en
Balti ir mėlyni balandžiai skraidė ties plačia, medžiais apaugusia sodyba. Be garso, lengvai suposi ir vartėsi jie pilkame rudens danguje, lyg ant vandens išmesti sviediniai, smarkiam vėjui pučiant.
Du didžiuliai gluosniai, apgožę gyvenamąjį namą, saulės nušviesti, spindėjo tokiu skaidriu gelsvumu, tarsi būtų nulieti iš gryno gintaro. Visur prižarstyta palšų ir geltonų lapų; oras kvepėjo obuoliais ir šviežiu javu; protarpiais vėjas iš kažkur atnešdavo kuliamosios burzgimą.
Nepaprastai giedra spalio mėnesio diena jau slinko į pavakarį.
Atsirėmusi į gluosnį, stovėjo mergina, o šalia jos, ant žalios vejos, buvo numestas baltos drobės ryšulys.
Tai jauna ūkio samdinė Augustė, aukšta, rudakė ir tamsiaplaukė; veidas, kuris niekur negalėtų likti nepastebėtas, buvo truputį papurtęs, neramus, gal būt, nuo ilgai užsitęsusio verksmo. Ji vilkėjo ploną vasarinį apsiaustą ir buvo visai basomis kojomis, kurių dailumo negalėjo sunaikinti sunkūs žingsniai po darbo našta.
Mergina ilgai žiūrėjo į didelio namo duris, kurios buvo užrakintos, kai ji su tuo mažu drobės ryšuliu atsidūrė plačiame ūkio kieme.
Ji galvojo apie šeimininko sūnų Antaną, išdidų berną, meilų ir šiurkštų mėlynakį, kuris po šito skaudaus pasikalbėjimo kažkur dingo; išjojo pro gluosnius ant sartojo eržilo - risčia, neatsigręždamas, palinkęs prie karčių; gal būt, jausdamas už savo nugaros tylų kažkieno šauksmą. Jos širdis nujautė: jis greit negrįš; giminių yra ir už trisdešimt varstų.
Staiga Augustės žvilgsnis nukrypo į balandžius, kurie tyliai leidosi ant kraigo, atsargiai dėliojo raudonas kojukes suaižėjusiomis stogo lentelėmis ir saulėje šildė gūžius, žėrinčius visomis vaivorykštės spalvomis.
Augustės veidas nejučiomis ėmė keistis, žvilgsnis pasidarė kupinas ryžto ir drąsos; ji atsitiesė, pakėlė galvą, norėjo žengti į vidų, bet atsiminė, kad raktas šeimininko kišenėje.
Ilgai ji stovėjo nejudėdama, sustingusi.
Apie svirną vaikščiojo aukštas, nukarusiais ūsais šeimininkas. Piktai iš padilbų jis dirsčiojo į merginą, nekantriai laukdamas, kada ji pasiims savo ryšulį, užsimes ant pečių ir nueis taku pro sodą, per lauką - ir nusineš su savimi vardą ir atminimą, ir tą gėdą, kuri šiandieną senus pečius slegia prie žemės.
Turtingos jo giminės garsas nuo seno sklinda plačioje apylinkėje, keldamas kiekvienam pagarbą. Ir štai dabar... Jo plaukai dar labiau pražilo, skruostuose suniuro juodų duobių šešėliai, o šlykštus pažeminimas primynė išdidžią galvą.
- Keliauk, keliauk, - suvaldęs pyktį, beveik maldaudamas, dabar jis tarė, prisėlinęs prie merginos, - keliauk tu... keliauk!
Augustė sudrėbėjo, išgirdusi pažįstamą balsą. Išplėstom akim žiūrėjo į pageltusį veidą to žmogaus, kuris ką tik išmetė jos daiktus iš namų.
- Man reikia... balandžių, - ištarė, tvirtą žvilgsnį įbedusi į šeimininką.
- Ką? - nesuprasdamas suriko senis.
- Jei negausiu poros balandžių - neisiu! - ramiai, bet griežtai paaiškino, beveik negalvodama.
Raukšlėtas veidas kaskart vis labiau raudo, įkritusios akys ėmė spindėti pikta ugnimi.
- Užteks, užteks... Mano širdis nebeišlaikys... Imk tuos savo balandžius ir greičiau iš mano namų!
- Aš turiu įeiti į vidų.
Šeimininkas keletą kartų numojo ranka ir atrakino duris, galvodamas: dar kokios kvailos užgaidos...
Iš plačios priemenės laiptai veda ant aukšto, kurio viename gale - balandynas, kitame - mažas dūmtraukio apšildomas kambarys, o vidury, tuščiame plote, rudens naktimis yaikšto vaiduokliai. Čia ji po dienos darbų ilsėjosi, dar negirdėdama vaiduoklių; čia, po žemomis, į karsto dangtį panašiomis lubomis buvo pražydusi jos laimė, didžiausia mergaitės laimė, kuri gal jau niekad nebepasikartos.
Dabar ji žengia laiptais į tą šiurpią pastogę, tarsi į savo praeitį, - žengia iš lėto, sustodama; praeitis iškyla prieš ją gyva, skausminga - suplėšyta į gabalus, lyg jos pačios austa drobė.
Duris ji užsikabindavo didžiuliu kabliu, kiekvienąsyk su pašaipa galvodama: koks juokdarys tokiom mažom durim įtaisė tokį didelį, į nematytą raktą panašų kablį! Tur būt, taip reikėjo. Pasaulis piktas. Pasaulis paklaikęs.
Vieną vasaros naktį jis, šeimininko sūnus, tarė už durų:
- Atkabink! Noriu pažiūrėti balandžių.
Balandžių? Balsas jausmingas, švelnus, bet žodžiai kvaili; balandynas juk kitame pastogės gale.
- Girdi, varliūkšti! Atkabink duris! Balandžiai nori paskraidyti!
Išlipo ji iš lovos ir tyliai ant pirštų galų prisėlino prie durų - slopindama baimę, nerimą ir juoką; jeigu jis apsirinka, pats turi suprasti.
Bet ne, jis neapsirinka - ne toks... Mintis anksčiau buvo perbėgusi kaip vėjas - atšiaurus ir kvepiantis vėjas - ji suvirpėdavo visa: vieną kartą jis pasibels į jos duris, būtinai pasibels, bet ji neatkabins, nepakels to keisto rakto - niekada!
- Auguste! Auguste! - švelniai ir tyliai maldavo jis, - Auguste! Visą naktį aš prie tavo durų...
Širdis - nors ir sugniaužk ją kumščiais! Vasaros naktis - slopinamai karšta; oras - net jos kambario oras - nuo žemės iki dangaus pilnas vystančių žiedų.
- Mano rankose miršta du balandžiai! Atkabink!
Balandžiai! Ji patikėjo. Ne, ji, tur būt, žinojo, kad tai netiesa.
- Jei tu meluoji, galas tau! - ištarė kvailai ir atkabino duris - ranką kažkas nematomas kitas pakėlė. Nubėgo prie atviro lango; ji šoks pro langą arba šauks.
Du meškos šuoliai, ji visa suvirpėjo - pasijuto tarp letenų.
- Va, apie kokius balandžius aš galvojau!
Tai buvo jos pražūtis. Iš karto ji suprato, - ir, gal būt, nieko nesuprato Nagais apdraskė jam veidą, bet nešaukė ir nešoko pro langą.
Nuo pat pavasario jis buvo įstrigęs, prieš jos valią įsibrovęs į jos mintis. Tą puskvaišę Stefaniją keldavo į ratus ir ilgai laikydavo glėbyje. Ji sekė akimis kiekvieną jo žingsnį; per šienapjūtę jis jau nebežiūrėjo į Stefaniją. Dar nieko nebuvo įvykę, o buvo jau viskas nebeatitaisoma.
Balandžiai! Balandžiai! Jie atskrisdavo ir nutūpdavo ant ištiestų jos rankų. Ji žiūrėdavo į juos ir sakydavo:
- Nieko pasaulyje man nėra be jo.
Girdėdama, kaip jis bėga laiptais, peršokdamas po tris iš karto, su virpuliu galvodavo: drąsus, stiprus, su juo ir ji kita.
