en
[2]
* * *
Seniai jau skala užgeso. Pirkioj buvo tylu. Tik retkarčiais cypsėjo pelės pagrindžiais, zinzė meilinos apie ausis uodai.
Pro tankią medžių uždangą veržėsi į pirkią mėnulio spinduliai, klojo ant grindų šešėlius ir tartum pynė viduasly keistas, nesuprantamas žabangas.
Priėjo Janulis prie lango, giliai atsiduso ir, įtraukęs į nesveikus plaučius kvepiančio sodo oro, įsiklausė į nakties tylą.
Gale sodo, rugiuose, putpeliavo putpeliukė vienuoliukė, aplinkui balose kvarkė varlės, kažkur lojo šuo ir toli toli pievose dainavo naktigoniai...
Oi dieve dievuliau, kuo aš nusidėjau? -
Atėmei mergelę, kurią aš mylėjau... -
staiga sudainavo liūdna gaida vaikinas arti arti, gale kluono. Sena, gerai atmenama daina priminė Januliui, kaip ir jam atėmė mergelę, kurią jis mylėjo, tik... ne dievulis...
"Put-peliuk, put-peliuk..." - nesiliovė rugiuose putpeliukė...
Šalta žiemelė žemužę traukia,
Jauna mergelė piršlelių laukia.
Šalta žiemelė snigti pradėjo,
Jauna mergelė neištekėjo...
"U-u-u-u... uk! trrr.." - skambėjo jau linksmas vaikino balsas, o jo paskutinis trrr... plaukė tarškėjo laukais, atsimušė aidu sodžiuje, giriose, pakluonėje, tartum visi jie pritarė vaikinui ir džiaugėsi drauge su juo, kad jaunoji mergelė dar neištekėjo.
* * *
Smarkus susijaudinimas nusilpnino Janulį ir privertė jį, atsigėrus vaistų, atsigulti. Bet užmigti negalėjo. Tik sudės akis, širdį suspaudžia, užgniaužia kvapą. Juo toliau, vis darėsi blogiau. Išmušė prakaitas. Atsikėlė Janulis, privėrė langus, išgėrė vaistų ir vėl susirietė lovoje. Sopuliai nurimo, bet miegas neėmė. Mintis vėl ėmė austi senovės vaizdus.
Atsiminė, kaip, prisiklausęs piemenės Onutės baisių pasakų apie laumes, raganas, užburtus kunigaikščius, negalėdavo naktimis užmigti ir, susisupęs apklotu, galvą pakišęs po priegalviu, imdavo verkti. Tuoj išgirsdavo šalia jo gulinti Marytė ir, pati verkšlendama, imdavo šaukti: "Mamyt, Petriukas rauda!" Atsikeldavo aimanuodama motutė, nuklodavo nuo jo apklotą ir visą prakaite sumirkusį ištraukdavo iš lovos. Paskui apšlakstydavo švęstu vandeniu ir, davusi pabučiuoti dievulio kojas, vėl paguldydavo į lovą. Tik po to jis veikiai užmigdavo.
Putpeliukė vis nesiliovė putpeliavus. Taukšėdama artinos vis arčiau ir arčiau į palangę. Mėnulis jau durų staktose pynė savo žabangas ir tartum norėjo perkelti jas į priemenę...
Atsiminė Janulis, kaip nuo pat užgavėnių jiedu su Maryte pradėdavo laukti atskrendant gandro su riestainiais, kaip keldamas prieš auštant puldavo prie lango žiūrėti, bene pamatys lizde bestovintį ilgakojį ir bekabančius riestainius. Kaip linksma būdavo, kai pagaliau atskrisdavo į lizdą gandras ir pakabindavo ant beržo šakos dvi riestainių virtines - vieną jam, antrą Marytei.
- Petriuk, gandras atskrido! - sušuko jam į ausį Marytė vieną pavasarį, anksti rytą, kai jis dar tebegulėjo.
Pašoko iš lovos ir, nors sode kai kuriose vietose dar tebebolavo nesutirpęs sniegas, basas bei vienmarškinis nusivijo sesytę.
- Riestainių atnešė! - šaukė Marytė uždususiu nuo bėgimo balsu ir daužė kartimi riestainius nuo beržo šakos...
Atsiminė tarnaitę dainininkę Petronę, ilgus metus tarnavusį berną Joną, kuris mokydavo jį dūdeles sukti ir varnėnams inkilus dirbti.
Atsiminė jaunatvės draugus...
Kur jie dabar?..
