en
I
Jos kilmė nebuvo žinoma. Kas jos tėvas, kas motina - niekur nebuvo užrašyta. Visai maža atsitiktinai ji pateko į tą keistą pasaulį - neramų, pilną baimės pasaulį, kur viskas daroma ne taip, kaip reikia. Ji prisiminė namus, kur viskas buvo savo vietoje; ilgėjosi švelnumų, protestavo - iš pradžių garsiai, paskui tyliai. Į jos protestą niekas nekreipė dėmesio. Ir jai liko tik stebėtis, nes pykti ji dar nemokėjo.
Tikrai čia nieko iš karto nebuvo galima suprasti. Čia turėjai praeiti ilgą kelią ir tik jo gale rasti miglotą atsakymą. Pirmiausia turėjai būti išvargintas, išgąsdintas, vėliau priluptas, pagaliau pašertas ir tik po to suprasti, kad viskas kaip tik taip ir turi būti.
Be to, čia oras buvo pilnas žvėriškų kvapų. Nors jos apvalioji nosytė nebuvo perdaug jautri kvapsniams ir kvepalams, bet vis dėlto atskyrė malonų vandens ir vėjo kvapą nuo bjauraus kraujo tvaiko, sklindančio iš žvėryno gardų.
Čia ji iš karto susidūrė su prievarta, kuri žmonėms, kaip jai atrodė, teikia keisto malonumo; susidūrė su gudrumu, kurį visada reikia kitaip suprasti, ir su darbu, neturinčiu jokios prasmės. Ji yrą girdėjusi iš savo motinos, kad tikrasis veiksmas yra ėdimas arba ieškojimas ėdalo, o dabar ją mokė daryti tokius dalykus, apie kuriuos niekas iš jų giminės per tūkstančius metų nebuvo pagalvojęs. Tai buvo idiotiška, ką ją vertė daryti. Ji turėjo minti kojomis kažką panašaus į ratą ir tuo pat metu stovėti vietoje. Kai nejučiom pataikydavo žengti drąsų žingsnį ir nepajudėti į priekį, nesuklupti ir išlaikyti pusiausvyrą - gaudavo riebų ir skanų kąsnį. Ir tada atsirasdavo gyvenimo prasmė - bet tik tuo metu, kai ėsdavo.
Dienos bėgo pilnos kankinimų - ilgos, nepabaigiamos dienos, ir ji, beskaičiuodama jas, išmoko suskaičiuoti iki trijų. Tai buvo stebuklingas šuolis, bet iš esmės mažai reikalingas. Paskui ji po truputį pradėjo galvoti. O galvoti geriausia tada, kai nieko nesupranti, tik mini kojomis, darai beprasmį vienodą judesį. Po ilgo darbo paklausi savęs: kas yra tai, ką tu darai? Gauni atsakymą: tai vienodas judesys. Ir tas įstringa į galvą. Vienodas judesys! Ritmas! Taip, ritmas! Tai nėra per daug peiktinas žodis. Žmogus vis tardavo: ritmas, ritmas! Ir mušdavo su mažu medžiu į didelį medį. Tai beveik pradžia gyvenimo, kai supranti, kas tai yra. Ją gyrė, draugiškai tapnojo per petį, ir ji pradėjo jausti gerą jausmą, gal būt, net pasididžiavimą.
Pagaliau atėjo diena, kai ji turėjo pasirodyti didelėje šviesoje. Aplink kažkas, panašus į žmogų, susidedantį iš daugelio žmonių, šnypštė ir plojo. Rėžė ausis tie bjaurūs garsai, kurie mažai tebuvo panašūs į žviegimą ir kriuksėjimą ir prie kurių ji vis negalėjo kaip reikiant priprasti. Ji darė tą patį, ką buvo dariusi kas dieną - rimtai, kantriai, be protesto ir be ypatingo noro, tik su neaiškiu supratimu: ritmas, ritmas! Bet šį kartą buvo kažkas nauja: virpėjo oras ir žmogus, susidedąs iš daug žmonių, virpėjo ji pati - ilgai, labai ilgai, tol, kol nustojo virpėti. Kodėl visa tai buvo - neaišku. Tur būt, dėl to, kad taip turėjo būti.
