en
LIETUVIS IR GIRIA Tu girele, tu žalioji! Ko griaudingai taip vaitoji? Ar krūtinę plėšo vėjas? Ar tau Dievas davė jausmą? Ar supranti ir tu skausmą, Kurs taip spaudžia palytėjęs? Bet žalioji - kaip lietuvis: Užžavėtas jų liežuvis; Neatdengs skaudžios krūtinės! Tik kad žmonės jų nemato, Birt jiems ašaros paprato Lyg kad rasos sidabrinės. Kad lakštingalas užgieda, Kad pavasaris jau žiedą Iš žalių lapelių gvildo, Vėl girelės ir lietuvio Džiaugsmas neturi liežuvio, Nors krūtinę ir sušildo. VILTIS Sunku mums būtų be vilties! Be jos skausme kas suramintų! Kas duotų širdžiai tiek ugnies? Kas ištvermę varge gamintų? Ji mums brangiausia dovana! Visur kaip angelas ji lydi! Ji mūs stiprybė, mūs drąsa! Pats pragaras mums jos pavydi! Be spindulio vilties šviesos Pavergtų sielos galią žemė; Mes nepažintumėm giedros, Ir būtų mūs darbai aptemę. SKAUSMO SKUNDAS Už tatai, kad tave, tave viena tiktai Nuo jaunųjų dienų aš mylėjau karštai, Kad tau įkvėptas, amžinas giesmes po kojų Iki šiol nenuilsdamas klojau ir kloju, Kad kai pranašas tau atgimimą skelbiau Ji už savo gyvybę pamilęs labiau!.. O, už tai tavo priešai manęs nepamėgo Ir į aukštas angas, dantis grieždami, bėgo! Deja, ten už aukštų, už galingų angų Nuo Jugurtos laikų nesunku pirkt draugų: Neburnok, kad lig šiolei ten viskas venale, Betgi duota pakampių šmeižtams visa galia!. Ir šitai kaip kareivis nelygioj kovoj Be garbės ir be vardo tėvynėj laisvoj Aš perblokštas ir vienas!.. O mano tėvynė?.. Gint ji savo sūnų kitados garbę gynė! Bet dabar be garbės, be sostinės pati Vien tik partijų partijoms dirva plati. 1927.VIII.22 LAIŠKAI I Skubėk, laiškeli, ten, kur širdelė Sau apsirinko brangią vietelę! Bėk prakalbėti, meilę laimėti, Linksmybės saulei veide žibėti. II Taip malonu draugą mielą Man bebūtų jausti arti, Jam atverti savo sielą, Nuo širdies žodelį tarti!.. Bet ar šaltas laiško žodis Visą širdį beparodys? III Mano mieliausia Širdelę klausė, Ką atsakyti į šį laiškelį? Ar žodį duoti? Ar dar svyruoti? Ar sau belaistyt rūtų darželį? Oi, ne svyruoti, Tik žodį duoti, Karštai mylėti jauną bernelį Ir jam užmauti aukso žiedelį! IV Skubėk, laiškeli, į tą šalelę, Kur tankiai bėga mano širdelė, Ir ne tiek grože žodžių tuščia Prašnek į draugą siela slapčia! Ir daugel, daugel, kas tik širdyje, Tegul tarp mūsų vėlei atgyja! V Bėk, laiškeli, į kelionę, Nešk, laiškeli baltas, Draugui meilę ir guodonę, Ir mintis nešaltas. Bėk, prakalbink draugą seną Iš jaunystės metų Ir paklauski, kaip gyvena Tarp vargų verpetų. VAKARO MINTYS Į vakarus raudona, didi saulė leidos Ir šypsojos tylios ironijos skruostais; Žmonių nuvargusius ir prakaituotus veidus Lydėjo spinduliais, slaptingais ir keistais. Ant žemės rutulio protingųjų skruzdynų Ir sielvartai, ir amžius - jai tik šypsena, Nes šviesūs jos keliai tarp amžinų žvaigždynų, Nežinančių, kas toji laiko atmaina. Jai vis tiek pat, ar vakar dėlei moteriškės Graikų ir Trojos žudės narsūs karžygiai, Ar šiandien suka ratą margos peteliškės, Mokėdamos už trumpą meilę per brangiai Ją sveikino per amžius gyvių milijonai! Kur jie dabar? Tik trūkę muilo burbulai? Ir mes ryto' tebūsime vaizduotės monai, Aklos gamtos lyg ir nebuvę veikalai. Tai vienas jis, nežinomas, nematomas, galingas, Prieš amžius laikrodžio užsuko tuos ratus; O tu prieš didį jį, marus ir nuodėmingas, Nustebęs garbini tik mėlynus skliautus.< Ankstesnis skyrius
© 1999 - 2024 Antologija.lt. Visos teisės saugomos. Už nemokamą svetainės sprendimą dėkojame UAB Unicumus
Lėšos, gautos iš reklamos, talpinamos svetainėje, yra naudojamos svetainės palaikymo bei priežiūros išlaidoms padengti.
