en
3. Rimta novelė apie keistą architektą
Miestas gyveno judrų gyvenimą, vis labiau įsisavindamas žmonių fizinio ir protinio darbo vaisius, kaip rašė laikraščiai, daugiau ar mažiau patenkindamas nekantrių piliečių teisėtus ir neteisėtus poreikius. Tačiau švaros nebuvo. Sudegus puikiajam kombinatui, dar daugiau atsirado visko, kas tepa, juodina ir teršia, kas sukelia "auksinę geltą", net "ubagų kaltūną". Buvo reikalinga tobula be priekaištų pirtis arba gera, tam tikrais metodais ir tam tikromis priemonėmis, švarinanti maudyklė.
Vienam įžymiam architektui pasiūlius, buvo nutarta ypatingą sanitarinę pirtį statyti ne pagal tradiciją Traktorių gatvėje (kuri dabar nežinia kodėl pavadinta Buldozerių gatve), bet ant ežero kranto, nuostabaus ežero, kaip sakė patriotas architektas, ežero, kokio pasaulyje nėra: pasakiškais sidabro rėmais, devyniais vėjais ir milžiniškomis bangomis, audringai sūpuojančiomis miesto žiburius ir bokštus.
Reikia pridurti, kad architektas buvo truputį keistas žmogus; jis kalbėjo apie sunkų žmogaus kelią į grožį, apie purvo chemiją, paslaptingą dulkių tvarką, kažkokias fatališkas niekšybių konstrukcijas ir pasipūtusius, išdidžiai karksančius griuvėsius. Žinoma, niekas nesuprato jo žodžių, bet dėl to architekto autoritetas tik padidėjo.
Naujosios pirties projektas padarė didelį įspūdį visai miesto valdžiai. Projektą svarstė tik dėl to, kad buvo toks paprotys: svarstyti. Architektas kalbėjo, skaičiavo, aiškino, kol visi padarė išvadą, kad projekte, kaip ir kiekviename meno kūrinyje, yra kažkas neišaiškinama.
Tik visus slėgė slapta priekaištinga mintis, kodėl sanitarinei įstaigai, nors ir nepaprastai, reikia tiek sudėtingos technikos, tiek erdvės ir giedrumo? Gal dėl to kalta nauja dvasia arba sena dvasia, galvojo miesto valdžios atstovai, nauja gyvenimo esmė arba sena esmė, apie ką nuolat kalbame ir ko niekada kaip reikiant nesuprantame.
Užbaigdamas burmistras džiaugsmingai tarė:
- Anekdotas!
Iš tono atrodė aukščiausias pagyrimas, iš prasmės - papeikimas.
Sukėlusi daug vilčių, abejonių ir lengvapėdiškų pranašavimų, pikta maudynių dvasia pagaliau virto nuostabiu kūnu; visa miesto valdžia atvažiavo apžiūrėti.
Statinys tikrai buvo nepaprastas, niekas nebūtų pasakęs, kam jis skirtas. Stovėdamas ant ežero kranto, pasijutai grimztąs į tikrą sapną. Prieš tave buvo atskleista poema - stipriai veikianti jausmus ir protą, ypatinga poema - be pradžios ir be galo. Pradžia buvo, turėjo būti, bet pabaiga, skaidydamasi ir nykdama veidrodinio ežero gelmėse, iš naujo virsdavo pradžia - tik dar švelnesne, dar labiau permatoma, dar pilnesne neregimų burtų. Atrodė, kad iš krištolinio, tik nubudusio vandens, kyla muzika - vienbalsė, dvibalsė ir šimtabalsė.O su ta muzika grakščiausiu judesiu sukasi balti bokštai, ugnimi liepsnoja langai, kurių visai nematyti; skrieja keisti neregėtų formų veidrodžiai, dangaus šviesulių aukščiams matuoti - o tuo pat metu viskas stovi vietoje; šviesos tonai keičiasi, darosi žalsvi, gelsvi, dangiškai žydri, raudoni, kaip žydinčios aguonos - ir tą pačią akimirką virsta baltu lauku. Viskas darėsi panašu į neregėtą apgaulę, į nuostabią išaukštintą nesąmonę - tikrą, realią ir paprastą.
Žmonės stovėjo ant aukštos uolos, žiūrėjo į užburtą ežerą ir, žado netekę, tylėjo.
Architektas paaiškino, kad jo kūrinys turi retą ypatybę: jis švarina ne tik žmogaus kūną, bet ir sielą.
- Sielą?! - paklausė nustebusi miesto valdžia.
- Sielą, - atsakė statytojas.
Po to vėl stojo tyla. Ji truko gal dešimt be galo ilgų sekundžių, ore suvirpėjo nerimas, brendo prieštaraujanti mintis. Veidai pasidarė plokšti, akys - apvalios; atrodė, kad kažkas kėsinosi perkirpti siūlą, skiriantį protą nuo beprotybės.
- Argi jūs turite vilties nušvarinti žmonių sielas? - pasigirdo protingi žodžiai.
- Ne, - atsakė keistasis menininkas.
Kažkas garsiai nusijuokė, ir visiems pasidarė lengviau.
- Jūs apgaudinėjate save!
- Ne.
- Jūs kitus apgaudinėjate!
- Niekada!
- Jūs kaltinate žmones!
- Žmogaus vardu aš atsisakiau bet kokio kaltinimo.
- Jūs - juokingas!
- Žinau.
- Kas verčia jus būti juokingu?
- Gydytojas gelbsti ligonį ir tada, kai nėra vilties. Ar jis ne juokingas?O gal gydytojas save apgaudinėja?
- Ar jūsų tas... sanitarinis pastatas turi gydomosios galios?
- Gydo sielą. Sielos sveikata yra pagrindas kūno sveikatai.
Visi pajuto, kad dialogas turi prasmę, bet neartina prie tiesos. Žodžiuose nebuvo paprastos logikos, kurią tikrovė suformuoja ir čia pat sugriauna. Kiekvienas mano, kad tik jo pusėje tai, ką vadiname gyvenimu, ir tik jis nieko neapgaudinėja, net savęs; niekada jis nepriims to, kas nesutinka su gyvenimo logika, kurios iš tikrųjų nėra.
Nuostabus pastatas ant ežero kranto - kas jis? Jį reikia priimti, leisti funkcionuoti. Kas gi iš tikrųjų tas velnio objektas, kurį reikia leisti funkcionuoti? Marmurinės maudyklės, kurios gudriai apvalo ir nušveičia žmogų iš paviršiaus? Pamišėlio svajonė, paversta metafora? Ar kažkokia simbolinė sistema, kelianti į šventumą, į nesvarumo būklę? Į nieką nepanašu arba panašu į viską.
- Negalėjimas suprasti, ką tu darai, yra dangaus dovana, bet nereikia jąja piktnaudžiauti, - tarė žmogus, kuris nieko daugiau nemokėjo, kaip tik būti išmintingu.
- Tai smegenų audiny susikaupę nuodingi apykaitos produktai, - tarė žymus miesto gydytojas.
- Maištingumo dvasia! - pasakė policijos atstovas.
- Ačiū! - atsakė autorius.
Komisija atsidūrė prieš sudėtingą neišsprendžiamą klausimą. Kviestieji žiūrovai ir meno kritikai tylėjo, - vieni, bijodami pritarti komisijai, kiti, bijodami nepritarti.
Kaitino vasaros saulė, dangaus sparnai apglėbė žemę; buvo tvanku, nors amžinai gyvas vanduo bangavo be vėjo ir dvelkė gaivinančiu alsavimu; mirgėjo šviesūs drabužiai; iš tolo atrodė, kad ant ežero kranto nusileido pulkas angelų.
Išėjo į priekį senas poetas ir pasakė programinę kalbą, kurioje nebuvo jokios programos.
- Mūsų pakrikęs amžius ieško naujų meno formų, - kalbėjo jis, - formų, stebinančių mintį ir vaizduotę. Visi mes pasigailėtinai naivūs - norime duoti tai, ko anksčiau nebuvo... Kai kam yra pavykę nuostabiai pralaimėti - jie šiandieną nemirtingi. Don Kichotas pralaimėjo prieš malūnus, bet nugalėjo sielas.O štai šitas genialus pamišėlis nori prikelti nugalėtas sielas, nuplauti kraują ir spjaudalus, kuriais žmogus pats save apteršė. Ar jis ne juokingas? Dabar jis nori - per daug pretenzijų - nori panaikinti lemtingąjį plyšį tarp darbų ir žodžių, tarp gyvenimo ir teorijų. Jūs tik paklausykite - užpildyti sielos tuštumą - nežinant kuo! - likviduoti agresiją prieš save ir kitus, padaryti žemės vabalus idealius realybėje. Juk tai viskas! Bet aš nepatarčiau protestuoti prieš šitokius narsius kūrėjo troškimus. Tebūnie jam šlovė! Ponai! Aš siūlau susirinkusiai komisijai pateikti šį originalų meno kūrinį valstybinei premijai.
Vėl stojo tyla. Kažkas nusijuokė, kažkieno veidas ištįso.
- Premijai?! - tarė komisijos pirmininkas. - Jokios premijos neišgelbės to kūrėjo, kuris atitrūko nuo gyvojo žmogaus interesų, nusigręžė nuo duonos ir nuo moterų. Vėliau ar anksčiau jam lemta patekti į aklavietę.
Ypatingas posėdis ant ežero kranto staiga baigėsi, neradęs jokio sprendimo. Statytojas atsirėmė į pakrantės uolą ir ilgai mąstė.
Prie stebuklingojo pastato ant suolelio sėdėjo žila moteris - sargė. Ji buvo pilkai apsirengusi ir skaitė ant kelių pasidėjusi knygą. Statytojas girdėjo pusbalsiu tariamus žodžius:
- Nesijuok iš mūsų, viešpatie, ir nežemink mūsų savo pašaipa; duok mums drąsos būti teisingiems ir duok mums truputį meilės; ir mes būsime gyvi teise ir teisybe, ir mūsų sielos atgis nemirštamu gerumu.
Vis dėlto įvyko tai, ko niekas nelaukė arba ko visi laukė: pastatas ant ežero kranto sudegė.
- Ar kaltininkas žinomas? - paklausė miesto burmistras.
- Konstancija, beprotė, rudaplaukė, padegėja! - atsakė policijos prefektas.
- Ar tai tiesa? - paklausė burmistras.
- O kas tai yra tiesa? - savo ruožtu paklausė prefektas.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