Vėliau kažkas įmetė jai gėlę. Tai buvo tas juokdarys, nuolat keičiąs savo nosį. Gėlių ji nemėgo. Juokdarių taip pat.
Nuo tos atmintinos dienos jai buvo sutrumpintos begalinių pratybų valandos. Ji mokėjo, ką mokėjo. O ko nemokėjo, to ir nebuvo pasaulyje. Kadangi ji tegalėjo suskaičiuoti iki trijų, tai su žmogumi, kurio balso ji buvo įpratusi klausyti, susitikdavo per dieną tik tris kartus. Dėl tokio reto susitikimo padidėjo jų draugystė, sumažėjo kivirčai ir vietoje vienašališkų įsakymų atsirado abipusė pagarba.
Dar buvo šėrikas, kurio darbas buvo nuostabiai reikšmingas. Jis visada ateidavo, kai atnešdavo valgyti. Nė karto dar nėra buvę taip, kad jis atneštų jai valgyti ir neateitų. Tai buvo išmintingas žmogus. Visi kiti bastėsi be darbo arba vaikščiojo vielomis; kas reiškė tą patį. Bet jie buvo švelnūs. Jie ėmė ją vadinti Sesele kiaule. Pradžioje ji nesuprato, ką reiškė tas žodis. Jis buvo panašus į tūkstančius kitų, tariamų dėl to, kad žmonės neturi ką veikti. Bet kai tas žodis buvo ištartas tris kartus, tai yra daugiau negu vieną, ji suprato, kad tai jos vardas. Ji jausdavo palaimą, girdėdama su pagarba tariant: "Sesele kiaule!" ir nuoširdžiai atsakydavo "kriu kriu!".
Žmonės vis dėlto įdomūs padarai. Nors jie laikosi ant žemės nelabai tvirtai, tik ant dviejų kojų, bet jie labai judrūs; laksto visur kaip musės. Ir išlenda iš bet kokio gardo. Ir daro daug ką pasislėpę. Jie turi vadinamąsias rankas, su kuriomis gali čiupti. Jie vienas kitą yra nupešioję, todėl privalo dėvėti drabužius. Nuogi atrodo negražiai. Juos sunku iš karto pažinti, jie labai panašūs. Vyrą nuo moters ji visada atskiria, bet moters nuo vyro - niekada.
Kol žmogaus nepažįsti, atrodo, kad puikiausiai galima apsieiti be jo, bet pažinęs matai, kad be žmogaus cirkas pasidarytų labai nejaukus, net baisus. Nors, gal būt, nereikėtų nieko dirbti, bet ir gyventi būtų neįmanoma, ypač jei kaimynystėje amžinai riaumotų ir staugtų keturkojai.
Žmogus kas kartą gerėja; ji pati yra pastebėjusi. Žmogų net pamilti galima. Iš nuobodumo ji tarpais pagalvoja, jeigu ji turėtų vaikų, jie būtų panašūs į žmones. Tik, žinoma, nevaikščiotų ant dviejų kojų ir be reikalo nepūstų dūdų.
Žvėrių ji nekenčia, jais piktinasi iki širdies gilumos. Jie stengiasi kiekvienam siaubą įvaryti, visada kriokia šiurkščiu ir įsakančiu balsu, žaibuoja akimis ir dantimis, užėjus pykčio priepuoliui, graužia net numirėlių kaulus. Atrodo, visą cirką jie sunaikintų, o paskui pradėtų pjautynes savo tarpe. Laimė, kad cirkas nesunaikinamas.
Šiaip ar taip, gyvenimas jai sekėsi: ji valgė, gėrė, gyveno savo garde, turėjo viską, ką gali duoti apgaulingasis pasaulis. O tas pasaulis nebuvo toks didelis, kad paklystum jame ir nebežinotum, ko nori, nebuvo toks apgaulingas... O vis dėlto apgaulingas!
Likimas ją privertė susidurti su priešu, kuris, gal būt, nevartojo jokių kitų ginklų, tiktai neapsakomą savo bjaurumą. Giliomis jo veido raukšlėmis rangėsi gyvatės šnypšdamos, o dantys buvo tokie milžiniški - kiekvienas jų tikrai ne mažesnis už kiaulės koją. Ir juo labiau jis šypsojosi, juo darėsi bjauresnis. Pažvelgęs į jį, būtinai turėjai užsimerkti, o po to dar kartą užsimerkti, kad nebepažvelgtum.
Amiga - buvo tikras buldogas. Jis prisiartino prie jos, rodydamas didžiules iltis, ir jai nebeliko nieko kito, kaip tik pražūti iš baimės. Žmogus stovėjo šalia ir neleido jai pražūti. Net bėgti neleido. Net atbulai pasitraukti. Be galo neleido.
Žmogus, kurį ji gerbė ir mylėjo ir kurio balso visada klausydavo, - ilgam laikui neteko proto. Žinoma, tas dar nebūtų taip baisu. Baisiausia tai, kad jis, ilgam laikui netekęs proto, pasidarė beprotis. Kiekvieną dieną kantriai, kaip medis, atkakliai, kaip geležis jis vertė Amigą šokinėti per jos virpančią iš baimės nugarą. Vertė tris kartus ir vėl tris, ir vėl... nesuskaitomus begalinius tris. O paskui griežtai įsakė bučiuoti jos dailų,apvalų, beveik vien iš nosies susidedantį snukutį. Ji nelabai atsimena savo giminės istoriją, bet šitokių baisių dalykų, tikriausiai, dar nėra buvę.
Cirkas - tai toksai žvėriškas pasaulis, kur nėra jokių įstatymų, kur viešpatauja beatodairiška sauvalė. Visuomenė suskirstyta į dvikojus ir keturkojus, o profesinės sąjungos gina tiktai dvikojų reikalus.
Padėtis nelabai gera, galvojo ji. (Visada ji stengėsi galvoti.) O kodėl nelabai? Į tą klausimą atsakyti nemokėjo. Ar galėtų būti kitaip? Negalėtų. Juk visa, kas yra taip, negali būti kitaip. Kodėl negali? Todėl, kad kitaip jau yra buvę, o kas jau yra buvę, nebegali antrą kartą būti. Aišku! Logika! Atkakliai pajudinusi smegenis, ji visada gaudavo išvadą, verčiančią susitaikyti su vienokiu ar kitokiu likimu. Nors dabar jos protas buvo jau palyginti aukštai iškilęs, bet turėjo keistą ypatybę: galėjo būti judinamas tik į vieną pusę.
Ar tai buvo gerai ar blogai? Žinoma, gerai. Šitokio savo proto dėka ji priėjo laimingą pabaigą. O laiminga pabaiga, kaip žinome, visada su kaupu išperka nelaimingą pradžią. Ji pati nustebo, kai vieną dieną nė kiek nebedrebėjo, Amigai šokant per jos nugarą. Dar daugiau - jam remiant savo pašaipų snukį į jos šaltą nosytę, pajuto keistą jausmą, kurį galima pavadinti nesuprantamu malonumu. Ji pati netikėjo. Juk tai negali būti. Grįžus namo, jai šovė į galvą mintis: gal šiandieną kita kiaulė ten bučiavosi su buldogu. Bet kitos tokios cirke nebuvo. Logiškai galvodama, padarė išvadą, kad tikrai ji. Kaip prievarta keičia charakterį!
Gerai, kad ji buvo tikra savo giminės atstovė - ir pakeistas jos charakteris liko beveik toks pat. Tačiau susitaikymas su Amiga davė gerus vaisius. Jos širdis nurimo, dvasia pasidarė pilna ir turtinga, nelyginant bulvių aruodas. O svarbiausia, ji vėl ėmė tikėti žmogumi, tauriai vertinti gerus ir blogus jo darbus, galvoti, kad žmogus varo gyvenimą į priekį. Ir jos pačios gyvenimas pastebimai kasmet ėjo tuo pačiu ratu. Gyveno ji padoriai ir tvarkingai, nieko per visą gyvenimą nėra praradusi, nieko nėra pametusi, net galvos. Kas dieną dirbo tą darbą, kuris vakar buvo padarytas, dirbo rimtai, nekeldama beprasmiškų klausimų. Viskas buvo įrašoma į knygas, o tos knygos kažkur padedamos. Tai buvo realu ir logiška.
Taip ji išgyveno ilgą virtinę metų, nutuko, apžlibo ir susilaukė šlovės. Bet vieną vakarą, muzikai plyšaujant, žiūrovams įtartinai šaipantis, įvyko kažkas baisaus. Ji paslydo ties trečia pakopa ir aukštielninka žnektelėjo ant žemės. Tai buvo širdį veriantis momentas. Žila nusipelniusi meistrė gėdingai gulėjo kovos lauke, iškėlusi trumpas kojas į dangų, visiems primindama, kuo baigiasi pasaulio garbė. Baisus juokas drebino skliautus, riedėjo kaip akmuo mediniais laiptais, krito ant jos kaip prakeikimas. Klyksmo pripildytame cirke tą tragišką minutę viskas mirė, ir niekas iš nauja neatgimė.
Baikščiai įtraukusi galvą, nuleidusi akis, ji išėjo iš arenos - apspjaudyta, apmėtyta apelsinų žievėmis, šampano kamščiais, tuščiais buteliais. Tai buvo atlyginimas už malonias cirko išdaigas, kuriomis ji visą amžių linksmino žmones. Tai buvo pasaulio teisingumas.
II
Komisija apžiūrėjo, ištyrė ir pateikė išvadą: cirke ji dirbti nebegali. Bet kas toliau su ja daryti - komisija nenurodė. Parduoti? Po rublį už gyvo svorio kilogramą! Puikiai apmokytą cirko vaidintoją! Visų pamiltą, įėjusią į kolektyvą, užėmusią garbingą vietą, pramintą "Sesele kiaule"! Tai būtų nežmoniška! Barbariška! Beprotiška! Dėl tokio pasiūlymo garsioji jojikė Džiazė iš pasipiktinimo sudraskė sau rūbus ant krūtinės. Tai buvo efektinga. Apnuogindama savo širdį, ji visiems parodė, kad dar yra pasaulyje žmoniškumo.
Bet kas gi daryti su ta, kuri turėjo pasitraukti iš arenos? Paskirti pensiją? Bet ar kada buvo pas mus skiriamos pensijos tokiems, kaip ji? Į tą klausimą niekas iš tikrųjų negalėjo atsakyti.
O gal palikti karšti pačiame cirke? Iki gyvenimo galo! Betgi čia meno įstaiga, ne prieglauda. Be to, gastrolės! Vežioti nereikalingą daiktą iš miesto į miestą - švelniai tariant, būtų kvaila.
Bet kas gi daryti? Su tokiu neišsprendžiamu klausimu cirko kolektyvas dar nebuvo susidūręs. O daryti ką nors reikia. Išspręsti reikia. Raudonskruostis ir aptukęs cirko buhalteris, kuris garsėjo kaip nugeriantis, pasiūlė radikaliausią išeitį: pasiskersti ir suvalgyti. Po trumpos tylos, kurios metu visų protuose vyko kažkas panašaus į revoliuciją, atsistojo dvi aktorės ir labai garsiai pareikalavo pakartoti baisius žodžius. Kai žodžiai buvo pakartoti, tada jos neteko sąmonės. Ir, netekusios sąmonės, jos sėdėjo, demonstratyviai tylėdamos, kol buvo pradėtas svarstyti antras dienotvarkės klausimas: banketas. Antrą klausimą svarstė dėl to, kad negalėjo išspręsti pirmojo. Reikėjo už ko nors kibtis - daugiau visiems priimtino. Jei bus nutarta rengti banketą, bus nutarta ir kiaulę skersti. Tai paprasta gyvenimo logika. O paprastos logikos pasiekiama tada, kai išsenka visi nelogiškumai, kuriais bandoma tvarkyti gyvenimą.
Per daug nesmerkime cirko artistų, jei jie nutarė vieną gražią poilsio dieną surengti didelį banketą su išgėrimu, šokiais ir kalbomis. Kokia proga - niekas nesiryžo formuluoti, nes valstybinės šventės ar linksmo įvykio, kaipo tokio, nebuvo, tik buvo galimybė viską baigti linksmai. Ginčijosi ir kalbėjo, kaip palengvinti sunkų arenos menininkų gyvenimą. Net jausmingosios artistės, kurios buvo netekusios sąmonės, dabar atgavo ją ir ėmė labai karščiuotis.
Jei tinkamai suraizgysi malonumų tinklą, žmogus įsipainios į jį ir pats nepajus, kaip netenka, gal būt, pačių tauriausių principų, už kuriuos anksčiau būtų galvą guldęs. Kartoju, nesmerkime žmonių, o smerkime dievą arba valdžią, jeigu jau būtinai norime ką nors smerkti. Pasaulis ne naujas, ir nebe pirmą kartą juokas maišomas su ašaromis. Antrasis cirko juokdarys, kuris turėjo šiek tiek realybės nuovokos, pasakė labai paguodžiančius žodžius:
- Iškilmingiausią šventę gali sudrumsti nematomi ašarų upeliai, liūdniausią eiseną gali pagyvinti tylus juokas. Ir tegu!.. Aš visada švilpauju linksmą dainelę apie gerai pasiūtą apsiaustą, kuris tinka ir pamušalu į apačią, ir pamušalu į viršų.
Po šitokių gerų žodžių visi padarė išvadą: nieko nėra pastovaus pasaulyje šiais reliatyvizmo laikais.
Atėjo valanda, ir sena cirko darbuotoja paskutinį kartą pažvelgė į žmones. Pajuto, kad neapsakomai prisirišusi prie jų. Likimas lėmė jai nutraukti ryšius su visa savo gimine, suartėti su žmonių išmintimi, užsidirbti sau duoną taip, kaip ir jie. Ji dabar pažvelgė į visus, nujausdama, kad kažkas turi įvykti. Ji klausė, priekaištavo, atsiprašė. O nusikaltimas, didis nusikaltimas, buvo padarytas seniai, - dar prieš akmens amžių.
Tas, kuris atliko patį nedėkingiausią darbą, nebuvo skerdikas ir nebuvo budelis, bet paprastas žmogus, kurį gyvenimas privertė būti ir vienu, ir kitu. Jis pats jaudinosi, slėpė įrankius, kalbėjo visokias nesąmones, nes jis buvo žmogus geros širdies.
Pagaliau prasidėjo puota. Nuostabi puota, atitinkanti cirko gyvenimą, kur paprasti dalykai virsta nepaprastais. Stalai buvo nukloti gėlėmis ir ne mažiau kvapniais mėsos patiekalais, nelyginant lysvės oranžerijoje. Ir tokie buvo ilgi tie stalai, kad stebukladariui cirko motociklistui apvažiuoti kiekvieną būtų prireikę mažiausiai trijų valandų. Samdytos virėjos ir kitokios moterys, nardydamos debesyse, krovė į dubenis kalnus gėrybių, skambino varpais, keikėsi, rėkė ir kvatojo. Iš ten pro atviras duris raudona liepsna šovė į žmones kaip iš medinės patrankos, tarnautojų pramintos "Direktorium", trenkė mirtini prieskoniai, nesuskaitomi spirginimo ir čirškinimo aromatai. Spalvingi buteliai čia pat stovėjo tiesūs, glaustoje rikiuotėje, nelyginant senoviniai kariai prieš mūšį ir taip pat, netekę gyvybės, krisdavo žemėn, guldami vienas šalia kito.
Nepasotinamas, amžinas ir žiaurus alkis šiandieną norėjo gauti savo atpildą.
Žvėrys ir gyvuliai, užuodę neįprastus kvapus, ėmė riaumoti, žvengti ir staugti. Jų balsai susiliejo su puotautojų balsais - ir buvo neaišku, kas dainuoja, o kas rauda. Bet tuose chaotiškuose, pirmapradžiuose plėšrūnų riksmuose galėjai išgirsti įkvepiančius žodžius:
"Daugiau! Daugiau! Daugiau!"
Puota kilo į padanges. Jautriosios artistės, kurios visada reiškė pačius švelniausius kolektyvo jausmus ir vakar aplaistė ašaromis žiaurųjį sprendimą, šiandien, užskridusios ant stalų, dainavo temperamentingas dainas, šoko efektingus šokius, žibėdamos savo dailiomis kojomis. Visi stengėsi kuo nors pasirodyti, kol dar buvo laikas. Ekvilibristas sustatė vieną ant kito septynis butelius ir mėgino ant jų atsistoti. Buteliai, žinoma, jau buvo tušti ir neišlaikė pusiausvyros. Ekvilibristas taip pat neišlaikė pusiausvyros, leisdamas pasijuokti iš jo profesijos. Tada pakilo pasipiktinusi darbų planuotoja, kuri, tiesą sakant, cirko darbų visai neišmanė, bet turėjo oratoriaus gabumų ir tvirtai laikėsi tame garbingame poste. Ji tarė svarų principinį žodį, kurio metu visi dvigubai valgė ir dvigubai gėrė. Ji paskelbė moralines tiesas kaip tik tuo metu, kai jos labiausiai buvo reikalingos. Ir tai buvo jos nuopelnas. Jei tiesos nebuvo vykdomos, - tas esmės nekeičia. Pasaulio harmonija remiasi tuo, kad viskas daroma savo vietoje ir savo laiku.
Paprašė balso vyresnysis cirko klounas, visų pramintas Sokratu. Žinoma, balso jam niekas nedavė, bet jis nekreipė į tai nė mažiausio dėmesio. "Aš kalbu šimtmečiams", - pasakė jis ir pradėjo kalbėti "šimtmečiams", nes aplinkui niekas jo nesiklausė. Reikia pridurti, kad jis tikrai turėjo iš vaikystės išlikusį naivų palinkimą į filosofiją. Jis pats sakydavo, kad, nusigrimavęs klounu, išmintį rankomis apčiuopiąs, kas tikrai būtų neįmanoma žmogui be klouno kaukės. Lygiai kaip neįmanoma pasidaryti tikru juokdariu, neieškant daiktų pirmosios priežasties.
- Mes išaukštinome ją, - kalbėjo klounas, - pamilome, pasiskerdėme ir suvalgėme. Ir mums pasidarė nepaprastai linksma. Bet mes užmiršome svarbiausia: apkaltinti tą, kurį skerdžiame. Aš pasakysiu kaltinamąją kalbą. Taip, draugai, ji buvo kalta! Visas jos kaltes galima sudėti į vieną didžiulę, nepataisomą: ji buvo kiaulė! Ne biblijine prasme, nes piktosios dvasios jos nebuvo apsėdusios. Ji buvo mūsų dienų apmokyta kiaulė, gerai supratusi, kad pasaulis netvirtas, žmonės paklydę, kad nereikia trokšti to, ko nėra ir ko negali būti. O kas yra, viską reikia dėti į tam tikrą krepšį, o krepšį - sau pasiimti.
Taip, draugai, ji buvo gudri. Visada savo ratus tepė švelniu niekšybės tepalu ir užtikrintai riedėjo pirmyn.
Kaip jūs jau žinote, ji buvo pramokusi net skaičiuoti - dauginti, sudėti ir atimti, bet jos širdis išliko tokia maža, kad net ji pati ten negalėjo nė pasisukinti.
Jos akys buvo nepaprastai įžvalgios, matė kiekvieną plyšį. Suradusi praviras duris. ji įlindo į kadrų skyrių ir paėmė šimtą rublių iš moteriškės, atėjusios prašyti darbo. Už tai ji vos neišlėkė iš cirko. Bet ji buvo laikoma nepamainoma specialiste, ir po dviejų savaičių buvo pakelta jai kategorija.
Truputį vėliau, vieną dieną, užsnūdus sargams, įlindo ji į direktoriaus kabinetą ir suėdė jauną labai talentingą artistę. Suėdė, ir viskas. O kartą nei iš šio, nei iš to įsiropštė į tribūną ir ėmė visus mokyti logikos. Kiekvienas puikiai žinome, kokia jos logika. Niekšybes ji darė nesąmoningai ir sąmoningai - lygiai taip, kaip vaikščiodama kojas kad kilnojo.
- Daugiau minties! Mažiau niekšybės!
- Ką apnuoginai? Ar ne save?
- Tikras memuaras!
Pasiekė klouną kelios piktos replikos, atskridusios iš garbingiausių kėdžių.
- Draugai, be keiksmažodžių, - tęsė klounas. - Viskas suprantama. Tik nesuprantama, kodėl mes taip jai pataikavome. Gal baimė, gal pagarba vertė mus šypsotis ir linkčioti? Ne. Tai kažkoks atsargumas. Ką gali žinoti - kiekvienas galvojome.Direktoriaus pavaduotojas, kurio pareigos visai neapibrėžtos, o draugai taip pat, ilgai tarėsi su žmona - ar nebus nepatogu svečiams, jeigu ją pasikvies į gimimo dienos vaišes. Cirko aktoriai, staiga jai pasirodžius, pagarbiai nutildavo arba pakeisdavo kalbą. Naujasis direktorius, vakare ją sutikęs, palaikė revizorium ir ėmė aiškintis, kad dar tik trečią dieną čia dirbąs. Ką gi, pasitaiko apsirikti.
- Kalbėti apie save yra formalizmas!
- Be-i-dė-jiš-ku-mas!
- Apie save dar nekalbėjau. Jei norite, galiu. Mano santykius su ja štai kas buvo nustatę, - tęsė juokdarys. - Kulto laikais du vyrukai, apžvalgę cirko keturkojus, sustojo prie jos "garderobo". "Štai kuo galima pasitikėti", - tarė vyresnysis. Ji kukliai nulenkė galvą, paskui išsitiesė, pažvelgė į mane, į juos ir viena akimi mirktelėjo. Tada tai buvo viskas. Pasekmės - aiškios. Bet man pavyko įrodyti, kad mano senelis buvo tikras pramuštgalvis ir šauniausias raitelis. Iki pat savo gyvenimo galo! Ir buvo toks vargšas, kad nieko daugiau neturėjo, tik seną balną. Ir tas pats jau trisdešimt metų buvo nenaudojamas. Taip, draugai, nuo to karto, sutikęs ją, žemai lenkdavau galvą ir tyliai kartodavau: "Kiaulė, kiaulė, kiaulė!"
Klounas nutilo. Niekas rimtai nereagavo, nes, kaip žinome, niekas atsidėjęs neklausė.
- Kiaulė kalta! - staiga cirko pakraštyje pasigirdo piktas spiegiantis balsas.
- Vyresnioji kiaulė! - atkirto jaunesnioji kiaulė.
Tai buvo nuotrupa atsitiktinio dialogo. Ji neturėjo jokios prasmės ir nieko nepaaiškino.
-Draugai! Dar žodis! - vėl prabilo klounas. - Pranešiau tai, kas yra tikrovėje, bet nepasakiau tiesos. Kaltė įvyko prieš tūkstančius metų, kai mes atsistojome ant dviejų kojų ir pamatėme stebuklą: virš žemės veido tekėjo saulė!.. Mums nutrupėjo ragai, ir mes išdavėme gyvulį. Dabar gyvulys mums keršija. Gyvulio kerštas turi baigtis keršytojo mirtimi! Pakelkite galvas!
Jie pakėlė sunkias galvas ir ėmė šaukti:
- Memuaras!
- Bumerangas!
- Honoraras!
-Draugai! Dar kartą prašau be keiksmažodžių. Aš pasakiau tiesą! Viskas.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
