Jonas Mačiulis - Maironis - Pavasario balsai

Apie kūrinį Turinys
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >

SPJAUKI, DRAUGUŽI, Į VISKĄ!

Spjauki, drauguži, į visa, kas žiba!
Švilpk, iki plikas esi!
Plunksnos užaugs, gal padaigos jau kyba:
Būsi kaip mulkiai visi.

Ko ta jaunystė kvaili nesapnuoja! 
Plėšti dirvonus plačius? 
Sėdi ant knygų, rimtai prakaituoja, 
Takus užsimojus naujus!

Lauk, iki išmintį visą suprasi! 
Laiko nedaugel praeis:
Šilta pastogę ir lizdą atrasi, 
Žiovaudams girsies svečiais.

Metais iš grašių sermėgio nutukęs, 
Vargšo drovėsies namų:
Pilvą išpūtęs, cigarą užrūkęs, 
Juoksies iš savo sapnų.

Persų kilimais sau butą išklojęs,
Sėdęs į kėdę minkštai,
Vaišes skaitydamas, supdinsi kojas;
Mintys plezdens neaukštai.

Dieną prastūmęs, kaip Dievas beleido, 
Teisiojo migsi sapnu;
Gal rūpestys koks ir sės tau ant veido, 
Mažas tačiau kaip ir tu.

Spjauki, drauguži, į visa, kas žiba!
Švilpk, iki plikas esi!
Plunksnos paaugs, juk padaigos jau kyba:
Būsi kaip mulkiai visi.

TAUTOS PABĖGĖLIAMS

"Oičizna" jums kvepia, ne žemė-tėvynė, 
Maitinanti storus pilvus, 
Ne prosenių žemė, kurios užsigynę, 
Begarbinat lenkų dievus.

Tradicijų savo nuo vakar dienos, 
Kultūros skelbikai užkimę! 
Negarbūs pabėgėliai mūsų tautos! 
Prabočių ainiai išsigimę!

Kiek kartų man virė iš skausmo krūtinė, 
Tylėjau tačiau kaip naktis!..
O išgamos! Pirštinę štai geležinę 
Dabar jums metu į akis!

Žinau, nesupraste jūs skausmo giesmės, 
Jūs kūnai be dvasios, be žado! 
Be atbalsio žodžiai pro ausį skambės, 
Širdies neberas, kaip nerado.

Bet argi tylėsiu, kad prisikėlimo 
Giesmė sopulinga netiks? 
Miegoste? Tegul gi dėmė prakeikimo 
Ant jūsų per amžius paliks!

Tėvų-didžiavyrių vaikai svetimi,
Lyg kryžkeliais gimę dėl juoko!
Kur motina jūsų? Nuraudus pati 
Nedrįs besisavint apuoko.

Kur jūsų tėvynė? Ne Vilnius? Warszawa? 
Žinau ir suprantu dėl ko:
Tam balet, teatry, tam Corso zabawa! 
O ko dar sulaukste ryto!

Ten dukters po pensijas mokos sklandžiai 
Rojalį daužyti ir šokti, 
Kalbėti prancūziškai, juoktis gražiai... 
Ir ko ten negali išmokti!..

Lietuviškai, rods, neišmoks prakalbėti 
Ar austi, ar braukti rasas, 
Ar prosenių žemę, jos būdą mylėti, 
Bet... užduotį savo supras:

Per pokylius kaip karalienės žibės, 
Barzdos nebijos net ir popo;
Sau vyrą sugaus ir garsiai ištekės, 
Ir siūdinsis lopą ant lopo.

Užstatę į banką tėvų palikimą, 
Puotaus kaip kiti per naktis;
Užkinkęs pratėgminiais per įpratimą,
Vežėjas bepauškins dar vis.

Kai grašio "prie dūšios" nebliks jau visai,
Kai niekas neskolins ant galo, 
Tada bus nuskundžiami sunkūs laikai!.. 
Ir spiesis prie svetimo stalo.

Duok, Viešpatie, pranašu būt melagingu:
Nuo Volgos mužikai ateis;
Už banko skolas, be derybų draugingų, 
Nuo žemės nustums jus pečiais.

