Jonas Mačiulis - Maironis - Pavasario balsai (Voices of Spring) About text Content
Old version


AUGO PUTINAS

Augo putinas, augo, žaliavo;
Skleidė žiedus prieš saulę baltai;
Kai mergaitės aplinkui dainavo, 
Siurpo uogos kaip kraujo lašai.

Kam tos uogos raudonos
Ir šakutės jų plonos?
Kas prisegs prie širdies -
Atminties?
Ar sau kaklą jų siūlu apries?

Daug mergaičių pakrančiais Dubysos 
Kaip lelijų baltų ir aukštų;
Žydi veidu kaip putinas visos;
Gražesnių neišgirsi balsų.

Skamba giesmės auksinės
Iš jausmingos krūtinės.
Kam gi putinas teks?
Kas prisegs?
Raudonasis kam širdį uždegs?

Visos puikios ir tęvo augimo 
Geltonąsias sau pina kasas;
Kaip aguonos tarp linksmo jaunimo, 
Bet Marytė užtemdo visas.

Jai baltveidės pavydi, 
Jai ir putinas žydi, 
Į ją stiebias visi;
Ko gi ji Taip nuliūdus ir taip nerami?

Vakar veidu kaip rožė žydėjo, 
O šiandieną nuleido akis, 
Lyg gėlelė palinko nuo vėjo, 
Neužmiega ilgai naktimis.

Ar nuo Juozo išmoko,
Kai suktinę jie šoko,
Taip nuliūsti gailiai?
Sopuliai
Neramino ir Juozą giliai.

Oi, dabokite širdį, sesytės, 
Kai nešioste žalius vainikus! 
Vienas žodis, į širdį įkritęs, 
Sužavės nekalčiausius sapnus.

Kam šilkų melagystė, - 
Jums brangesnė mergystė;
Tegul jums pavydės
Tos garbės
Putinai, kai prieš saulę žydės.

MERGAITĖ

Pražydo, pasklido žiedai po laukus 
Ir pievas išpynė margai;
Aš skinsiu, sau pinsiu rausvus vainikus, 
Žydėsiu, kaip žydi laukai.

Banguoja ir mainos tarp kalnų žalių 
Upelis nuo margo dangaus;
Stebėsiuos, gėrėsiuosi vilnių blaivių 
Ir savo vainiko gražaus.

Sučilbo-pragydo tarp girių saldžiai 
Paukštelių byla įvairi;
Dainuosiu-ringuosiu po giria skardžiai 
Ir aš, karalienė graži.

Sužvengė, subildo žirgelis toli:
Bernužis atjoja giria;
Palėkusi slėpsiuos; žaibu-akimi 
Pažvelgsiu tiktai paslapčia.

SMUIKUI GRIEŽIANT

Pagundintos stygos, mikliai užlinguotos, 
Atliepia nuo smuiko, net juda laukai;
Ir šokti išėjo, žiedais vainikuotos, 
Baltveidės sesutės, bernužių pulkai.

Gaili ašarėlė seneliui iškrito;
Nuliūdus nusviro galva nuo pečių:
Jis atminė dieną pavasario kito, 
Kad pats nerimavo prie smuikų skardžių.

Jam rodės, dar vakar jaunystė žydėjo;
Šiandieną pražilo plaukai nuo šalnos!.. 
Ir ašari dvi nenoroms išriedėjo:
Pagailo anos vakarykščios dienos.

Oi, bėga tos dienos kaip vandenys upės, 
Kaip brangųjį turtą pagriebęs vagis;
O kapas beširdis, gyvybę išlupęs, 
Bežiūrint užmerkdins skaisčiąsias akis.



AKYS
Vertimas
Bleus ou noirs, tous aimés, tous beaux.
      Sully Prudhomme

Oi, daugel gražių, numylėtų akelių, 
Juodų, mėlynų, aušrai tekant, žiūrėjo! 
Šiandieną jos miega ramiai tarp kapelių, 
O saulė sau teka, kaip tuomet tekėjo.

Už dieną ramesnės jūs, naktys žvaigždėtos, 
Akių sužavėjote tokia daugybę! 
Štai žvaigždės bešviečia, dangaus numylėtos, 
O žydros akutės aptrauktos tamsybe.

Bet argi tos akys daugiau nebegali 
Regėti, kai mūsų pakalnę apleido? 
O ne! Tik į kitą jos nukreiptos šalį! 
Į Dievą, kurio mes nematome veido!

Kaip skriejančios žvaigždės, nors mus ir apleidžia, 
Nors jų nematai, bet danguj pasilieka, 
Taip lygiai blakstėnai akių užsileidžia, 
Bet žydros akutės nevirsta į nieką.

Tos mėlynos, juodos, tos gražios akutės 
Atvertos į šviesą aušros begalinę! 
Anapus kapų žiūr jų šviesios lėlutės, 
Nors žemė šaltoji prispaudė krūtinę.

* * *

Versta iš rusų "Christos voskres"

Bažnyčioj gieda „aleliuja"; 
Bet aš tyliu, širdy skaudu:
Čia žemėj ašaros, žudynės, - 
Tai balsas giesmės velykinės 
Tarytum tyčiojas skundu.

Bažnyčiose Velykas švenčia 
Pasaulis mūsų pažangus, 
O brolis brolio neapkenčia! 
Ir kaip pažemintas žmogus!

Kad Kristus šiandie iškilmingą 
Išgirstų "aleliuja" čia, 
Jisai prieš minią nuodėmingą 
Pravirktų ašara karčia.

* * *

Ne pranašas, aš ne kovot, 
Aš ne žmonių mokinti, - 
Aš Dievo įkvėptas giedot, 
Su lyra giesmes pinti.

Einu sau Viešpaties taku, 
Bjauriuosi melagybe;
Į širdį giesmėmis šneku, 
Joj žadinu dievybę.

MALDA

Kad širdį tau skausmas kaip peiliais suspaus, 
Kad žmonės pabėgs ir tavęs neužstos, 
Pakelk tada širdį nuo žemės aukščiau, 
O bus tau be žodžių kentėti lengviau. 
Ei, bėk prie galingos maldos:
Ramiau tau krūtinė vaitos!

Kaip balsimas sopulį kūne ramina 
Ir ugnį gesina, ir gydo žaizdas, 
Taip alpstančią širdį malda atgaivina 
Ir gydo kančias paslapčiausias visas!.. 
Bet tas josios galią tiktai tesupras, 
Kas kruviną širdį marina.

KAM ŠIRDĮ DAVEI?

Kam man Tu, Viešpatie, davei 
Tą karšta širdį vien kentėti? 
Kodėl aš negaliu blaiviai, 
Šaltai kaip dauguma žiūrėti?

Norėčiau lygiai aš visus 
Prispaust prie degančios krūtinės, 
O balsas sąžinės grasus 
Man sielą griaužia bekankinęs!

Išplėšk man širdį kruvinai, 
Kad jos negundintų ta žemė, 
Kur vienos kovos, kur sapnai 
Galų gale tik kančia lemia.

PRIEŠ ALTORIŲ

Atsiklaupęs prieš altorių, 
Prieš Švenčiausį pagarboj, 
Nuraminti širdį noriu 
Dievo amžinoj globoj.

Bet tos mintys palaidūnės, 
Išsiblaškiusios keliais,
Žemės amžinos klajūnės,
Ar kada nurimti leis?..

"Mea culpa!" į krūtinę 
Nusižeminęs mušuos, - 
Spindi siela diemantinė, 
Spindi ašarų lašuos.

MARIJOS GIESMĖ

Marija, Marija,
Skaisčiausia lelija,
Tu švieti aukštai ant Dangaus!
Palengvink vergiją,
Pagelbėk žmoniją,
Ją gelbėk nuo priešo baisaus!

Mes, klystantys žmonės, 
Maldaujam malonės;
Marija, maldų neatmesk! 
Tarp verkiančių marių 
Šių žemiškų karių 
Nupuolančius stiprink ir vesk!

Ir kūno silpnybė,
Ir žemės puikybė,
Ir pragaro juoda dvasia
Į prapultį stumia
Žmonijos daugumą
Ir žudo galybe tamsia.

Kaip upės bėgimas
Taip mus įpratimas
Kas kartą vis traukia žemiaus;
Vargai kasdieniniai 
Kaip pančiai gelžiniai 
Mus rišti kada bepaliaus?

Silpni, nusiminę 
Tavęsp paskutinę 
Tematome viltį tiktai;
Tu savo malone 
Šiai žemės karionei
Palengvinti galią žinai!

Marija, Marija, 
Skaisčiausia lelija, 
Dangaus karaliene šviesi! 
Užstok prieš Aukščiausį 
Tu žmogų menkiausį!
Taip daugel pas Dievą gali!

MARIJOS GIESMĖ

Prie stebuklingo šv. Marijos paveikslo 
Krekenavos bažnyčioje

Mylimoji Karaliene, Viešpati Dangaus, 
Neapleiski čia ant žemės vargstančio žmogaus! 
Tu stebuklais įgarsėjus, 
Viltį Tavimi padėjus, 
Neapleisk manęs!

Ir neduoki, Motinėle, man pražūt gyvai! 
Sugrąžink prie tikro Dievo klaidžiojant kreivai, 
Kad nerūstinčiau Jo veido, 
Kurs tiek kartų man atleido 
Nuodėmių kaltės.

Taip esmi vargais suspaustas iš jaunų dienų! 
Tie vargai - tai kietas jungas įpročių senų. 
Gelbėk žmogų, nelaimingą 
Savo globa stebuklinga, 
Motina Dangaus!

Tu Krekenavos paveiksle žinoma plačiai, 
Kad stebuklais trauki žmones iš ugnies stačiai;
Nuo perkūnijos trenkimo, 
Nuo piktųjų užpuolimo 
Apgini veikiai.

Kad prie tavo numylėto dangiško Sūnaus 
Šauksiuos verkdamas per teismą veido malonaus, 
Duok, kad Teismas Jo baisingas 
Man išpultų maloningas 
Valandoj mirties!

DIDYSIS ŠEŠTADIENIS

Kam raudos ir verksmas prie karsto Mesijo?
Raminkis, pasaule visa!
Kas neša gyvata, mirties tas nebijo;
Jo pagarbai - dvasios tyla!

Palaimintas Vaisius, kurs žmogų pakėlė, 
Ant kryžiaus iškeltas patsai! 
Kurs žmogui kaltam, atgailos ašarėlę 
Išspaudęs, atleidžia visai.

Nuo saulės rytų iki jos užtemimo
Ant kryžiaus ištiesęs rankas,
Jis paskelbė žemei laikus atgimimo;
Laimingas, kursai Jį supras!

Apkaltos jau pančiais tamsybių galybes:
Jokūbo nušvito žvaigždė!
Silpnos moteriškės atleista kaltybės
Per ją - Izraelio garbė!

Kam raudos ir verksmas prie karsto Mesijo?
Raminkis, pasaule visa!
Kas neša gyvatą, tas mirti nebijo:
Jo garbei - tik dvasios tyla!

ŠV. AUŠROS VARTŲ MARIJAI

N'apleiski mūsų, motinėle, 
Kuri Aušros n'apleidi vartų! 
Mums širdys sopančios išgėlė:
Užtark, užtarus mus tiek kartų! 
Taip daug gali prieš Visagalį, 
Užtark vargingą mūsų šalį!

Į Vilniaus brangią mums šventovę 
Taip trokštam pulti Tau po kojų;
Bet svetimi ten įsibrovę 
Lankyt Tave kelius pastojo. 
Užtark pas Tėvą visagalį
Kad mums grąžintų Vilniaus šalį.

Juk Vilnius - mūsų Gedimino, 
Juk ten Kazimieras Globėjas! 
Šventos Kalvarijos kalnyno 
Kas aplankyt nesižadėjęs? 
Mes verkiam, Vilnių prisiminę:
Grąžinki mums tėvų sostinę!

Per amžius Vilniuj stebuklingai 
Globojai mūsų tėvus, gynei, 
Būk ir vaikams jų maloninga, 
Sostinę sugrąžint tėvynei! 
Užtark, užtark pas Visagalį, 
Kad Jis gražintų mūsų dalį!

TOS PAČIOS GIESMĖS VARIANTAS

Pasiilgę Tavęs, Lietuvos motinėle, 
Kuri Vilniuj stebuklais gini Aušros vartų, 
Štai nuliūdę maldaujame, rankas iškėlę, 
O išgirski, išgirsk, mus užtarus tiek kartų! 
Nuramink mūsų sopančią, skaudžią krūtinę:
Sugrąžink mūsų bočių, tėvelių sostinę!

Kaip tėvai lankė Vilniuje tavo šventovę, 
Taip ir mes Tau norėtumėm pulti po kojų, 
Bet į brangias angas svetimi įsibrovę, 
Pas Tave pasiguosti mums kelią pastojo. 
Nuramink mūsų sopančią, skaudžią krūtinę:
Sugrąžink mūsų bočių, tėvelių sostinę!

Ten juk mūsų ant kalno pilis Gedimino! 
Ten bažnyčia Kazimiero švento Globėjo! 
Kas Kalvarijos kalnų nelankė, nežino? 
Mūsų mintys ir širdys juos taip pamylėjo! 
Nuramink mūsų sopančią, skaudžią krūtinę:
Sugrąžink mūsų bočių, tėvelių sostinę!

Amžiais Vilniuj stebuklais Globėja galinga! 
Mūsų tėvus ir bočius globojai ir gynei;
Būk ir mums, Motinėle, vaikams maloninga:
Sugrąžink mūsų Vilnių, išplėštą tėvynei! 
Nuramink, nuramink mūsų skaudžią krūtinę:
Sugrąžink mūsų bočių-prabočių sostinę!

SUNKU GYVENTI

Sunku gyventi žmogui ant svieto;
Visur tik vargas, nelaimės vienos;
Nuo nuliūdimo, skaudaus ir kieto, 
Tulže apkarto gražiausios dienos.

Lapus nuo medžių rudenio vėjas 
Dar taip neblaško žiauriai į šalį, 
Kaip daužo vargšę skausmas užėjęs, 
Kad žmogus vietos rasti negali.

Lopšy mes verkiam, saulę išvydę;
Verkiame, meilės pančius pažinę;
Verkiam, nuo kelio tiesaus nuklydę;
Verkiame, karstą sau prisiminę.

Veltui, nugręžęs akis atgali, 
Tarp atminimų ieškai ramumo;
Nieks nuraminti tavęs negali 
Nei išmatuoti širdies gilumo.

O Dieve didis ir Tėve brangus! 
Pastiprink žmogų, silpną ir menką, 
Taip sutvarkyta, kad vien tik Dangus 
Jo begaliniams norams užtenka.

RUSŲ LAIKAIS PRIEŠAUŠRIS

Neregėti aušros!.. Taip prailgo naktis! 
Beldžia vėjas į langą bailiai;
Nebenori jau miego pabudus naktis, 
Nors negreit patekės spinduliai.

Ilgos naktys žiemos; argi laukti dienos? 
Laikas keltis į darbą, šeimyna! 
Mūsų vyrai jauni šiaurio-vėjo n'atbos;
Juos pavojai vilioja, masina.

Bet ankstybi be Dievo palaimos darbai 
Neatneš, ko taip trokšta žmogus:
Kas per savaitę nori darbuotis sveikai, 
Tenebūnie maldoj nerangus!

Pasimelskim karštai, kad mus sergėtų Dievas 
Nuo nelaimių, nuo audrų, šalnų;
Kad turėtų Apveizdoje pasėlius, pievas, 
Juos apsaugotų nuo kirminų.

Kad derėtų javai, jų nekirstų ledai, 
Kad kaimynai nekenktų pikti, 
Kad vienybėj gyventų šeimynos vaikai, 
Nesipeštų lyg sau svetimi.

O paskui tekini su palaima maldos, 
Pasiskirstę kiekvienas sau dalį, 
Eisme dirbti ir vargt dėl bendrosios naudos, 
Kaip kas moka, numano ir gali.

JEI KADA PANČIAI NUKRIS

Jei po amžių kada skaudūs pančiai nukris 
Ir vaikams užtekės nusiblaivęs dangus, 
Mūsų kovos ir kančios, be ryto naktis 
Ar jiems besuprantamos bus?

Ką mums žada rytojus?.. Tikėk, jei gali! 
Nes ir kaip begyvent ir kentėt be vilties? 
Rodos, Dievas užmiršo!.. O žmonės mieli, 
Palauk, iki ranką išties!

Tarp vargų-sopulių be rasos ir žvaigždės 
Mūsų mėlynos akys apteko kraujais;
Kam mirtis jas užmerkė, laimingas ilsės, 
Širdies nebekruvins vargais.

O tačiau mes, be ašarų jungą dienos 
Nešdami, be nakvynės keliaujame sau, 
Ar mums audros užkauks, ar kas kelią užstos, 
Aukščiausis, tarnaujame Tau.

Nei vaitoti, nei verkti nepratę visai, 
Vien atstatom krūtinę, apkaltą ledu:
Ne be žado širdies mes kokie milžinai, 
Bet sielą prakalbint sunku!

O, kad oro plačiau kiek pasemt krūtine! 
Kiek ten jausmo gilaus, nepradėtų jėgų!.. 
Ar tai viskas užmirs vien svajonių sapne? 
Ar žūsme keliais be darbų?

O, kaip kartais sunku! Ar kas norint supras? 
Bet gana, ne be vardo mus audros išgriaus! 
Užgiedokime, vyrai, sau dainas linksmas! 
Kaip vyrai keliaukim toliaus!

Jei po amžių kada skaudūs pančiai nukris 
Ir vaikams užtekės nusiblaivęs dangus, 
Mūsų kovos ir kančios, be ryto naktis 
Ar jiems besuprantamos bus?

 MIŠKAS ŪŽIA

Miškas ūžia, verkia, gaudžia;
Vėjas žalią medį laužo;
Nuliūdimas širdį spaudžia, 
Lyg kad replėmis ją gniaužo.

Girios tamsios, jūs galingos, 
Kur išnykote, plačiausios? 
Dienos praeities garsingos, 
Kur pradingote, brangiausios?

Miškas verkia didžiagirių:
Baisūs kirviai jas išskynė;
Verkia Lietuva didvyrių:
Jų neprikelia tėvynė.

Kas mums praeitį grąžintų 
Ir jos garsą, ir jos galią? 
Kas tuos kaulus atgaivintų, 
Kur po žemėmis išbalę?

* * *

Tu girele, tu žalioji, 
Tu, kurią laikai išgriovė, 
Tu, lietuvi, kurs vaitoji... 
Jūs užmirštumėt senovę!

Bet tas šaltas šiaurės vėjas 
Blaško žmones ir girelę 
Ir daužydamas užėjęs 
Mus iš miego kelte kelia.

Mainos rūbai margo svieto:
Silpnas kelia, tvirtas griūva;
Nebijokim vargo kieto, 
Juk be jo galiūnai pūva!

Atsibus tėvynės sūnūs, 
Didžią praeitį atminę;
Pagimdys vargai galiūnus, 
Ugnimi uždegs krūtinę!