lt
[1]
Pirmą sekminių dieną parėjo Veronika iš bažnyčios namo labai susisielojusi ir privargusi.
Parėjusi pavalgė šiltų, nuo pusryčių likusių batvinių, pasrėbė rūgusio pieno ir, užuot prigulusi pailsėti arba bėgusi į vakaruškas, kur, buvo girdėti, vaikinai jau virkdė armoniką, paėmė nuo tvoros milžtuvę ir apsidairiusi, ar kas nemato, potekomis per kluoną išbėgo laukan, į Galus, karvių melžti.
Saulė buvo dar aukštai, ganyklos netoli, ir Veronika, paėjėjusi ežia į rugių lauko vidurį, perbrido skersai dirvos, išėjo pievelėn ir apsidairė. Apsidairiusi metė į rugius milžtuvę, parpuolė ant žemės, paslėpė veidą delnuose ir pravirko:
- Dievuliau mano, dievulėliau mano!
Buvo ji šiandien miestelyje, buvo bažnyčioje, pašte; buvo nuėjusi pas vieną moterėlę, kurią iš draugių buvo girdėjusi didelę daktarę esant mergaičių nelaimėje.
Nors ir ji pati gana keistai jautėsi, bet vis dar nesitikėjo, o šiandien daktarka galutinai ją įtikino ir pasakė, kad ji iš tikrųjų esanti nėščia.
Be kitų patarimų, davė jai dar tokių, rupių miltelių, už kuriuos Veronika, vos ne vos nuderėjusi penkelgę, užmokėjo dešimt auksinų.
Jau antras mėnuo Veronika vaikščioja paštan ir vis veltui; jos mylimasis Juozelis, išeidamas Amerikon, buvo prižadėjęs ir ją prie savęs pasiimti ir tam tikslui atsiųsti šipkartę ir šimtą rublių kelionei.
Bet laikas bėgo, o šipkartės ir pinigų kaip nėr, taip nėr.
Paštas bei daktarka labiausiai Veroniką ir suerzino.
Valandėlę pagulėjusi, išsiėmė Veronika iš užančio rudą suglemžtą popieriuką, išvyniojo jį, pauostė baltą druskelę ir, paseilėjusi mažojo piršto galelį, liežuviu pamėgino - druskelė kaip druskelė: trupučiuką karstelia, trupučiuką surstelia ir nemaloniai dvokia.
- Ir visą, suvirinus su rūtomis, reikės tokią bjaurią iš karto išgerti, - aimanavo Veronika, vartydama ant delno popieriuką ir atsimindama kitus daktarkos įsakymus.
- Gerai, kad dar gelbės, o jei ne! - ir tarytum kas peiliu pertraukė per merginos širdį.
Greit suvyniojusi druskelę, apsivertė aukštielninka, užmerkė akis ir susimąstė...
Ant kalno rugiai, pakalnėj kviečiai -
Šūkavo ūkavo močia dukrelę:
- Eik, dukrele, namo, eik, jaunoji, namo,
Žada tave tėvulėlis už kriaučiuko duoti... -
varinėdama parugėje žąsis, dainavo piemenė žąsioganė.
Ilgai gulėjo Veronika pievelėje, vartėsi, blaškėsi, klausėsi žąsioganės dainos, o bėda, baisioji bėda, apie kurią ji, dar nekalta būdama, be pasibaisėjimo nė pagalvoti negalėdavo, dabar gyva stovėjo akyse.
Nei aš eisiu namo, nei aš eisiu už jo, -
Palauk, palauk, bernužėli, dar ne tavo valia... -
vėl nutraukė jos sunkias mintis žąsioganės daina. Pramerkė akis: viršum jos, apvožęs žemę, smego nepasiekiamose aukštybėse be galo gilus mėlynas dangus, kuriame linksmai raižė sparnais orą vikrutės kregždės, štarai, šalomojus grūdo mašalų spiečiai ir, tarytum ant neįžiūrimų siūlelių pakabinti, drebėjo čiulbėjo vieversėliai. Kvepėjo medumi, dobilais, ramunėmis. Aplink pievelę kaip mūras stovėjo ką tik išplaukėję rugiai ir, linguodami savo dar neišplaukiojusiomis varpomis, tarytum žiūrėjo į merginą ir šnibždėjo: "Veronika, Veronika, kokia tau gėda, kokia laukia tavęs bėda!.."
...Eik, dukrele, namo, eik, jaunoji, namo,
Žada tave tėvulėlis... -
nesiliovė piemenė, ir Veronika, sunėrusi už galvos rankas, vėl užmerkė akis...
- Nejaugi jis mane prigaus ir neatsiųs nei šipkartės, nei kelionei pinigų?.. Nepadės jam viešpats dievas už mano jaunas dienas, - nusiramino Veronika ir atsiminė jo meilius žodelius, saldžius glamonėjimus, pasakojimus apie Liepoją, Katerinoslavą ir Ameriką, į kurią jis ilgai ruošės ir galop išėjo. Atsiminė: toks pat šventadienis, sėdi jiedu rugių lauke žalioje pievelėje; Juozelis vis kalba, vis pasakoja, savo akimis jos akis seka, jai rankas spaudžia, prie jos glaudžias, galvą jai ant kelių deda. Kartais, tarytum šnekos pristigęs, nutyla, susimąsto ir, nuraškęs smilgą arba išrovęs laibą rugelį, vedžioja juo po Veronikos atlapą kaklą, šiurpina kasas... O ji kartais jaučia, kartais ne, kartais pyksta, kartais šypsos. Jai nesipriešinant, dar labiau įsidrąsinęs Juozelis... E, ką čia žmogus viską išpasakosi: nei tamsi naktelė, nei šviesus mėnulis visa matė - viską žino tik jiedu ir dievulis trečias.
- Ak! - suriko Veronika ir vienu matu atsisėdo: niekur nieko; tas pats mėlynas tolimasis dangus, kregždės, štarai, mašalų spiečiai, vieversėliai, - tik per jos kaklą kutendama bėgioja marga dievulio karvytė, o jai pasivaideno, kad Juozelis smilga vedžioja.
"Veronika, Veronika, kokia tau gėda, kokia laukia tavęs bėda", - kaip ir pirma tebešnibždėjo į ją žiūrėdami rugiai.
Truputį pasėdėjusi, atsistojo Veronika ir apsidairė: saulė jau leidosi žemyn ir savo paužulniais spinduliais glostė liūliuojančius rugius; iš sodžiaus keliu ir pakluonėmis takeliu po vieną ir būriais skubėjo į Galus su milžtuvėmis merginos, o vieškelyje, po kryžiumi, jau susirinko jų nemažas būrelis ir laukia pasivėlavusiųjų, kad, visoms susirinkus, eidamos uždainuotų.
Lyg ką pavogusi pasislėpė Veronika rugiuose ir laukė, kol praeis visos draugės.
Nedrąsu jai dabar buvo pasirodyti merginų pulke, nes rodės, kad kuri tik į ją pažvelgs, tuoj pastebės jos padėtį, įspės jos liūdesį ir bėdą.
* * *
Visai kitokia buvo Veronika pirmiau. Jau treti metai tarnauja ji Šepečių sodžiuje turtingiausiam ūkininkui Kaikariui, ir per tą laiką taip ji susigyveno ir susiprato su šepetiškiais, jog kaip čia gimusi buvo.
Ir vikri gi buvo Kaikario Veronika: ar tau vakaruškose, ar tau pabarėj, ar gegužinėse, ar klojime - visur ji pirmutinė. Ir gera dainininkė buvo, ir balsą gerą turėjo. Visus kadrilius, visas polkas išeiti mokėjo, o dainelių dainelių - tai ir per dvi šienapjūtes visų neišdainuodavo.
Namie irgi tikra šeimininkė: ir prastus, ir aštuonianyčius pati įsiverti bei išsiausti mokėjo. O ruoša, anot Kaikarienės, tirpdavo jos rankose.
Bet ir veidelį gi gražų Veronika turėjo. Ir kad nebūtų ji buvusi prasta bekraitė tarnaitė, tad piršliai ir jaunikiai seniai jau būtų suvalgę tėvelio dvarelį.
Kai apsitaisys, būdavo, Veronika naująja, jos pačios išausta rainele, gelsvas kaseles supins dvigubu vainikėliu, perriš jas raudonu kaspinėliu, padabins žaliomis rūtelėmis, prie krūtinės prisisegs gėlės žiedelį ir apsiriš balta skarele, - tai į ją pažvelgus dievas žino kas darydavos ne vieno vaikino širdyje. Tada tai ir paties turtingojo ūkininko sūnus prašnibždėdavo: "Kad tik tėveliai leistų, tuojau vesčiau ir nepažiūrėčiau, kad ji bekraitė mergaitė".
Ar bažnyčion, ar iš bažnyčios, ar pakromy - visur Veronika ne viena.
- Veronyt, mes šiandien nueisime į Šepečius vakaruoti, žiūrėk, patikit mus ir gražiai priimkit, - kalbino ją, išėję iš bažnyčios, Bukonių bernai.
