibaigęs tas mano pykčio ir keršto impulsas, jei tilto gale nebūtų pasirodžiusi kažin kokia žmogysta. Aš atsitraukiau nuo turėklų ir įsižiūrėjau. Kada ji priėjo arčiau, pažinau skara apsigaubusią moteriškę. Nors jos veido ir nebuvo matyt, tačiau iš liemens ji atrodė labai dailiai.
- Kas tai tokia būtų? - galvojau aš, sekdamas ją akimis. - Taip vėlai ir viena. Gal kieno pabėgusi pati ar gal taip kokia naktinė fėja, ar gilių įspūdžių ieškotoja?..
- Ė, - tariau sau, - kas jaunas būdamas nenusidėjo dievui ir žmonėms, tas ir jaunystės nematė! Kas ji tokia būtų, prieisiu, ir gana. Jau seniai nesikalbėjau su žmogum, kuris su manim nepolitikuotų, nepataikautų, neveidmainiautų. Galop aš baisiai norėjau keršyti, keršyti sau, pačiai ir tai nežinomai moteriškei.
Norėjau keršyti ir būti dar nelaimingesnis, dar labiau kankintis, kankintis taip, kad visi žinotų ir matytų, koks aš nelaimingas ir kiek jau žuvęs žmogus. Jei žūti, tai bent žūti. Jei nerti į purvą, tai bent iš karto visam.
- Iš kur, gražuole, taip vėlai, bene seksis palydėti? - ištariau aš, pasivijęs moteriškę, ir pridėjau prie kaškieto pirštų galus, kaip paprastai darydavo visi miesto valdininkai.
Tačiau dar nepabaigiau aš paskutinio žodžio, kaip gražuolė, užuot atsakiusi, ištraukė iš po skaros ranką ir drožė man per veidą vieną kartą, kitą.
Kai aš susigėdęs ir perpykęs norėjau sugriebti ją už rankų ir sulaikyti, staiga skara nusmuko nuo galvos, ir aš pamačiau savo pačią.
Abudu sargai, pamatę mane mušant, tekini pasileido bėgti manęs gelbėti, bet pribėgę ir pažinę mano pačią, sumišo, susigėdo ir, atidavę pagarbą, sugrįžo atgal.
Pati, nepasakiusi man nė žodžio, apsipylė ašaromis ir parimo ant geležinių tilto turėklų.
Tik dabar supratau, kaip ji mane mylėjo ir kaip aš ją savo pasielgimu įžeidžiau.
Keista žmogaus siela: juo didesnė nelaimė, juo staigiau ji mus užklumpa, juo rimčiau ir be jokių tam tikrų išreiškimų mes ją priimam.
Valandėlę tylomis aš čia pat pastovėjau, pažiūrėjau, kaip nuo verksmo trūkčiojo jos pečiai, ir apsisukęs grįžau atgal į miestą.
Tilto gale abu miestsargiai, padarę rimčiausius veidus, it būtų nieko nematę, ketvirtą kartą atidavė man pagarbą. Aš į juos dargi nepažiūrėjau.
Mieste dar tebemiegojo.
Brazausko vaistinėje degė mėlynas žibintuvėlis, prie skobnelio stovėjo skara apsigaubusi Liakovo tarnaitė, o vienmarškinis Brazauskas pilstė kažin kokius lašus. Tylu buvo tardytojo namuose ir sode.
Lauke jau čiulbėjo vieversiai, šile gegutė kukavo. Kaip prieš teismo dieną rėkė pušynėlyje, skraidžiodami apie savo gūžtas juodvarniai.
Aš vis ėjau.
Netrukus pušelių viršūnėse sublizgėjo pirmutiniai saulės spinduliai, protekėse nuo medžių gulė ilgi šešėliai, kurie greit traukės į krūvą, šliaužė žeme, mainėsi ir nežinia kur nyko, tarytum nakties liekanos slėpėsi nuo saulės šviesos.
Ant žalių jaunučių rasakilių sublizgėjo didelėmis ašaromis gaili rasa, iš griovių iš skardžių papūtė pelėsiais, šutu... Tarp paparčių šmėstelėjo išsišėrusi lapės nugara, kiškis nuskuodė per dirvoną, kažin kur lakštutė sučiulbo. Miške pasidarė vėsu, gera, ramu.
Aš vis ėjau.
Vidury miško, išgirdęs lentpjūvės dūzgimą ir cerkvės varpus, aš savaime grįžtelėjau atgal, susilaikiau, kelis kartus perbraukiau drebančia ranka per veidą, pasirūpinau galvoje plaukus ir, mostelėjęs ranka, vėl ėjau.
Dar valandėlę paėjus, suretėjo miškas, saulė pradėjo kaitinti man nugarą, ir aš atsisėdau po lazdynu pasilsėt.
Ir šiandien viską gerai atmenu - ir mėlyno dangaus gilumą, ir miško ramią bylą, ir paukščių kliaugėjimą, ir pušų ošimą, tik nebeatmenu, apie ką aš tada sėdėdamas galvojau.
Gal apie nieką.
Pasilsėjęs išsipjoviau alksnio lazdą, iš kaškieto išplėšiau miškų žinybos ženklelį ir, persisvėręs per petį švarką, lazda pasiramsčiuodamas, nuėjau toliau.
Dešimtame savo miškų distancijos varste sutikau savo valdinį konduktorių, kuris, mane pamatęs, taip persigando, jog, užuot nukėlęs kaškietą ir pasveikinęs, negalėdamas pratarti nė žodžio, nusiėmė nuo pečių krepšį.
Norėjau į jį prabilti, bet, pamatęs jo išgąsčio pilnas akis ir drebančius kelius, nuėjau savo keliu.
Ir nuo to karto, nuo tos nakties, nelaimės draugai, aš vis tebekeliauju kaip tas legendinis vaiduoklis.
Pabuvau Sibire, Kaukaze, Kryme... Pėsčias išvaikščiojau šiaurę. Atlankiau kai kurias šalis.
Ištisus metus darbavaus Samaros gubernijoje bado metu, ne kartą ir pats badavau. Daug patyriau šalčio ir vargo.
Plūdinėdamas po pasaulį, pamačiau, kad visur vargsta ir kankinas paprasti žmonės, visur mažuma išnaudoja daugumą, visur garbina ir į padanges kelia Gera, peikia ir žemina Pikta, - tačiau viena ir antra visur eina gretimais, susitvėrę už rankų.
Aplankiau net ir savo tėviškę, bet ir valandos tenai neišbuvęs pabėgau... Atmenu, buvo šaltas rudens vakaras. Visą dieną lynojo, o prieš naktį, nustojus lynoti, pasikėlė žiaurus šiaurės vėjas. Kol buvo šviesu, išgulėjau krūmuose po egle, o kai gimtiniame sodžiuje sužibo žiburėliai, išlindau iš miško. Laukai jau buvo tušti, lapai nukritę.
Savo sode, klojimo pašaly, dar valandėlę lukterėjau, kol apsiliuobė namiškiai.
Kad ne senos liepos ir keletas išlikusių beržų, tad savo sodo būčiau ir nebepažinęs. Aš tik stebėjaus, kad viskas buvo padaryta taip, kaip aš juos kitados buvau įmokęs. Trobos irgi buvo visos naujos ir atrodė kaip prieš dvejetą metų statytos.
Tačiau sode takeliai jau užsinešę žole, o obelys seniai nebeapkasamos ir kalkėm nebeaptepamos, daugybė skiepų nudžiūvę...
Klojimo pašaly pažinau tuos pačius geležinius arklus ir akėčias, kuriuos kitados jiems buvau atsiuntęs...
Kai visiškai sutemo ir kai už keleto žingsnių jau nebebuvo nieko matyti, išlindau iš pastogės ir pagūžomis priėjau prie trobos.
Troboj buvo su žiburiu. Apsidairiau.
Padėjęs patvory lazdą ir ryšulį, aš pasistojau ant vartelių ir pažvelgiau pro langą į trobos vidų; ant stalo degė mažutis surūkęs žibintėlis; stalo gale sėdėjo susitraukęs, lopytais kailiniais apsigaubęs, apšepusia barzda ir baisiai pasenęs tėvas. Šalia jo stovėjo vyresnioji sesuo Anelė ir trupino į dubenėlį duonos plutelių - darė jo mėgiamą kaplūną.
Tuojau pamačiau ir abu jaunuosius brolius, buvusius gimnazistus: vyresnysis, Olesis, matyti, sutikęs su savo laime, sėdėjo trobos viduryje ant žemo suolelio ir suko pančius, o jaunesnysis, Petras, apsivilkęs kailiniais ir apsiavęs dideliais mediniais, gulėjo aukštielninkas ant suolo. Gulėjo ir, sunėręs už galvos rankas, žiūrėjo į lubas.
Prie krosnies, įsikišusi į koptūrą skalą, skuto bulves antroji sesuo Marytė.
Troboje nebuvo tik vyresniojo brolio Jono, kuris dar man studentaujant išėjo į Žemaičius užkuriomis, nebuvo motutės ir jaunesnės seselės Onytės, kuri dažnai sirginėdavo ir kuriai aš dukart siunčiau po 30 rublių pas Vilniaus daktarus važiuoti.
