lt
Šaligatviu ėjo moteriškė, liūdna dėl savo vargo. Ji grįžo iš darbo - juodo, sunkaus ir prasto, kaip ir patsai jos gyvenimas. Šiame mieste, kur vaikšto mokslininkai, pirkliai, įstatymų žinovai ir kalėjimų prižiūrėtojai, ji buvo tokia menka, galima sakyti, beveik niekas. Bet vis vien turėjo savo likimą...
Moteriškė buvo graži. Juodu vargo purvynu ji nešė tuos grožio likučius - grožio, kuris kaip didžio dailininko paveikslas parduodamas už sriubos dubenėlį. Jos širdyje dar ruseno meilė, kaip brilianto krislas dumblo klane.
Ji žengė grakšti, bet jau kiek palinkusi, apie jos kojas vėjas suko geltonus rudens lapus. Žiūrėjo į nuskurusį žmogų, be jokio entuziazmo traukiantį dviratį vežimą. Jai atrodė, kad štai ims ir sukniubs tas žmogus arklys po savo vežimu, padės galvą ant gatvės akmenų ir jau niekad nebesikels.
Pilkas rudens vakaras iš lengvo leidosi ant miesto, melsva tamsuma niaukėsi ties medžių viršūnėmis. O žmogus, kažkieno prakeikimu paverstas į arklį, palinkęs, sugniužęs, tyliai ir kantriai traukė savo ratus ir sulig kiekvienu žingsniu kinkavo galva į taktą.
"Žingsnis po žingsnio, žingsnis po žingsnio... Ir taip visą gyvenimą...", - galvojo moteriškė, keliaudama su savo vargu.
Vežimas pasuko į kitą gatvę, ir jai pasidarė dar liūdniau. Ji pasijuto vėl viena tarp tų klaikiai pilkų mūrų, tarp užgauliai puošnių ponių.
Gatve švilpė juodi ir gelsvi automobiliai, ryškia šviesa šiepėsi krautuvių vitrinos.
"Septyni litai už tris dienas... Tiktai septyni sidabriniai už sunkų darbą..."
Dideliuose namuose skambėjo pianino garsai, prie geležinių kiemo vartų raudojo vaikas.
Krūptelėjo, išgirdusi verksmą, pakėlė galvą. Rūpesčio ir skurdo akimis pažvelgė į kažkieno čia paliktą vaikiūkštį ir pagreitino žingsnius.
"Užeisiu pas jį, užeisiu... Tegul!.. Kas man!.. Bet ir pareikalausiu daugiau...."
Staiga pamatė šalia vitrinos veidrodį ir sustojo.
"Jis sakė, kad aš jau senstu!.. Gyvulys! Nemato, kad aš vis dar graži! Kelmas!.. Bet veidas jau truputį pageltęs... veidas pageltęs... pageltęs!.."
Paglostė skruostą, pasitaisė skepetaitę, nuėjo, karčiai galvodama apie savo vystantį veidą.
Kiek daug visokių grožybių! - prisiminė pono daktaro butą. O daktarienės kambary vien tik veidrodžiai, stebuklingi buteliukai, rausvos, melsvos dėžutės ir spindintis šilkas. O tos pudros trupučiuką pasiimti buvo pekliška pagunda. Nors mažytį žiupsnelį taip sau įsipilti, vien tik dėl juoko. Ir nosinę jau buvo pasitiesusi, ir dėžutę atidariusi - nors keletą krislelių, nors keletą baltų kaip sniegas miltelių!.. Bet ranka sudrebėjo, nejuto, kaip uždarė dėžutę, padėjo, paglostė ir išėjo laiminga, save nugalėjusi. Kad jai taip visko po truputį, ką ten daktarienė turi!.. Ar besakytų tas velėna, kad ji jau senstanti?..
Bet kodėl ponia daktarienė vaikų neturi? Kvoštelėjo į galvą keista mintis. Įdomu, kaip ji aprengtų savo vaikus? Bateliai tikriausiai būtų šilkiniai. O gal yra tam tikra oda, iš kurios ponų vaikams batelius siuva? Daktarienės vaikai, aiškus daiktas, būtų visiškai kitokie, negu jos, visiškai kitokie, iš kitokios, daug geresnės medžiagos sutverti. Ką ji, vargšė moteris, gali žinoti, bet aišku, kad tenai visai kitas pasaulis, visai kitoks...
