Jonas Mačiulis - Maironis - Pavasario balsai

Apie kūrinį Turinys
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >

ŠIRDIS IR PROTAS

Tiek sykių proto prityrimas 
Man širdžiai patarė tylėt, 
O jai meilu - apsigavimas:
Ji nori amžinai mylėt.

Bet meilės žiedas laime žydi 
Taip apgaulingai ir trumpai! 
Pavydas ją erškėčiais lydi, 
Ir skelbia gedulą varpai.

O ant nuvytusio jos lapo 
Nukritus ašaros rasa 
Nebatgaivins jau šalto kapo 
Stebuklų priemone visa.

Nebatgaivins, kas sykį mirė, 
Užgautas rytšalio šalnos? 
Ryšiai, jau vienąkart iširę, 
Nesusimegs ant rytdienos?..

Palieka skausmas ir kankynė 
Nebeužgijančia žaizda! 
Tuščia beskundžiasi krūtinė 
Širdies sukruvinta malda!..

Širdele mano, suviliota
Ir apsiverkusi nesyk,
Išgirsk bent kartą sveiką protą,
Jo patarimo paklausyk?..

NUTRŪKO - NESUMEGSI

Nešu tau kartą paskutinį 
Kančios ir apmaudo eiles! 
Ne aš tą sudrumsčiau šaltinį, 
Kurs pynė tau dainų gėles.

Jos, skausmo valandoj pradėtos, 
Gražybių perlais nežibės;
Krauju ir ašara dėmėtos, 
Tau nepridės tuščios garbės.

Ne mano kaltė: veidmainingai 
Ne aš tau priesaikas dariau! 
Ne aš nuvokiau sumaningai, 
Kad dviem patikus bus gudriau.

O, visą širdį, visą sielą 
Aš tau aukodavau kilniai!.. 
Tu auką, širdžiai vakar mielą, 
Šiandieną žaislu išmainei...

Kad bentgi žaislas būtų švietęs 
Skaistybe mirgančios žvaigždės!..
O, pasidžiauk! Mūsų pilietės 
Ne jo slapčia tau pavydės.

Širdis krūtinėje man plyšta, 
Bet žaist jausmais aš negaliu... 
Sudieu! Kas buvo - nebegrįžta! 
Ir mums nebeit vienu keliu!..

PASKUTINIS AKORDAS

Vis tai buvo...
Bet jau žuvo,
Vien tik giesmėje paliko!
Daug mylėta.
Daug kentėta.
Ne dėl vystančio vainiko
Skausmo valandoj pradėta.

Jei tau liūdna bus kada 
Ar ilgėsis ko širdis, 
Atsivėrusia žaizda 
Atsilieps tau praeitis. 
Atsiskleisk šias eilutes:
Daug sau artimo atrasi 
Ir už drauges-sesutes 
Tuomet jas giliau suprasi... 
Rasit, tuomet tau širdis 
Pasakys, kad vien tik jis 
Taip kilniai tave mylėjo!.. 
Tu, jo sielai svetima, 
Meilę lošei žaisdama, 
Ją prisiekdama ant vėjo!.. 
Ir už ką ją neseniai 
Lengva širdžia išmainei?

Kas buvo, 
Jau žuvo, 
Sugrįžti negali! 
Tik skausmo žaizda 
Prašneks gal kada, 
Primindama brangiąją šalį,
Kuri jau sugrįžti negali!.. 
Negali, negali!..

JAUNOS DIENOS

Jaunos dienos - neprotingos, 
Paklydimais gan turtingos, 
Neina žingsniais, bet risčia!
Už akių joms neužbėgsi, 
Nepavysi, neužrėksi, 
O senatvė šit ir čia.

Oi, kodėl gi tų dienelių 
Nieks išmelsti nei ant kelių 
Nebegali niekados? 
O gan tankiai, lyg kad tyčia, 
Pats galanda sau vilyčią, 
Nebebodamas doros!

Žilo plauko - sveikas protas, 
Prieš pagundas apšarvuotas, 
Bet, Dievuli, per vėlai! 
Nei jam giedro įkvėpimo. 
Nei energijos jaunimo! 
Bailūs patys veikalai.

Kad jauni sveikiau žiūrėtų, 
Kad seni daugiau galėtų!.. 
Būtų ir giesmė kita. 
O dabar juk žmogų retą 
Rasi, kur pernykštį metą 
Neapkaltintų kada.

O tačiau jūs mano vienos 
Širdžiai brangios, jaunos dienos, 
Aušra gimusios rytuos! 
Pirmos laimės ir karionės, 
Meilės pirmgimės svajonės!.. 
Jūsų nieks neužvaduos.

DIENŲ SIELVARTAI

Nežadinki laimingo, jei kada sapnuoja 
Užburtas pasakas ir amžinas dausas, 
Kai stygos virpančios jo sielai sudainuoja 
Ar rūta kvepiančias prisimena kasas.

Ką duosi, elgeta, jo sielai nemirtingai 
Už Dievą amžiną, jį žemei sugražinęs? 
Gal leisi svetimu pasidalint duosningai, 
Su replėmis buržujo klėtį atrakinęs?

Vargų našta ir veidas prakaituotas... 
Kad kūno alkanus pasotintų nasrus? 
Paskui gi kirminams karste pakeltų puotas 
Protingo tvarinio likimas per žiaurus?

O, neišmanėli, kurs dievindamas protą, 
Įžvelgti negali skaidrios širdies troškimo, 
Bent to nepavydėk, jei kuomet sužalota 
Dausų aukštybėse ieškos užsimiršimo!

BETURČIAMS

Kas vargdienį žmogų, beturtį priglaus, 
Kad rūmams paskirta žibėtų? 
Kas širdį parodys dėl vargšo tamsaus, 
Kad nėra už tai, kas mokėtų?

Juokavimų žemėje skrenda balsai, 
Už auksą nupirksi krūtinę: 
Turtingąjį verta mylėti karštai, 
Juk aukso jėga begalinė!

"Apkaišę kasas mirtų stiebais žaliais,
Gyvatos garduokimės taure!" 
"Juk laikas taip bėga! Ruduo kai ateis, 
Derėsmės su giltine žiauria".

Bet ten be pastogės vaitoja gailiai!.. 
Ar skundas užmirs jam be žado? 
Ar atbalsio jokio neras sopuliai? 
Ar broliai leis mirti iš bado?

O, žemė - plati ir tas skundas žmogaus
Be atbalsio skris per platybę!
Tik Viešpats galybių išgirs iš Dangaus;
Bus gobšui skaudi jo rūstybė.

O Dieve teisingas! Be tavo globos 
Varguolis kentėt negalėtų;
Kuo guostųs jisai be gyvatos antros? 
Baisu, jei į ją netikėtų!

Prakeiktas, kurs pragaro juodo nuodais 
Jam tikinčia šaldo krūtinę! 
Prakeiktas beširdis, kurs velnio nagais 
Jam viltį išplėš paskutinę!

* * * 

Kauno miesto aikštėj veršis baubia griaudingai 
Aukštinelkas ant ratų plikų:
Žydas veža jį pjauti ir masto pelningai 
Jį nupirkęs iš "gojim" paikų.

Leidžias saulė už kalno, garsu, nėra vėjo!
Žmonės ramūs sau žengia taku;
Ką jiems veršis? Man širdį giliai suskaudėjo, 
Ir taip liūdna! Ir taip nejauku!

Ar tai vienas beširdės gamtos sutvėrimas 
Ko tai šaukias... už būvį kovoj! 
O, nurimki, beviltis, beprasmis šaukimas, 
Kurs beribėje dingsti mėlsvoj!..

SUVARGUSIEMS

Vargų varguos paskendus žemė 
Tuščia kančių belaukia galo 
Ir prakeikimo tulžį vemia, 
Ar į krūtinę peilį remia, 
Kai ji sunyko ir užšalo. 
Ilgai ji ašara rasos 
Be Tavo dangiškos tiesos? 
Prašnek, pratark, Aukščiausi!

Nejaugi Kristaus beišseko 
Gyvatos amžinas šaltinis? 
Nejau troškimams neužteko, 
Nejau į širdis neprašneko 
Kaip Dievo Žodis antgamtinis? 
Tai kur apaštalų darbai, 
Jei Kristų myli jie labai? 
Kodėl jų, Viešpatie, neklausi?

Nemaž priviso geradėjų:
Lygybę, laisvę begarsina;
Bet vietoj vargšo apgynėjų, 
Vardan aukštų, šventų idėjų 
Jie luomų kerštą bevaisina. 
Be meilės jų darbai suvys! 
Ne jie pasaulį atgaivys! 
Ne jiems Tu, Viešpatie, tarnausi!

Nuleisk bent spindulį malonės 
Į jų užmirusią krūtinę! 
Tegul raminas jų dejonės! 
Tegul supranta rūstūs žmonės 
Malonę Tavo begalinę! 
Tegul jų širdys atsigaus! 
Nušvisk pasauliui iš Dangaus? 
Prašnek, pratark, Aukščiausi!

LIŪDESYS

Negana mano sielą verpetai 
Benešiojo ir daužė keliais? 
Ar ant veido daug ženklinę metai 
Bent jau kartą nurimti neleis?

O, tie norai širdies begaliniai, 
Argi jie be kapų neužmigs? 
Argi valandai vien paskutinei 
Šaltą atilsį jie tepaliks?

Ko ieškojo širdis, neatrado, 
Nors betrokšti vargiai dovanos! 
Nepasotinęs amžino bado, 
Jį tik pridengiau rūbais šalnos.

Ant nudeginto raisto dar vėjas 
Sutrūnėjusius varto lapus;
Bet ten ąžuolas, metais šlamėjęs, 
Neprašneks! Rytmečiais neatbus!

Jei prašnektų, tai skųstis tegali 
Tarp laukų be rasos ir žvaigždės 
Ir minėti tą ilgesio šalį, 
Iš kurios jau vilties negirdės!

SENATVĖ

Iš draugų, kai pažiūriu, man nedaug bepaliko:
Šaltas kapas užbėrė akis!
Ant pakrypusio kryžiaus nesimato vainiko;
Vien tik budi žvaigždė naktimis!

Štai aplinkui kas kartą vis daugiau svetimų;
Jie manęs ir anų nesupras!
Ir nunešime į patalą šaltą kapų
Savo paslaptis, savo žaizdas.

Buvo laikas, oi buvo, kai tarp linksmo jaunimo 
Reikalingi mes buvom svečiai;
Nuo kilnių idealų, nuo drąsaus įkvėpimo 
Žiebė mums iš akių spinduliai.

Buvo norai plačiausi, begaliniai tada, 
O tačiau mus suprato visi;
Bėga nūdien siaurutė mūsų norų vaga, 
O būk mūsų suprast negali.

Tarpe augančių girių vienas beržas apsenęs 
Stovi liūdnas ir skundžias vargų;
Ne tai susti nenori, ne tai gailis gyvenęs:
Liūdna seniui, netekus draugų.

Kaip tie metai prabėgo!.. Taip ant mėlsvo dangaus 
Ir nušvinta, ir gęsta žaibai! 
Veltui ieškai nors vieno atminimo brangaus, 
Ant kurio neliūdėtų kapai!..

Kam gailėtis, kas žuvo ir sugrįžti nebgali? 
Tegul šviečia žvaigždė jų kapams! 
Atgyvenome amžių, savo įnešėm dalį;
Laikas vietą užleisti vaikams.

Tik trumpai valandėlei pakeleiviai-svečiai, 
Ir užgimę, ir mirštą be noro, 
Ką ant žemės paliksme? Ar ir mūsų keliai 
Kaip tų paukščių iš mėlyno oro?

Argi mūsų karionės, idealai pražus
Be algos, be naudos ir žymės?
Argi liekanos mūsų, kai jau kaulai bepus,
Niekam nieko slapčia nekalbės?

* * *

Ne vienas metas, risčia prabėgęs, 
Šitai man galvą širmai aptraukė;
O penktas kryžius, pečius prislėgęs, 
Vargiai ko gero poryt belaukia.

Išnyko aukso dienų svajonės, 
Kurios dainavo aušros giesmelę;
Kapuos nurimo pavargę žmonės, 
Kurie man rodė gyvatos kelią!

Pati Dubysa siauresnė teka;
Aukšti jos kalnai lyg kad nuslūgo;
Anuomet kalbios, dabar maž šneka 
Žvaigždėtos naktys!.. Rudens pabūgo?

Nejaugi laikas į bočių šalį, 
Kur meldžias kryžiai, liūdnai palinkę? 
Iš kur numirę sugrįžt nebgali,
Ramybę amžiną sau pasirinkę!

VARPAI

Skamba ir žvanga, gaudžia varpai, 
Liūdna ir skaudų leisdami gandą:
Vėl paviliojo auką kapai! 
Diena į dieną tiek jų atranda!..

Kiek tai nuėjo taisiais keliais, 
Žmonės troškimams vos tik užgimę, 
Su idealais, su sopuliais, 
Amžinu miegu karste nurimę!..

Kur jie šiandieną? Kur ta minia? 
Tie milijonai, amžiais išmirę? 
Ar atsikvėpę vėl krūtine,
Kelsisi kūnais kaulai subirę?

Skamba ir žvanga, gaudžia varpai, 
Skaudų ir liūdną skleisdami gandą:
Vėl paviliojo auką kapai!.. 
Diena į dieną tiek jų atranda!

Irgi ant mano kapo-duobės, 
Gal nebužilgo, gal netikėtai 
Requiem liūdną varpas kalbės, 
Sergėt paliepęs nakčiai žvaigždėtai.

Skamba ir žvanga, gaudžia varpai, 
Liūdną ir skaudų leisdami gandą:
Vėl paviliojo žmogų kapai!.. 
Diena į dieną tiek jų atranda!

TAIP ATSILYGINTA

Kad Šmeižė iš apmaudo priešų minia 
Man brangųjį vardą gandais nekaltai, 
Nustebęs pečius vien betraukiau tiktai,
O meile negęstančia, dar veiklesne 
Bažnyčią, tėvynę mylėjau.

Bet kam aš ant aukuro širdį nešiau, 
Ir ateitį savo, ir jos troškimus, 
Ir savo jaunystės brangiausius jausmus, 
O nieko už tai niekados neprašiau, 
Bent tas mane gerbti turėjo!

O jis nusisuko ir, baltas rankas 
Gudriai nusiplovęs kaip antras toksai, 
Pusiaukely ėmė žnairuoti skersai, 
Ir širdį, ir josios kilniausias aukas 
Paspyręs kaip pinigą seną.

Nustebęs tada nebetraukiau pečių, 
Tik, kruviną širdį paslėpęs giliai, 
Tariau: tai ne mano tie slidūs keliai, 
Kur gerbti nemokama vyrų stačių, 
Jei durų aukštų nedūzgena...

Už darbą nelaukiau kaip tarnas algos, 
Nei deimantais spindinčio žiedo garbės;
Manoji žvaigždė ir be to gal žibės!.. 
O laisvas pilietis ramiai sau miegos, 
Nevaržomas pančiais šilkiniais.

Tik vieno man gaila: užviltos vilties, 
Kad tėvą atrasiąs tikėjos sūnus!.. 
Skaudi realybė išblaškė sapnus. 
Ir siela nebteko skaisčios praeities 
Su vaiko tikybos šaltiniais!

MANO MOKSLADRAUGIAMS

Mano gudrūs draugai greit į žmones išėjo;
Žemės išmintį gilią suprato;
Išsiblaivė sapnai! Nebegaudo jau vėjo;
Iš aukštybių ir žiūri, ir mato!

Kaip tie mainos laikai! Rodos, vakar tai buvo, 
Kad, nuo mokslo nuvargę, ant galo 
Uždainuodavom Lietuva. Gerklės mums džiūvo, 
Bet krūtinės garavo, nešalo.

Ko tada nesvajota! Ar ko nežadėta! 
Kaip didvyriai tik laukėm karionės. 
Pasišvęsti ir vargti už žemę mylėtą 
Buvo obalsis mūsų kelionės.

O dabar? Nebe taip!.. Vyrai sveiko jau proto 
Turi saliūnus aukštus! Ko reikia?! 
Neišriš be naudos kapšo, rubliais kuproto! 
Viską sprendžia iš aukšto... ir peikia!

Prie kreidos ir stalelio per naktį darbuojas;
Važinėjas po vaišes kaštanais;
Prieš jaunimą nauda pasipūtę didžiuojas, 
Jį vadina "gudriai" litvomanais.

Mano gudrūs draugai greit į žmones išėjo;
Žemės išmintį gilią suprato:
Išsiblaivė sapnai! Nebegaudo jau vėjo, 
Iš aukštybių ir žiūri, ir mato!

VINTAS

Jei nori draugijoje nieku nebūti, 
Mokinkis išgarbinto vinto! 
Tą vieną svarbiausia pašalinęs kliūtį, 
Sau stosi ant kelio ištrinto.

Prie vinto nereikia gražios iškalbos;
Šiandieną ne ji liaurus renka;
Vien žodžiai: du trys iki ryto aušros 
Per kiaurąją naktį užtenka.

Garbingos matronos, kurių liežuvėliai 
Tarškėdami sukas ratu, 
Prie vinto nurimsite bent valandėlei 
Ir drauges bus šmeižt nesklandu.

Prie vinto nereikia nei didelio proto! 
Atimti-pridėti gana.
Prie vinto bus lengva ir kojoms pilvoto, 
Ir kam pavyduoklė žmona.

Be vinto žmogaus lyg nepilno dar meto:
Gerai, jei pakenčiamas bus;
Negaus pagarbos, nors kalbėtų iš reto 
Ir žydų skaitytų raštus.

Jei vintą mokėsi, tavęs neapleis 
Kaip mylimą svečią pakviesti;
Su vyrais didžiais, generolais garsiais 
Galėsi greta atsisėsti.

Jei kokį norėsi aprūpint dalyką. 
Tai vinto mokėt bus naudinga:
Nieks sauso neklauso, nedirba už dyką:
Prie vinto pakviesk reikalinga.

Šimtinę įbrukti - gal neatsargu:
Supyks!.. Bet pralošt jam gali! 
Ir reikalas tavo praslys kaip ledu, 
Ir pirštai nebus sutepti.

Kišenė - tuščia! Irgi vintas padės:
Prikimši... ne savo, tai kito! 
Nenori garsaus piniguočio garbės:
Per vintą ar vienas nukrito?

Tau laiko per daug: iš bėdos išvaduos 
Prie vinto susėdę draugai;
Ir nieks dykaduonio tau vardo neduos, 
Ir laikas netęsis ilgai.

SKAUSMO BALSAS

Giedojau meilę, jauną viltį, 
Skambėjo stygos man saldžiai;
Šiandieną tenka ar nutilti, 
Ar verkt už išgamas skaudžiai.

Gana svajojus! Meilės vietą 
Užims rūstybės skaudulys!.. 
Prašneks žaibais!.. Bet širdį kietą 
Vargiai pajudins, atgaivins...

O jūs, kurie krūtinę jauną 
Kas dieną šaldote ledais! 
Kuriems madera gerklę plauna, 
Kurie vien augate pilvais!..

O jūs, išlepę ir atšalę, 
Apkurtę žiovaunat paikai, 
Kai, nuo darbų-vargų išbalę, 
Gal jūsų miršta kur draugai!..

O jūs, kurie taip daug žadėjot 
Ir norus skelbėte gražius, 
Kur šventą ugnį tą padėjot 
Ir tuos sumanymus plačius?

Žinau, dabar jums daug nereikia:
Pavalgius atilsio saldaus;
Ir, nieko pikto kaip neveikę, 
Kai mirste, tikitės Dangaus.

Apakę! Savo kelią matot 
Tarp rožių, pokylių, juokų?..
O nelaimingi, nesupratot, 
Jog žemė - tai šalis vargų!

Jog žemė - ašarų vietovė! 
Ir nelaimingas tas žmogus, 
Kurs veido ašara neplovė:
Jam uždarytas bus Dangus!
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >