en
Gyveno sau senas, žilas kaip rudens šalna ūkininkas Valiulis ir, sulaukęs aštuoniasdešimt ir vienerių metų, rengėsi mirti, palikdamas visko pertekusį ūkį, dvidešimčia metų už save jaunesnę bevaikę žmoną, plačius laukus ir mėlynus skliautus su baltais debesimis.
Visus darbus jis dirbdavo greitai, tinkamu metu. bet į senatvę susilpnėjo, nustojo spartumo, ir mirti jam, vargšui, teko rengtis be temperamento ir labai ilgai. Visą žiemą kosėjo, pūkštė, ant žmonos barėsi ir vis murmėjo:
- Dabar tai jau mirsiu, jau paskutinė, jau tiek...
Žmona buvo tikra ūkininkė ir plaukų dėl to nuo galvos nesirovė. Ji žinojo, kad viskas turi klostytis pagal tėvų, protėvių ir dievo nustatytą planą. Jau seniai pati viena tvarkė ūkį, karšino vyrą ir, kaip rimtai ūkininkei dera, dėl niekų nesijaudino. Ji nebuvo nei romantinės poezijos skaičiusi, nei verkšlenusi, žiūrėdama teatre kokią nors melodramą, nei vyro apgaudinėjusi. Ir šiaip ūkyje nieko nebuvo nutikę, kas galėtų ją išvaryti iš pusiausvyros.
Ir vyro mirtis turėjo būti daugiau ar mažiau kasdieniškas įvykis. Mirs tai mirs - juk ir kiti miršta. Svarbu tik, kad numirtų kaip reikiant, pritinkamu laiku. Ir kaimynai pageidavo, kad neužgęstų per darbymetę ar per didžiąsias šventes, kada jie ir taip turi užtektinai pramogų. Taip ilgai rengdamasis, turi gi pasirinkti kokį patogesnį, laisvesnį laiką. Nejau per gavėnią žadės žadės, o per Velykas - ims ir numirs, niekam nieko nesakęs. Tokius juokus gali krėsti tik pliuškiai, nesubrendėliai, bet ne rimti ūkininkai.
Tvarka - pagrindinis dalykas, ir ūkininkė tai puikiai žinojo. Vyro mirčiai ji buvo pasiruošusi taip, kaip, sakysim, kokio nors dienraščio redakcija, sergant karaliui, patriarchui, pranašui ar šiaip tolygaus rango piliečiui. Buvo jau sudaigintas ir sumaltas salykas, pasirūpinta apynių, nuo aukšto iš skrynios atneštas grabnyčių pudelis ir nupirktas juodas karstas su pasidabruotais kraštais, kuris tuščias stovėjo viralinėje ant užlų ir laukė ramaus, padoraus gyventojo.
Ir kunigas jau net keletą kartų aplankė ligonį.
Taip jau buvo viskas sutvarkyta, kad reikėjo tik mygtuką spustelėti… Bet kažkieno pirštai vis dar nesiteikė paliesti to paslaptingojo skambučio. Ir pati giltinė taip buvo prijunkusi ir patenkinta, kad net savo pareigas užmiršo. Ir kaimynai jau pradėjo nerimauti, ir žmonai nusibodo besirengiant.
Bet likimas yra didelis pokštininkas. Kartais jis rimtus dalykus paverčia juokais, o kartais ir dėl smulkmenų triukšmą sukelia. Likimas ir mirtis - mažiausiai pasitikėjimo verti dalykai.
Vis dėlto kažkas svarbaus slinko į ūkininkų pirkią.
Miega kietu miegu išvargusi moterėlė ir girdi:
- Morta, Mortel, dūšia!.. - ir vis negali atbusti.
- Morta, sene, ar nusprogai!..
Žmona pakėlė galvą, patrynė kumščiaia akis ir tingiu balsu sumurmėjo:
- Nė miegot neduoda…
- Žvakę uždek, mirštu…
- Ko? - jau šiek tiek prasibudinusi, bet vis dar nesuprasdama senio paistymo, klausia žmona.
- Tuoj mirsiu… uždek grabnytėlę…
Ji atsikėlė, įžiebė lemputę, priėjo prie senio lovos. O šis taip sunkiai kvėpuoja, krūtinė gargaliuoja, kaktą prakaitas pila.
- Kas yr? Ar blog?
- Paduok šventą žvakelę - mirsiu, - sako, gaudydamas orą, ligonis ir vartalioja akis.
Jau nebe juokai: žmogus miršta. Bet ūkininkei kažkodėl nesinori tikėti… Valandėlę pastovi, pažiūri į ligonį ir, tik matydama, kad šis nesirengia savo nuomonės atsisakyti, tingiai, vis dar mieguista, grįžta prie savo lovos ir rausiasi po pagalve, lyg kojinėms raiščio ieškodama. Ištraukia didelę, jau kiek nužibintą geltoną vaško žvakę, uždega ir paduoda ligoniui į rankas. Ligonis suspaudžia delnuose žvakę, žiūri į liepsną, mirkčioja ir kažką sau galvoja.
Žmona apsidairo po pirkią. Nejaugi ji čia vidury aslos stovės, lauks ir šals? Senio įnorių nesupaisysi.
Būtų gera nueiti į tvartą ir pasižiūrėti, ar neapsiveršiavo žalmargė. Bet toks šaltis - pamoja ranka ir užpučia lempelę. Vėl lenda į lovą ir šiltai apsikloja. Jei kas bus - vėl atsikels. Lovoj taip gera, malonu. Ji apsiverčia ant kito šono ir tučtuojau užknarkia.
O ligonis nusiminęs. Ilgai žiūri į plazdančią gelsvą liepsnelę, tyliai vaitoja ir jaučia mirtį slenkant prie jo kaip juodą šešėlį. Už lango tamsu, tylu, ant sienos senas laikrodis taksi, skaičiuoja gal paskutines jo gyvenimo minutes. Tos brangios minutės taip lėtai senka, taip vienodai, vienodai krinta, kaip lašai nuo stogo. Mirsiu ar nemirsiu, mirsiu ar nemirsiu, tingiai, ilgai mąsto ir pradeda snausti. Akys užsimerkia, ir saldus miegas atslenka kaip drungnas pavasario vėjelis…
Rytas. Žmona pašoka iš lovos pramigusi, užsimeta kažkokią drapaną ir uždega lemputę. Bet kas čia! To tai ji nelaukė. Ir geriausių nervų žmogus neišturėtų nepykęs. Ligonis miega, galvą atmetęs, sunkiai alsuoja, o žvakė visa sudegusi. Saujoj mažytis gabalėlis belikęs, tarsi tik tam, kad dar didesnį pyktį ūkininkei sukeltų.
Vaško prilašėję ant drobulės, ant lovos krašto. Taip jis visas žvakes išdegins, nevidonas, o kai numirs - nebus nė ko prie karsto pastatyti. Tikras vaikas: pats galėjo sudegti! Ir užmik tu man su uždegta grabnyčia rankose. Tokio žioplio tai ji dar nemačiusi. Juo daugiau galvojo, juo didesnis kilo noras išsibarti.
- Tėvai! Sarmatos neturi, dargi sudegti galėjai...
Senis pravėrė akis, bet taip tingiai. nenorom, pažiūrėjo į supykusią žmoną ir vėl užsimerkė. Paskui pakėlė ranką, vos vos pamojo ir paleido ją vėl atgal nukristi ant patalynės kaip pelenų kojinę.
Žmona nutilo. Toks rankos mojimas jai pasirodė įtartinas. Tai buvo daug rimčiau už visokius įtikinėjimus. Susigriebė ne laiku pradėjusi bartis ir švelniai paklausė:
- Gal silpna?
- Oi, silpna, silpna…
Taip graudžiai, kaip iš po žemių sudejavo ligonis ir vėl užmigo.
Čia jau rimti popieriai. Abejojimo nėra, kad paskutinė. Tokio jo dar nebuvo mačiusi. Dabar ji kažkaip juste pajuto mirtį beslenkant prie jos brangaus vyro, ir gailestis širdį suspaudė kaip replėmis. Viskas jai dabar atrodė visiškai kitaip, negu naktį, kada reikėjo žvakę degti. Tada tai buvo tik juokai...
Na, bet ji neištižusi moteris: ilgai nesigraudeno. Skaudu tai skaudu, bet juk dabar gavėnia, toks tuščias laikas. Be to jau seniai viskas ir prirengta. Iš pat mažens ji prie tvarkos pripratusi ir dėl kokio nors širdies skausmo nė nemanydavo triukšmauti. Ji atsimena, kad ir ištekėjo taip pat dėl tos pačios tvarkos. Tėvai taip norėjo, liepė, toksai buvo ūkio surėdymas ir ji nekėlė skandalų, nors jaunikis buvo senokas ir ne toks jau gražuolis. Bet juk svarbu ūkis ir tėvų, protėvių ir dievo nustatyta programa.
Ūkininkei bemedituojant, pagal vietos papročius nė nepasibeldusi, į kambarį įslinko artimiausia kaimynė Šaulienė, gerokai davatkuojanti, aštraus liežuvio, bet maloni moterėlė. Nusitrypė kambaryje snieguotas kojas, pagarbino Kristų ir ėmė čiauškėti:
- Tai jau ruošies, širdut... Pamačiau, kad veršiai palaidi, užėjau pasakyti: po kluoną laksto... O kaip ligonis? Gal jau geresnis? Gal duos dievas...
Ūkininkė tuoj sumetė, kad veršius bus paleidęs naujasis bernas, tas iš viso mažai kam tikęs stuobrys.
- Gi bernas. Nusamdžiau tokį - kur eina, ten iškadas daro...
Ji su prijuostės kampu nuvalė suolą, paprašė viešnią sėstis. Dabar pradėjo pasakoti apie ligonį.
- Gal dar dienelę kitą, bet ne ilgiau... Naktį jau ir grabnyčią buvau uždegusi...
Viešnia priėjo prie ligonio, pažiūrėjo, patraukė pečiais ir, atsisukusi į kaimynę, sušnibždėjo:
- Matai...
Bet ji norėjo visiškai tiksliai suskaičiuoti, kiek tam dar žingsnių liko žemiškosios kelionės.
Kaip geras pirklys dar kartą apžiūrėjo eksponatą, pasilenkė prie jo ausies ir sučiulbėjo:
- Gal jau kelsi, sosiedėl?
Ligonis pramerkė mieguistas akis.
Viešnia rankom suplojo sau per šlaunis ir paslaptingai timptelėjo šeimininkę už rankovės. Pasivedusi į šalį, ėmė garbstyti:
- Matai, širdut!.. O tu dar nesirengi. Juk visiškai marinamas, jau tučtuojau mirs... šiandien pat... matai, pažiūrėk, dvasios nebeatgauna. Kviesk marintojas kuo greičiausiai. Ir laikas dabar toks patogus!..
Valiulienei net šilta pasidarė. Dabar jau jokio abejojimo nebebuvo, kad jos brangus vyrelis šiandien mirs. Nė kalbėti nebereikia. Mirtis kaip ant delno. Šaulienė juk apie tokius dalykus puikiai nusimano.
Viešnia išėjo, ir ūkininkė tuoj griebėsi darbo. Viskas turi plaukti sklandžiai, padoriai. Kunigas neseniai buvo parvežtas, ir šis žygis jau neberūpėjo. Dabar tik svarbu marintojos. Be to, dar alus. Numarinti tai ir be jo dar galėtų, bet jau budėti prie numirėlio be alaus niekas nepanorės. Tai būtų stačiai gėda jų namams. Ką žmonės pasakytų!..
