Jonas Mačiulis - Maironis - Pavasario balsai

Apie kūrinį Turinys
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >

TRAKŲ PILIS

Pelėsiais ir kerpe apaugus aukštai
Trakų štai garbinga pilis!
Jos aukštus valdovus užmigdė kapai,
O ji tebestovi dar vis.
Bet amžiai bėga, ir griūvančios sienos
Kas dieną nyksta, apleistos ir vienos!..

Kai vėjas pakyla ir drumzdžias vanduo,
Ir ežeras veržias platyn, -
Banga gena bangą, ir bokšto akmuo
Paplautas nuvirsta žemyn.
Taip griūva sienos, liūdnesnės kas dieną,
Griaudindamos jautrią širdį ne vieną.

Pilis! Tu tiek amžių praleidai garsiai!
Ir tiek mums davei milžinų!
Tu Vytauto didžio galybę matei,
Kad jojo tarp savo pulkų!
Kur tavo galia, garsi palikimais?
Kur ta senovė, brangi atminimais?

Nutilusios sienos, apleistos visų,
Be sargo, ginklų, be žmogaus!
Kiek primenat jūs man brangiausių laikų
Ant vieškelio amžių plataus!
Laikai brangiausi! Ar mums dar sugrįšte?
Ar vien minėsme kaip savo jaunystę?

Kada tik keliu važiavau pro Trakus,
Man verkė iš skausmo širdis;
Gaili ašarėlė beplovė skruostus 
Ir mėlynas temdė akis! 
Ir veltui dvasią raminti norėjau,
Aplinkui vien tamsia naktį regėjau.

NEVĖŽIS PER KARĄ

Juodo Nevėžio vilnys sukilo, 
Tamsios banguoja rūsčiai:
Štai nuo Dubysos trenksmas prabilo, 
Griaudamas eina plačiai.

Bėkit į kalną pasižvalgyti, 
Kas ten smarkiai vakaruos 
Beldžia, žaibuoja. Apmaudo vytį 
Pragaras neša nasruos?

Žalgirio smarkūs eina atbudę 
Nuožmūs kryžiuočių pulkai? 
Mūsų prabočius amžiais bežudę, 
Kraujo prigėrę vilkai!

Žudė kryžiuočiai! Švedai naikino! 
Plėšė prancūzų laikai!.. 
Bet nei prabočiai to nepažino, 
Ko susilaukė vaikai:

Eina germanai nuo Magdeburgo, 
Eina nuo Reino vagos;
Nuo Regensburgo, Mainco, Augsburgo 
Plaukia banga už bangos.

Kaizeris veda, viešpats Berlyno, 
Kerštui teutonus visus;
Ko neišplėšė, tai sunaikino, 
Kaip audražygis baisus!

Juodo Nevėžio bangos nutilo:
Tiek dar nematė velnių;
Ir nusiminus upė pagilo:
Ašaras neša žmonių!..

Laikas ir tuosius karo galiūnus 
Kaip perėjūnus nušluos! 
Vien tik ištvėrę Lietuvos sūnūs 
Augs ir tvirtės veikaluos.

LIETUVA DIDŽ/IOJO KARO METU

Sunkūs be galo laikai
Lietuvą brangią suspaudė:
Žūsta vergijoj vaikai;
Daugel jų priešas iššaudė.

Sodžių šimtai pelenuos 
Vėjo nešiojami sauso!.. 
Žmonės tuščia aimanuos:
Niekas negirdi, neklauso.

Kur didžiavyriai tautos? 
Veltui jie mums besapnavos? 
Nėra jų! Gal kitados 
Bočių tėvai jais didžiavos!

Daug išbėgiojo!.. Kai kas 
Rusijoje skursta iš bado;
Mes gi sau laužom rankas, 
Likę našlaičiais be vado.

NUO BIRUTĖS KALNO

Išsisupus plačiai vakarų vilnimis, 
Man krūtinę užliek savo šalta banga 
Ar tą galią suteik, ko ta trokšta širdis, 
Taip galingai išreikšt, kaip ir tu, Baltija!

Kaip ilgėjaus tavęs, begaline, plati! 
Ir kaip tavo išgirst paslaptingų balsų 
Aš geidžiau, tu pati vien suprasti gali, 
Nes per amžius plačių nenutildai bangų!

Liūdna man! Gal ir tau? O kodėl - nežinau;
Vien tik vėtrų prašau, kad užkauktų smarkiau:
Užmiršimo ramaus ir tarp jų nematau, 
Betgi trokštu sau marių prie šono arčiau.