Tada "abrusėnija" kaltinta bus, 
Ne jūs, savo dvarą užstatę;
Paskui net kalmukų pamėgste ratus, 
"Krakiškius chomontus" pametę.

Juk štai jau ne vienas persiveža pačią 
Nuo Tulos ar Viazmos namo;
Maišyti jų sūnūs po Lietuvą plačią 
Tradicijoms girsis ryto.

O gal ir sveikiau bus tėvynei tada:
Bent aiškūs tai bus jau maskoliai;
Suprasme, kodėl tai kalba jų kita 
Ir kas tie vadinami "broliai"!

Suprasme, kodėl jie be Dievo gyvena, 
Bažnyčiose bijo maldos, 
Kodėl jie paniekino pavardę senę 
Dėl blizgančios lenkų mados.

Kodėl tai, pamėgę intrigas tamsoj, 
Pakampiais "danosus", šmeižimą. 
Jie skriaudžia mums vardą Europoj visoj, 
Pasiekę net tolimą Rymą.

O gal ta naujoji karta atėjūnų 
Taip mūsų kaip lenkai neskriaus;
Gal vietą užėmę sūnų-palaidūnų, 
Bent vylium prieš mus nekariaus.

Gal metais jie naują tėvynę pamėgs, 
Kaip josios vaikai susipratę, 
Ir siaust pinigų į Paryžių nelėks, 
Miškus į lombardą užstatę.

Gal jie nesakys, kad vilties atgimimo 
Nebėra iš mūsų tautos;
Nekrūpčios kaip pragaro pasišventimo, 
Ir saulė ant jų neraudos.

Žinau, nesupraste jūs skausmo giesmės, 
Apsvaigę nuo lenkiško tvaiko:
Sudieu gi tada, jūs vardai be garbės! 
Šešėliai, užklydę lig laiko!..

LIETUVA - DIDVYRIŲ ŽEMĖ

"Lietuva - didvyrių žemė" 
Mūsų giedama seniai;
Bet iš tos didybės semia 
Savo naudą tik velniai.

Bočių laurais pasipuošę, 
Vien temokame svajot, 
Ar, didžius planus paruošę, 
Sau rimtai ant jų miegot.

Dirbti darbą, nešti naštą, 
Braukti prakaitą dienos, 
Pasišvęst už savo kraštą, 
Jei to niekas nežinos, -

Tai per žema, negarbinga 
Mums, didvyriams tos tautos, 
Kur norėtų tapt galinga 
Nuo Liepojos lig Brastos.

Mums platybių reikalauja 
Bočių sienos, jų vardai, 
Bet viduj šeimininkauja 
Lenkai, žydai ir gudai.

Čia lietuvis besijausti 
Gal kaip svetimoj troboj, 
Tik kad mažumų neskriausti
Joms užtikrintoj globoj!..

Servilizmo atėjūnų - 
Svetimtaučių dar ilgai 
Nenustosme mes, galiūnų 
Vakarykštieji vergai.

Bet savitarpy puikybės 
Iki sočiai mums gana, 
Jei tik yra galimybės 
Ką prispausti letena.

Ministerijų pritvėrę, 
Joms neskundžiame kasos 
Ir iš jos, gerai įgėrę, 
Siausti turime drąsos.

Valdininkai ir atstovai, 
Demokratai, rods, visi, 
Bet nejau tautos vadovai 
Vaikščios pėsti ir basi?!

Automobiliais tik dunda 
Su mergelėmis linksmi!.. 
Sąžinė tik tuomet bunda, 
Kai už kyšius teisiami.

O tų partijų tarp mūsų, 
Jų programų ir barnių!..
Tiek vargiai pas vargšą bl... 
Atsiras už marškinių.

Vargo, skurdo mums nestoka, 
Nesimato nei giedros, 
Bet užtai jaunimas šoka 
Iš aukų lig pat aušros!..

O Dievuliau, duok mums proto 
Ir daugiau sveikos doros! 
Argi jau ant mūsų ploto 
Vienos usnys bekeros?

APSAUGOK, VIEŠPATIE!

Apsaugok, Viešpatie, nuo priešo. 
Kursai patamsiais duobę knisa, 
Nuo to, kursai ant kelio viešo 
Purvais apdrabsto žmogų visą! 
Bet aš bijau ir tų draugų, 
Kuriems nelaužė nieks ragų;
Kurie per daug akyvai mano, 
Kitus, ne savo ožį gano.

Apsaugok ir nuo piktadėjo,
Kursai užpuolęs kelnes mauna,
Ir nuo politiko-veikėjo,
Kursai visur tik tvarką griauna!
Bijau ir ponų-labdarių,
Šaltų nuo vėjų keturių,
Ir be jokios varsos jaunimo,
Kuriam gana alaus pliurpimo.

Apsaugok ir nuo lenkomano, 
Kurs Lietuvoj šiek tiek atkutęs, 
Lenkystę veisti įsimano, 
Kvailiai endeku pasipūtęs! 
Išrauk ir tas usnis piktas, 
Kurios stačiai nei šis nei tas, 
Ir stiepias ten bevardžiu stiebu, 
Kame užuodžia kąsnį riebų!

Apsaugok ir nuo skystapročių,
Kurie raidžių bent kiek palaižę, 
Puikybėj sėdžias tarp galvočių, 
Lyg visą išmintį išaižę!
Doros nesekdami tėvų,
Nulipdę sau nemaž dievų, 
Tik vieno Dievo nebemato, 
Nes knistis dumbluose paprato.

Apsaugok ir nuo dekadentų, 
Kurie varsas užuosti moka, 
Nuo elgetaujančių studentų, 
Kuriems mokintis noro stoka! 
Turėčiau dar nemaž maldos... 
Bet aušint burną be naudos 
Per daugel širdį man griaudina 
Ir lūpas skausmu surakina.

* * * 

Kokiems velniams jūs, bepročiai ar žiaurūs žmonės,
Vieni kitiems ant žemės pragarą sukūrę,
Burnojate, kad tai Praamžius be malonės
Į kovą amžiną už būvį jus subūrė!
Ar saulės šilumos, ar duonos neužtektų,
Jei meilė širdyse nesaunori prašnektų?

Juk taip nedaug žmogaus laimužei reikia, 
Tiktai skaisčios nedrumskite širdies jam tyčia! 
Apkerpėjus lūšna varguoliui dangų teikia, 
Kai jo šeimynoje ramumas ir bažnyčia. 
Bet duona net balta karti bus, mano ponai! 
Jei meilė nepriglaus, nešildys milijonai.

NUOLAT VERKŠLENANTIEMS POLITIKAMS

Tuščių skundų, įgrisusių dejonių 
Gana! per daug, nenuoramos rėksniai!
Gana verkšlent jums, milžinai svajonių, 
Išlepinti ir sotūs tinginiai!

Ne jums jaunos tėvynės saulė teka:
Per akinius joj viskas jums juodai! 
Ne meilė jums i rūsčią širdį šneka, 
Tiktai garbės užgautos apmaudai.

Jums viskas griūt, subirti viskas žada:
Jau parausti net patys pamatai!.. 
Belieka jūsų mylistą kaip vadą 
Pagalbon melst: išgelbėk tu tiktai!

Juk buvo laikas, kad prie kito vairo 
Stovėjote, išminčiai! Kuo tada 
Nustebinot? Ne veltui nesidairo 
Į jus dabar su ilgesiu tauta.

Dabar šalis, nuo jūsų nusikreipus,
Beeina savo išminties keliu, 
O jūsų priešai užkampiais bešaipos, 
Kad tapote verkšlentoju gailiu.

Ne kritikų, kur šmeižia, viską peikia, 
Ne pranašų bedugnės ateities, - 
Mums reikia tų, kur susikaupę veikia! 
Daugiau darbų! Daugiau jaunos vilties!

KAI KAM

Pelningai duosnios labdarybės metu 
Ir kryžkeliais Didžiojo karo 
Kai kur kai kas
Suskubo gudriai komiteto vardu, 
Kurs gerą visuomenei daro, 
Pasukt ir į savąją pusę raktu, 
O trindamas baltas rankas, 
Prie aukso naudos pasišildęs,
Dabar jau pirklys pirmos gildės 
Nė vienas kai kas.

Pabūgęs žiaurios bolševikų drausmės,
Nusisavint galvos išsigandęs,
Kai kur kai kas
Į Lietuvą spruko; išmoktos giesmės
Iškęst čia negali nebandęs;
O kai deputato mandatą laimės, 
Tai, trindamas baltas rankas, 
Nusavinęs daug "geradėjų", 
Bešvilpaus garsingu veikėju 
Ne vienas kai kas.

Kaip "istinas ruskavo" caro sūnus
Su drūta gude susituokęs,
Kai kur kai kas,
Dabar iš Maskvos alkanos vos skvernus
Parnešęs, nors "barinia" juokias,
Lietuvių "liežuvio" mėgėjas švelnus
Ir, trindamas baltas rankas,
Pilietis šiandieną pilvotas,
Uolus Lietuvos patriotas
Ne vienas kai kas.

Krauju atvaduotos tėvynės namuos 
Vis spiečias gausiau darbininkų:
Kai kur kai kas, 
Ilgai besibastęs kraštuos svetimuos, 
Čia grįžta liesu valdininku. 
Bet badas bastūną ilgai nekamuos:
Sau trindamas baltas rankas, 
Sklandžių dovanų nesikrato 
Ir mūro namus sau bestato 
Ne vienas kai kas.

Statykite, puoškite aukštus namus 
Ir bonkas ant pokylių stalo!.. 
Kai kur kai kas
Paklaus gal, iš kurgi tasai įdomus
Biudžetas be saiko ir galo, 
Nors vakar dar šliaužėte slenksčius žemus? 
Ar, trindami baltas rankas, 
Nerausite už pašalinį 
Tamsių įplaukėlių šaltinį
Ne vienas kai kas.

Gražių moterėlių, rūtelių žalių,
Artistų ir meno kūrėjų
Kai kur kai kas...
O ne! Dieve saugok!.. Jautriųjų gėlių
Paliest greta kyšių ėmėjų?..
Paliest dėl gandų tarpe niekšų pirklių?..
Nors trindamas baltas rankas,
Slaptingai kai kas besišaipo,
Ir galvą ištvirkėlis kraipo
Ne vienas kai kas.

O siurbėlės, niekšai, bastūnų gauja!
Diplomuotų valizų vežikai!
Kai kur kai kas
Net pavarde apsišarvojęs nauja!
Be sąžinės kyšių lupikai!
Į kūną nuodais įsisiurbus gija!..
O trinkite baltas rankas!
Gal titulus, garsą sau gauste,
Dėmės nuo kaktos nenuplauste
Ne vienas kai kas.

LAIKINOSIOS SOSTINĖS SKERDYKLAI

ministerių k. nutarimu 
1926 m. birželio mėn. atidarant

Gudrus ministrų kabinetas, 
Kad įsipirktų žydų miniai, 
Tautos sostinėj liglaikinėj 
Brangiausias pranokėjų vietas 
Paversti leido į smerdyklą!.. 
Pardon! į gyvulių skerdyklą!

Kur kitados tautos sargyba 
Aukojo kraują už tėvynę, 
Dabar ten gyvulių žudynę 
Atdaro žydiška taryba:
Ir baubdami keliauja vėlei 
Pro "Baltą Gulbę" gyvulėliai.

Vos vakarų papūs tik vėjas... 
O Viešpatie! ne tik nuo karo 
Mus gelbėk ir nuo šito maro!.. 
Rods, burmistras pasigėrėjęs 
Čikagoj, sakos, tą pat matęs 
Ir smarvę uostyt ten įpratęs.

O vis dėlto ateis tas laikas, 
Kad ir sostinei liglaikinei 
Išseks kantrybė galutinė;
Įgrys galop ir "košer" paikas. 
Tautiečiams net atmint bus drovu 
Sostinės negarbių vadovų.

MŪZOS PAVOJUJE

Nusiminė giedro Parnaso dievai, 
Pažvelgę į Nemuno šalį kreivai, 
Ir jiems mat parūpo rytojus:
Poetų taip daug Lietuvoj atsirado, 
Kad ėmė net mūzos begąsčioti bado, 
Gausingai svirpliams sugiedojus.

Apstojo Ap?liną mūzų būrys
Ir kad kakarinę griaudžiai užvarys!..
Net kruptelė tėvas poetų:
"Kam talentus, girdi, sėjoji ant vėjo? 
Juk giesmes bemegzti net tie panorėjo, 
Kuriems šluoti gatvę reikėtų!"

Ap?linas gynės, nedavęs visai 
Kai kam net pauostyti lyros jisai, 
Prisiekdamas per Zeuso blakstėnus;
Bet mūzų nutildyt pigiai nepavyko. 
Ant galo, tamsiai apsiniaukęs, supyko, 
Lyg audrai apdengus Atėnus.

"Prisiekiu: tos usnys ilgai nekeros! 
Nei ritmo, nei rimo, nei prozos geros! 
Poezijos, girdžiat, nei lašo!.. 
Tik ko ožkablauzdis Satyras sutingo? 
Turėtų ik sočiai sau darbo naudingo! 
Kodėl ant kaktos jiems nerašo?"

Satyras ant lyros patsai kai kada 
Uždrožia!.. net giriose juokias gaida! 
Iš apmaudo, būdavo, kerta. 
Bet ar tai per daugel šiandieną kvailystės, 
Ar gal jam pagailo poetų jaunystės? 
Šaipydamas tarė: "Neverta!"

VILIJA (NERIS)

Iš Mickevičiaus versta

Vilija, mūsų upelių matutė, 
Dugną tur aukso, o veidą kaip dangų;
Vandenis semia lietuvė-sesutė, 
Širdžia ir veidu skaistesnė už bangą.

Puikios, malonios pakalnės ties Kaunu;
Puošia jos tulpėmis Viliją srauną;
Myli lietuvę gražesnis jaunimas, 
Negu kad rožių ir tulpių audimas.

Vilijai Kauno pakalnės per nieką:
Nemuno ieško ir žiedus palieka. 
Liūdnai lietuvei ašarėlės byra, 
Nes pamylėjo kito krašto vyrą.

Mylimą Nemuns, smarkiai apkabinęs, 
Neša pro kalnus, per laukų platybes;
Glaudžia su meile prie šaltos krūtinės 
Ir kartu skęsta į marių gilybes.

Tu save lygiai svetimam pašvęsi, 
Brangią tėvučių apleidus šalelę, 
Ir lyg tarp marių užmiršta paskęsi, 
Bet dar liūdnesnė, Lietuvos mergele!

Širdį ir upę sunku suturėti;
Vilijai bėgti, mergaitei mylėti!.. 
Vilija skęsta į Nemuną mielą, 
O bokšte liūdi mergužėlės siela.

VILNIUS

Prieš aušrą 

Antai pažvelki! Tai Vilnius rūmais
Dunkso tarp kalnų plačiai!
Naktis jį rūbais tamsiais kaip dūmais
Dengia! Jis miega giliai!
Kame tas garsas, kuriuo skambėjai?
Kame galybė ir pranokėjai?
Kur tavo, Vilniau, tie spinduliai,
Kuriuos skleidei
Lietuvai, mūsų tėvynei?

Negreit su saule išauš dar rytas! 
Miega aplinkui naktis. 
Tik kartais mėnuo, bailiai išvytas, 
Iš debesų tenušvis... 
Norėtum brangią išvysti pilį, 
Kur garsūs amžiai užmigę tyli, 
Kai Vilnius buvo mums kaip akis, 
Kai švietė jis Lietuvai, mūsų tėvynei.

Ko taip nuliūdai? Ko ant krūtinės
Ašara krinta griaudi?
Gailiesi, amžius didžius atminęs?
Praeitį brangią liūdi?
Žiūrėk, rytuose aušra jau teka;
Pabudę paukščiai pagiriais šneka;
Laikai juk mainos: slėgė pikti, -
Nušvis kiti
Lietuvai, mūsų tėvynei.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >