en
[2]
* * *
Vieną sekmadienį, po pietų, sujudo viso kalėjimo administracija. Pro kalėjimo langus buvo matyti kiemo dalis, per kurią vedžiojo po vieną ir varinėjo pulkais kalinius iš vienų durų į kitas, nešiojo lovas, priegalvius, apklotus.
Ligoninėje taip pat krutėjo. Truputį pasveikusius ligonius išrašinėjo iš ligoninės ir sutupdė į kamerą. Kiek pagijusius perkėlinėjo į kitus kambarius prie lengviau sergančių, palikdami vietas naujoms aukoms.
- Ką reiškia tasai jūsų šiandieninis judėjimas? - paklausiau aš prievaizdą, nešusį pro šalį priegalvių glėbį.
- Šią naktį laukiame daug svečių, - atsakė skubėdamas.
Ir iš tikrųjų jis neapsiriko. Dieną buvo girdėti mieste triukšmas, šaudymai, o vidunaktį atvarė į kalėjimą daugybę suimtų manifestantų, o nebegalinčius paeiti vežte atvežė. Mes visi, pašokę iš savo lovų, pripuolėm prie langų. Smalsumo apimtas, mažai tesipriešino ir mūsų prievaizdas. Plačiai atsivėrė kalėjimo vartai, ir į kiemą sugriuvo didelė minia raitų ir pėsčių, ginkluotų ir beginklių žmonių. Iš karto sunku buvo vienus nuo kitų atskirti ir apskritai ką nors suprasti. Ypač darė baisų įspūdį, kad tokia didelė minia ir taip tyliai laikėsi, buvo girdėti tik arklių trempimai ir retkarčiais komandos viršininko trumpi aitrūs žodžiai.
Viduryje kiemo raiteliai nusėdo nuo arklių. Apsiaustųjų beginklių tarpe staiga kilo klegesys, bet tučtuojau pasigirdo šiurkštūs komandos žodžiai: "smirno", "molčat", ir minia nutilo. Tik tada aš gerai įžiūrėjau ir atskyriau beginklius manifestantus nuo apsiginklavusių plikais kardais policininkų, įžiūrėjau miestsargių lazdas, kazokų rimbus. Tuo tarpu dvi policijos ir kazokų eilės sustojo nuo manifestantų būrio iki kalėjimo durų.
- Marš! - pasklido nakties tylumoje komandos žodžiai, bet nė vienas manifestantų nepakrutėjo iš vietos. Tylėjo ir budeliai.
- Kuzmiuk, pokaži dorogu! - vėl sušuko komandos viršininkas, ir vienas miestsargių, Kuzmiukas, sugriebė vieną iš būrio ir, sudrožęs kumščiu į nugarą, metė nelaimingąjį į tarpą tų dviejų policijos ir kazokų eilių: ant nelaimingojo galvos pasipylė rimbai ir lazdos; jis suriko, parpuolė, tučtuojau pašokęs pasileido bėgti prie durų, bet paskutinis nuo durų miestsargis vėl sugriebė jį už apikaklės ir metė atgal; jis daugiau neatsikėlė, tad jį spardyte įspardė į kalėjimą. Taip buvo kitam ir trečiam. Kieme pakilo triukšmas ir keiksmai. Manifestantai susispietė ir šaukdami gynėsi nuo budelių rankomis.
- Napirai! - vėl suriko tas pats žiaurus balsas: suiro eilės ir tvarka, policija ir kazokai vėl susimaišė su manifestantais; buvo girdėti tik lazdų pokšėjimas, rimbų raižymas ir mušamųjų rėksmai. Manifestantai visa savo mase metėsi prie durų ir taip susispaudė, jog patys savaime užtvenkė duris; budeliams to tik ir reikėjo: čia juos prispyrė prie sienos ir mušė iš visų pusių... Kuo pasibaigė šitoji inkvizicija, neteko pamatyti. Kai mes visi pašokom prie langų, nesikėlė iš lovos tik vienas sunkiai sergąs imeretinas. Bet kai kieme policija pradėjo mušti suimtuosius, o tie šaukė pagalbos, staiga imeretinas pašoko nuo lovos ir, pripuolęs prie lango, išmušė rankomis stiklą ir ne savo balsu suriko į budelius. Kieme supoškėjo šūvis; imeretinas pasverdėjo, atsilošė ir nugriuvo tarp dviejų lovų; nugriuvo užpakaly jo stovėjęs ir kitas ligonis kalinys. Visi metėmės šalin nuo langų; kilo didelis triukšmas, ir kas ką sugriebęs ėmė svaidyt į langus ir daužyt stalus. Kieme dar kelis kartus supoškėjo... Ant mūsų galvų pabiro iš lubų kalkės... Kažkur dingo prievaizdas, bet tuojau į ligoninę suėjo ginkluoti kareiviai ir keli sargai, sugriebę nukautuosius, išvilko pro duris. Mes visi susispietėm į kertę ir susėdom žemėje. Kareiviai turėjo atkišę durtuvus ir patys išbalę ir nusigandę nežinojo, ką daryti. Kai po valandėlės bent kiek atsipeikėjome, staiga vienas ligonių suriko ne savo balsu, ir sunku buvo suprast, ar jis juokės kvatojos, ar verkė. Niekas jo nei ramino, nei klausė priežasties jo klyksmo. Visų savo nelaimės draugų veiduose aš tą naktį išskaičiau: būčiau laimingas kalėti visą gyvenimą katorgoje, kad tik galėčiau dabar nukauti nors vieną tų budelių. Tik tada aš supratau seniuko prievaizdo žodžius, kad kalėjimas yra didelė mokykla; supratau, iš kur atsiranda miestsargių, pristavų, gubernatorių ir kitų jiems panašių administratorių-užmušėjų.
Rytojaus dieną atėjo prokuroras neva nukovimo tardyt, bet tardydamas daugiau teiravosi apie riaušes ir kas leidęs mums žiūrėti pro langus. Kadangi mes visi, iš anksto susitarę, drąsiai jam atsakinėjom ir spyrėm įrašyti ir tai, ką mes matėme kieme, tad jis griežtai atsakė mums, jog tai esąs gubernatoriaus dalykas, ir patarė mums paduoti jam skundą. Pats trumpai suglaudęs viską, kas darėsi ligoninėje, pakišo mums pasirašyti. Mes nesutikome pasirašyt ir prašėme po protokolu pridėt ir mūsų nuomonę. Čia jis vėl mums atkirto, kad kolektyviai esą negalima rašyti, patarė išdėstyti raštu kiekvienam atskirai ir pažadėjo paskiau ateiti, kai mes šiek tiek nusiraminsim. Be to, dar išeidamas prigrasė, kad jei mes taip elgsimės, tai galim esą sudaryti patys sau naują bylą...
Bet prokuroras neatėjo nei rytoj, nei paskiau. Taip pat kalėjimo viršininkas sugrąžino mums atgal skundą, gubernatoriui parašytą, ir pasakė, kad toks skundas tai jau esąs nebe skundas, tik maištas.
Be to, ligoninėje pakeitė senuosius. prievaizdus naujais, kurie buvo mums palankesni. Langams iš oro pritaisė tokias dėžutes, jog, žiūrint pro langą, tik matėsi mėlynas dangus. Nors ligoninėje buvo ir tamsiau, bet dėlto jau niekas nebedraudė žiūrėti pro langą.
Naujieji "lipšnūs" prievaizdai papasakojo mums, kad tą dieną mieste policija šaudžiusi ir nudėjusi daugiau kaip 30 žmonių; labai daug sužeidusi, o suimtais manifestantais tiesiog užtvindžiusi abu kalėjimus. Ir jie patarė mums neberašyti gubernatoriui skundo, nes nieko nebūsią: už kalinio nušovimą Kaukazo vietininkas kunigaikštis Golycinas dar 25 rublius pamokąs.
* * *
Nežinau, kuo pasibaigė antrasis mūsų skundas, nes po kelių dienų, naktį, mane išrašė iš ligoninės ir pasodino mažutėje kameroje ketvirtame aukšte su dideliu langu, užraizgytu geležiniais virbais.
Anksti rytą atsikėlęs, priėjau prie lango ir, rodos, viską tai valandėlei pamiršau.
Toli toli šiaurėje mėlynam akiraty buvo matyti visas didžiosios Kavkasionio kalnų eilės vidurys, pradedant Saridago ir Dagestano aukštybėmis, baigiant Kaštantau; tarp jų rymojo, įbedę į dangų savo amžinai snieguotas smailas ir bukas viršūnes, dvilypis Kazbekas, kuprotas Azarai Kochas, Ulipatau, Dychtau, Kaštantau ir kiti.
Apie tų kalnų ir kalnelių viršūnes skersai ir išilgai spindėjo saulės nušviesti amžini ledynai, tarp kurių kyšojo plikos, raudonos, margos, milžiniškos, įvairiai išraitytos, it perkūnijos atskeltos uolos, guldydamos ant ledynų įvairius kaip ir jos pačios šešėlius. Šen ir ten juodavo bedugnės ir ledų surakintos paskliundės. Tarp tų ledynų ir laukų sniegynų tęsėsi ilgi ir gilūs, mėlyname ūke paskendę tarpekliai ir nyko iš akių ten toli toli, jau sniegais ir ledais užgriuvę. Arčiau į pietus kalnai ir kalnų kalneliai, išsiskirstę, išsišakoję, stiebdamiesi į dangų, tarytum ginčijosi dėl savo aukštumo.
Dar arčiau, kitados laimingoje gruzinų žemėje, tįsojo kiti kalnai, tik jau tankiausių miškų apglobti, kurie jau kovo mėnesį pradėdavo žaliuoti. Rytuose ir vakaruose vis kalnai ir kalnai, čia balti, čia pilki kaip debesys, čia melsvai tamsūs kaip tarpukalnių rūkas, čia toli toli kur beniūksanti viena aukšta viršūnė vienuolė, lyg milžino ranka nupiešta mėlyname akiraty.
Prie pat kalėjimo sienų prisiplakusi bėga srauni drumsta upė Kura ir savo įtūžusiomis bangomis plėšia ir kalėjimo sienas, ir aukštus, uolotus, namais nustatytus krantus, tarytum norėdama pagraužus paskandinti juos putotose bangose.
Anapus upės matyt abi miesto pusės: dešinioji - Europos ir kairioji - Azijos. Dešinioji - aukštais, dailiais, akmeniniais namais nustatyta, suskaidyta plačiomis gatvėmis, bulvarais, sodais ir skverais išplanuota. Kairioji, Azijos pusė - beveik vienos žemos kalnėnų pirkios, plokščiais stogais, rytų stiliaus. Visas upės krantas miesto beturčių landynių apgramzdintas; vienos jų pusiau nusvirusios kabojo ties vandeniu, po jomis tūnojo kitos, pusiau įsiraususios į uolą, pusiau pridengtos lentomis, pigiais audeklais, kuprių odomis ir įvairiais kitais daiktais, kurie tik galėjo bent kiek apsaugoti nuo saulės, lietaus ir vėjo. Kitos dar tupėjo užsikorusios ant pat pusiau skilusios uolos viršūnės, kuri Alachas težino kokia galybe laikės ties vandeniu be jokio paramsčio. Iš landynių į upę vingiavo keli siauri statūs takeliai, kuriais kas rytas ir vakaras jaunos gruzinės, armėnės, čerkesės ir kitos iškilnaus Kaukazo juodakės dukros niūniuodamos ir linksmai juokaudamos eina vandens semti, aukštais, du kartu susmaugtais ąsočiais ant galvos nešinos.
Už pirkelių, aplink žalumynais pasipuošusį Botanikos sodą, susispietė turtingųjų musulmonų namai, ant kurių stogų iškilnūs šiltų kraštų žolynai žaliavo. Šventadieniais ant turtuolių saklių ir haremų stogų vaikštinėjo moterų pulkai, daugiausia žaliais rūbais apsitaisiusių ir prisidengusių baltomis čadromis, iš po kurių, joms krutant, saulėje žibėjo aukso diademos.
Ant kitų stogų linksminosi vieni vyrai, apsišarvavę, kardais, paauksuotais ir pasidabruotais kinžalais apsikarstę. Retkarčiais vėjas atnešdavo į kalėjimą graudžius jų dainų motyvus, čanuros, zurnos spiegimą ir sazo dundėjimą.
O ten toliau, Mtacmindos papėdėj, į krūvą susikimšo dar įvairių įvairiausių namų. Rodės, kad jie, iš visų pusių kalnų spaudžiami, įpykę, kitados susitarę, visi narsiai metės į Mtacmindos kalną, norėdami į jį įkopt ir ten išsisklaidyt... Ir jau keletas jųjų su šv. Dovydo vienuolynu užlipo ant pirmųjų skliausčių uolų, bet kai atsigręžę žvilgterėjo į toli atsilikusius savo draugus, tarytum išsigandę prikibo prie uolų, bijodami ir aukštyn lipt, ir atgal grįžt.
Iš kalnų ir tarpukalnių einančiais į miestą siaurais keliais tįsojo ilgi kuprių karavanai ir kaip skruzdės krutėjo raitieji ir pėstieji, apsigaubę nuo saulės galvas baltomis čalmomis.
Čia pat paupy buvo prekyvietė. Ko čia nepirkinėta ir ko nepardavinėta, kaip čia nesipuošta, ko nedaryta, kaip nekalbėta! Vieni, sukūrę žemėje ugnį, verda valgio, kepa šašlikų; greta su jais kiti kerpa plaukus, skuta barzdas, traukia dantis. Čia pat musulmonų būrys, nusiavęs ir nusigręžęs į Meką, meldžiasi ir mazgojasi; šalia jų armėnai su beždžionėmis rodo "štukas"; ten toliau niekaip nenurimsta po tolimos kelionės kuprių vilkstinė, rėkauja ir šūkauja jų varovai; čia jau miega žemėje šiaurės kalnėnai, vieną ranką padėję po galva, antrąja suspaudę durklą. O asilų, asilų bliovimas!
* * *
Naujoje kameroje aš ne tik pasveikau, bet ir sustiprinau nervus. Su kaimynais čia jau nebegalėjau susikalbėti, nes sienos buvo vidury tuščios. Užtat per ištisas dienas, nuo ryto ligi vakaro, žiūrėjau į tolimus, kaip svajonė viliojančius kalnus ir į gyvenimu verdantį miestą. Užvis labiau patraukė mano akį viena jauna musulmonė, kuri kiekvieną dieną, rytą ir vakarą vėliau negu kitos mergaitės nusileisdavo su ąsočiu prie upės, nusirišdavo nuo galvos čadrą, užsidėdavo ant akių ranką nuo saulės ir ilgą laiką žiūrėdavo į kalėjimo langus. Paskui, pamačiusi ar nepamačiusi, ko jai reikėjo, ar šiaipjau dėl įpročio, visuomet, kiek laiko palaukusi, plonu prislopintu balseliu šaukdavo:
- Arslan-Bek, Arslan-Bek la ilalgi il Alaaach! Neilgai tačiau teko man gyventi toje kameroje. Vieną šventadienį, po pietų, atėjo pas mane didžiai susirūpinęs prievaizdas ir liepė skubiai susirinkti savo daiktus ir sekti paskui jį.
- Iš galvos išėjo žmonės, dievuliau šventas, iš galvos! - šnibždėjo prievaizdas, žiūrėdamas pro langą, kol aš rinkau savo daiktus.
Skubotai susiruošęs, dar kartą priėjau prie lango ir atsisveikindamas nužvelgiau vienu žvilgsniu ir kalnus, ir miestą. Toli plačiai po kalnus roplinėjo ir karstėsi, it ko ieškodami, nedideli balti debesėliai, ir, tarytum su kažin kuo žaisdamas, debesyse slėpėsi šv. Dovydo vienuolynas.
- Aštuoniolika metų tarnauju kalėjime ir nieko panašaus niekuomet nebuvau matęs, - vis murmėjo sau po nosimi sargas, mudviem besileidžiant laiptais žemyn.
- Kurgi tamsta mane vedi? - paklausiau aš.
- Taigi tenai, į rūsį, - atsakė sargas, susirūpinęs savo mintimis.
Net širdį man sugėlė, ištarus jam "rūsį". Bet sargas, lyg numanęs mano išgąstį, tuojau pridėjo:
- Jus šiandien arba rytoj išleis, nes iš galvos žmonės eiti pradėjo, šiandien pusę miesto atgrūsią... Visi kalėjimai, visos nuovados pilnos... Aštuoniolika metų, - kalbėjo vienas sau sargas.
Rūsyje pasodino mane į mažutį kambarėlį, tuojau atnešė dar vieną lovą ir atvedė kitą kalinį, gan simpatingą, juodais plaukais, aukšta kakta, juodom gražiom akim armėną.
Iš pradžių mudviem buvo labai nesmagu, viens kito lyg bijojome, nežinojome, nuo ko ir kaip pradėti kalbą.
- Ar tamstą tik šiandien suėmė? - pasisveikinęs pirmas paklausiau aš.
- Ne, aš sėdžiu jau ketvirtą savaitę ir nežinau, ligi kol dar mane čia laikys, - gryna rusų kalba atsakė mano naujas draugas ir to paties paklausė mane.
Ir netrukus, manim visiškai pasitikėjęs, jau pradėjo pasakoti, kaip jis pakliuvęs į kalėjimą.
Atėjo ir vidunaktis, o mudu vis dar tebešnekučiavom apie to meto atsitikimus. Mano naujas draugas Alabi, kaip paskiau patyriau, buvo žmogus daug važinėjęs, daug matęs, daug iškentėjęs. Buvo man ko pasiklausyti.
- ...Kad ir kažin kas man atsitiktų, niekuomet aš nenustoju vilties, - įsidegęs kalbėjo kitą vakarą mano draugas, žingsniuodamas po kambarį.
- ...Ir tik dėl to ne kartą išsigelbėjau iš tų nelaimių, į kurias pakliūva žmonės, tų ypatybių netekę.
- Atsimenu, kai aš dar mažas buvau, - kalbėjo jis toliau, - nuėjęs su savo motina į Ečmiadziną, pamačiau jauną simpatingą mergaitę. Ji taip man patiko, jog aš ištisas dienas paskui jos ieškojau tarp moterų daugybės ir suradęs nebegalėjau atitraukti nuo jos akių. Išbuvę Ečmiadzine keletą dienų, mudu su motina vėl grįžom namo, bet nei namie, nei svetur toji mergaitė negalėdavo išeiti man iš atminties...
- Ir papročiai, ir mano būdas po to visai pakitėjo. Ėmiau dažnai skęsti mintyse. Tačiau praėjo metai, kiti, o aš vis tikėjaus kada nors sutiksiąs tą mergaitę... Ir iš tikrųjų. Po dvejų metų įstojęs į Šušos miesto mokyklą, aš vėl ją sutikau: jos mat Šušoje gyventa. Negalite suprasti, kas man tada buvo per džiaugsmas.
- Netrukus su ja susipažinau ir, kuriam laikui praėjus, nebegalėdamas slėpti, laišku pasisakiau ją mylįs. Tačiau ji, užuot atsakiusi, parodė mano laišką tėvams ir su manimi nebesisveikino. Didesnės nelaimės man tada būti negalėjo, tačiau aš nenustojau vylęsis ir tikėjęsis, jog ji, kad ir ne tuoj, bet kada nors vis dėlto būsianti mano. Mokslas man jau nebesisekė, ir netrukus motina iš mokyklos mane atėmė ir atidavė prie pirklių tarnauti. Ir nuo to laiko devynerius metus ne tik nebemačiau savo mylimosios Satanikos (toks buvo jos vardas), bet nežinojau, ir kur jos esama.
Taip baigęs pasakoti savo pirmosios meilės istoriją, liovėsi žingsniavęs ir tarytum koks nugalėtojas atsistojo prieš mane.
- Kaip tat ji yra tamstos, bene tamsta esi ją jau vedęs? - pasiteiravau, gerai nenugirdęs paskutinių jo žodžių.
- Dar ne! - atsakė jis ir, prisikišęs prie manęs, pašnibždomis tarė:
- Ji mane pabučiavo... O reikia suprasti, ką reiškia nekaltai mergaitei pabučiuoti savo mylimąjį!
Ir dar ilgai kalbėjo jis, vaikščiodamas po kamerą ir braukydamas kaktą. Jo žingsniai ir balsas keistai dundėjo ir klaikiai aidėjo tamsiuose kalėjimo tarpsieniuose.
Galop sėdosi rašyti savo mylimajai laišką, ir aš, nesulaukęs jo einant gult, užmigau.
* * *
Už kalėjimo sienų išaušo pavasaris, gražus, malonus pavasaris. Mudu nematėm jo grožybių, - tik jautėm. Vieną vakarą į mudviejų langelį žvilgterėjo mėnuo; prigesinę žiburėlį, ilgai žiūrėjom. Kai mėnuo ėmė slinkti ir slėptis už sienos, mums pasidarė liūdna. Mėnesiui pasislėpus, kameroje pasidarė tamsu, nejauku, nyku. Sėdėjome tylomis, tarytum nusiminę, lyg įžeisti, kad taip veikiai jis mudu paliko, taip šykščiai pasidalino su mudviem išsiilgtojo grožio malone...
Mudviejų tylą ir mintis nutraukė musulmono daina. Jis, apsimetęs girtu, eidamas gatve pro kalėjimą, dainavo lezginų dainos gaida žodžius, jais suteikdamas žinias sėdinčiam kalėjime sūnui ar giminaičiui. Kai paskui išvertė man Alabi (jis lezginų kalbą mokėjo), tos dainos žodžiai buvo tokie:
"Mano sūneli, mano sodelio pilkas granatėli, mielas mano Osmanai, nebijok, nesirūpink, aš nepamiršau, aš tau padėsiu ir krauju atkeršysiu tavo priešams..."
Ir po kiekvieno posmo, tarytum nebegalėdamas suturėti širdies skausmo ir rydamas ašaras, dainavo, atkartodamas po kelis kartus: "ali, ali, ali, alla, la, la, ali allaa... pe te allaaa..." Ir toje dainoje buvo girdėti ir verksmai, ir dejavimai, ir skundai dėl visų pasaulio neteisybių, ir neapsakomas grožėjimasis žavinčia nakties mėnesiena. Joje aidėjo aukšti Kaukazo kalnai ir Darjalo tarpukalne Tereko ūžesys, miško šlamėjimas ir kalnėnų mergaitės daina...
Ir gal ne vienas kalinys, tos dainos klausęs, atsiminė tą valandą geresnes savo dienas, kurios jau nebegrįš, brangius mylimus žmones, savo mylimąją, kurios gal jau nebepamatys, atsiminė savo gimtinės vietas, upes, upelius... ir gal ne vienam bevilčiui nuriedėjo per skruostus gaili ašara.
Atsiminiau ir aš savo tėviškę, atsiminiau laiką, kai dar mažas nežinojau nei svetimų šalių, nei kalėjimo, kai tvirtai tikėjau: jog nepakliūsiu į kalėjimą, jei tik nieko nepavogsiu, neužmušiu ir lietuviškų knygelių neskaitysiu.
Rymojo susimąstęs ir mano draugas Alabi - ir jis, matyt, skrajojo mintimis po savo tėviškės kalnus, po Arakso sraunius krantus...
* * *
Kitą dieną Alabi netikėtai pašaukė ir rasi išleido iš kalėjimo. Atsisveikindami tik paspaudėme viens kitam ranką, nepratarę nė žodžio, nes sargas ragino skubėt ir akylai žiūrėjo, kad aš jam ko neįduočiau arba nepasakyčiau. Ir tai atsitiko taip staiga, jog aš bent valandėlę stovėjau lyg apkvaišęs. Pasilikęs vienas, nebežinojau, ko stvertis ir kur bedingti. Apėmė toks neramumas ir kažin kokia baimė, jog aš kartais maniau iš galvos išeisiąs. Ir po kamerą žingsniuoji, ir į lovą guli, kartais bepradedi niūniuoti, bet balsas išeina toks keistas, kaip ir svetimas, rodos, ne aš, bet kitas kas, kažin kas nematomas, tik jaučiamas, dainuojąs.
Užvis baisiau, kai tą kančių urvą apglobdavo kapų tyla. Tada kosėdavau, trypinėdavau, stalu bildėdavau ir laukdavau, bene sutilindžiuos kur sargo raktai, bene pravažiuos pro kalėjimą koks barškąs ar tarškąs vežimas.
Nežinau, kuo būtų pasibaigęs tas mano pasiilgimas, jei ne vienas mažas atsitikimas, kuris mane šiek tiek nuramino, suteikęs kantrybės.
Vieną vakarą pasivaikščiojimo metu, man bezujant apie tą apskritą bokštą, kuriame retkarčiais buvo girdėti žmonių balsai ir grandinių žvangėjimas, aukštai atsidarė į vidų langelis ir prie pinučių prišlijo kalinio galva. Aš stabtelėjau ir atsidėjęs žiūrėjau į jo juodą sunykusį veidą, nieko jam netardamas. Jis man linktelėjo galva; tuo pat ir aš jam atsakiau.
- Rusas esat? - paklausė kalinys.
- Ne, - atsakiau, - lietuvis.
Jis lyg susimąstė ir smalsiai žiūrėjo į mane, matyt, pirmą kartą išgirdęs tokią tautą esant ir pirmą kartą pamatęs tos tautos žmogų.
- Kurios gi gubernijos? - vėl paklausė kiek lukterėjęs.
- Kauno, - atsakiau.
- A-a, Kauno, žinau žinau, ten Varšuvoj ir Lodzėje lenkai ir katalikai, geri žmonės... - ir jis pradėjo pasakoti paskutinius tuomet atsitikimus Varšuvoj ir Lodzėje.
- Kurios gi tamsta tautos? - paklausiau ir aš savo ruožtu.
- Aš imeretinas. Gruzin... Kutais...
- Ar seniai tamsta sėdi?
- Antri metai sėdžiu, dar aštuoniolika metų katorgos; katorgos sėdėti neveža, čia sėdėti negera, į katorgą veš - pabėgsiu, karas - neveža... - lyg skundėsi imeretinas, stengdamasis aiškiai rusiškai kalbėti.
- Už ką gi tamstą nuteisė katorgai? - nebeiškentęs paklausiau ir tuojau pasigailėjau tatai padaręs, bet jau vėlu buvo.
- Šunį nudėjau! - drąsiai atkirto jis, ir jo akyse žybtelėjo drąsi neapykanta. Bet tuojau lyg nusiminęs įbedė akis į priešais stovinčią sieną ir po valandėlės silpnu balsu, vis ten pat žiūrėdamas, pratarė: - Nieko, išgyvensiu!
Mane nukratė šiurpas. Bokšte pasigirdo keleto žmonių balsai ir grandinių džerškėjimas; kalinys atsitraukė nuo lango ir, kažin ką į kamerą pasakęs, vėl pasirodė.
- Pas mus yra vienas lenkas iš jūsų krašto, jis nori su tamsta pasikalbėti.
- Gerai, prašau, - atsakiau.
Viduje smarkiau sužvangėjo grandinės, ir netrukus dvi rankos nusitvėrė geležinių virbų, ir pasirodė lange baisus, plaukais apaugęs ir išblyškęs veidas. Pirmasis kalinys, truputį pasišalinęs, padarė jam vietos.
- Tamsta esi lenkas? - prakalbinau jį lenkiškai.
- Taip, lenkas, - atsakė lenkiškai lietuvio akcentu.
- Kurios gi tamsta gubernijos?
- Kauno.
- Tai gal tamsta lietuvis ir lietuviškai moki kalbėti? - ėmiau lietuviškai kalbinti.
- Taip, moku, aš nuo Vilkmergės, - grynai lietuviškai atsakė, ir mudu nutilom.
Nors labai norėjau paklausti tautietį, kaip, kokiu būdu jis pakliuvo į tą bokštą ir į grandines, tačiau negalėjau, tartum žodžių pritrūko.
- Pačią nužudė! - šūktelėjo už jo pečių pirmasis kalinys, tarytum pagavęs mano mintį.
Lietuvis skaudžiai susiraukė, užsimojo ant jo ranka ir sukeikęs: "Et, tokia nedorėlė buvo", - nusileido į vidų. Viduje vėl pakilo žmonių balsai, dundesys, galop kažin kas užgautas riktelėjo, terkštelėjo grandinės, ir vėl viskas nutilo.
- Supyko, - parodė galva į vidų pirmasis kalinys.
- Gal norite dienraštį paskaityti? - vėl prabilo jis, ir, kažin ką saviesiems pasakęs, išmetė man popierių pluoštelį.
Atsargiai apsidairęs, paėmiau ir paslėpiau po drabužiais. Grįžęs į kamerą, didžiai nustebau, radęs tos dienos numerį, keletą proklamacijų ir lapelį su visomis smulkmenomis apie didžiojo kunigaikščio Sergejaus Romanovo nužudymą. Nuo to karto beveik kasdien gaudavau iš tų kalinių dienraštį, kurį vėl grąžindavau jiems kitą dieną.
Bet vieną kartą, metant jiems pro langą dienraštį, pluoštas kažin kaip išsivyniojo, atsiskleidė, ir dienraštis užsiturėjo stogely po pat langu. Mėginau smegdyt jį kepure, bet ir kepurei grėsė tas pats pavojus, o čia dar galėjo pastebėti sargai. Kaip tyčia nebuvo ir vėjo. Kaliniai irgi nemaža nusiminė. Taip nieko nepadaręs, negryna sąžine sugrįžau į kamerą. Rytoj, žiūriu - dienraščio nebėra o apie bokštą vaikščioja su šautuvu kareivis. Bokšte langas irgi uždarytas. Tas pats buvo ir kitą rytą. Dar po dvejeto dienų langelį užtaisė lentų dėžute, o kareiviui pastatė prie bokšto ląstelę, kur galėtų jis pasislėpti nuo lietaus.
Tik vieną kartą išveda mane pasivaikščiot, - žiūriu - stovi prie ląstelės su šautuvu kareivis, buvęs mokslo draugas B., su kuriuo buvom pradėję susirašinėti. Vos vos susilaikėm abudu nepuolę viens kitam į glėbį, bet jis staiga susigriebė ir rūsčiai suriko į mane: "Čevo ostanovilsia! prochodi, prochodi!" Aš pradėjau žingsniuoti, o jis paskum mane su šautuvu... Ir visą laiką pusbalsiu kalbėjomės. Iš jo aš sužinojau, kad dėl to dienraščio visus bokšto kalinius iškrėtę, du pasodinę į karcerį ir pažeminę miestsargiais du kalėjimo sargus... Be to, jis man suteikė šiaip daug naudingų žinių; aš jam nupasakojau savo reikalus mieste. Jis pažadėjo, kas galima, padaryti, ir jei nebetektų susitikti, tai parodė po ląstele vietą, kur jis paliks man raščiuką... Taip ir nepamatėm, kaip praėjo tas pusvalandis. Perduodamas sargui, jis mane atsidėjęs apieškojo.
Tačiau nebeteko man pasimatyti su draugu B. kalėjimo tarpsieniuose. Po vieno kito tardymo gavau galop popierių, jog esu laisvas.
Malonu man buvo jausti, kad po valandėlės paliksiu tą baisią vietą, peržengęs kalėjimo slenkstį, eisiu, kur norėsiu, darysiu, kas tinkama, būsiu laisvas žmogus... bet kaip akmuo, ant širdies užgulęs, nedavė man visa siela džiaugtis pasilikusieji sužeisti manifestantai, kurie išgiję eis į katorgą, tas imeretinas, kuriam už "šuns" nukovimą reikėsią aštuoniolika metų "išgyventi", tas lietuvis, nužudęs "nedorėlę" pačią.
Buvo lygiai pusė dešimtos ryto, kai atėjęs prievaizdas atrakino mano kamerą, liepė susirinkti savo daiktus ir sekti paskui jį į raštinę. Raštinėje man atidavė pinigus, kuriuos man buvo atsiuntę namiškiai, ir dar kartą apieškojo. Sargo lydimas per kalėjimo kiemą, aš ėjau be kepurės ir linksėjau į visas puses, atsisveikindamas su buvusiais nelaimės draugais. Kai kurie jų šūkčiojo ir minėjo pavardes ir adresus giminių ir pažįstamų.
- Bachmetjevska 5 - Isakjanc: pirštines tepaslepia, - šaukia vienas pro langą iš antrojo aukšto.
- Salalaki 20 Akbulat-Ogly: švento Dovydo vienuolyną tenugriauna!..
- Močiutė tegu krosnį iškūrena! - rėkė iš kažkur kitas, bet sargas mane ragino eiti greičiau ir grasė rėksnius pasodinsiąs į karcerį.
Už kalėjimo vartų paėmiau vežėją. Važiuojant miesto gatvėmis ir žiūrint į turtingas krautuves, į jų nutukusius savininkus ir šiaip zujančius piliečius, man darėsi nesmagu ir nejauku dėl neteisybės, dėl tos primestos neteisybės, kuria prisidengę vieni tunka, kaupia sau turtus, spaudžia, išnaudoja kitus, o kiti, daugumas, vergiškai jiems tarnauja, prakaituoja nuo ryto iki vakaro dėl duonos kąsnio ir taip prasmilksta visą gyvenimą; o tie nepaklusniųjų vergų, kurie, netekę kantrybės, pakelia balsą prieš tokią santvarką ir pareikalauja sau žmoniškesnio gyvenimo, sėdi pramuštomis galvomis kalėjimo rūsiuose, žvangina grandines katorgoje... tuo tarpu toji mažumos primesta neteisybė šimtmečius slėgė ir dar tebeslegia didesnę žmonijos dalį...
1905
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