Bernui, tam stuobriui, liepė daryti alų, o pusmergę siuntė pakviesti marintojų. Pati ėmė triūsti po vidų. Sutvarkė ligonio lovą, apdengė stalą, nuvalė suolus, iššlavė aslą, suieškojo žvakes.
Viską prirengusi, šeimininkė atsipūtė kaip geras piovėjas, paguldęs rėžį kviečių. Dabar ji mirčiai nebenumatė jokių kliūčių. Dar kartą akimis apmetė pirkią ir pašnekino ligonį:
- Na kaip?..
Ligonis suvaitojo, sustenėjo, pasikasė smakrą ir atsiduso:
- Mirsiu... Gal jau šiandien...
- Nabagėlis... O galva ar nesvaigsta? - dabar ji nebesiginčijo su juo, tik guodė, pati nekreipdama daug dėmesio į savo žodžius.
Pradėjo rinktis moterėlės. Atėjo tos, kur moka iš "kantičkų" giedoti, ir tos, kur turėjo didelę marinimo praktiką. Visos buvo švariai apsirengusios ir šventadieniškai nusiteikusios.
Žinovių akimis apžiūrinėjo mirštantįjį ir stengėsi įspėti, kiek dar tam vargšui liko gyventi.
- Tai jau, dėduli, ruošiesi mus palikti... - kalbino žmogelį, tarsi į Braziliją važiuoti pasirengusį.
Bet lyg tyčia ligonis nerodė didelio pasitikėjimo marintojomis. Tiesa, labai jomis susidomėjo, net miegas jam išlakstė, tik iš veido buvo matyti, kad viešnios ne perdaug gerą įspūdį padarė. Žiūrėjo akis išsproginęs, dar nesuprasdamas, ko čia joms reikia. Vietoj atsakymo tik po geros valandėlės sumurmėjo pro nosį:
- Hm...
- Vargšelis, jau matyt, kad tiek... nė žodžio nebeištaria.
- Ką ten ir bekalbinti...
- Kaimynėl, tu pradėk, pagiedosim litaniją.
- Tėvai, gal žvakę uždegti? - jau tikrai susigraudinusi ir šluostydama ašaras, klausė žmona, nors, kaip žinote, nebuvo linkusi verkšlenti.
Bet ligonis gynėsi, kaip vapsvų apipultas. Mostagavo abiem rankom ir kažką niurzgėjo. Šios apeigos jam ėmė kelti visiškai rimtą susirūpinimą.
O moterėlės vienos žvakes žiūrinėjo, kitos vartė giesmių knygas, šnekučiavosi ir laukė, kada čia iš tikrųjų prasidės marinimo iškilmės. Toliau stovėjusios pradėjo svarstyti laidotuvių ir pamaldų tvarką.
- Be egzekvijų neapsieisi. Ne tiek jau čia brangu... tokiam ūkininkui!.. - traški moterėlė rėkė ant visos pirkios.
Ligonis tatai aiškiai girdėjo. Jo visas silpnumas išgaravo kaip kamparas. Piktai apsivertė ant šono, nusisukdamas į sieną. Paskui pasikasė pakaušį ir - vėl brinkt ant kito šono. Pagaliau, didesniam efektui, nuspyrė žemėn antklodę. Nuostabiai jis atsigavo ir pagyvėjo. Jau norėjo sėstis ir lipti iš lovos, bet pribėgusios kelios marintojos vėl paguldė atgal ir apklojo.
- Kliedi nabagas.
- Sunku mirti...
- Duok dieve laimingą mirtį...
Tai buvo jau per daug. Ligonis sugniaužė kumščius ir ketino rėžti pirmajai, kuri palinkės jam laimingos mirties. Dabar jis būtų ir ausis užsikišęs, kad tik negirdėtų kalbant apie mirtį.
Seniokšlis buvo nepakenčiamas priešgina: kai žmona sakydavo nemirsi - jis užsispyręs norėjo mirti, dabar, kada jam linki laimingos mirties, - kaip gyvas nenori palikti šios ašarų pakalnės.
Bet štai į trobą įėjo smarkiausia kaimo moteris Šimkienė. Jos nebuvo kvietę.
- Na, ko jūs čia susirinkot? - ir, nelaukdama atsakymo, kreipėsi į ligonį: - Gink laukan tas bobas - nemirsi! Mes dar pasipešim. Žiūrėk, paties vartus išlaužė prie išginos kelio, žmonės dabar suka per lauką, dar ir mano rugius išvažinės.
Ligonio akys sublizgėjo, ir jis net nusišypsojo.
O marintojos:
- Mat, atsirado... tik triukšmą kelia prie mirštančio lovos. Padėtum marinti, jei tokia gera.
- Aš tau sakau, kad tu gink tas bobas lauk, o pats drožk vartų taisyti! - Ir išėjo šypsodamasi, piktų žvilgsnių palydėta.
Marinimo apeigos buvo paverstos į nieką. Marintojos tik žvilgčiojo viena į kitą, nesusigriebdamos, kas daryti. Tokios kliūties jos nebuvo laukusios, nors ir turėjo nemažą patirtį.
Ligonis pasidarė drąsesnis, jo pozicijos sustiprėjo, pasijuto nebe vienas stojęs į kovą prieš tokį gausų būrį. Jis dabar ryžosi ir burną praverti.
- Ko čia susirinkot? Hm!.. Ar neisit lauk!
Koks nedėkingumas! Stačiai akiplėša! Moterys pasijuto labai įžeistos.
Ir žmona pamatė, kad stebuklai darosi. Visiškai buvo marinamas, o dabar varo marintojas lauk. Paskui kai reikės, tai nė su pyragu nebeprisiprašysi. Tai senis! Bet ji buvo nuolaidi ir rūpestinga, todėl paklausė:
- Gal valgyti nori, tėvai?
- Kad duosi...
Ji atnešė skanių su grietine barščių. Ligonis pats atsisėdo ir ėmė srėbti. O ką! Jis turėjo visiškai neblogą apetitą.
Tuo tarpu marintojos viena po kitos spruko lauk.
Ligonis išsrėbė barščius ir apšluostė ūsus.
- Gal dar? - glostydama žilus jo plaukus, šnekino žmona.
- Kad duosi...
Žmona atnešė antrą dubenėlį, bet dar daugiau įdėjusi grietinės, dar labiau paskaninusi.
Nespėjo dar barščių paduoti, kai įbėgo uždususi pusmergė ir suriko:
- Gaspadin, viralinė dega!
Šeimininkė puolė prie lango ir pamatė pilkų dūmų kamuolius besiverčiant iš viralinės skliautų.
- O dieve!
Užsimetė kailinius ir išbėgo, garbstydama berną, kad šis per savo žioplumą, alų bedarydamas, viralinę uždegęs.
Kieme kilo didelis triukšmas. Subėgo kaimynai, rėkavo, šūkavo, kibirais barškino, o viralinė pleškėjo, kaip benzinu apipilta. Šiaudų stogas - nieko nepadarysi. Ugniagesiams liko tik saugoti kitus trobesius nuo kibirkšties. Bet vėjas pūtė gana protingai, ir didelio pavojaus nebuvo.
- Kas uždegė?
Žmonės atsisuko - ogi ligonis atkrapenęs. Išvalgė barščius, pasiėmė lazdelę ir atsikrapštė. Dabar jis sukosi gana vikriai, įsakinėjo, ragino ir pats jau buvo besigraibstąs kibirų.
Bet kas čia! Jis pamatė nuostabų dalyką: viralinės stogas jau buvo nudegęs, ir ant užlų gražiai liepsnojo karstas. Tikras karstas, ir jam paskirtas! Žmogui paskutinis akmuo nuo krūtinės nusirito. Visas jo veidas sušvito šypsena. Na, ir sekasi jam šiandieną! Jis kumštelėjo šalia stovėjusiam kaimynui ir parodė:
- Dega!..
Kitas skyrius >
