SONNET A VIKTOR HUGO Vertimas Il faut dans ce bas monde aimer beaucoup de choses Al. de Mussel Daugel reikia dalykų šioj žemėj mylėti, Kad pažintum paskui, kas mylėti verčiausia. Saldumynus, žaislus, marių erdvę plačiausią, Arklius, moteris, garsą ar skaistrožių rėtį. Kartais tenka sumindžioti rožę skaisčiausią; Dar tankiau atsisveikinant verkti, kentėti! Ir šitai, kai bežiūrint jau laikas senėti, Mes tada išmintingi, senatvės paklausę: Mes tada tai, pusėtinai visko mėginę, Gerbt išmokstame, senąjį draugą atminę. Susipykę, pabėgę, ant galo po metų Susitikę, kaip vakar sau ranką padavę, Vėl kaip vakar draugai tarp šių žemės verpetų; Vėl rytojų sapnuojam, kaip vakar sapnavę. ROMA Užmigo garsioji cezarų galybė; Nutilo seniai Koliziejo linksmybė; "Circenses" neklykia balsai; Jau nieks gladiatorių mirti nevaro, Nesveikina ten morituri Cezaro!.. Vien kryžius tebspindi aukštai. Bet Augusto Roma lig šiolei turtinga; Jos marmuro rūmai, garbė melaginga, Dar baltuoja saulės tvane; Dar baltuoja rūmai, garbė paskutinė, Kaip baltuoja kaulai, kapus apkabinę, Bet Romos... jau mirė dvasia! Nebėra diktatorių, nei legionų! Ginklu Scipionai nuo kraujo raudonu Nesergėja Alpių šalies. Aetijus krito, o kruvinos upės Jau praneša Romai, kad viską nulupęs, Italiją Hunas užlies. Ant juodbėrio žirgo, šarvais apginkluotas, Štai pusplikius veda Atila gauruotas, Dunojaus apleidęs šalis. "Kur Roma? kur Roma?" sutikusių klausia; Vis viena Atilai naktis ir tamsiausia: Jam kelią apšviečia ugnis. Lombardija dega. Gyventojai bėga. Taip gena pavasaris tirpstantį sniegą. Kur Roma? kur Roma garsi? Ta Roma, kur ginklo pakelti negali; Ji lupo Europos ir Azijos šalį; Ten turtai pasaulio visi. Tautoms ji terodė vien kruviną plieną, Bet Némezis rašo jai mirtį šiandieną Ir Jovis jai tėvu nebus! Už ašaras, kraują, už Galų vergiją, Nauji gladiatoriai, kerštui atgiję, Atlygins už brolių kapus! Štai Roma ant kalnų. Atila sustojo; Laukinės jo gaujos dievams sugiedojo Ir skėčias ginklais kaip sparnais; Ginklų gi žvangėjimas, žirgų žvengimas, Žmonių kaip užrūstintų marių ūžimas Kampanijos eina laukais. Atsiliepė Roma: balsai netikėti Padangėmis plaukia, gaujoms negirdėti!.. Tai Rymo bažnyčių varpai. Atsiliepė giesmės, Danguj pagimdytos, Ir dvasios, ne žmonės, baltai aprėdytos, Išeina palengva antai. Atila stebėjos; nusiminė gaujos; O minios nežemiškos, hunams taip naujos, Vis žengė artyn pamažu. Priėjo ir dvišakai skirtis pradėjo; Iš vidurio baltas senelis išėjo Ir pratarė Dievo balsu: "Man Leono vardas. Aš - tėvas krikščionių, Ant žemės vikarijus Dievo malonių, Ateinu paklausti tavęs, Iš kur tu, Atila? nuo ko ta skaudžioji Valdžia, kad tautas ir jų miestus terioji, Lavonais nuklojęs žemes?" Atila nubalo, senelį pažinęs, Kursai jį kas naktį per sapną kankinęs. Su baime atsakė tada: "Aš - rykštė, Aukščiausio Praamžiaus pasiųsta, Man liepta teisybę atlyginti rūstą; Tautoms jūsų Roma - kalta". "Tu rykštė Aukščiausiojo, - Leonas tarė: Tai plak! Bet tą Romą, kur pikta jums darė, Plak Romą Cezarų dienos: Bet Romoje Rymą jau naują regėsi, - Ranka jo šventvagiškai nepalytėsi! Jį Viešpats galybių užstos". * Nebàltuoja marmurai, huną pažinę! Jų žuvo senovės garbė paskutinė, Vien kryžius tespindi aukštai. Išnyko ir hunai. Taip rykštę ir plieną Teisybė nuplakusi laužo kas dieną! Tik Leonų auga darbai. Praslinko kaip sapnas daug amžių ir metų, Ir vėlei tarp audrų, žaibų ir verpetų Ant Rymo užtemo naktis. Ne hunai atėjo, kaip kitą gadynę: Italijos sūnūs, teisybę pamynę, Štai laužias į Petro duris. Įėjo!.. ir jo šventenybes naikina; Kaip barbarai-hunai po kojų jas mina, Įžeidę krikščionių jausmus, Užmiršę, kad Rymas - pasaulio sostinė, Kurį visos tautos ir amžiai dabinę Kaip šventojo tėvo namus. MILŽINŲ KAPAI Kur lygūs laukai, Snaudžia tamsūs miškai, Lietuviai barzdočiai dūmoja; Galanda kirvius, Kalavijus aštrius Ir juodbėrį žirgą balnoja. Nuo Prūsų šalies Kaip sparnai debesies Padangėmis raitosi dūmai; Tai gaisro ugnis Šviečia diena naktis: Liepsnoja ir girios, ir rūmai. Tarp tyrų plačių Ne staugimas žvėrių; O ne! tai našlaitės lietuvės: Ar verkia sūnaus, Ar bernužio brangaus, Kurs jų nebeginsiąs pražuvęs. Kryžiuočių seniai Suvadinti svečiai Į vaišes per Lietuvą traukia; Ištroškę garbės, Kai aušra patekės, Išvys, ko visai nebelaukia. Lietuvių pulkai, Kaip apsako žvalgai, Ties Kaunu per Nemuną plaukia; Po kaimus šauklys (Jo po putų arklys) Į kovą lietuvninkus šaukia. Klaidu tarp miškų! Vien tik ugnys gaisrų Per Lietuvą kelią berodo. Užtemęs dangus Mėto tankius žaibus; Beklaidžiot svečiams nusibodo. Sutrinko miškai Lyg Perkūnas aukštai, Ir štai netikėtai lietuviai Tarytum ugnis, Kad ant stogo užšvis, Apraitė kryžiuočius užgriuvę. O, buvo mūšys! Apsiniaukus naktis Jį dienai parodyt drovėjos; Tik kūnų šimtai, Suvartyti keistai, Ilgai, dar ilgai ten ilsėjos. Dabar ten baisu Ir nakčia nedrąsu! Net vyrai aplenkti mėginą: Esą tai senų Kapai milžinų, Ir kartais net pasivaidinę. ŠATRIJOS KALNAS Į Žarėnus miškais nuo Šiaulių Jei pro Luokę kada bekeliausi, Nepamiršk sustabdyti arklių Ir ten kalną užlipti aukščiausį. Piktos raganos kaip kitados Šatrijos nebelanko bent dieną; Bet jos aukštį pasiekt be maldos Pakeleivį baugina ne vieną. Atsikvėpęs giliai krūtine, Kai nuo kalno pažvelgsi aplinkui, Tai tik plunksna rašyt auksine Pavesta Lietuvos dailininkui! Kaip į atlaidus einą būriai, Šlama girios aplinkui dievotai; Už jų dunkso kiti pagiriai, Ir mėlsvų ežerų tviski plotai. Štai tenai iš Tyrulių Venta, Pasisukus kairėn nuo Kuršėnų, Nebemato Dubysos greta Ir per Kuršą banguoja ant Lėnų. Bet Dubysai Žemaičių kalnai Meilesni negu muižės raudonos; Jai svajojas tėvai-milžinai, Kloja patalą smeltys geltonos. Kad vidurdieny saulė aukštai Iš pietų prasijuoks į Žemaičius, Nuo viršaus Šatrijos išmatai Nesuskaitomus kryžkelių skaičius. Už tų kryžkelių, sodžių, laukų, Kiek akis tik apimti begali, Užmatai iki Plungės miškų Vis Žemaičių žaliuojančią šalį. Štai antai mėlynoj tolumoj Iš po žemių bekyšąs skruzdynas - Tai Varniai, pasislėpę lomoj! Pasistiepk!.. ir Telšiai, jų kaimynas! Bet tuščia bežvalgais Palangos, Pasistiepęs, kiek galint, ant pirštų! Neišgirsi nei marių bangos, Nors bedūkdama liautis užmirštų. Nesimato nei bonių naujų Aukšto Šidlavo, Kelmės, Skaudvilių, Nei Žemygalos medžių trijų, Nors jie vaizdūs už keleto mylių. Bet vidurnakty čia neramu: Tartum dvasios po žemių vaitoja; Girios krūpčioja slaptingumu, Trinksi kalnas, lyg raiteliai joja. Gal tai raganos verkia dievų, Dėl kurių šventą ugnį kūreno, Ir nuo kalnų, kalnelių, kalvų Čia sau renkas iš įpročio seno. Gal kryžiuočiai, šaly svetimoj Neatradę kapuose ramumo, Tebeklaidžioja čia tamsumoj, Nusiminę Malburgo tolumo. Gal Žemaičių šalies milžinai, Pasigedę senovės gadynės, Laukia šauklio, kad vėl kruvinai Stot į kovą ir ginti tėvynės. Šatrija, tu senute meili, Per tiek amžių iš aukšto žiūrėjus! Daug, oi daug apsakyti gali Apie mūsų didžius pranokėjus. Į Žarėnus miškais nuo Šiaulių, Jei pro Luokę diena bekeliausi, Nepamiršk paganyti arklių Ir ten kalną užlipti aukščiausį. MEDVĖGALIO