Miegas neėmė Janulio. Atsikėlė iš lovos ir išėjo iš pirkios. Mėnulis jau slėpė savo apskritą veidą už gurbų ir įstrižai kiemą klojo nuo trobų ir medžių šešėlius. Sodžiuje ir laukuose viešpatavo tyla, tik retkarčiais birbė medžių šakose vabalai, cypė šikšnosparniai, ir darželyje, pamatę žmogų, liūdnai tileno du žąsiukai, tartum skųsdamies savo liga ir nemiga.
Perlipo Janulis per tvorą ir, nukiūtinęs lazda pasiramsčiuodamas į galą kluono, atsisėdo ant rąsto. Toli toli aplinkui dunksojo tamsūs miškų intapai. Sode žibėjo mėnulio spinduliuos kūdros vanduo, aplink kurį, rodėsi, klaidžiojo paslaptingi šešėliai. Danguje grąžės Grįžulo Ratai, Troškūnų bažnyčios varpinės užkliuvę, tirpo ir mirgėjo žvaigždynuose Mažasis Sietynas.
Ilgai sėdėjo susimąstęs Janulis nakties tyloje. Per dangų nukrito žvaigždelė, palikdama akimirksniui paskui save šviesos juostą. Nuo vandens padvelkė drėgnumas. Daržinėj susipjovė katės. Patvoriu prabėgo šuo. Aplinkui kūdrą dar tankiau pradėjo švaistytis šešėliai...
Baugu, nejauku pasidarė...
Atsikėlė Janulis ir nuėjo į sodą. Sode buvo dar paslaptingiau. Po medžiais buvo taip tamsu, jog tos vietos, kurias siekė mėnulio spinduliai, atrodė, lyg būtų baltų popierėlių pribarstytos.
- Čia, po šita obelimi, stovėjo kitados šiaudinė, - šnibždėjo Janulis, lytėdamas obels liemenį. Šalia jos buvo mažas suolelis, ant kurio, skaitydamas knygą ar kita ką veikdamas, sekdavo bites. Šitame berže buvo apsigyvenę gandrai, ant jo šakų jiedu su Maryte rasdavo pavasarį gandrų atneštas riestainių virtines. Tėveliai pasakodavo, kad gandrai perisi čia nuo senų laikų, kad jie išnyksią tik Janulių namams suirus. Pakėlė Janulis galvą, pažvelgė į viršų, bet lizdas dar tebebuvo... Šit aukšta drūta liepa, kurioje jis nakvodavo. Parvažiavęs vasarą iš gimnazijos, pasidėdavo ant šakų lentas, apklodavo šiaudais ir, apraišiojęs iš šonų virvėmis, įsitaisydavo guolį. Kaip gera būdavo čia nakvoti, vakarais svajojant, o naktimis sapnuojant, tik ne apie tai, ką teko išgyvent ir patirt per tas kelias dešimtis metų... Ilgai vaikščiojo Janulis nuo medelio prie medelio, kol apėjo visą sodą, kol kiekvienas jų atpasakojo savo tolimąją praeitį.
Baisu pasidarė Januliui, kai jis, apėjęs sodą, pažvelgė į klėtis, tvartus, klojimą ir pamatė vien plikas sienas ir kiaurus stogus.
- Kaip man čia dabar pradėjus gyventi? - klausė pats save Janulis.
- Žemė dar devyneriems metams išleista nuomai. Trobos apiplyšusios, apipuvusios... Ir kaip aš, sergąs, be sveikatos, be pinigų, nemokėdamas darbo, vienui vienas pradėsiu gyventi? Kur pasidėsiu, prie ko prisiglausiu? Grįžti atgal, ieškoti vietos vaistinėse su tokia sveikata nėra ko ir svajot.
- O jei aš gyvensiu dar dešimt metų... penkerius. ketverius, trejus, dvejus metus?..
- O gal kampininkauti, gal kalėdoti... - tarsi kuo tyčiodamasis sudejavo Janulis. Dvi didelės ašaros, kutendamos skruostus, nuriedėjo per Janulio veidą.
- Gal kreiptis į savo draugus, pažįstamus? Bet kur juos surasi?
Atsiminė, kaip prieš dvejus metus, sunkiai susirgęs, atsigulė ligoninėn; iš pradžių lankė draugės ir draugai, bet juo toliau, juo rečiau; pagaliau pamiršo jį visi draugai ir pažįstami, su kuriais leisdavo naktis prie žaliojo staliuko, drauge linksmindavos klubuose, restoranuose, soduose. Nė vienas jų neatėjo atsisveikinti, kai, išsirgęs dvejus metus, nustojęs vietos ir sveikatos, vyko į tėvynę.
Gaila pasidarė Januliui tų tūkstančių, šimtų, kuriuos uždirbdavo per trisdešimt metų ir taip pigiai praleisdavo brangiems vaišinimams, linksmiems pasivažinėjimams, šokėjoms ir dainininkėms.
- O kam aš taip dariau?.. kam taip dariau?.. Lizde sukleksėjo snapu gandras, sodžiuje amtelėjo porą kartų šuo, ir vėl viskas nutilo. Slėpdamasis tarp beržų, dar liūdniau šviečia apyraudonis mėnulis. Dar aiškiau mirga danguje ramios žvaigždelės. Saldžiai snaudžia nakties tamsoje medeliai. Tarpais, atskridęs iš laukų, nakties vėjelis kažką pašnibžda jiems, pakalba, suvirpina jų lapelius, suglaudžia žiedus, pažadina drebulę. O ji, amžinai persigandusi, ima drebėti visais lapais, bet, iš niekur nematydama pavojaus, nusiramina ir, užmigdžius užliūliavus savo lapelius vaikelius, vėl snaudžia ir sapnuoja.
Ilgai stovėjo pasirėmęs galvą Janulis. Mėnuo, žvaigždės, sodas, mintys, jis pats - viskas, regėjosi jam, sukasi, sukasi ir skęsta šaltoj bedugnėj.
Iš migloto verpeto vėl ėmė kilti praeities vaizdai, tik jau nebe jaunatvės meto. Atsiminė, kaip, būdamas vaistinės vedėjas Kaukaze, atstatė vieną mokinį, nes nepatiko jam dėl savo veido ir dažnai sirgdavo. Atsiminė, kaip keršijo vienai vaistinės kasininkei už jos nenuolankumą. Atsiminė, kaip jis tarpininkavo vieną vaistinę parduodant, gudrius kontraktus... vekselius... paskui tąsymąsi po teismus...
- Aaa!.. - suriko bestovėdamas taip garsiai, jog išbaidė iš lizdo gandrus, ir pasileido bėgti į pirkią. Bėgo, įpuldamas į krūmus, painiodamasis tarp žolės, užkabindamas medžių šakas. Įbėgęs į pirkią, sustojo viduasly. Smilkiniuose tvinksėjo, sunkiai gurguliavo krūtinė.
Nors jau buvo pradėję aušti, bet pirkioj, mėnuliui nusileidus, buvo dar tamsiau, klaikiau. Įžibino Janulis drebančiomis rankomis degtuką ir krūptelėjo: nuo Kristaus prie kryžiaus paveikslo žiūrėjo į jį dvi malonios, visa dovanojančios akys, tartum norėjo pasakyti kažką malonaus, stebuklingo. Braižė Janulis degtukus vieną po kito, deginosi pirštų galus, drebėjo visas, norėjo bėgti atgal į sodą ir jau buvo besitraukiąs atbulas, bet... dvi malonios, visa dovanojančios akys sekė paskui jį, neleido bėgti ir tartum kažką tyliai tyliai šnibždėjo. Neįveikiama baimė apėmė Janulį, kai jis pažino Kristaus akyse tą patį žvilgsnį, kuriuo lydėjo jį džiovos apimtas mokinys, kai atstatytas ėjo pro vaistinės duris.
- Dovanok!.. - sušuko Janulis ir puolė kniūpsčias žemėn.
* * *
Patekėjusi anksti rytą skaisti saulutė didžiai nustebo, pamačiusi atplėštas Janulių namų duris ir langus. Pakilus aukščiau ir pažvelgus savo linksmais spinduliais į pirkios vidų, persigando saulė ir visa apsiblausė, išvydusi asloje gulintį pusgyvį apsikruvinusį Janulį. Ilgai žiūrėjo į jį saulė, glostė jo žilus plaukus ir džiovino viduasly kraujo klaną... Vaidenosi Januliui jaunystė, skaisti saulutė, žalias sodas, bitelės ūžia... o dangus toks mėlynas, toks mėlynas... sode po kriauše motutė salyklą diegia, prieklėty tėvelis dalgį plaka... prie kūdros žilvičiuose lyg gegutė pilkoji vargelius skaito, lyg, džiaustydama drabužius, Petronė dainininkė dainuoja... O dangus toks mėlynas, toks mėlynas... Kaip gera, kaip gražu, kaip ramu... tik truputį kaklą veržia ir burnoj surstelia... "Tak, tak, tak..." - plaka prieklėty ir Janulio krūtinėj...