Vėl stengėsi negalvoti tokių niekų. Bet viduje slopu, tvanku...
Staiga jai pasidarė graudu. Toks sunkus, šiltas graudumas kilo iš krūtinės ir slėgė kvėpavimą. O kažko gaila, taip gaila... Gal savęs, gal tų trijų savo mergaičių, gal mirusio vyro? O vakaras toks tamsus gula ant miesto, ant gatvių, ant jos rankų, ant širdies... Kaip jos vyras mokėjo groti armonika!.. Ji net pravirkdavo. Tokiais rudens vakarais jis dar gražiau grodavo. O dabar kas? - Ji skarmalas, purvinas autas. Vargas, neišpasakytas vargas nuvarė ją kaip seną arklį. Jau tikrai norėtųsi staiga griūti, sukniubti, ilsėtis, ilsėtis ir verkti dėl savęs, dėl savo vaikų... paskui užmigti ir niekados nebeatbusti.
* * *
Įėjo į senamiesčio kiemą. Murzinas, kalkėmis aptaškytas mūras, šalia arklidės, atmatų duobės. Žengė siauru, tamsiu koridorium, purvinais mediniais laiptais. Valandėlę stovėjo prieš suklypusias duris. Veidą perkreipė piktas aitrus šypsnys, ji nervingai pasuko durų skambutį. Elektros šviesoje pasirodė apskrita ir plika kaip pūslė galva.
- O ve - šyptelėjo raudonas veidas, - žvirblelis atskrido! Aš taip ir maniau.
Įėjo tylėdama. Kambarėlis nedidelis, išdilusiomis dėmėtomis grindimis. Sienose sutrūkę, suaižėję tamsūs apmušalų skarmalai. Storomis tekintomis kojomis senas beržo stalas, prie jo nulinkusiais aulais batai, ant raudonos nutriušusios sofos apikaklė ir sumegztas kaklaraištis.
- Kur visą savaitę buvai, mano brangioji raganėle? Argi nežinai, kad aš noriu tave matyti trupučiuką dažniau... - kalbėjo nutukęs, bet įmantrus saldžialiežuvis vyras, besiverčiąs tarpininkavimu.
- Tris dienas pas daktarą Lapinską skalbinius skalbiau.
Didelėmis rankomis suspaudė jos liemenį.
- Skalbinius skalbei! O tai sportas, po velniais! Daug uždirbai, matyti.
- Kaip daktaras gražiai gyvena! Kokie kambariai!..
- Daktaro, o ne tavo kambariai, kvaila galvelė... Po penkis litus už dieną gavai? Ne mažiau?
- Galėtų tiek duoti... Juk ir namai nuosavi.
- Sakyk gi, kiek uždirbai?
- O kam tau reikia žinoti?
- Na ve, kipšas! Juk aš tavo globėjas... Rūpinuos, supranti! Turiu rūpintis. Be manęs pražūtum su visais savo vaikais.
- Tris litus.
- Meluoji!
- Nemeluoju!
- Parodyk!
Išėmė iš jos apsiausto kišenės skepetaitę, storais trumpais pirštais atmezgė mazgelį.
- Septyni... Tiktai! Gražiausia!… - kraipė galvą, gudriai šypsodamasis.- Matyt, ne kokia darbininkė iš tavęs, žvirbleli. O pas mane tai: "Dukrelės marškinėlių neturi... Reikia malkų, šalta!.." Kaskart vis mažiau uždirbi. Ar pagalvojai apie tai, bobut? Aš, tavo globėjas, turiu pasirūpinti tai šiuo, tai tuo...
- Prašiau daktaro nors dešimties, bet jis sako. kad dabar pigus darbininkas. Sako, jei duodi valgyti, tai už du dirba. Ir man nenorėjo duoti daugiau. Tą litą dar išprašiau.
- Išprašei? - sublizgėjo rudos akutės. - O daugiau nieko neišprašai?
- Ko neišprašau?
- Na, šiaip kartais padoresniam vyriškiui taip mirkt viena akute, mirkt kita... - ir jis ranka, veidu ir akimis parodė, kaip visa tai daroma.
- Atstok! Jei taip... Manai, kad aš... ir su kitais.
- Na, gerai, gerai. Už tai tave ir myliu. Kitaip neduočiau nė cento.
Valandėlę žiūrėjo į ją rudomis akimis.
- Taip... už tai ir myliu...
- Ką tu... geriau pasikalbėkim.
* * *
Jis gulėjo ant sofos, rūkė papirosą. Ji sėdėjo šalia. Ilgai tylėjo. Ištiesęs ranką, paglostė jos skruostą ir nusišypsojo.
- Ve, mano žvirbleli. Vėl tyla.
- Galėtum ir atsikvėpti... Galėtum ir neskalbti skalbinių... kurį laiką.
Šiandieną jis buvo nepaprastai lipšnus ir geras.
- Man nesunku... Kad tik daugiau uždirbčiau.
- Koks padorumas! Oi, oi, oi! Septyni liteliai per tris dienas - karališkas uždarbis! O keturis šimtus iš karto ar nenorėtum paimti? - paskutinio sakinio žodžius išdėstė kiekvieną atskirai, kaip sidabrą ant lėkštės.
Jos kaklas pasitempė, o pečiai gūžtelėjo.
- Už ką? Kaip?
- Aha, jau seilė bėga, matau, bėga... Laimė pati atėjo, girdi, laimužė tiesia ranką. Aš, jūsų globėjas, tuo pasirūpinau. Dabar sakyk, kuo man atlyginsi, paukšteli - a?
- Aš dar nieko nežinau. Na sakyk pagaliau.
- Keturis šimtus, pamanyk, keturis šimtus gausi už tai, kad savo Kostei parūpinsi geresnį gyvenimą.
Nustebimo pilnomis akimis žiūrėjo, negalėdama žodžio ištarti. Geresnis gyvenimas jos dukteriai ir keturi šimtai litų atrodė kaip turtingas rudens sodas. Bet kažkokia baiminga nuojauta veržėsi iš gilumos ir vertė abejoti. Sekė jo veidą su skundu akyse: "Tik nekankink, būk geras, padėk, nepražudyk."
Jis traukė papiroso dūmus ir žiūrėjo į numestus prie stalo batus. Atsikėlė, paėmė tuos senus klumbokus, nunešė į kampą ir su pagarba pastatė. Tą darbą atliko su tam tikru išdidumu, saikingumu, tarsi tai būtų buvusi svarbi dalis tos baimingos paslapties. Paėmė kėdę, apžergė, užsirūkė naują papirosą ir atsirėmė į aukštą kėdės atlošą.
- Lūpa jau dreba mano žvirbleliui, dreba... Reikia turėti galvą tokiems dalykams.
- Na vėl... - sudejavo moteris.
- Matai, aš tavo vaikais rūpinuos kaip tėvas. Argi ne tiesa? Tavo vyrelis taip gal ne... Nors tu jį ir atsimeni, ir giri: "Kaip jis mokėjo groti armonika, ai, ai, ai!"
Ją suėmė pyktis. Buvo besižiojanti šiurkštesnį žodį sakyti, bet jis vėl tarė:
- Į Kauną atvažiavo cirko agentas... Žinai, kas yra cirkas - a?
- Rodos, kad žinau.
- Tai mat, cirkas toks, kur daug visokių artisčių vaidina, jodinėja, visokius juokus daro. Oi puikus dalykas! Dabar tas agentas ir tavo Kostę paimtų į tą cirką, o tau sumokėtų keturis šimtus litų. Aklai vištai grūdas - ar ne? Ką pasakysi?
Moteriškė ilgai galvojo. Jos veidas palengva niaukėsi, akyse ėmė klajoti susirūpinimas ir baimė.
- Ar toli ją išveš? Ar aš jau nebegalėsiu jos pamatyti? - išsigandusi klausė, lyg jau būtų viskas nutarta ir ji turėtų skirtis su dukterim.
- O kam tau ją matyti? Ar tavo alkanos akys gali ją pasotinti? Ha, ha, ha! Ji sudrebėjo.
- Aš bijau.
- Bijo! Sakyk tu man - kokia baimė! Aišku, geriau ir Kostytei kur nors pas turtingą daktarą skalbinius skalbti po du litus už dieną. Puikus gyvenimėlis! Dėl manęs - kaip sau nori...
- Bet kodėl Kostės jiems reikia? Ar nėra... Ar jiems trūksta suaugusių merginų? Kodėl...
- Kostė graži. Ne visur tokių rasi, ei ne visur! Į dailią artistę visiems maloniau žiūrėti. Supratai dabar?
- Aš nežinau... Dar kažkur gali išvežti... Staiga jai kilo noras kuo greičiausiai bėgti pas dukteris, apglėbti, savo rankomis apginti nuo jai pačiai nesuprantamo pavojaus.
"Globėjas" nerimastavo. Bet jis buvo optimistas ir švelnus.
- Žąsų pirkliai rengiasi pirkti tavo dukrelę ir išvežti anglui pusryčiams. Ha, ha, ha! Užtūpk, užtūpk kaip višta ir laikyk, kad snapo neiškištų iš po tavo nutriušusio sparnelio. Juk mergiotei jau keturiolika metų. Ar tu pagalvojai apie tai?
- Vos trylikti ką tik pasibaigė.
- Na ve! Puikiausia!.. Supranti tu, bobiška galvele, juk niekas neatiduos užrištom akim. Paimsi tokius raštelius, vadinasi, pasižadėjimus, žinosi jos adresą, parašysi laiškutį - puikiausia, viskas kuo puikiausia! Jei pavydi savo dukrelei išeiti į žmones, apsišviesti, pasipuošti, žmoniškai uždirbti - žinokis, sakau, žinokis!..
- Dieve mano, kas daryti...
- Pasilik pas save, pasilik. Ateina žiema, galėsi sušaldyti kaip tarakoną. Malkoms pirkti pinigų nėra... O iš manęs, jei dabar nepaklausysi, žinai, ką gausi? Špygą! O man yra ir jaunesnių... Supranti dabar, varnos galvele.
Moteriškė žiūrėjo ir šypsojosi - bejėgiškai, maldaujančiai ir graudžiai.
- Dar ką pasakysiu! - sujudo mielasis geradėjas. - Galėtum gauti ir penkis šimtus! Penkis, taip kaip ranka turi penkis pirštus. Kaip dabar atrodo? Dailus pinigėlis, ar ne? Per mane viskas bus padaryta, per tavo globėją... Štai jau ir rankpinigių paėmiau.
Jis išėmė melsvą šimtinę, už kampučio laikydamas, pakėlė prieš ją. Prisimerkęs šypsojosi - šaltu, gudriu, tiriamu šypsniu.
Jos veidu ėmė bėgioti šviesios kibirkštėlės. Akyse užvirė laimė, godumas, pinigų saldybė. Kažkokia begalinė jėga veržėsi į jos sielą iš to melsvo, suglamžyto popierėlio.
- Imk!
Kaip sapne ištiesė ranką, pirštų galais palietė šilkinį popierių, vėl atitraukė ir it nusikaltęs vaikas liūdnai šyptelėjo.
- Imk, na!
Staiga visa sudrebėjo ir nuleido ranką. Akys pasruvo ašaromis.
Jis smulkiai, bet dygiai ėmė juoktis. Įsidėjo į kišenę šimtinę ir pirštu bakstelėjo jai į kaktą.
- Pagalvok! Penkias tokias gausi!.. Bet rytoj pat iš ryto čia pas mane su Koste. Girdi?
- Gal... - nuolaidžiai atsiduso.
- Ne gal, bet tikrai.
Klusniai palingavo galvą. Po valandėlės tarė:
- Einu namo...
- Eik. bet rytoj...
- Duok man dešimt litų, - paprašė drąsiai, bet vis dar pridususiu balsu.
- Dešimt! Kada gi aš tau daviau po dešimt?
- Man šiandien labai reikia...
Jis išėmė iš kišenės keletą palaidų sidabrinių dviličių ir papylė ant stalo. Smilium atskyrė dvi monetas ir pastūmė jai. Ji piktai dilbtelėjo akimis.
Jis pastūmė dar vieną.
- Šeši litai!.. Matai, žvirbleli, kaip lengvai uždirbi pinigus.
- Galėtum ką nors mergaitėms padovanoti...
Jis nusijuokė.
- Puiki mintis!.. Taip, taip, Kostei reikėtų.
Paliko ant stalo pinigus ir nuėjęs ilgai ieškojo spintelėje. Moteriškė budriai sekė akimis. Staiga ji pasilenkė ir griebė dar vieną monetą. Jis atnešė spalvotą medinę dėžutę.
- Atiduok Kostei, sakyk, kad geri žmonės jai siunčia.
* * *
Išėjo į gatvę. Sunkus rūpestis lenkė jos galvą ir spaudė krūtinę. Ėjo skubėdama, dideliais žingsniais, nepakeldama akių.
Nauja, neaiški, nesuprantama, viliojanti ir baisi likimo prošvaistė smelkėsi į jos sielą. Atiduoti! Nors tris kartus per dieną pavalgyti galės... Atiduoti! Juk jai dar dvi lieka - tik išmaitink ir aprenk. O ta šimtinė - kaip žaibas nusvilino akis. Penki šimtai! Kiek visko nupirktų!.. Gal ir lūšnelę... O ji jau sensta... taip, sensta... Baisu! Niekados tiek neuždirbs. O čia...
Ne, ne! Jei atiduos, tai tik ne dėl pinigų, ne dėl pinigų... Dukters laimė už viską svarbiau... Bet vėl ta šimtinė!..
Kas išburs, kokia laimė ten jos laukia? Kas?!
Vėl šiurpi baimė išsiveržė iš gilumos kaip dūmų kamuolys, židinį pamaišius. "Ne, ne!" - pati sau kartojo ir dar labiau pagreitino žingsnius.
Užėjusi į mažą krautuvėlę, paprašė silkių. Paskui dar paėmė dešros. Ilgai dairinėjosi po žibalu dvokiantį laužą. Duonos ji perka kaimelyje, kuriame gyvena. Bet kokios puikios čia bandelės! Purios, geltonos, tarp dantų susispaudžia kaip vata.
- Duokite man keturias, va šitas, - ir pirštu parodė į pyragaičius.
Saldainiai! Kad taip nors truputį joms parneštų, koks būtų džiaugsmas! Niekados dar taip nemylėjo savo dukrelių, kaip šiandien. Nieko, o nieko joms nepagailėtų...
Nedrąsiai paprašė ketvirčio kilogramo saldainių. Vis dar stoviniavo, rengėsi kažką sakyti, bet nesiryžo. Skubėdama ištarė:
- Ar tamsta neturi tokios pudros?
Ne, pudros nelaikąs, - jos galinti gauti vaistinėje arba kosmetikos krautuvėje.
Greitai užsimokėjo ir išbėgo. Akimis ieškojo vaistinės. Nors kartą ir ji nusipirks tų stebuklingų miltelių. Tam ji ir pinigų nuo jo stalo pačiupo. Sensti, girdi... Vis vien dar ji bus graži. Pamatys tas velėna ir nebegalvos apie jaunesnes.
Užėjo į vaistinę ir paprašė.
- Yra vietinės ir užsieninės, baltos, rausvos ir gelsvos, - ramiai vapaliojo vaistinės pardavėjas, lyg statistikos biuletenį skaitydamas.
Šiltas raudonumas nuplieskė jai veidą.
- Užsieninės... - sumurmėjo labiausiai įstrigusį žodį.
- Baltos?
- Baltos.
Vaistininkas suvyniojo be galo jau puikią dėželę.
- Penki litai..
Drebančia ranka suspaudė nosinės kampe įrištus pinigus.
- Gal... gal pigesnės.
- Vietinė. Dėžutė - du litai.
- Tai man vietinės...
Numetė pinigus ir, užkliuvusi už slenksčio, gniauždama saujoje tą nepaprastą pirkinį, išbėgo į gatvę. Kiek paėjusi išvyniojo dėžutę. Štai jos rankose prašmatnybė! O kodėl ir jai nepamėginti? Juk ir kaimo merginos tepa sau skruostus, kad tik dailesnės būtų. Kuo ji prastesnė?.. Dukrelės!.. Išeidama paliko tik keletą bulvių, griežinėlį duonos ir puodelį kruopų. O jau trys dienos! Pudros dėžutė pasidarė sunki kaip švinas. Piktai nugrūdo į apsiausto kišenės dugną.
Gerklėje buvo sausa. Atsirišo saldainius ir paėmė vieną. Malonu gomuriui ir smagu liežuviui. Suvalgiusi paėmė kitą. Nieko negalvodama, viena ranka vis dėjo į burną saldainius, skubiai kramtė ir godžiai rijo.
Tik už miesto pastebėjo, kad maišelis jau beveik tuščias. Išbarė save pikčiausiais žodžiais, apžiūrėjo likučius, pakratė, pavartė, rūpestingai suvyniojo ir paslėpė.
* * *
Dabar ėjo per lauką, medžiais nusodintu keliu. Nakties tamsumoje nyko gluosnių šakos, iš gilios tuštumos veržėsi šiurpus rudens vėjas. O ji jaučiasi tokia pavargusi, norėtų atsisėsti ir visą naktį sėdėti čia, pakelės gluosnio užvėjoj.
Bet palinkusi, sugniužusi; svyruodama kasasi tąja tamsuma, kaip vandens gelme, ir tyliai pati sau kalba, lėtai tardama žodžius:
"Gal Kostei ten ir bus gerai... Apsirengs, nereikės taip sunkiai dirbti... Kas dabar iš manęs? Dirbu kaip juodas jautis, ir tai neužtenka. Dar turiu... Kitaip negaliu, badu numirtų visos trys. Mažesniąsias buvau nuvedusi į prieglaudą, bet ten pasakė: yra ir tokių, kurios nei tėvo, nei motinos neturi. Nepriėmė. Atiduosiu, gal suras laimę..."
Toli laukuose kažkas pradėjo dainuoti. Tyliai sklido tamsiose nakties platybėse liūdna dainos melodija. Moteriškė sustojo ir įsiklausė.
Ko liūdi, putinėli, ko liūdi...
"Ir Antanas mokėjo gražiai dainuoti... Tebūnie jam lengva žemelė... Nieko, jau nieko nebėra... Atiduosiu, gal ir suras laimę..." O daina vis plaukė, taip tyliai, skurdžiai, tarsi pakelės gluosnio, vienišo žiedo, rudens ramunės, žmogaus sielos neperstojantis skundas:
Vėtra laužo šakužėles,
šalna šaldo žiedužėlius -
to liūdžiu...
Atsirėmė į šiurkštų, grublėtą medžio kamieną. "Artinasi žiema - malkų nė krislelio. Rūbų taip pat jokių. Už kambarį septyni litai per mėnesj. Vyresnioji būtų labai reikalinga - pašeimininkauja, kai išeinu dirbti, bet jau tokia menkutė, sulysusi... Gal surastų laimę..."
Vėl tie stebuklingi dainos žodžiai.
Vėtra laužo šakužėles,
šalna šaldo žiedužėlius -
to liūdžiu....
Palengva pradėjo dulkti smulkus, sodrus lietus, ir tamsuma dar labiau prislėgė žemę. O žmogus vidury juodo lauko dainavo ir dainavo - kaskart vis liūdniau, skausmingiau ir klaikiau.
Moteriškė pakėlė sudrėkusią ranką ir perbraukė veidą.
"Žingsnis po žingsnio, žingsnis po žingsnio - ir taip visą gyvenimą... Kad meile būtų galima jas pavalgydinti, kad būtų galima..."
* * *
Tyliai įslinko į žemą, be grindų kambarėlį, užsidegė lempelę ir apsižvalgė. Iš visų kampų šiepėsi skurdas. Lentynėlėje, kur sudedamas maistas - dabar tįsojo tik keturi didžiuliai mediniai šaukštai. Keista, ilgai neatitraukė akių nuo tų tokių paprastų, bet visą gyvenimo naštą slepiančių šlykščių įrankių. Staiga pasirodė, kad ji mato savo dukteris valgančias - taip labai išsižiojančias, kaip pilkus, menkučius cypsinčius paukštelius.
Vėl prisiminė, kaip ji kažkada augino aklą ančiuką. Paberdavo jam grūdų, o šis taip juokingai ir sykiu graudžiai sukdavosi ratu ir vis snapeliu mušdavo į žemę, kol nutaikydavo paimti grūdą. Tas darbas jį taip iškankindavo, kad nuvargęs ir neprilesęs čia pat išsitiesdavo ant paberto maisto. O kaip tas aklas paukštelis buvo prisirišęs prie jos! Nematydamas ir negirdėdamas, iš tolo jautė, kad ji čia pat, ir rėkdavo kaip pjaunamas, jai nuėjus...
"Tai toksai gyvenimas, toksai ir visas dievo pasaulis..." - švystelėjo mintis, bet ne galvoje, o kažkur giliai širdyje.
Atsisėdo, netekusi jėgų, ir užsimerkė. Staiga prieš jos akis vėl sumirgėjo melsva, spindinti, svaiginanti šimtinė. Taip ryškiai ją mate, kad jau buvo betiesianti ranką. Atsimerkė - šimtinė dingo. Aplink slopinantis oras ir liguistas miegančių mergaičių kvėpavimas.
Į mažyčius langų stiklus vienodai barbena lietaus lašai, iš nakties gelmių atskrenda juodas vėjas, šiurpiai dūzgena praviras langines.
Pastovėjo prie miegančiųjų valandėlę. "Atiduosiu..." - sušnibždėjo mieguistai ir nuėjo prie savo guolio.
* * *
Padalinusi dukterims geresnį maistą, žiūrėjo, kaip jos godžiai ryja dideliais kąsniais, išpūsdamos žandus.
- Kodėl mama nevalgai? - paklausė vyresnioji, graži, skaisčiai juodų akių mergaitė.
- Man nepatinka.
- O Kostei kruopos nepatinka, - atsiliepė pati mažoji.
- Ar Kostė kruopų nevalgė?
- Išvirė vakar kruopų, mes valgėm, o Kostė - ne. Jai nepatinka, o mes visas išvalgėm - ir dar norėjom.
- Aš žinau, kodėl Kostė nevalgė, - pasakė vidutinioji, gudriai kraipydama galvą.
- Kodėl?
- Kad kvaila.
Motina sukando lūpas. Išėmusi iš apsiausto kišenės dėžutę, pakišo Kostei.
- Geri žmonės tau dovanojo... Kai pavalgysi... eisim į Kauną. Tenai, tenai... - jos balsas nutrūko. Mergaitė nudžiugo.
- Kokia graži dėžutė! Geri žmonės...
- Taip, geri... Valgyk - eisime.
- Į Kauną? Aš?
-Tu, tu, mano Kostyte, tenai pasiliksi...
- Ką aš ten darysiu?
- Paliksi pas turtingus ponus. Jie tave išmokys... išveš toli...
- Tai aš nebematysiu tamstos?.. Ne, ne! Aš būsiu su tamsta...
Motina nusisuko ir labai skubėdama tvarkė stalą. Paėmė duonriekį peilį, bet negalėjo išlaikyti rankoje - peilis nukrito.
- Aš čia... pas tamstą noriu būti.
- Nutilk! - suriko dusdama.
Po valandėlės pridėjo:
- Aš negera, - norėjo pasakyti piktai, o balse suvirpėjo rauda.
Mergaitė priėjo prie motinos, ilgai žiūrėjo į ją su tyliu laimės šypsniu.
- Gera, labai gera... Mamytė šią naktį mane pabučiavai.
- Pabučiavau?! - suvirpėjo.
- Man buvo taip labai gera... Taip būna, kada mamytė mane miegančią pabučiuoji.
Motina ilgai judino nebylias lūpas. Pagaliau ištarė:
- Nebučiavau...
- O paskui aš sapnavau, - kalbėjo nušvitusi mergaitė, - sapnavau, kad gulėjau ant žemės. Ne čia, ne namie, o kažkur kitur, ant tokios nešvarios žemės, tarp šiukšlių... Aš ten buvau - mamytė atėjai, pakėlei mane ant rankų, apsupai tokiu gražiu rūbu ir pabučiavai…
Motina nusigręžė nuo mergaitės ir žiurėjo pro langą. Tokie lengvučiai, blyškūs tekančios saulės spinduliai nušvietė lietaus nulytą gluosnį ir už jo - rausvų debesų pridraikytą dangaus sklypą.
Jos žvilgsnis, prasiskverbęs į tolumas, sustingo viename taške. Tvankus kaitrumas taip spaudžia krūtinę, ritasi kamuoliu, slopina kvėpavimą... Ji bijo atsigręžti į dukterį.
- Mama! - švelniai ištartas žodis sudrebino ją visą.
Staigiai atsisuko ir pasakė lyg pati sau:
- Ne, ne!.. Šiandien neisim...
- Ar pas tuos turtingus ponus?
- Pas tuos... neisim... niekados, niekados, niekados!..
Ir ji bejėgiškai palinko prie dukters veido.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