Valandžiukę pastovėjęs, tylomis prišliaužiau prie kito lango ir pažvelgiau trobon iš kito šono. Bet ir iš ten nepamačiau nei motinos, nei Onytės.
Tada aš apėjau apie trobą ir padūzgenau pirštais į tamsius kamarėlės langus, manydamas, kad jeigu motina su Onyte išėjusios jau gult, tad, išgirdusios dūzgenant, būtinai paklausiančios: "Kas ten?"
Padūzgenau vieną kartą ir tuojau pridėjau prie sienos ausį, paskiau - kitą, trečią, smarkiai subrazdėjau langine, galop šūkterėjau; "Motut, Onyt!" - bet niekas man iš vidaus neatsiliepė, jiedvi gal jau ilsėjosi šaltuose kapuose...
Perverta širdimi sugrįžęs į trobos palangę ir vėl pasistojęs ant vartelių, ilgai žiūrėjau, kaip tėvas valgė kaplūną, kaip drebančia ranka nešė į burną šaukštą ir laistė ant stalo skystimą, kaip jis vargiai kramtė neišmirkusias duonos pluteles... Žiūrėjau į abu brolius, buvusius gimnazijoje, į abi senmerges seseris. Visi jie buvo nusiminę, nuliūdę, be gyvybės ir krutėjo kaip kokie šešėliai.
Pastovėjęs prišliaužiau prie sienos ir, pridėjęs prie sienojo ausį. ilgai klausiau, bene išgirsiu nors žodį. Tačiau kaip tyčia pakilo dar didesnis vėjas, sucypė sugirgždėjo langinės, sušlamo pliki bitinio stiebai, ir smulkus lietus ėmė barbenti per stogą ir sieną į langus... Nė balso neišgirdęs, atsitraukiau.
Pavalgęs tėvas persižegnojo ir norėjo vienas nueiti į užkrosnį, bet tuomet pašoko iš viduaslio Olesis ir, apkabinęs tėvą, privedė prie lovos... O Petras, nors buvo ir arčiau ir nieko nedirbo, tačiau nepakrutėjo iš vietos...
Aš susiėmiau už galvos ir, pamiršęs patvory lazdą ir ryšulį, pasileidau bėgti...
Bėgau pro tą patį ežerą, kurio vandenį kitados norėjau nuleisti, per tas kimsines pievas, kurias norėjau pagerinti, išdžiovinti.
Bėgau, o paskui mane, regėjos, bėgo, vijo su pagaliais, su šunimis gimtinio sodžiaus valstiečiai, lopytais kailiniais skrebėjo senas apviltas tėvas, vijo bekraitės senmergės seserys, sunkiais mediniais plumpsėjo apgauti abu jaunieji broliai, buvusieji gimnazistai... Tol bėgau, kol buvo tamsu ir kol pribėgau mišką.
Miške pagulėjęs ir pasilsėjęs, ėjau toliau.
Ėjau, ėjau... Basčiaus... Beeidamas pražilau, be laiko pasenau, susitraukiau.
Neturiu dabar nei vietos, nei senatvei prieglaudos. Dabar visi man sako "tu", vadina valkata, girtuokliu, netiki mano pasu, tačiau, nelaimės draugai, tepasiūlo man vėl tą pačią vietą ir tokį pat gyvenimą, kokį turėjau pirma, - aš atsisakyčiau, nes ir mano gyvenimas, ir kiekvieno jūsų yra vis gražesnis už gyvenimą tų revizorių, tardytojų, liubomirovų, kotelnikovų ir kitų mano buvusių sėbrų...
Geriau jau, nelaimės draugai, nusilenkti prieš galybę negu prieš neteisybę; geriau būti belaisviu negu vergu.
- Pakaks ten tau plepėjus, piktoji rata! - rūsčiai riktelėjo prie kameros langelio prisikišęs žandaras ir padaužė į duris šautuvu.
Atkočaitis nutilo. Tylėjo ir kiti, tylomis žiūrėdami į Atkočaičio be laiko raukšlėmis išrašytą veidą, į prastus, nuplyšusius drabužius, storas nunešiotas pušnis. Tylėjo ir tylomis kažką galvojo.
- Bet vis dėlto tu, tėve, ne tuo keliu nuėjai - ištarė kiek palūkėjęs vienas kalinys, supdamasis į ploną suplyšusį apsiaustą.
O už kalėjimo sienų nors jau ir brėško, ir sklaidėsi tamsa, bet, pradėjus fabrikų sirenoms staugti, ten vėl atgijo dar savanaudžių ir vergų diena.
1909
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