- E kolgi, jei atnešite riešutų, saldainių ir bent porą butelių vyno, tai ir patiksime, ir už stalo pasodinsime! - ilgai negalvojusi atrėžia jiems Veronika.
- Veraniot, Veraniot, žiūrėk, nepasivėluok vakare mojavon, šiandien "Noveną" pradėsime giedoti! - šaukė ją tetulė Juozaponienė, tešlotomis rankomis išbėgusi iš pirkios.
- Veronyt, širdele, kada gi liūdnąją sudainuosite: vakar su močia iki vidunakčio išsėdėjome belaukdami, - kalbino ją iš kito kiemo bevaikis dėdė Anupras, kuris vis juokdavos pasiimsiąs ją už išdukterę.
Per kopūstus, per batvinius
Pas mergaites ant nakvynės.
Ri tai, ri tai ta, ri ta, ri tai tam! -
išsišiepęs ir pats sau pritardamas armonika uždainavo, sutikęs ją viduryje sodžiaus, Šaltenio pusbernis.
- O kai rytoj kiaules pramiegosi, ar nelups kerdžius? - juokdamasi atsako jam Veronika, o susigėdęs vaikinas tik paėjėjęs gerą ariamą varstą pakaso pakaušį: "O tai sarmatos padarė, gyvačiukė!"
- Kaip maišu bernioką apmovė, - rytojaus dieną juokėsi Kaikariui kaimynas Butkus, prie šulinio girdydamas arklius.
Kaip žiemą, taip vasarą, kaip sekmadienį, taip penktadienį - visada ji būdavo linksma ir nė valandėlės ramiai nepasėdi. Ir ko tik ji neprasimanydavo!
Žiemą, būdavo, ims ir pogulio vietoj perbėgs per sodžių: vienoje troboje pavogs kieno ratelį ir, užvertusi ant pečių pirmam pasipainiojusiam vaikinui, lieps nešti ten ar ten; iš kitos draugės pagriebs linų kuodelį, dar kitos nuriš raikštį, išsuks verpstą, iškrapštys špūlę; kai kurioms, prantesnėms, stačiai riktelės per langą arba mostelės ranka, ir žiūri, vakare susirenka su rateliais viešėti kokion noris pirkion viso sodžiaus merginos.
Apsiliuobę ateina ir vaikinai. Atėję kas pančius suka, kas vyžas pina, o kas tiesiog ir niekus plepa su merginomis. Ir ilgai paskui tą vakarą po sodžių skamba linksmi jaunimo juokavimai ir dainos.
Tik vienui vieno daiktelio neteko Veronikai - tai dievobaimingumo, už ką ją sodžiaus moterėlės ir bardavo, ir ūdydavo, ir privedžiodavo, ir baisių baisiausiomis kankynėmis po mirties baugindavo, tačiau niekas negelbėdavo, o jei kai kada ir paveikdavo, tai neilgam.
Būdavo, kad mojavoj arba šventadieniais, rožančių kalbėdama, pažvelgs Veronika į kokį snaudžiantį vaikiną arba į dievobaimingą, lūpomis klebenančią bobelę ir, nebeišsiturėjusi juoku, prunkštelės per nosį, o paskui ją ir kitos.
Na ir prasidėdavo gi tada, anot Juozaponienės žodžių, "velniui garbė".
- Dievui tik ant garbės, sakau, su tokia malda, - pertraukusi pamaldas, pradėdavo Juozaponienė. - Ar pikta dvasia apsėdo, ar kurių norų? Gal užmačius čia?.. "Antra tajemnyčia. Aplankymas Elžbietos šventos. Tėve mūsų, kurs esi danguose..." - toliau poteriaudavo.
Merginos pačios save žnaibydavo, kramtydavo lūpas, stengdavosi įsivaizduoti baisiausias pomirtines kankynes "čyščiuj" ir šiokiu ar tokiu būdu mėgindavo nusiraminti.
Tačiau nusiraminus vos tik prieidavo Veronikos eilė kalbėti paslaptį, kai ji lyg poterius pamiršdavo, lyg kuo paspringdavo, lyg ją kosulys paimdavo, ir žiūri, viena kita mergina, padariusi nekalčiausią veidelį ir užtraukusi ant akių skarelę, išsprukdavo iš pamaldų.
* * *
"Tri tri triii, tri triii", - uždūdavo ganyklose kerdžius, tuo merginoms pranešdamas, kur ganomi galvijai.
Šoko Veronika nuo pievelės, pasiėmė iš rugių milžtuvę ir apsipešiojusi išėjo takelin.
Merginos jau buvo toli, ir tik už rugių buvo matyti jų skarelės ir girdėti daina.
"Tri tri triii, tri triii", - dar uoliau pūtė it užkimusion dūdon kerdžius, išgirdęs merginų dainavimą.
- Žiūrėkit, ot ir Veronika atsiveja, - sušuko viena mergina, grįžtelėjusi atgal.
- Iš tikrųjų Veronika. Kurgi ji būtų buvusi lig šiol? - pridūrė kita.
- Mat gal vis dar tebenuobodžiauja, tebesiilgsta Juozelio.
- Lauk, taip jis ją nuogą pliką ir ims, gal neras Amerikoj gražesnės ir turtingesnės?..
- Veronyt, kurgi tu lig šiol viena buvai? - sušuko vienu balsu susilaikiusios merginos. - O mes ir vakaruškose tavęs ieškome, ir namie. Tetulė sako: "O kas ją žino, pasiėmė nuo tvoros milžtuvę ir išėjo pro kluoną".
Tačiau nė viena dar neįspėjo Veronikos pasislėpimo priežasties.
- O žinote, mergiotės, kas man šiandien atsitiko, - visa paraudusi ir sumišusi, bet apsimetusi linksma ir rami esanti, pradėjo teisintis Veronika: - rytą padžioviau milžtuvę ant tvoros ir, išeidama bažnyčion, pamiršau nuimti, ir štai saulėj taip perdžiūvo, jog ligi šiol mirkiau baloje, kol subrinko.
- Gi ir surado laiką, kada mirkyti, - lyg piktuoju, lyg geruoju užpuolė ją Baltakio Onutė.
- O žinai, Veronyt, vakaruškosna atėjo Bukonių ir Paberžių bernai, atsinešė dvi armonikas ir smuiką, tai pašoksime! - džiaugdamasi pasakojo Veronikai vakaruškininkė Katriutė.
- Atėjo ir Samuliukas amerikantas, kad žinotum, su laikrodėliu ir su kaliošais, - pakuždomis pasigyrė Veronikai Jono Šližio Marytė.
- Tai pasiskubinkime, mergiotės, kad dar su saule pareitume namo, - rūpino drauges ir Veronika, o tuo tarpu jai dabar visai nerūpėjo nei bernai, nei vakaruškos: tik traukė kažkas įlįsti kur nors tarp eglių, toliau nuo žmonių, ir gerai iš visų pusių apgalvoti savo bėdą.
- Veronyt, varyk čia savo dvyląją, greta melšime, - kibo prie Veronikos įsimylėjusi Samuliuką Šližio Marytė, norėdama dar kažką jai pasakyti.
Pamelžusios karves, vėl susirinko merginos į būrį ir nekantriai laukė sugaišusiųjų. Visos jos šiandien buvo gražiai apsidariusios išeiginiais rūbais, nepaprastai gyvos ir linksmos, ir ne viena gal svajojo susitikti su savo mylimuoju berneliu ir su juo klėtelėje pasikalbėti.
Išėjusios vieškelin, merginos sudainavo:
Kai man mažą matulė augino,
Niekas manęs sviete nepažino,
Niekas manęs sviete nepažino...
Vedė Veronika, ir jos malonus, skardus, šiandien nepaprastai liūdnas balsas, savo tembru ir gaida skirdamasis iš kitų balsų, plačiai skambėjo po ganyklas ir laukus.
...Kai matulė nustojo liūliuoti,
Tai gegutė pradėjo kukuoti,
Tai gegutė pradėjo kukuoti... -
dainavo merginos jau eidamos pakluone, o tuo tarpu sodžiuje, vakaruškose, pertraukė jas bernai:
Kai aš augau jaunas bernelis,
Buvau spakainas kaipo kvietkelis,
Kolei norėjau, tolei uliojau,
Kas yra do vargas, tai nežinojau...
Kai Veronika, iškošusi pieną, nuėjo į vakaruškas, ten jau buvo visas sodžiaus jaunimas: nebuvo tik Juozaponioko, kuris visuomet šventadieniais arba skaitydavo visų šventųjų žyvatą, arba eidavo su moterimis kortelių traukti, ir nebuvo dar keleto "gerų", dievobaimingų tėvų vaikų.
Oi, kokios ilgos ir nuobodžios pasirodė Veronikai vakaruškos! Kad ir muzika puiki buvo, ir šaunūs jaunikaičiai, ir gražios merginos, pirmojo linksmumo bei ūpo tiesiog ir pėdsako nebeliko.
Kankino ją ilgas Juozelio neatsiliepimas, nedavė ramumo daktarkos vaistas ir toji baisioji nuodėmė, kuri be atgailos amžinai pražudo žmogų su vėle ir kūnu.
Ar šokant, ar su berneliu klėtelėje šnekant, vis rodėsi Veronikai, kad šalia jos stovi jos baisioji bėda ir seka ją, kad kur nepasislėptų, ir rūpina, kad apie ją nepamirštų.
Pabaigus šokį arba ištrūkus iš bernelio glamonėjimų, lįsdavo ji kertėn, kur nors tarp piemenių ir pusmergių, ir iš tolo žiūrėdavo į linksmas sveikas drauges ir gražius vaikinus. Žiūrėdavo, ir lyg pačios savęs gailestis, lyg pavydas kitoms imdavo ją smaugti.
Gal dar ilgai būtų reikėję Veronikai kankintis vakaruškose, kad ne vienas mažas atsitikimėlis: Jonienė Šližienė, ilgai nebesulaukusi savo Marytės, prietemoje atėjo su vytine jos namo varyti ir, suradusi dukrelę jaunimo būryje, pradėjo ją žabu kapoti per pečius, per galvą. Kai, nebežinodama, kur iš gėdos dingti, Marytė pabėgo iš kiemo, Šližienė, atsikreipusi į vakaruškininkus, ėmė keikti ir juos, ir tų namų šeimininkus. Galop, padariusi gerą darbą, išvaikiusi vakaruškas ir prigrasiusi pranešti kunigams, išsinešdino.
Pakilus didelei suirutei, Veronika pirmutinė išspruko iš vakaruškų ir viena parėjo pakluonėmis namo. Parėjusi dar ilgai nėjo gulti, tik susimąsčiusi iki pusiaunakčio išsėdėjo prieklėtyje.
Rytojaus dieną atsikėlė ji anksti, pirmutinė sulakstė į ganyklas, pamelžė karves ir, parėjusi namo, pakūrė krosnį ir prikaitė puodus.
Skubėdama, kol visi dar tebemiega ir neparjojo iš nakties bernas, prisiskynė darželyje dvi saujas rūtų, atsinešė iš klėties druskelę, kurią vakar buvo užkišusi už aruodo, ir, kaip pamokė daktarka, visa kartu suvirinusi, išgėrė pilną stiklinę.
Gėrimas pasirodė toks aitrus ir toks neskanus, jog net ją visą pakratė.
Be paliovos spjaudydama ir žiaukčiodama, dar greičiau ėmė ji šutruoti apie krosnį.
Netrukus atsikėlė iš klėties šeimininkas, kamarėlėje pradėjo kosėti šeimininkė, o Veronika vis laksto apie krosnį ir vis spjaudo...
Buvo jau ir blynus bekepanti, tik staiga ją išmušė prakaitas, ir pasidarė taip negera, tarytum troboje oro pritrūko.
Vos atgaudama kvapą peržengė priemenės slenkstį, kaip kažin kas šusterėjo galvon, suspaudė širdį, ir Veronika, nespėjusi įsitverti tvorelės, parpuolė.
Kai išbėgo iš trobos Kaikaris su Kaikariene, Veronika kaip negyva gulėjo vidury kiemo, o iš jos burnos pro sukąstus dantis sunkėsi žalios putos.
Nieko nelaukęs šeimininkas tuojau išpylė ant jos nėšius vandens, šeimininkė parūkė švęstomis žolelėmis, ir Veronika nors tampėsi ir visa drebėjo, tačiau veikiai atsitokėjo.
Subėgusios kaimo moterėlės dar aprūkė ją devyndrekiu, davė nuryti šv. Agotos duonos, pagirdė kažkokiomis žolelėmis, ir Veronika atsikėlė.
Kadangi buvo šventadienis ir moterėlės neturėjo ką veikti, tai, pasinaudodamos gera proga, buvo suskatusios kunigą prie ligonės atvesti ir neatvedė tik dėl to, kad gerai įkaušęs Kaikario bernas Anicokas kone iki vakaro užtruko su arkliais.
Po poros dienų Veronika visai pasveiko, ir nebereikėjo jau jai nei kunigo, nei egzorto, tik nuo to karto amžinai dingo jos veide skaistumas ir būdo linksmumas: nuo to karto niekas daugiau nebegirdėjo Veronikos nei juokiantis, nei giedant. Bėda nugalėjo ją, susiliejo su ja ir užnuodijo visas jos mintis, būdą ir visą gyvenimą.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