- Petriuk, gandras atskrido, riestainių atnešė! - sušuko Januliui į ausį seselė Marytė ir, nutraukusi nuo jo apklotą, išbėgo iš pirkios...
Krūptelėjo Janulis, pramerkė akis, pakėlė galvą, norėjo šokt ir vytis Marytę, bet tik sudejavo ir vėl užmerkė akis... įmerkė galvą į šiltą, ką tik iš burnos papliupusį juodą kraują.
* * *
Pusiau pusryčių parskridęs iš pelkių gandras jokiu būdu nedrįso nusileisti į lizdą, bet sukinėjo ratus viršum sodo, stovinėjo ant daržinės, klojimo ir, matyt, didžiai stebėjosi, nes seniai jau seniai nebelankė Janulių namų tokia daugybė žmonių. O žmonės, dideli ir maži, moterys ir vyrai, iš laukų ir iš sodžiaus, plaukte plaukė į Janulių namus. Atbėgo ir užstovas Jonas. Paskui visus atkūprino iš pirkelės ir kampininkė senutė Petronė, jauna būdama praminta "dainininke". Skubėjo ji su grabnyčia, bet, radus jau atsileidusį, apsiverkė, paglostė savo mirusiojo auklėtinio Janulio Petriuko žilus plaukus ir pabučiavo į kaktą. Skaros kūliais apsišluosčiusi ašaras, įžibino grabnyčią ir, atsistojusi mirusiojo kojų gale, silpnu, bet dar skardžiu balsu užgiedojo "Dievo angelas". Kol Ignas Petronis važinėjo pas kunigą ir pristavą, užstovas Jonas sukalė lentų karstą, nudažė jį juodai, išklojo drožlėmis ir išmušė drobe, kurios daugiau negu reikėjo sunešė kaimynės moterėlės. Petronė dainininkė pasiuvo mažutį priegalvį ir prikimšo jį minkštų drožlių. Merginos priskynė žolynų ir nupynė vainiką, kurį prisegė prie karsto Jonas. Mirusiojo krikštomočia atnešė daugybę geltonų vaško žvakių.
Kai viskas buvo jau prirengta, dėdė Anupras, artimas Janulių giminė, nuprausė velionį, apkirpo, gražiai sušukavo, aptaisė tais pačiais rūbais ir paguldė į karstą. Ir taip, gražiai sušukuotas, apkirptas ir aptaisytas, gulėjo provizorius Janulis ant baltų marškų ir priegalvių karste tarp žolynų ir degančių žvakių. Gulėjo susimąstęs, truputį susiraukęs, tartum kuo nepatenkintas: lyg pavargęs, lyg nusivylęs...
Žinia apie netikėtą Petro Janulio pargrįžimą ir staigią jo mirtį aplėkė visą parapiją, ir vakare priėjo ir privažiavo tokia daugybė žmonių, jog ir pusė jų negalėjo sutilpti Janulių namuose. Atėjo ir žydų iš miestelio. Malūnininkas Icikas ir paštininkas Leiba, senieji Janulių sėbrai, važinėjo pas zemskį prašyt, kad "nerevidavotų". Neapsiėjo ir be kalbų. Miestelio davatkos buvo bekalbančios, kad velionis buvęs "liutarckos vieros" ir didįjį penktadienį valgydavęs su mėsa, bet, jaunajam kamendoriui suūdijus, nutilo.
Per dvi dienas buvo triukšmas Janulių kieme. Trečiąją dieną, kai anksti rytą visais keliais ir takais pradėjo plaukt į Janulių namus važiuoti ir pėsti žmonės, kai pagaliau išvirto iš pirkios giedodama didelė žmonių minia ir išnešė viršum savęs ilgą, juodą, žolynais aptaisytą karstą, - persigandę gandrai, plumpsėdami per šakas sparnais, išburbėjo iš lizdo, kad daugiau nebegrįžtų.
Ką tik iš už šilo pasirodžiusi saulutė pasitiko pirmuosius lydėtojų ratus jau už vieškelio kalnely, tuo tarp paskutinieji jųjų dar tebebrazdėjo Janulių sodžiuje.
- Dan-gun dū-šia, kū-nas že-mėn; dan-gun dū-šia, kū-nas že-mėn, - gaudė bažnyčios varpai miestelyje.
Ir atrodė, kad jų liūdnas gausmas kyla aukštyn į mėlynąjį dangų, į tyrą, skaidrią, paslaptingą mėlynės erdvę.
1908
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