KALNAS Kai vidurdieny pažvelgsi nuo Medvėgalio aukštai, Keturiolika bažnyčių aiškiai išmatai. Baltininkai ir Girgždutė, net pats Dyvitis puikus Pagarboj jam lenkia galvą per girias, miškus. Vien tik debesis praskleidus Šatrija aukščiausia, Pasityčiodama kartais, savo draugo klausia: Pasakyk gi, meldžiamasis, Kas mudviejų gali Plačiau Žemaičių šalį apveizėti? Bet kai rudeny ateina ilgi, tamsūs vakarai, Ant Medvėgalio vaidinas ir baisu tikrai: Kartais girdžias baubiant jautį, net sukrato šiurpulys! Kartais atsilieps nuo kalno žvengdamas arklys; Tai girdėtis iš po žemių, tartum kas vaitoja! Ar žvangėdami nuo kalno šimtas vyrų joja! Dairos, krūpčioja vaikučiai, išgirdę pro langą, Kaip raiteliai žvanga, trinksi žemė?.. Bet pas krosnį atsisėdęs senas bočius su vaikais Atsiminęs pasakoja, kad anais laikais Savo ausimis girdėjęs nuo senų, rimtų žmonių Daug, oi daug atsitikimų dar įdomesnių. Bet, nelaimei, ir senelių vis kaskart mažėja, Ir jų atmintis sukrypus kaip sena audėja Posmą ne vieną praleidžia; Per tat padavimai, Senovės atminimai užsimiršta. Ant Medvėgalio anuomet švento Jono naktimis, Budint danguje mėnuliui sargo akimis, Sako, dvylika mergaičių palaidais kasų plaukais Būk sustodavo į ratą, verkė ir kvatojo, Iš milžinkapių didvyrius dainomis viliojo. Išsiilgusios viliojo, kad sena gadynė Sugrįžtų į tėvynę prisikėlus. Bet paskui, kai mūsų ponai ėmė lenkais apsimest, O nuskurę užsimanė baudžiava įvest, Lietuvoj žilos senovės nebegerbdami tada, Ėmė šokiais trypti kalną svetima mada. Ir dabar anų mergaičių jau užburto rato, Ant Medvėgalio viliojant, niekas nebemato; Ir milžinkapiuos didvyrių vis dar ilsis kūnai; Tebemiega ten galiūnai nepabudę. DYVITIS "Nuo Alkų ir Piliakalnio, - susimąstęs pasakiau: - Vežk mane pro Aukštagirį ir pas Dyvitį veikiau". "Ar ne aukso užžavėto sveikas ten ieškot manai? Daugel čia dabar ponybės kažko lankosi dažnai. Bet ne kalne, karalaitės nugramzdintame dvare, - Auksas čia kaip ir Girgždutėj užžavėta ežere. Ir pats ežeras tviskėjęs ten, už kalno, platumoj, Tik paskui sargybai aukso toj prasimušė lomoj". "Aš ne aukso, - ieškau turtų čia užburtų brangesnių: Tie kalnai man daug apsako iš senovės davinių; Sako, kaip čia bočiai gynės nuo kryžiuočių kruvinų, Kokios giesmės jų giedota tarp tų girių ir kalnų!" - "Iš nemokyto kaimiečio ponai tyčiojas dažnai: Argi gal prieš Dievo valią prakalbėt kada kalnai? Rods, iš Dyvičio eglyno matos eglė štai toli! Ta senutė būk tai šnekant!.. tik suprast jos negali. Bet to ežero panytė, sakos, klausius valandom's, Apie praeitį ją kalbant eglių augančioms kartoms". "Vežk mane pas tą Jūratę! Plauksme drauge laiveliu: Pasakų senutės eglės Gal ir aš suprast galiu". * Susimąstęs žiūri mėnuo iš ramių dangaus skliautų; Laibas supa mus laivelis tarp siūbuojančių meldų. Skamba jaunas dainų aidas! klausos jo aplink miškai: Eglei motinai sapnuojas didžio Vytauto laikai. Nuo mėnulio pasislėpus, miega slėnyse naktis: Nuo kalnų, senų senelių, šneka amžių praeitis! Šneka irgi tau, sesute, iš akelių mėlynų!.. Bet ne praeitis senoji, tik daug paslapčių jaunų!.. Ko kalnai tie nėra matę amžių praeity margoj! Ko tas ežeras nesupęs krikštolinėje bangoj?! Turi Dyvitis daug turtų, daug užburtų paslapčių: Daugel pasakų senovės!.. ir šio meto atminčių!.. * Ne dėl aukso čia paslėpto, tik dėl turtų brangesnių Puikų Dyvitį pamėgau, vienas žemės vargdienių. Pamylėjau, įsidėjau nuo palaimintos dienos Eglės pasakas senovės, dainas Lietuvos jaunos!..< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >