en
Senas kunigas Urbonas, buvęs didelės turtingos parapijos klebonas, po dviejų sunkios ir nuobodžios kelionės dienų pasiekė galop savo paskutinę vietelę, N. miestelį, į kurį paskyrė jį vyskupas altarista, prie senos, visai aptriušusios medinės bažnytėlės.
Atvažiavo altarista su vieninteliu ištikimu senu tarnu, buvusiu savo zakristijonu, kuris tik vienas nepanorėjo skirtis nuo kunigo ir pasiryžo, nieko nepaisydamas, drauge su juo nubaigti savo amžių.
Su jais atbrazdėjo ir nedidelis vežimas su altaristos turtais: trejetu kėdžių, stalu, lova ir dar keliais reikalingiausiais baldais.
Nebuvo čia žymu nei skonio, nei prabangos pėdsako.
Ne taip kitados kilnodavos iš parapijos į parapiją kunigas Urbonas. Oi ne taip!
Ne vienas, bet dešimtys vežimų gabendavo klebono turtus. Tikra oranžerija vienų kunigo klebono kambarinių augalų ir žolynų traukdavo vieškeliu į kitą parapiją.
Gerais arkliais, dailiame fajetone važiuodavo pats klebonas. Šimtai parapijiečių išlydėdavo jį iš klebonijos, dešimtys mergaičių jam berdavo gėlėmis kelią. Taip pat gražiai, su tokia pat iškilme sutikdavo jį kitoje parapijoje.
Bet kinta laikai, nepastovi ir žmogaus laimė.
Miestelis, į kurį atvažiavo senas klebonas, buvo maža pasakyti prastas. Dvi bažnyčios: viena didelė, nauja, graži, raudonų plytų, gotiško stiliaus, antroji sena, medinė, mažutė, aplūžusi, aptriušusi, įdubusiu stogu, pažaliavusiais, seniai mazgotais langais ir pakrypusiu kryžiumi. Prie bažnytėlės nei varpinės, nei klebonijos. Miestelio viduryje didelis, niekuomet neišdžiūstąs, dvokiąs klanas, prūdu vadinamas; aplinkui keli sugargažėję, ožkų apgraužti žilvičiai.
Į purvyną žiūri mėlynas dangus, trys keturios krautuvėlės ir keli prastučiai namukai. Nuo bažnytkiemio į lauką tįso platus, visuomet purvinas vieškelis, iš abiejų pusių valstiečių pirkių nustatytas. Namai be kaminų, be langinių. Nei sodų, nei darželių.
Laukai dirbami Vytauto laikų įrankiais; rugiai pusiau su smilgomis ir raugėmis, vasarojus svėrių priaugęs. Žmonės negražūs, nešvarūs, paniurę, "brostvomis'' apsikabinėję, apsileidę.
Vyrai ir vaikinai daugumas vyžoti, apsivilkę storais, seniai nevelėtais pakuliniais marškiniais, susijuosę virvagaliais; moterys ir merginos be "nažutkų", trumpais sijonėliais, juodomis, purvais apskretusiomis kojomis. Maži vaikai visi murzoti, pilvoti, išbalusiais nesveikais veidais.
Matyt, be tikėjimo pareigų atlikimo ir fizinių instinktų, niekas daugiau jiems šiame pasaulyje nežinoma ir nerūpi.
Keistas nesuprantamas disonansas tarp šios vargų ir tamsumo jūros atrodė nauja brangi bažnyčia. Aišku buvo, kad ji, tokia daili ir didelė, pakliuvo čion kažin kaip, kažkokiu fatališku žmonių nesusipratimu, padariusi jiems didelę nuoskaudą, iščiulpusi jų visas sultis, palikusi jiems tik skurdą - bent šimtmečiui... Žiūrėdamas į ją, jauti, kad ji pati gėdinasi savo puikybės, gėdinasi žmonių tamsumo, jų neturto ir, rodos, - turėtų kojas, tuoj pabėgtų iš to miestelio.
Prie gražios didelės bažnyčios prisiglaudė ir graži šypsančiais langais, baltomis sienomis ir viliojančiu prieangiu klebonija. Kai bažnyčia tartum gėdinos savo puikybės, šviesi klebonija, apsišarvavusi jos šventa galinga globa, žiūrėjo drąsiai, be gėdos į purviną miestelį, į nuskurusius žmones, į jų tamsius, dūmais surūkusius, purvais apskretusius gyvenimukus ir šypsojos. Žiūrėjo, šypsojos ir tartum drauge su savo šeimininku, drūtu, riebiu, viskuo patenkintu klebonu, kaleno iš tolo dantis.
Bet kiek nuskuręs ir liūdnas buvo miestelio ir jo gyventojų vaizdas, tiek linksma ir viliojanti apylinkė; ypač tuoj už miestelio - didelis platus ežeras ir anapus ežero aukšti kalnai, nedidelio upelio juosiami. Kalnai tai arba dideli pliki smėlynai, arba eglynai, pušynai, kur ne kur lapotas miškas.
Ir ežeras, ir kalnai, ir smėlynai, ir miškas taip gražiai tarp savęs derėjo, jog malonu buvo iš tolo žiūrėti. O žmonės tartum, be dvokiančio klano, smulkių krautuvėlių, purvino vieškelio ir gražios bažnyčios su klebonija, daugiau nieko ir nematė.
Net ir krautuvininkai šiame kampelyje nebuvo panašūs į žmones, tik veikiau į kokius nuskurusius valkatas. Rodos, apsigyveno jie čia tik trumpam laikui ir priversti. Gyvena jie, kas diena smilksta ir laukia... štai ateisią geresni laikai, įvyksią didelių permainų, ir jie, palikę savo nešvarius tamsius namus, visi persikelsią ten, už ežero, į žaliuojančias girias ir baltuojančius smėlynus ir ten pagyvensią linksmai ir laisvai, kaip jų protėvių protėviai gyvenę.
Privažiavęs bažnytėlę, išlipo kunigas iš ratų ir, patampęs, pamankštinęs savo senus kaulus, įėjo pro vartelius į šventorių. Bet ir čia, kaip ir miestelyje, buvo nejauku ir liūdna buvusiam klebonui. Ir čia, jam rodės, priversti augą medžiai, priversti žydį žolynai, vos šventoriaus tvorą peraugusieji ir į purviną miestelį žvelgiantieji jovarai, - tarytum nusiminę, susimąstę, lyg įsitikinę nieko pasaulyje nesant, dėl ko vertėtų gyventi, augti ir plėtotis: vien džiūti ir smilkti, gyvenimu apsivylus, visam kam apatijos pilniems... Tik vieni seni pakrypę kryžiai ir samanomis apaugę akmeniniai paminklai tartum tylėjo, brangindami amžiną tylą ir ramybę.
"Čia guli palaidotas..." - išskaitė altarista viename aptrupėjusiame paminkle; o kas palaidotas, laikas ir audros seniai jau ištrynė, ir nebėr jau kam parašo beatnaujinti ir velionį atminti.
- Ir mano tokia laimė, ir mano, - prašnibždėjo altarista ir, linksėdamas galva, nuėjo toliau.
Kol jo tarnas, buvęs zakristijonas, draug su vežėju nešiojo ir kraustė daiktus į prastą, iš anksto nusamdytą trobelę, buvęs klebonas vaikštinėjo po kapines, atsimindamas, kaip jis seniai, labai seniai, dar septintosios klasės gimnazistas, klaidžiodamas po Lietuvą, rinkdamas žmonių pasakas ir dainas, atklydo į šitą miesčiuką ir kaip šis tada jam nepatiko. Nepatiko ne tik miesčiukas su ta pačia, tada dar neaptriušusia bažnytėle, bet ir patys žmonės. Ir kad kas tuomet būtų jam pasakęs, jog paskutines savo gyvenimo dienas, žilą senatvę, gausiąs pabaigti čia, šitoj užuočioj, visų pamirštas, neteisingai nuteistas ir didžiai nuskaustas, ir kad čia, šitame šventoriuje, paguldysiąs jis savo senus kaulus, - tik nusijuokęs būtų gimnazistas, neįtikėjęs. Bet mat keičias laikai, kinta ir žmogaus laimė.
Nei melstis, nei verkti, nei kam skųstis savo laime nesinorėjo buvusiam klebonui.
Ir kam gi pasiskųs, kam gi atidarys savo širdį, kad žmogus, kurį jis taip mylėjo, kuriuo tik gyveno, kuriam įdavė visus savo turtus ir ant kurio rankų tikėjosi sumerksiąs akis, galop taip jį skaudžiai įžeidė, visoje diecezijoje išjuokė, apvogė ir su jo paties vargonininku, jam nesant namie, išbėgo į Ameriką.
Priėjęs prie kažin kieno, matyt, kadaise gražiai prižiūrėto kapo, susimąstė kunigas, kaip jis, gavęs kleboniją, pasiėmė prie savęs iš Krokuvos miesto prieglaudos savo dukterytę, Uršytę, kaip jis ją mylėjo, ugdė, mokė ir visomis galiomis stengėsi padaryti taip, kad ir Uršytė jį pamiltų kaip dukrelė tėvelį ir kad paskui senatvėje ji pati sumerktų jam akis. Nes ar yra žmogaus gyvenime kas baisiau, kaip iki senatvės pasilikti vienui vienam ir mirti tarp svetimų žmonių, ant svetimų rankų. Atsiminė, ir kaip jis šiemet pavasarį, parvažiavęs iš Kauno po rekolekcijų namo, neberado nei Uršytės, nei vargonininko, nei pinigų.
Kas buvo likę nuo Uršytės, tą išvogė tarnai ir tie patys parapijonys. Atsiminė, kaip jis rytojaus dieną be vargonų sumą laikė, kaip po sumos klebonijos kieme susirinkę žmonės pareikalavo parodyti, - ar visi bažnyčios pinigai... Pareikalavo sąskaitų. Atsiminė pašaipas kamendorių, kurie jo nemylėjo už jo būdo paslaptingumą. Galop policijos įsikišimą ir vyskupo įsakymą.
- Uršyt, Uršyt, ką tu man padarei, ką tu man padarei, - staiga nebeišturėjęs pravirko buvęs klebonas ir atsiklaupė prie grotelių.
- Ir kam aš jai šiemet pavasarį, kada pastebėjau jųdviejų su vargonininku susibičiuliavimą, nepasakiau teisybės, kas ji tokia man; ko dar aš laukiau, kam aš nepasakiau, kas jai ir kas man buvo šv. Jokūbo vienuolyno vienuolė, amžinatilsį Daminyka, apie kurią aš jai tiek daug pasakodavau.
- Tariaus, dar anksti, dar jauna, dar suskubsiąs. O, kad ji būtų žinojusi, kas aš toks jai, kad aš jai šiemet būčiau atskleidęs paslaptį ir viską pasakęs, tai argi būtų ji taip skaudžiai įžeidusi savo žilą tėvelį...
- Matyt, ir čia visi jau žino ir visi piktai iš manęs juokiasi, nes, atvirkščiai, būtų atėję pasitikti ir žmonės, ir pats klebonas...
- Viešpatie, viešpatie! ar gali būti žemėje iš visų tavo padarų kas nors protingesnis ir drauge kvailesnis už žmogų? Didžiuojasi, puikinasi, po kojomis sau panašius mindžioja tol, kol vežime sėdi ir rankoje vadžias turi.
O kaip jis pasiekė vežimą, kaip į jį įlipo, per kiek susikubrinusių, nužemintų žmonių nugarų žengė, - tai ir žinoti nenori... Ir visa tai daroma vardan tos teisybės, pagal kurią turi lygią teisę gyventi kiekvienas žmogus... Bet menkas mažmožis, menka klaidelė, mažas akmenukas kryptelėjo vežimą į šoną, ir lipk, žmogau, žemėn. Lipk, lenk sprandą, žeminkis ir kubrink savo nugarą kitam, kuris jau per ją atsisės tavo vietoje ir spjaudys į tave iš aukšto. Gerai, kad dar atsisėdęs nors pirštines pasikeis. Bet kam tai. Dar anksti. Tuo tarpu gali būt ir taip. Painiai įkinkyta ir gudriai įžabota tamsi minia dar vienodai klauso: ar vadžias turi rankos storuose ušmaluose, ar plonose šilko pirštinėlėse. O paleisk iš rankų vadžias, duok jai valią, tai, išsivadavusi iš vienų pavalkų, užsimaus ji kitus; ir nors labiau smaugs ją nauji pavalkai, tačiau vergi minia vilks juos, nes tokia jau ji yra: laisva, be pavalkų, gyventi negali. Šilko pirštinėles dar galima padėti tolesniam laikui, nes galinga minia, kartą paragavusi švelnesnių pirštinėlių valdymo, kaip liūtas kraujo, nebenorės jau, kad ją valdytų ušmalais; pareikalaus dar švelnesnių, pareikalaus laisvesnių pavalkų, o tada jau nebeužsimausi ušmalais. Tada ji gali visą vežimą nuo kalno nuversti... - taip galvojo nusiminęs buvęs klebonas, vaikščiodamas po šventorių ir skaitydamas likusius parašus.
Juo labiau jam buvo skaudu, kad tokia nelaimė, toks žiaurus pajuokimas ištiko jį ne jaunystės dienose, kai dar buvo nei pagarsėjęs, nei įsitarnavęs klebonas, kai paprasta kiekvienam žmogui suklupti ir vėl pakilti, ir nusidėti, ir atgailėti, bet dabar, senatvėje, žilų plaukų susilaukus, kai vien tik beliko padėkoti dievui už gyvenimą, gailėtis už visus nusidėjimus ir ramiai visų gerbiamam ant mylimųjų rankų numirti.
Negaila jam nei pinigų, nei turtų, nei garbės, nei praeito gyvenimo: skaudu tik dėl taip neteisingai susidėjusių paslaptingų aplinkybių, kurių niekam, išskyrus Uršytę, prisiekė jis savo mylimajai Daminykai nesakyti.
- Išsiteisinęs aš būčiau, išsiteisinęs, jei tik būčiau panorėjęs savo įžadą sulaužyti ir tavo šventus kaulus įžeisti, mano Daminyka, - per ašaras, balsu kukčiodamas, ištarė buvęs klebonas.
Tuo tarpu jo vaizduotė išaudė paveikslą, kaip jis prieš dvidešimt metų, išvažiuodamas iš Krokuvos, kur buvo savo dvasios vyresnybės siųstas, įsižadėjo vienuolei Daminykai prieš Kristaus paveikslą niekam per visą gyvenimą nepasakyti, kas tarp jųdviejų buvo, išskyrus tą jų vaikelį, kuris netrukus turėjo jai gimti.
Juk ir vyskupas, ir žmonės nebūtų jo taip sunkiai nuteisę, jei būtų žinoję tikrą teisybę. Juk visi dabar jį tik bjauriai suprato - suprato dukterį buvus jo meilužę. O jis - senas kunigas, įsitarnavęs klebonas... Juk prieš saulę juodas taškas daug juodesnis!
O kiek džiaugsmo, kiek ašarų, kiek dvasios virpėjimo buvo klebonui, kai, penkiolikos metų susilaukus, Uršytė ėjo per sekmines pirmą dieną prie komunijos. Atėjo Uršytė į jo kabinetą, baltai apsitaisiusi, susirišusi balta skaryte, rankoje turėdama rožančiuką ir baltu kauliniu viršeliu maldaknygę.
Pažvelgė į ją tada klebonas ir nustebo: prieš jį stovėjo tikra, kaip nuo paveikslo, jos motina Daminyka. Tokios pat mėlynos, ramybės pilnos, nekaltai žiūrinčios akys, tokios pat lūpos, antakiai, tokie pat tamsūs plaukai... Puolė prie jos klebonas, apsikabino ir ėmė bučiuoti jos galvą, lūpas, akis, suknelę.
Išėjus Uršytei, nugriuvo jis kniūpsčias ant kanapos ir ilgai raudojo. Paskiau, nuėjęs į bažnyčią, negalėjo nei mišių laikyti, nei žmonių išpažinties klausyti. O kai sakydamas pamokslą pažvelgė į didįjį altorių, prie kurio stovėjo ir klausė jo pamokslo Uršytė, staiga jam pasirodė, kad ne Uršytė ten stovinti, tik pati josios motina, amžinatilsį Daminyka... Širdį suspaudė klebonui, atėmė kvapą, ašaromis paspringo... ir jį beveik apalpusį parvedė du vyrai iš sakyklos į kleboniją.
Nemaža išgyveno jisai, mirus vienuolei Daminykai. Paskiau vėl, kol Uršytę iš prieglaudos išgavo: kai ji, pakelėje iš Krokuvos į Lietuvą susirgusi, kelias savaites mirtimi vadavosi. Ir pasirodė dabar buvusiam klebonui, kad nuo to karto, kai jis pamatė vienuolę Daminyką, per visą savo gyvenimą jo neturėta nė vienos ramios valandėlės.
Kai jis jau pradėjo miršti vienuolę ir visą savo širdį, visą meilę ir rūpestį atidavė savo ir jos dukrytei Uršytei, kai buvo jau nusiraminęs - staiga išėjo dievas žino kas. Didžiausias smūgis ant jo žilos galvos kriste krito. Išėjo tai, apie ką jis ir pamąstyti bijo.
- O, ko aš jai nepasakiau, ko nepasakiau, - susirietęs, kukčiodamas graudinos altarista ir rangėsi prie grotelių.
- Būčiau jai pasakęs visą teisybę, būčiau išleidęs ją už vyro, kad ir už to paties vargonininko, ir būčiau, ją matydamas, džiaugęsis ir ramiai miręs. O dabar... dabar...
- Kad nors žinočiau, kur ji yra, kad nors laiškelį galėčiau parašyti. Juk ji tokia dora, tokia gera, juk jai ne kitaip, kaip tik kas yra įkalbėjęs, kad aš ugdžiau ją, turėdamas ateityje blogą tikslą.
- Pasigailėtų ji manęs ir arba atgal sugrįžtų, arba mane pas save pasiimtų.
- Uršyte mano, dukrele mano, ką tu padarei, ką tu padarei?..
- Nesužinosi tu, niekuomet nesužinosi, kad aš tavo tėvelis, o amžinatilsį Daminyka tavo motutė...
- Nereikėjo man nei pinigų, nei turtų. Juk kam gi aš juos kroviau, kam gi juos taupiau, jei ne tau, Uršyte mano...
Kapinėse buvo tylu, tik retkarčiais vieškeliu tarškėjo ratai, salose žuvėdros verkė ir toli giriose ir smėlynuose piemenys dūdavo.
- Viešpatie, už ką tu mane taip nubaudei, už ką? - ir kunigas, pasikėlęs nuo žemės ir atkišęs rankas, vienplaukis ėmė artintis į viešpaties Jėzaus kančią, kuri kabojo bažnyčios gale aplūžusi, aptrupėjusi, be vienos rankos. Ant jos galvos ir už nugaros dabar žvirbliai suko gūžtas ir perėjosi vaikus.
- Viešpatie, už ką? Juk ar ne tu įkvėpei mums tą šventąją meilę? Juk ar ne tavo šventąja valia mudu susitikome su vienuole Daminyka? Argi jau toks didelis buvo nusidėjimas?
- Viešpatie, juk tu visagalis, visažinąs, tad kam leidai, kam uždėjai ant manęs tokį didelį kryžių ir dar senatvėje, ant žilos galvos užvertei tokią sunkią naštą. Viešpatie, linkstu aš po ja. Neišturėsiu... Kantrybės nebėra, viešpatie! Kantrybės... Už ką tu mane taip nubaudei? Už ką? Viešpatie, sakyk, klausiu tave, už ką už ką... - ir buvęs klebonas, iškėlęs aukštyn kumščius, priėjo prie viešpaties Jėzaus kančios ir, po ja atsistojęs, ėmė balsu šaukti: "Už ką... už ką..."
Kai jo šauksmu atbėgo senas zakristijonas ir jį apsikabinęs stengėsi nuraminti, buvęs klebonas, visas pajuodęs, išverstomis baltomis akimis ir pamėlynavusiomis lūpomis vis tebešaukė: "Už ką... už ką..."
Kai kunigas apalpo - tylu pasidarė kapinėse. Tartum pirmą kartą savo gyvenime susirūpinę, subruzdo visam kam apatiški jovarai ir, krutindami savo lapelius, stebėjos: argi gali būti pasaulyje kas nors taip bloga ar taip gera, kad vertėtų taip kankintis.
Gurksėjo susimąsčiusį medinė bažnytėlė ir tarytum atsiminė savo praeitį, kol ji dar buvo nauja ir visų gerbiama. Atsiminė, kaip joje gražiai giedodavo, gražiai vargonai dūduodavo, kaip apie ją iškilmingai procesijos eidavo; kaip skardžiai varpai skambėdavo, kokios iškilnios būdavo joje jungtuvės ir tokios pat liūdnos laidotuvės; kokie turtingi ir gabūs klebonai ją prižiūrėdavo...
Tarytum ir ją, kaip ir jos du naujus prižiūrėtojus, prislėgė galingo milžino ranka ir pasakė: "Gana jau jums, pasivažinėjote, lipkite iš vežimo ir leiskite vietą kitiems".
Kai atsipeikėjusį, bet visai nusilpusį kunigą tylutėlėmis vedė zakristijonas per šventorių, staiga buvęs klebonas, priėjęs prie grotelių, susilaikė, atsikreipė į tarną ir, parodęs ranka į laisvą vietą, tarė:
- Petrai, štai mudviejų paskutinė vietelė, čia mano, čia tavo, - ir abu seniukai, susitvėrę rankomis, sukniubo savo vietelėse.
- Čia mano, Petrai, čia tavo, - šnibždėjo altarista, spausdamas tarno ranką.
- Čia mano, klebone, čia tavo, - kuždėjo, paskutinę vietelę bučiuodamas, zakristijonas.
O miestelyje ratai tarškėjo, ežero salose žuvėdros verkė, ir toli giriose ir smėlynuose piemenys švirkštė.
1908
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