Trokštu draugo arčiau: juo tikėti galiu;
Jis kaip audrą nujaus mano sielos skausmus;
Paslapties neišduos savo veidu tamsiu 
Ir per amžius paliks, kaip ir aš, neramus.

MINIJA

Kodėl gi tai Minijos bangos nuliūdo? 
Kodėl tai jos bėga laukais pamažu? 
Ar gaila, kad saulė už girių užplūdo 
Ir apdengė žemę nakties tamsumu?

O skubinkis, miela, į marių platybę, 
Jei gaila tau saulės skaisčių spindulių:
Išvysi dangaus karalienės gražybę, 
Kai maudos nuraudus tarp vilnių blaivių.

Bet Minija mūsų kaip pirma nuliūdus;
Jos bėga kaip pirma srovė pamažu;
Negaila jai, saulei už girių užplūdus 
Ir žemę apdengus nakties tamsumu.

Tik gaila jai kranto, vainikais nupinto, 
Tik gaila tų dainų, kur skamba skardžiai, 
Tik ąžuolo gaila, žaliai padabinto, 
Kurs kalba jai meilę kas naktį saldžiai.

Nuliūdusia! Minijai paslaptį vieną 
Norėčiau atdengti, kai nieks negirdės:
Kas ilgis antrasis jos kranto kas dieną. 
Bet ne! Sužinos nuo aušrinės žvaigždės.

ANT DRŪKŠĖS EŽERO

Man liūdna buvo ir sunku 
Keliaut gyvenimo taku 
Be draugo dar jaunam:
Kame pažvelgsi akimi, 
Aplinkui žmonės svetimi;
Taip liūdna vien vienam.

Tekėjo mėnuo. Iš kalnų 
Žiedai kvepėjo jazminų, 
Žavėdami jausmus;
Tarp žalio ežero bangų,
Toli nuo triukšmo, nuo vargų
Laivelis supa mus.

Man ranką padavei jautriai 
Ir jauną širdį atdarei 
Bendros žvaigždės vardu:
Dabar ar juokias ateitis,
Ar sopa, verkia mums širdis -
Jaučiu ašai už du.

ALPIŲ VIRŠŪNĖS

Aukštai kalnų viršūnės šviečia, 
Ledais apkaltos ir snieguos! 
Nuo amžių koja jų neliečia 
Žmogaus. užgimusio varguos.

Nuo aukšto išdidžiai apmato 
Žmonių stropius dienos takus, 
Tačiau gyvatos margo rato 
Jų veidas neatjaus puikus.

Kas joms, didžiulėms! Milijonai 
Pro šalį amžinais keliais 
Nuėjo kaip lig laiko monai 
Su mažutėliais geiduliais!..

O jos be jausmo, be silpnybių, 
Vienodos amžiais nuo aušros, 
Kad liepė Viešpats iš tamsybių 
Išeit ant saulės atviros.

Ir amžių amžiais sau galingai 
Jos baltuos saulės spinduliuos!.. 
Kas aš prieš jas, kurs rūpestingai 
Vos tik rytojaus beviliuos!

RIGI KULM

Nuo viršaus Rigi Kulmo, aukščiau debesų, 
Išmatyt negali Lietuvos;
Vien tik dunkso aplinkui vainikas kalnų, 
Apsisupusių rūbais žiemos.

O po kojų žemai stebuklingai graži 
Žydi rožėmis Alpių šalis. 
Susiūbavę žali ežerai keturi 
Ją bučiuoja jautriai bangomis.

Nesigirdi garsų! Kiek ramumo danguos! 
Nieks nebaido svajonių gamtos! 
Vien ant saulės laidos vamzdžio aidas ringuos, 
Vien kaskados teškent nenustos.

Nuo kaskadų baltų lyg bažnyčių smalka 
Kyla Viešpačio garbei ūkai;
Dievui tinka gamtos nekaltoji auka:
Laumės juostos ją puošia lankai.

Taip čia tylu, gražu!.. Vien keleivio širdis
Nenurimusi veržias toli!
Ir tą šalį norėtų pasiekti akis,
Kur Dubysos atkrančiai žali!

ANT NEAPOLIO UŽTAKOS

Saulei nusileidžiant

Ant Neapolio užtakos saulė stačių 
Nebežeria žemyn spindulių;
Tik nuo Kaprijos siunčia labanaktį rūmams 
Ir Vezuvį dabinantiems raustantiems dūmams, 
Auksu rašo kraštus debesų.

Pažiūrėk tik į vakarus! Rodos, kalnai 
Auga, skėčias iš marių antai! 
Vaivorykštė jų grožiui septynžiedžius renka? 
Ar be burių iš užmario garlaiviai slenka? 
Ar tai debesis vien tematai?

Pažiūrėk tik į vakarus! Tokio dangaus,
Tokio mėlyno, tokio gražaus
Fra Angelico da Fiesole nerašė,
Nors Marijos pagalbos klūpėdamas prašė,.
Kai jį, būdavo, šišas pagaus.

Rūpestingos dienos baigias triūsas veiklus;
Leidžias vakaras lėtas, ramus;
Pamažu lazzaronių šaukimai aptilo.
San Martino aukštai "Angels Dievo" prabilo:
Kviečia melstis į Dievo namus.

Ant Neapolio užtakos, ant mėlynos, 
Nesimato mažiausios bangos:
Paskutinė nuslinko į marių platumą;
Iš dangaus neša angelas saldų ramumą, 
Migdo darbus žmogaus ir gamtos.

Tyli žemė, dangus. Tik žvaigždžių spinduliai 
Dreba, mirga iš aukšto bailiai. 
Cit, girdėtis!.. Ar žvaigždės užmigdo Mariją? 
Ne, tai gieda gondoleriai Santa Lučiją! 
O, kaip gieda! Lyg supa meiliai.

O gražusis Neapoli, žeme grakšti,
Kur gamta, rodos, šypsos pati!
Tu nuvargusią sielą kaip audrą nutildai;
Ją harmonija, Santa Lučija, pripildai 
Ir svajonę į dangų kvieti.

VAKARAS

Ant ežero keturių kantonų

Ežero skaisčios bangos liūliavo 
Žaliu smaragdu;
Laivą be irklo varė, lingavo 
Vėsos dvelkimu.

Saulė už Alpių leidos sutingus;
Varpai Liucernos
Dievui aukojo darbus vargingus
Žmogaus ir gamtos.

Medžių ant saulės kepintas lapas 
Nuspindo rasa;
Rožių iš kalnų papūtė kvapas 
Skania sveikata.

Audžiau nurimęs aukso svajones 
Aušros spinduliais;
Lėkė jos, skrido, pilnos malonės, 
Padangių keliais.

Vedė jas paukščių kelias žvaigždėtas,
Lydėjo širdis
Į tolimąsias, į numylėtas
Tėvelių šalis.

Kiek atminimų-atsitikimų, 
Gyvų kitados,
Vienas už kito brėško ir švito 
Anapus ribos!

Ten, kur palangėms stiepias sužiurę 
Žemčiūgų žiedai,
Kur raudonmargę kreipia kepurę 
Jurginų pulkai,

Ten, kur sesutės rūta dabina 
Kasas nuo mažens, 
Kur juodbėrėlį brolis augina 
Balnot ant rudens,

Ten, kur Dubysa mėlyna juosta 
Banguoja plati!..
Ko, ašarėle, ko tu per skruostą 
Kaip perlas riedi?

Ten tai prabėgo mano brangiausi
Jaunystės laikai,
Ir po tiek metų pats savęs klausi:
Tai vien tik sapnai?

Kiek atminimų-atsitikimų, 
Gyvų kitados,
Vienas už kito brėško ir švito 
Anapus ribos!

* * *

Išliksiu aš gyvas paveiksle tame 
Net tuomet, kai kūnas, užbertas žeme, 
Ilsėsis, klajones užbaigęs visas!.. 
Išliksiu ne vienas: išliksi vardu, 
Kuri sumaningai pirštelių raštu 
Nemirštamas atvaizdui dėjai varsas. 
Nors mūsų pasauliai kita mintimi 
Nuausta, vardai sau neliks svetimi, 
Net žemės klajones užbaigus visas.
(P. Zofijai Römerienei, mano atvaizdą nupiešusiai)

DIEVO MEILĖ

Tu, Aukščiausi, skaisčiausias mano meilės šaltinis! 
Tave myliu, kaip myli sūnus tėvą geriausį:
O tačiau, kaip tas lapas rudeniop paskutinis, 
Štai drebu, nes per teismą mane menką užklausi.

Tu - Jehova, aš - menkas! Aš menkesnis už menką. 
Tu švenčiausių švenčiausias! Aš vien nuodėmė-griekas. 
Tu sutvėrei pasaulį, nors Savęs Tau užtenka, 
Aš po žemės pakalnę bevyniojantis sliekas.

Serafimai per amžius ugnim meilės Tau rausta, 
Cherubinai lyg marės tviski Tau sidabrinės! 
Ir aš degti norėčiau ugnim savo krūtinės

Ir tviskėti per amžius dvasia, ašaroms prausta! 
O drebu vien, žemumą savo baisų pažinęs, 
Ir drebėdamas myliu aukštos Tėvą tėvynės.

DVI ŽVAIGŽDI

Žvaigždė, danguos užgimus, nušvito iš aukštybių 
Ir dreba ten per amžius, nes uždegė ją - Dievas;
Apšviečia aukštus kalnus, tamsias girias ir pievas 
Ir mirkčiodama žiba kaip diemantas gražybių.

Žvaigžde, mėlsvų padangių žibute sidabrine! 
Tarp marių rodai kelią kaip angelas šviesybių;
Paklydusiam keleiviui tu mirksi iš tamsybių 
Ir jauną kvėpi viltį į gęstančią krūtinę.

Nušvinta kartais žmogui žvaigždė ir čia, ant žemės, 
Uždegusi krūtinę stebuklais įkvėpimo;
Ji neša naują galią ir meilę begalinę:

Prašvinta tuomet kelias suvargusiam užtemęs;
Savy jis jaučia ugnį kilnesnio pašaukimo!.. 
Laimingi, čia, ant žemės, bent kartą ją pažinę!

SAULEI TEKANT

Jau saulėtekis mėlsvas, spinduliais iškaišytas, 
Tvinksta, rausta ir dega lyg veideliai mergaičių, 
Kai po langu sužvengia žirgas jauno bernaičio. 
Štai ir saulė jau teka. Sveikas, vasaros rytas!

Apsisupusi šydu, auksu austu, raudonu, 
Saulė žengia per dangų karalienės gražybe! 
Gėlės lenkia jai galvą, paukščiai čilba linksmybe. 
Jiems ji šypsos, pridengus veidą muslinu plonu.

Sveika, mūsų linksmybe, žemei nešanti dieną!
Kam nebrangios auksinės tavo akys malonios? 
Tavęs ilgis žolelė, rasa virkdai ne vieną;

Marių stiklas atspendžia šviesų veidą valdonės;
Ant! iš džiaugsmo nuraudo girių dunksanti siena. 
Nuo tavęs slepia veidą vien tik baltosios ponios.

RŪTŲ VAINIKAS

Sesute gražuole! Dėl savo vainiko 
Neskink sau rožytės, kur žydi raudona;
Šalin ir žemčiūgą auksiniai geltoną;
Nepink į vainiką nei rudo gvaizdiko!

Širdis bijo rožės ir josios puikybės;
Nuo žiedo geltono veidelis apvysta;
Gvaizdikais mergaitė jei kaišosi, - klysta:
Jie vyrams pritinka emblema tvirtybės.

Kad galva kaišysi, įsek tu rūtelę! 
Meiliausias papuošalas - rūta žalioji:
Su jąja prisiekia mylėti jaunoji;

Laimužės šviesios ir vilties ji gėlelė. 
Tarp rūtų, sesute, tu tankiai dūmoji!.. 
Lietuvei pritinka tik rūta meilioji.

PRAEITIS

Praeities gilų miegą kas pažadint galėtų?
Kas jos dvasią atspėtų? Jai įkvėptų gyvybę?
Kas suprasti pajėgtų tamsią amžių tolybę?
Kas bent uždangos kraštą mums praskleisti mokėtų?

Jos paveikslas kaip žaibas kartais dvasia pagauna, 
Kartais, rodosi, dvelki stebuklingas jos kvapas;
Kartais prašneka širdžiai amžiais kerpėtas kapas 
Ir sušildo krūtinę ir vaidentuvę jauną.

Štai senelis į kapą žengia, drebąs ir baltas;
Man jo gaila: daug matęs, apsakyti daug gali... 
Ten po pilį apleistą vėjas šūkauja šaltas:

Kas ten amžiais kalbėta, kad paskelbtų bent dalį! 
Nemuns matė kryžiuočius, plieno ginklais apkaltus:
Apie žilą senovės apsakytų jis šalį.

TROŠKIMAI

Ko gi trokšti, nesoti dvasia? 
Paslaptingais sparnais kur lakioji? 
Praeities vėl sapnai ar gražioji
Tau jaunystė vaidinas slapčia?

O nesoti! vilnim įstabia 
Tu kas dieną krūtinę kilnoji! 
Nenutildo tavęs nei ramioji 
Sidabrinė žvaigždė vakare!

Tavo norams mažai visados;
Negana valandos dabartinės;
Gaila tau vakarykščios dienos;

Gaila tau praeities net kančios!..
Tartum marės - troškimai krūtinės 
Vis siūbuoja, siūbuot nenustos.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >