404 Jonas Mačiulis - Maironis "Pavasario balsai" | Antologija.lt

Jonas Mačiulis - Maironis - Pavasario balsai (Voices of Spring)

About text Content 


SONNET A VIKTOR HUGO

Vertimas

Il faut dans ce bas monde aimer beaucoup de choses 
      Al. de Mussel

Daugel reikia dalykų šioj žemėj mylėti, 
Kad pažintum paskui, kas mylėti verčiausia. 
Saldumynus, žaislus, marių erdvę plačiausią, 
Arklius, moteris, garsą ar skaistrožių rėtį.

Kartais tenka sumindžioti rožę skaisčiausią;
Dar tankiau atsisveikinant verkti, kentėti! 
Ir šitai, kai bežiūrint jau laikas senėti, 
Mes tada išmintingi, senatvės paklausę:

Mes tada tai, pusėtinai visko mėginę, 
Gerbt išmokstame, senąjį draugą atminę. 
Susipykę, pabėgę, ant galo po metų

Susitikę, kaip vakar sau ranką padavę, 
Vėl kaip vakar draugai tarp šių žemės verpetų;
Vėl rytojų sapnuojam, kaip vakar sapnavę.

ROMA

Užmigo garsioji cezarų galybė;
Nutilo seniai Koliziejo linksmybė;
"Circenses" neklykia balsai;
Jau nieks gladiatorių mirti nevaro, 
Nesveikina ten morituri Cezaro!.. 
Vien kryžius tebspindi aukštai.

Bet Augusto Roma lig šiolei turtinga;
Jos marmuro rūmai, garbė melaginga, 
Dar baltuoja saulės tvane;
Dar baltuoja rūmai, garbė paskutinė, 
Kaip baltuoja kaulai, kapus apkabinę, 
Bet Romos... jau mirė dvasia!

Nebėra diktatorių, nei legionų!
Ginklu Scipionai nuo kraujo raudonu
Nesergėja Alpių šalies.
Aetijus krito, o kruvinos upės
Jau praneša Romai, kad viską nulupęs,
Italiją Hunas užlies.

Ant juodbėrio žirgo, šarvais apginkluotas, 
Štai pusplikius veda Atila gauruotas, 
Dunojaus apleidęs šalis. 
"Kur Roma? kur Roma?" sutikusių klausia;
Vis viena Atilai naktis ir tamsiausia:
Jam kelią apšviečia ugnis.

Lombardija dega. Gyventojai bėga. 
Taip gena pavasaris tirpstantį sniegą. 
Kur Roma? kur Roma garsi? 
Ta Roma, kur ginklo pakelti negali;
Ji lupo Europos ir Azijos šalį;
Ten turtai pasaulio visi.

Tautoms ji terodė vien kruviną plieną, 
Bet Némezis rašo jai mirtį šiandieną 
Ir Jovis jai tėvu nebus! 
Už ašaras, kraują, už Galų vergiją, 
Nauji gladiatoriai, kerštui atgiję, 
Atlygins už brolių kapus!

Štai Roma ant kalnų. Atila sustojo;
Laukinės jo gaujos dievams sugiedojo 
Ir skėčias ginklais kaip sparnais;
Ginklų gi žvangėjimas, žirgų žvengimas, 
Žmonių kaip užrūstintų marių ūžimas 
Kampanijos eina laukais.

Atsiliepė Roma: balsai netikėti 
Padangėmis plaukia, gaujoms negirdėti!.. 
Tai Rymo bažnyčių varpai. 
Atsiliepė giesmės, Danguj pagimdytos, 
Ir dvasios, ne žmonės, baltai aprėdytos, 
Išeina palengva antai.

Atila stebėjos; nusiminė gaujos;
O minios nežemiškos, hunams taip naujos,
Vis žengė artyn pamažu.
Priėjo ir dvišakai skirtis pradėjo;
Iš vidurio baltas senelis išėjo 
Ir pratarė Dievo balsu:

"Man Leono vardas. Aš - tėvas krikščionių, 
Ant žemės vikarijus Dievo malonių, 
Ateinu paklausti tavęs, 
Iš kur tu, Atila? nuo ko ta skaudžioji 
Valdžia, kad tautas ir jų miestus terioji, 
Lavonais nuklojęs žemes?"

Atila nubalo, senelį pažinęs,
Kursai jį kas naktį per sapną kankinęs.
Su baime atsakė tada:
"Aš - rykštė, Aukščiausio Praamžiaus pasiųsta, 
Man liepta teisybę atlyginti rūstą;
Tautoms jūsų Roma - kalta".

"Tu rykštė Aukščiausiojo, - Leonas tarė:
Tai plak! Bet tą Romą, kur pikta jums darė, 
Plak Romą Cezarų dienos:
Bet Romoje Rymą jau naują regėsi, - 
Ranka jo šventvagiškai nepalytėsi! 
Jį Viešpats galybių užstos".

*

Nebàltuoja marmurai, huną pažinę! 
Jų žuvo senovės garbė paskutinė, 
Vien kryžius tespindi aukštai. 
Išnyko ir hunai. Taip rykštę ir plieną 
Teisybė nuplakusi laužo kas dieną! 
Tik Leonų auga darbai.

Praslinko kaip sapnas daug amžių ir metų, 
Ir vėlei tarp audrų, žaibų ir verpetų 
Ant Rymo užtemo naktis. 
Ne hunai atėjo, kaip kitą gadynę:
Italijos sūnūs, teisybę pamynę, 
Štai laužias į Petro duris.

Įėjo!.. ir jo šventenybes naikina;
Kaip barbarai-hunai po kojų jas mina, 
Įžeidę krikščionių jausmus, 
Užmiršę, kad Rymas - pasaulio sostinė, 
Kurį visos tautos ir amžiai dabinę 
Kaip šventojo tėvo namus.

MILŽINŲ KAPAI

Kur lygūs laukai, 
Snaudžia tamsūs miškai, 
Lietuviai barzdočiai dūmoja;
Galanda kirvius,
Kalavijus aštrius
Ir juodbėrį žirgą balnoja.

Nuo Prūsų šalies 
Kaip sparnai debesies 
Padangėmis raitosi dūmai;
Tai gaisro ugnis 
Šviečia diena naktis:
Liepsnoja ir girios, ir rūmai.

Tarp tyrų plačių 
Ne staugimas žvėrių;
O ne! tai našlaitės lietuvės:
Ar verkia sūnaus,
Ar bernužio brangaus,
Kurs jų nebeginsiąs pražuvęs.

Kryžiuočių seniai 
Suvadinti svečiai 
Į vaišes per Lietuvą traukia;
Ištroškę garbės,
Kai aušra patekės,
Išvys, ko visai nebelaukia.

Lietuvių pulkai,
Kaip apsako žvalgai,
Ties Kaunu per Nemuną plaukia;
Po kaimus šauklys
(Jo po putų arklys)
Į kovą lietuvninkus šaukia.

Klaidu tarp miškų! 
Vien tik ugnys gaisrų 
Per Lietuvą kelią berodo. 
Užtemęs dangus 
Mėto tankius žaibus;
Beklaidžiot svečiams nusibodo.

Sutrinko miškai
Lyg Perkūnas aukštai,
Ir štai netikėtai lietuviai
Tarytum ugnis,
Kad ant stogo užšvis,
Apraitė kryžiuočius užgriuvę.

O, buvo mūšys!
Apsiniaukus naktis
Jį dienai parodyt drovėjos;
Tik kūnų šimtai, 
Suvartyti keistai, 
Ilgai, dar ilgai ten ilsėjos.

Dabar ten baisu
Ir nakčia nedrąsu!
Net vyrai aplenkti mėginą:
Esą tai senų
Kapai milžinų,
Ir kartais net pasivaidinę.

ŠATRIJOS KALNAS

Į Žarėnus miškais nuo Šiaulių 
Jei pro Luokę kada bekeliausi, 
Nepamiršk sustabdyti arklių 
Ir ten kalną užlipti aukščiausį.

Piktos raganos kaip kitados 
Šatrijos nebelanko bent dieną;
Bet jos aukštį pasiekt be maldos 
Pakeleivį baugina ne vieną.

Atsikvėpęs giliai krūtine, 
Kai nuo kalno pažvelgsi aplinkui, 
Tai tik plunksna rašyt auksine 
Pavesta Lietuvos dailininkui!

Kaip į atlaidus einą būriai, 
Šlama girios aplinkui dievotai;
Už jų dunkso kiti pagiriai, 
Ir mėlsvų ežerų tviski plotai.

Štai tenai iš Tyrulių Venta, 
Pasisukus kairėn nuo Kuršėnų, 
Nebemato Dubysos greta 
Ir per Kuršą banguoja ant Lėnų.

Bet Dubysai Žemaičių kalnai 
Meilesni negu muižės raudonos;
Jai svajojas tėvai-milžinai, 
Kloja patalą smeltys geltonos.

Kad vidurdieny saulė aukštai 
Iš pietų prasijuoks į Žemaičius, 
Nuo viršaus Šatrijos išmatai 
Nesuskaitomus kryžkelių skaičius.

Už tų kryžkelių, sodžių, laukų, 
Kiek akis tik apimti begali, 
Užmatai iki Plungės miškų 
Vis Žemaičių žaliuojančią šalį.

Štai antai mėlynoj tolumoj 
Iš po žemių bekyšąs skruzdynas - 
Tai Varniai, pasislėpę lomoj! 
Pasistiepk!.. ir Telšiai, jų kaimynas!

Bet tuščia bežvalgais Palangos, 
Pasistiepęs, kiek galint, ant pirštų! 
Neišgirsi nei marių bangos, 
Nors bedūkdama liautis užmirštų.

Nesimato nei bonių naujų 
Aukšto Šidlavo, Kelmės, Skaudvilių, 
Nei Žemygalos medžių trijų, 
Nors jie vaizdūs už keleto mylių.

Bet vidurnakty čia neramu:
Tartum dvasios po žemių vaitoja;
Girios krūpčioja slaptingumu, 
Trinksi kalnas, lyg raiteliai joja.

Gal tai raganos verkia dievų, 
Dėl kurių šventą ugnį kūreno, 
Ir nuo kalnų, kalnelių, kalvų 
Čia sau renkas iš įpročio seno.

Gal kryžiuočiai, šaly svetimoj 
Neatradę kapuose ramumo, 
Tebeklaidžioja čia tamsumoj, 
Nusiminę Malburgo tolumo.

Gal Žemaičių šalies milžinai, 
Pasigedę senovės gadynės, 
Laukia šauklio, kad vėl kruvinai 
Stot į kovą ir ginti tėvynės.

Šatrija, tu senute meili, 
Per tiek amžių iš aukšto žiūrėjus! 
Daug, oi daug apsakyti gali 
Apie mūsų didžius pranokėjus.

Į Žarėnus miškais nuo Šiaulių, 
Jei pro Luokę diena bekeliausi, 
Nepamiršk paganyti arklių 
Ir ten kalną užlipti aukščiausį.

MEDVĖGALIO KALNAS

Kai vidurdieny pažvelgsi 
nuo Medvėgalio aukštai, 
Keturiolika bažnyčių 
aiškiai išmatai. 
Baltininkai ir Girgždutė, 
net pats Dyvitis puikus 
Pagarboj jam lenkia galvą 
per girias, miškus. 
Vien tik debesis praskleidus 
Šatrija aukščiausia, 
Pasityčiodama kartais, 
savo draugo klausia:
Pasakyk gi, meldžiamasis, 
Kas mudviejų gali 
Plačiau Žemaičių šalį 
apveizėti?

Bet kai rudeny ateina 
ilgi, tamsūs vakarai, 
Ant Medvėgalio vaidinas 
ir baisu tikrai:
Kartais girdžias baubiant jautį, 
net sukrato šiurpulys! 
Kartais atsilieps nuo kalno 
žvengdamas arklys;
Tai girdėtis iš po žemių, 
tartum kas vaitoja! 
Ar žvangėdami nuo kalno 
šimtas vyrų joja!
Dairos, krūpčioja vaikučiai, 
išgirdę pro langą, 
Kaip raiteliai žvanga, 
trinksi žemė?..

Bet pas krosnį atsisėdęs
senas bočius su vaikais
Atsiminęs pasakoja,
kad anais laikais
Savo ausimis girdėjęs
nuo senų, rimtų žmonių
Daug, oi daug atsitikimų
dar įdomesnių.
Bet, nelaimei, ir senelių
vis kaskart mažėja,
Ir jų atmintis sukrypus
kaip sena audėja
Posmą ne vieną praleidžia;
Per tat padavimai, 
Senovės atminimai 
užsimiršta.

Ant Medvėgalio anuomet 
švento Jono naktimis, 
Budint danguje mėnuliui 
sargo akimis,
Sako, dvylika mergaičių 
palaidais kasų plaukais 
Būk sustodavo į ratą, 
verkė ir kvatojo, 
Iš milžinkapių didvyrius 
dainomis viliojo. 
Išsiilgusios viliojo, 
kad sena gadynė 
Sugrįžtų į tėvynę 
prisikėlus.

Bet paskui, kai mūsų ponai
ėmė lenkais apsimest,
O nuskurę užsimanė
baudžiava įvest,
Lietuvoj žilos senovės
nebegerbdami tada,
Ėmė šokiais trypti kalną
svetima mada.
Ir dabar anų mergaičių
jau užburto rato,
Ant Medvėgalio viliojant,
niekas nebemato;
Ir milžinkapiuos didvyrių 
vis dar ilsis kūnai;
Tebemiega ten galiūnai 
nepabudę.

DYVITIS

"Nuo Alkų ir Piliakalnio, - 
susimąstęs pasakiau:
- Vežk mane pro Aukštagirį 
ir pas Dyvitį veikiau".
"Ar ne aukso užžavėto 
sveikas ten ieškot manai? 
Daugel čia dabar ponybės 
kažko lankosi dažnai. 
Bet ne kalne, karalaitės 
nugramzdintame dvare, - 
Auksas čia kaip ir Girgždutėj 
užžavėta ežere. 
Ir pats ežeras tviskėjęs 
ten, už kalno, platumoj, 
Tik paskui sargybai aukso 
toj prasimušė lomoj". 
"Aš ne aukso, - ieškau turtų 
čia užburtų brangesnių:
Tie kalnai man daug apsako 
iš senovės davinių;
Sako, kaip čia bočiai gynės 
nuo kryžiuočių kruvinų, 
Kokios giesmės jų giedota 
tarp tų girių ir kalnų!" - 
"Iš nemokyto kaimiečio 
ponai tyčiojas dažnai:
Argi gal prieš Dievo valią 
prakalbėt kada kalnai? 
Rods, iš Dyvičio eglyno
matos eglė štai toli! 
Ta senutė būk tai šnekant!..
tik suprast jos negali. 
Bet to ežero panytė, 
sakos, klausius valandom's, 
Apie praeitį ją kalbant 
eglių augančioms kartoms". 
"Vežk mane pas tą Jūratę! 
Plauksme drauge laiveliu:
Pasakų senutės eglės 
Gal ir aš suprast galiu".

*

Susimąstęs žiūri mėnuo 
iš ramių dangaus skliautų;
Laibas supa mus laivelis 
tarp siūbuojančių meldų. 
Skamba jaunas dainų aidas! 
klausos jo aplink miškai:
Eglei motinai sapnuojas 
didžio Vytauto laikai. 
Nuo mėnulio pasislėpus, 
miega slėnyse naktis:
Nuo kalnų, senų senelių, 
šneka amžių praeitis! 
Šneka irgi tau, sesute, 
iš akelių mėlynų!.. 
Bet ne praeitis senoji, 
tik daug paslapčių jaunų!..

Ko kalnai tie nėra matę 
amžių praeity margoj! 
Ko tas ežeras nesupęs 
krikštolinėje bangoj?!
Turi Dyvitis daug turtų, 
daug užburtų paslapčių:
Daugel pasakų senovės!.. 
ir šio meto atminčių!..

*

Ne dėl aukso čia paslėpto, 
tik dėl turtų brangesnių 
Puikų Dyvitį pamėgau, 
vienas žemės vargdienių. 
Pamylėjau, įsidėjau 
nuo palaimintos dienos 
Eglės pasakas senovės, 
dainas Lietuvos jaunos!..