en
AUGO PUTINAS Augo putinas, augo, žaliavo; Skleidė žiedus prieš saulę baltai; Kai mergaitės aplinkui dainavo, Siurpo uogos kaip kraujo lašai. Kam tos uogos raudonos Ir šakutės jų plonos? Kas prisegs prie širdies - Atminties? Ar sau kaklą jų siūlu apries? Daug mergaičių pakrančiais Dubysos Kaip lelijų baltų ir aukštų; Žydi veidu kaip putinas visos; Gražesnių neišgirsi balsų. Skamba giesmės auksinės Iš jausmingos krūtinės. Kam gi putinas teks? Kas prisegs? Raudonasis kam širdį uždegs? Visos puikios ir tęvo augimo Geltonąsias sau pina kasas; Kaip aguonos tarp linksmo jaunimo, Bet Marytė užtemdo visas. Jai baltveidės pavydi, Jai ir putinas žydi, Į ją stiebias visi; Ko gi ji Taip nuliūdus ir taip nerami? Vakar veidu kaip rožė žydėjo, O šiandieną nuleido akis, Lyg gėlelė palinko nuo vėjo, Neužmiega ilgai naktimis. Ar nuo Juozo išmoko, Kai suktinę jie šoko, Taip nuliūsti gailiai? Sopuliai Neramino ir Juozą giliai. Oi, dabokite širdį, sesytės, Kai nešioste žalius vainikus! Vienas žodis, į širdį įkritęs, Sužavės nekalčiausius sapnus. Kam šilkų melagystė, - Jums brangesnė mergystė; Tegul jums pavydės Tos garbės Putinai, kai prieš saulę žydės. MERGAITĖ Pražydo, pasklido žiedai po laukus Ir pievas išpynė margai; Aš skinsiu, sau pinsiu rausvus vainikus, Žydėsiu, kaip žydi laukai. Banguoja ir mainos tarp kalnų žalių Upelis nuo margo dangaus; Stebėsiuos, gėrėsiuosi vilnių blaivių Ir savo vainiko gražaus. Sučilbo-pragydo tarp girių saldžiai Paukštelių byla įvairi; Dainuosiu-ringuosiu po giria skardžiai Ir aš, karalienė graži. Sužvengė, subildo žirgelis toli: Bernužis atjoja giria; Palėkusi slėpsiuos; žaibu-akimi Pažvelgsiu tiktai paslapčia. SMUIKUI GRIEŽIANT Pagundintos stygos, mikliai užlinguotos, Atliepia nuo smuiko, net juda laukai; Ir šokti išėjo, žiedais vainikuotos, Baltveidės sesutės, bernužių pulkai. Gaili ašarėlė seneliui iškrito; Nuliūdus nusviro galva nuo pečių: Jis atminė dieną pavasario kito, Kad pats nerimavo prie smuikų skardžių. Jam rodės, dar vakar jaunystė žydėjo; Šiandieną pražilo plaukai nuo šalnos!.. Ir ašari dvi nenoroms išriedėjo: Pagailo anos vakarykščios dienos. Oi, bėga tos dienos kaip vandenys upės, Kaip brangųjį turtą pagriebęs vagis; O kapas beširdis, gyvybę išlupęs, Bežiūrint užmerkdins skaisčiąsias akis. AKYS Vertimas Bleus ou noirs, tous aimés, tous beaux. Sully Prudhomme Oi, daugel gražių, numylėtų akelių, Juodų, mėlynų, aušrai tekant, žiūrėjo! Šiandieną jos miega ramiai tarp kapelių, O saulė sau teka, kaip tuomet tekėjo. Už dieną ramesnės jūs, naktys žvaigždėtos, Akių sužavėjote tokia daugybę! Štai žvaigždės bešviečia, dangaus numylėtos, O žydros akutės aptrauktos tamsybe. Bet argi tos akys daugiau nebegali Regėti, kai mūsų pakalnę apleido? O ne! Tik į kitą jos nukreiptos šalį! Į Dievą, kurio mes nematome veido! Kaip skriejančios žvaigždės, nors mus ir apleidžia, Nors jų nematai, bet danguj pasilieka, Taip lygiai blakstėnai akių užsileidžia, Bet žydros akutės nevirsta į nieką. Tos mėlynos, juodos, tos gražios akutės Atvertos į šviesą aušros begalinę! Anapus kapų žiūr jų šviesios lėlutės, Nors žemė šaltoji prispaudė krūtinę. * * * Versta iš rusų "Christos voskres" Bažnyčioj gieda „aleliuja"; Bet aš tyliu, širdy skaudu: Čia žemėj ašaros, žudynės, - Tai balsas giesmės velykinės Tarytum tyčiojas skundu. Bažnyčiose Velykas švenčia Pasaulis mūsų pažangus, O brolis brolio neapkenčia! Ir kaip pažemintas žmogus! Kad Kristus šiandie iškilmingą Išgirstų "aleliuja" čia, Jisai prieš minią nuodėmingą Pravirktų ašara karčia. * * * Ne pranašas, aš ne kovot, Aš ne žmonių mokinti, - Aš Dievo įkvėptas giedot, Su lyra giesmes pinti. Einu sau Viešpaties taku, Bjauriuosi melagybe; Į širdį giesmėmis šneku, Joj žadinu dievybę. MALDA Kad širdį tau skausmas kaip peiliais suspaus, Kad žmonės pabėgs ir tavęs neužstos, Pakelk tada širdį nuo žemės aukščiau, O bus tau be žodžių kentėti lengviau. Ei, bėk prie galingos maldos: Ramiau tau krūtinė vaitos! Kaip balsimas sopulį kūne ramina Ir ugnį gesina, ir gydo žaizdas, Taip alpstančią širdį malda atgaivina Ir gydo kančias paslapčiausias visas!.. Bet tas josios galią tiktai tesupras, Kas kruviną širdį marina. KAM ŠIRDĮ DAVEI? Kam man Tu, Viešpatie, davei Tą karšta širdį vien kentėti? Kodėl aš negaliu blaiviai, Šaltai kaip dauguma žiūrėti? Norėčiau lygiai aš visus Prispaust prie degančios krūtinės, O balsas sąžinės grasus Man sielą griaužia bekankinęs! Išplėšk man širdį kruvinai, Kad jos negundintų ta žemė, Kur vienos kovos, kur sapnai Galų gale tik kančia lemia. PRIEŠ ALTORIŲ Atsiklaupęs prieš altorių, Prieš Švenčiausį pagarboj, Nuraminti širdį noriu Dievo amžinoj globoj. Bet tos mintys palaidūnės, Išsiblaškiusios keliais, Žemės amžinos klajūnės, Ar kada nurimti leis?.. "Mea culpa!" į krūtinę Nusižeminęs mušuos, - Spindi siela diemantinė, Spindi ašarų lašuos. MARIJOS GIESMĖ Marija, Marija, Skaisčiausia lelija, Tu švieti aukštai ant Dangaus! Palengvink vergiją, Pagelbėk žmoniją, Ją gelbėk nuo priešo baisaus! Mes, klystantys žmonės, Maldaujam malonės; Marija, maldų neatmesk! Tarp verkiančių marių Šių žemiškų karių Nupuolančius stiprink ir vesk! Ir kūno silpnybė, Ir žemės puikybė, Ir pragaro juoda dvasia Į prapultį stumia Žmonijos daugumą Ir žudo galybe tamsia. Kaip upės bėgimas Taip mus įpratimas Kas kartą vis traukia žemiaus; Vargai kasdieniniai Kaip pančiai gelžiniai Mus rišti kada bepaliaus? Silpni, nusiminę Tavęsp paskutinę Tematome viltį tiktai; Tu savo malone Šiai žemės karionei Palengvinti galią žinai! Marija, Marija, Skaisčiausia lelija, Dangaus karaliene šviesi! Užstok prieš Aukščiausį Tu žmogų menkiausį! Taip daugel pas Dievą gali! MARIJOS GIESMĖ Prie stebuklingo šv. Marijos paveikslo Krekenavos bažnyčioje Mylimoji Karaliene, Viešpati Dangaus, Neapleiski čia ant žemės vargstančio žmogaus! Tu stebuklais įgarsėjus, Viltį Tavimi padėjus, Neapleisk manęs! Ir neduoki, Motinėle, man pražūt gyvai! Sugrąžink prie tikro Dievo klaidžiojant kreivai, Kad nerūstinčiau Jo veido, Kurs tiek kartų man atleido Nuodėmių kaltės. Taip esmi vargais suspaustas iš jaunų dienų! Tie vargai - tai kietas jungas įpročių senų. Gelbėk žmogų, nelaimingą Savo globa stebuklinga, Motina Dangaus! Tu Krekenavos paveiksle žinoma plačiai, Kad stebuklais trauki žmones iš ugnies stačiai; Nuo perkūnijos trenkimo, Nuo piktųjų užpuolimo Apgini veikiai. Kad prie tavo numylėto dangiško Sūnaus Šauksiuos verkdamas per teismą veido malonaus, Duok, kad Teismas Jo baisingas Man išpultų maloningas Valandoj mirties! DIDYSIS ŠEŠTADIENIS Kam raudos ir verksmas prie karsto Mesijo? Raminkis, pasaule visa! Kas neša gyvata, mirties tas nebijo; Jo pagarbai - dvasios tyla! Palaimintas Vaisius, kurs žmogų pakėlė, Ant kryžiaus iškeltas patsai! Kurs žmogui kaltam, atgailos ašarėlę Išspaudęs, atleidžia visai. Nuo saulės rytų iki jos užtemimo Ant kryžiaus ištiesęs rankas, Jis paskelbė žemei laikus atgimimo; Laimingas, kursai Jį supras! Apkaltos jau pančiais tamsybių galybes: Jokūbo nušvito žvaigždė! Silpnos moteriškės atleista kaltybės Per ją - Izraelio garbė! Kam raudos ir verksmas prie karsto Mesijo? Raminkis, pasaule visa! Kas neša gyvatą, tas mirti nebijo: Jo garbei - tik dvasios tyla! ŠV. AUŠROS VARTŲ MARIJAI N'apleiski mūsų, motinėle, Kuri Aušros n'apleidi vartų! Mums širdys sopančios išgėlė: Užtark, užtarus mus tiek kartų! Taip daug gali prieš Visagalį, Užtark vargingą mūsų šalį! Į Vilniaus brangią mums šventovę Taip trokštam pulti Tau po kojų; Bet svetimi ten įsibrovę Lankyt Tave kelius pastojo. Užtark pas Tėvą visagalį Kad mums grąžintų Vilniaus šalį. Juk Vilnius - mūsų Gedimino, Juk ten Kazimieras Globėjas! Šventos Kalvarijos kalnyno Kas aplankyt nesižadėjęs? Mes verkiam, Vilnių prisiminę: Grąžinki mums tėvų sostinę! Per amžius Vilniuj stebuklingai Globojai mūsų tėvus, gynei, Būk ir vaikams jų maloninga, Sostinę sugrąžint tėvynei! Užtark, užtark pas Visagalį, Kad Jis gražintų mūsų dalį! TOS PAČIOS GIESMĖS VARIANTAS Pasiilgę Tavęs, Lietuvos motinėle, Kuri Vilniuj stebuklais gini Aušros vartų, Štai nuliūdę maldaujame, rankas iškėlę, O išgirski, išgirsk, mus užtarus tiek kartų! Nuramink mūsų sopančią, skaudžią krūtinę: Sugrąžink mūsų bočių, tėvelių sostinę! Kaip tėvai lankė Vilniuje tavo šventovę, Taip ir mes Tau norėtumėm pulti po kojų, Bet į brangias angas svetimi įsibrovę, Pas Tave pasiguosti mums kelią pastojo. Nuramink mūsų sopančią, skaudžią krūtinę: Sugrąžink mūsų bočių, tėvelių sostinę! Ten juk mūsų ant kalno pilis Gedimino! Ten bažnyčia Kazimiero švento Globėjo! Kas Kalvarijos kalnų nelankė, nežino? Mūsų mintys ir širdys juos taip pamylėjo! Nuramink mūsų sopančią, skaudžią krūtinę: Sugrąžink mūsų bočių, tėvelių sostinę! Amžiais Vilniuj stebuklais Globėja galinga! Mūsų tėvus ir bočius globojai ir gynei; Būk ir mums, Motinėle, vaikams maloninga: Sugrąžink mūsų Vilnių, išplėštą tėvynei! Nuramink, nuramink mūsų skaudžią krūtinę: Sugrąžink mūsų bočių-prabočių sostinę! SUNKU GYVENTI Sunku gyventi žmogui ant svieto; Visur tik vargas, nelaimės vienos; Nuo nuliūdimo, skaudaus ir kieto, Tulže apkarto gražiausios dienos. Lapus nuo medžių rudenio vėjas Dar taip neblaško žiauriai į šalį, Kaip daužo vargšę skausmas užėjęs, Kad žmogus vietos rasti negali. Lopšy mes verkiam, saulę išvydę; Verkiame, meilės pančius pažinę; Verkiam, nuo kelio tiesaus nuklydę; Verkiame, karstą sau prisiminę. Veltui, nugręžęs akis atgali, Tarp atminimų ieškai ramumo; Nieks nuraminti tavęs negali Nei išmatuoti širdies gilumo. O Dieve didis ir Tėve brangus! Pastiprink žmogų, silpną ir menką, Taip sutvarkyta, kad vien tik Dangus Jo begaliniams norams užtenka. RUSŲ LAIKAIS PRIEŠAUŠRIS Neregėti aušros!.. Taip prailgo naktis! Beldžia vėjas į langą bailiai; Nebenori jau miego pabudus naktis, Nors negreit patekės spinduliai. Ilgos naktys žiemos; argi laukti dienos? Laikas keltis į darbą, šeimyna! Mūsų vyrai jauni šiaurio-vėjo n'atbos; Juos pavojai vilioja, masina. Bet ankstybi be Dievo palaimos darbai Neatneš, ko taip trokšta žmogus: Kas per savaitę nori darbuotis sveikai, Tenebūnie maldoj nerangus! Pasimelskim karštai, kad mus sergėtų Dievas Nuo nelaimių, nuo audrų, šalnų; Kad turėtų Apveizdoje pasėlius, pievas, Juos apsaugotų nuo kirminų. Kad derėtų javai, jų nekirstų ledai, Kad kaimynai nekenktų pikti, Kad vienybėj gyventų šeimynos vaikai, Nesipeštų lyg sau svetimi. O paskui tekini su palaima maldos, Pasiskirstę kiekvienas sau dalį, Eisme dirbti ir vargt dėl bendrosios naudos, Kaip kas moka, numano ir gali. JEI KADA PANČIAI NUKRIS Jei po amžių kada skaudūs pančiai nukris Ir vaikams užtekės nusiblaivęs dangus, Mūsų kovos ir kančios, be ryto naktis Ar jiems besuprantamos bus? Ką mums žada rytojus?.. Tikėk, jei gali! Nes ir kaip begyvent ir kentėt be vilties? Rodos, Dievas užmiršo!.. O žmonės mieli, Palauk, iki ranką išties! Tarp vargų-sopulių be rasos ir žvaigždės Mūsų mėlynos akys apteko kraujais; Kam mirtis jas užmerkė, laimingas ilsės, Širdies nebekruvins vargais. O tačiau mes, be ašarų jungą dienos Nešdami, be nakvynės keliaujame sau, Ar mums audros užkauks, ar kas kelią užstos, Aukščiausis, tarnaujame Tau. Nei vaitoti, nei verkti nepratę visai, Vien atstatom krūtinę, apkaltą ledu: Ne be žado širdies mes kokie milžinai, Bet sielą prakalbint sunku! O, kad oro plačiau kiek pasemt krūtine! Kiek ten jausmo gilaus, nepradėtų jėgų!.. Ar tai viskas užmirs vien svajonių sapne? Ar žūsme keliais be darbų? O, kaip kartais sunku! Ar kas norint supras? Bet gana, ne be vardo mus audros išgriaus! Užgiedokime, vyrai, sau dainas linksmas! Kaip vyrai keliaukim toliaus! Jei po amžių kada skaudūs pančiai nukris Ir vaikams užtekės nusiblaivęs dangus, Mūsų kovos ir kančios, be ryto naktis Ar jiems besuprantamos bus? MIŠKAS ŪŽIA Miškas ūžia, verkia, gaudžia; Vėjas žalią medį laužo; Nuliūdimas širdį spaudžia, Lyg kad replėmis ją gniaužo. Girios tamsios, jūs galingos, Kur išnykote, plačiausios? Dienos praeities garsingos, Kur pradingote, brangiausios? Miškas verkia didžiagirių: Baisūs kirviai jas išskynė; Verkia Lietuva didvyrių: Jų neprikelia tėvynė. Kas mums praeitį grąžintų Ir jos garsą, ir jos galią? Kas tuos kaulus atgaivintų, Kur po žemėmis išbalę? * * * Tu girele, tu žalioji, Tu, kurią laikai išgriovė, Tu, lietuvi, kurs vaitoji... Jūs užmirštumėt senovę! Bet tas šaltas šiaurės vėjas Blaško žmones ir girelę Ir daužydamas užėjęs Mus iš miego kelte kelia. Mainos rūbai margo svieto: Silpnas kelia, tvirtas griūva; Nebijokim vargo kieto, Juk be jo galiūnai pūva! Atsibus tėvynės sūnūs, Didžią praeitį atminę; Pagimdys vargai galiūnus, Ugnimi uždegs krūtinę!< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
© 1999 - 2024 Antologija.lt. Visos teisės saugomos. Už nemokamą svetainės sprendimą dėkojame UAB Unicumus
Lėšos, gautos iš reklamos, talpinamos svetainėje, yra naudojamos svetainės palaikymo bei priežiūros išlaidoms padengti.
