en
Priėjusi miesto sodą, ji sustojo ir įsižiūrėjo į liepsnojančius klevus. Kaip gražiai čia sugalvojo ruduo, - nusijuokė ji, - visus medžius apipylė ugnimi, auksu, saulės likučiais.
Gera būti dailininke, įsitaisai, kur nori, pieši, kas patinka. Ir bloga būti kasininke (o dar netikrąja, pavaduojančia), nuskubi į banką, paimi svetimas algas, susidedi į geltonos odos portfelį ir - grįždama nesidairyk; eik tiesiosiomis gatvėmis, suspaudusi kaip replėmis tą svetimą lobį. O kontoroje buhalteris, kuriam lyg tyčia dievas davė akmenį vietoj širdies, vis vien aprėks tave "kvankle", "žiurke knygine" (jis yra pastebėjęs ją skaitant kontoroje) ir dar kitais nuostabesniais žodžiais. Tu atsakai, anot išmaningojo buhalterio, už visą pasaulį ir už visus jo turtus.
Kas gi čia?! Jos dėmesį patraukė nepaprastas reginys. Ji sustojo. Laidotuvių procesija. Keista procesija. Nedažytų lentų karstą, užvožtą lovį, veža kažkokios purvinos vežėčios, o paskui jas eina vienintelis žmogus. Žmogus - viena koja. Antroji - medinė, apkaustyta geležim. Jis žengia akmenų grindiniu, nuklotu rudens lapais - šiurpus; "Šlept - tarkšt! Šlept - tarkšt!"
Ji net išsižiojo. Lyg koks klyksmas jai išsiveržė iš širdies. Praleido eiseną, nepajudėdama iš vietos.
Iš kur tokios laidotuvės? Net tokiame miestelyje, kur pykstamasi trisdešimt metų, ir tai mirusį lydi sunkvežimis rimtais veidais žmonių.
Ji pabėgėjo tekina, susilygino su procesija ir ėjo kurį laiką šaligatviu.
Ką jis lydi? Tikriausiai žmoną. Kur jų vaikai? Kur kaimynai? Kur giminės? Kodėl jis vienui vienas?
Praeiviai sustoja, stebisi, bet nė vienas nesiryžta net kelių žingsnių paeiti šalia žmogaus.
Vėjas blaško negyvus lapus, neša sūkuriais, meta į veidus; kokia šalta rudens diena!
Medinė koja paslysta, ir žmogus suklumpa ant vežėčių. Bet vėl atsitiesia, vėl žengia šita klaikia savo eisena.
Kodėl jis nesisėda į vežėčias, galvoja ji. Kodėl neapkabina karsto? Kelias dar ilgas. Kapinės dar toli. O jis per daug vienas, neįsivaizduojamai vienišas.
Ir ji pati nepajuto, kaip pasuko iš šaligatvio ir susigretino su žmogumi. Jai atrodė, kad ji atmerktomis akimis sapnuoja; su kažkokiu nesuprantamu būtinumu daro tai, ko iš tiesų nedarytų.
Dabar jie dviese ėjo paskui tas šmėkliškas vežėčias ir kiekvienas atrodė lyg iš kito pasaulio.
Nukarinęs kojas vežėjas ragina kumelę skubėti, nori greičiau baigti priverstinę kelionę su karstu už nugaros, greičiau grįžti prie savo tarnybos, į kurią jis yra įpratęs.
O žmogus, nors ir klupdamas, žengia atkakliai, ryžtingai, savotiškai oriai: "Šlept - tarkšt, šlept - tarkšt!" Nuo kaktos jam ritasi stambūs prakaito lašai, palikdami pėdsakus ant nešvaraus pelenų spalvos veido.
Griuvėsis, galvoja ji. Kas jam pakels karstą, nuvykus į vietą? Kas padėjo išnešti iš namų? Kas buvo su juo tomis baisiomis valandomis, kai mirtis pasiėmė, gal būt, paskutinį artimą žmogų?
Paklausti jį? Ne! Jo veidas - lyg pikto sužeisto žvėries. Atrodo, kad jo širdis kupina šiurkščiausio nerimo, įtūžio ir pagiežos. Tikriausiai jis žmonių priešas, kerštininkas, girtautojas. O čia vežama kankinė. Ir vežimas taip šiurpiai gargžda, tarsi kartodamas kažkieno neišsakytą skundą.
Gal jis daužė prieš savaitę tą moterį kumščiais, o vakar girtas klūpojo prie jos migio, kuriame ji merdėjo.
Aišku, niekada jis nenušluostė jai ašarų ir nepakėlė jai naštos, kai ji, netekusi jėgų, imdavo klupti. Graužė jos gyvenimą, iš pradžių tvirtą, vėliau palaužtą; ėdė atkakliau, nei rūdys geležį. Kapojo ją kaip jauną eglę, kol nugenėjo šakas. Jis sunaikino jos slaptąjį pasaulį ir padarė iš jos paklusnią, bevalę vergę. Ir ji braidžiojo pusnis kirtimuose, šalo vėjo pagairėje ant pastolių, mirko skalbyklos garuose, kad parneštų jam duoną. Gulėjo šalia gyvo lavono, šlykštėdamasi prisilietimais, ir, tik kažkokios šventos kvailybės apakinta, kantriai nešė moteriai skirtą likimą. Net nenusikirpo juodų, ant pečių krintančių plaukų, už kurių nutvėręs jis mesdavo ją į guolį; jis to neleido. Ji buvo šviesa, kuri nepramuša tamsos, ir meilė, kuri miršta negimusi.
Ir tas bekojis, o dar daugiau beprotis, kaltino ją už viską, o labiausiai už patį gyvenimą. Ką jis ateityje kaltins?
Laidotuvių vežimas ritasi iš miesto, slenka didžiulių beržų alėja į laukus - šaltus, drėgmės ir vėjų pripildytus.
Ji turi grįžti. Būtinai grįžti. Bet ji, skausmingos paslapties sujaudinta, beveik nesąmoningai žengia paskui nežinomą karstą.
Gal būt, viskas ne taip, kaip ji mano. Gal ji neteisingai apkaltino tą be galo vienišą žmogų, kuris, kaip atrodo, nieko daugiau nemato, tik tas liūdnas vežėčias, nieko daugiau nejaučia, tik dingusį gyvenimą ir likusią širdgėlą.
Tikriausiai jis nėra pakvaišęs girtuoklis. Nėra žvėris. Nedaužė prieš savaitę kumščiais žmonos; nedaužė nei prieš metus, nei prieš dešimt. Moteris sirgo jau daug metų, nepakildama iš lovos. Visiems įgriso, visi negailestingai paliko ją ir užmiršo. Tik jis, jos vyras, bekojis, bjauriu pelenų spalvos veidu, kilnojo ją ant rankų, slaugė kantriai, stebuklingai kantriai, su nesuprantamu švelnumu. O ji, įsijautrinusi ir apdujusi nuo ilgos ligos, matydavo aureolę, spindinčią aplink jo galvą.
Gal šitokia tiesa?
Bet kodėl žmonės paliko jį, tauriaširdį? Kodėl jis vienas?
Atsakymo ji nesuras, nors stengiasi jų gyvenimą matyti taip, kaip mato šitą šmėklišką vežimą. O žmogus, neramiai žengiantis šalia jos, aišku, nepasakos savo gyvenimo. Ir paslapčių neaiškins. Ar galima išaiškinti paslaptį paukščio, krintančio po medžiotojo šautuvu, žuvus jo patelei? Ar galima nustatyti šviesos ir tamsybės ribas, tarp kurių sukasi visa, kas gyva? Ar įmanoma suprasti tą baisų žiaurumą, kuris lydi meilę?
Gal būt, ir tas žmogus, tas bjaurus bekojis, kuriam buvo įgimtas švelnumas, įsidegė neapykanta ir kerštu žmonėms, prakeikė juos, ėmė tikėti velnius. Iškėlęs gauruotą kumštį į dangų, jis šaukė už savo likimą, reikalavo atpildo, reikalavo teisybės. Teisybės nebuvo.
Bet šitame purve turėjo kas nors būti: dievas ar velnias, ar girtavimas iki beprotybės. Jeigu bekojis ištartų mergaitei keletą savo likimo žodžių, ji, tikriausiai, galėtų sau pasakyti: štai ko aš iki šiol nežinojau ir nesupratau! Bet ne, jis neprabils. Ir jai liks nežinoma tai, kas svarbiausia - kaip ir visada.
Juk ji nežino, net ką jis iš tikrųjų lydi.
Ji mano, kad žmoną, ir stengiasi suprasti gyvenimą, kurio visai nebuvo. O gal būt, jis lydi motiną - išnešusią ant savo pečių ištisą šimtmetį, viską užmiršusią ir visų užmirštą; gal seserį - laimės nesulaukusią, į pragarą pasiuntusią visus vyrus, uždususią nuo pykčio; o gal draugą - tokį pat atliekamą ir niekam nereikalingą?
- Ką jūs lydite? - paklausė ji staiga ir taip tyliai, kad suabejojo, ar jis išgirdo.
Žmogus pakėlė galvą, išsitiesė, nusibraukė atbula ranka nuo kaktos prakaitą.
- Gyvenimą savo, - pagaliau atsakė jis gergždžiančiu, nemaloniu, bet iš gilumos kylančiu balsu. Ir žengė toliau, sunkiai krypuodamas, šnopšdamas, tačiau nepriklausomai ir išdidžiai, kažkaip graudingai komiškai: "Šlept - tarkšt! Šlept - tarkšt!"
Ji pajuto šiurpulį.
Priešais buvo tuščias, nugairintas laukas, keletas eglių ties kapinėmis, kurių viršūnėmis vėjas nešė pilkus debesis.
- Hhh... ką lydite jūs, ahh?..
Išgirdo ji graudų, bet piktą dūstančio žmogaus murmėjimą. Jis, matyt, eikvojo paskutines jėgas ir su kraupiu nerimu skaičiavo mintyse, kiek dar liko iki kapinių.
Ji paėjo keletą neryžtingų žingsnių, atsiliko ir sustojo. Taip, tikrai, ką ji lydi? Svetimą paslaptį, kurios niekada nesužinos? Bevardį gyvenimą bevardžio žmogaus? Ką ji lydi?
Lyg prabusdama, ji atsiminė tai, ką neleistinai buvo užmiršusi, - atsiminė, kad ji nešasi pilną portfelį pinigų, kurie kažkam neapsakomai reikalingi. Ir ji bėgo tekina į miestą, galvodama, ką pasakys buhalteris, kuriam dievas iš piktumo davė akmenį vietoj širdies. Bėgo žvirgždėtu keliu, ilga beržų alėja, neatsigręždama, nesustodama, kaskart labiau suprasdama savo kaltę.
Ir kai išbalusi ir uždususi pravėrė raštinės duris, ji pamatė siaubą buhalterio akyse. Sustojo prieš jį be žado ir laukė negailestingo teismo. O jis, norėdamas nustatyti kaltės dydį, ištarė pro dantis:
- Kalbėk!
Tada ji pasiryžo pasakyti jam visą tiesą, pasakyti, suvaldžiusi baimę, drąsiai, net protingai. Jeigu jau būti teisiamai, tai tiktai už tiesą.
Taip, ji ėjo laidotuvių procesijoj. Ji turėjo eiti. Ji negalėjo neiti. Mirė jai brangiausias žmogus. Kol jis buvo gyvas ir darydavo jai gera, ji niekino jį, skriaudė, įžeidinėjo. Giminės apiplėšė jį, paliko, užmiršo. Ir mirtis, kuri yra šimtą kartų baisesnė vienatvėje, pažadino jos sąžinę, atsakomybę, gailesį. Ji pajuto savy to žmogaus gyvenimą, tokį mažą ir kartu tokį didelį, - gyvenimą, audrose nepalūžusį, švelnios meilės pripildytą. Ir pajuto jo likimą, nežinomo, užmiršto žmogaus likimą, nematomais saitais surištą su jos likimu. Ji ėjo paskui karstą - ji negalėjo neiti - paskui sielvartą, paskui neišmatuojamą vienatvę. Ir atrodė jai, kad ji eina paskui kažką nemirtingą, eina su visais žmonėmis kartu, eina brolių ir seserų būryje. Ir atrodė jai, kad žemė žydi, nors tai buvo geltonas ruduo.
Pradėdama kalbėti jam, ji jautė baimę, bet dabar pati pamatė, kad tai nėra baimės ir silpnumo žodžiai; pati suprato, kad tai iš tikrųjų yra tiesa. Ir, keista, ji pastebėjo ašaras buhalterio akyse. Ašaras?! Ne! Tai buvo tik iš kažkur atklydęs saulės kraštelis, tik svetimų spindulių pluoštas, nes staiga griežtasis žmogus pagriebė tą patį portfelį ir trenkė į stalą.
- Kvaiša! Galėjo taip atsitikti, kad būtum grįžusi be pinigų! Žmonėms valgyti reikia!
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