Vėliau jis tarė:
- Aš tik dabar pamačiau, kas tu.
O ji kalbėjo jam:
- Bėkim į pasaulio kraštą! Namų daug! Ir miestų yra didelių! Negi dviem neatsiras žemėje vietos! Pasiverskim čigonais! Tegu keikia mus!
O jis atsakė, juokingai atsakė;
- Dabar pats darbymetis.
Čia viskas tvirta ir nepajudinama. Ji rišo rugius viena, kur dvi rišėjos turėdavo stoti. Bet ji buvo bejėgė, prislėgta ir nesuvaldoma - savo laimės užmušta.
Pailgėjo naktys, rečiau lankytis jis pradėjo - sugeldavo širdis - tuščiame plote tarp jos kambario ir balandyno vaiduokliai ėmė slankioti; šmėklos ėmė vaikščioti, tyliai ir paslaptingai belsti.
- Aaa! - šaukdavo ji ir pati savo balso išsigąsdavo; balsas atrodė iš po žemių.
- Bėkim iš čia!
- Iš tokio ūkio!
O kartą jam tarė:
- Vaiduokliai! Devyngalviai slibinai! Nukirsk tas galvas! Nukirsk, kad nebeataugtų!..
Jis atsakė:
- Tu sapnuoji.
Gal ji tikrai sapnavo: vaiduoklius, balandžius, savo laimę. Bet ar ji norėjo sapnuoti? Argi ji norėjo kliedėti, blaškytis, jausti atslenkančią pražūtį - neaiškią, bet tikrą?
Ji bus motina - tyliai šnibždėjo jam į ausį. Ji bus motina - šaukė jam į veidą.
O jis kalbėjo sujaudintas:
- Po velniais... Vesiu tave... Išeisim...
Vėliau pasakė:
- Aš pasikalbėsiu.
Su kuo jis kalbėjosi? Su šmėklomis?
Dabar ji paėmė du baltus it sniegas balandžius ir nuėjo į kambarį. Tas pats mažytis stalas - čia jis pasidėdavo savo kepurę... viskas tas pats... Rodos, vėl pasigirs tie jautrūs šnibždėjimai ir tylūs nusijuokimai, nuo kurių tirpdavo jos širdis...
Jai dar tik devyniolika, o jos laimė dingo amžinai. Menką, kaip balandžio plunksną, ją numetė į purvyną, apspjaudė, sumynė. Sutrypė ir tą, kuris dar turi ateiti; tėvas jo su panieka atsižadėjo ir gėdingai pabėgo.
Augustės veidas pašiurpo, akys giliu žvilgsniu žiūrėjo prieš save.
- Tu drebėjai iš meilės, o sakei - drebi nuo šalčio, - šnibždėjo ji išblyškusiom lūpom, - o, lepūnėli, ir dabar tau šalta, labai šalta...
Palengva uždarė kambario duris ir nuėjo į palėpę, kur sukrauti jos pačios šukuoti linai... kur vaikšto šmėklos...
Greitai nulipo laiptais, palikusi ant vejos savo ryšulį, nuėjo pro sodą taku, porą baltų balandžių prispaudusi prie krūtinės.
Namas jau buvo visas apimtas liepsnos. Vėjo plakamos ugnies sruogos raizgėsi tarp dviejų didžiulių jau nuanglėjusių gluosnių; tratėdamos griuvo stogo gegnės, žiežirbos skrido į šalis kaip barstomas smėlis.
Vienmarškiniai vyrai, įraudusios moterys su kibirais rankose šmišeliavo po kiemą, širdo, keikėsi ir pylė vandenį. Jie atrodė menki vabalai prieš šitą su siaubu besiveržiantį ugnies potvynį.
- Padegimas, padegimas! - šnibždėjo žmonės, žvalgydamiesi vienas į kitą.
Du vyrai atvedė vienplaukę merginą, kuri rankose laikė balandžius.
- Matote, žiūrėkite... pagavome! - šaukė vienas, išdidžiai patempdamas kaklą.
- Ar girdite, vyrai! - dar garsiau rėkė antrasis, - štai ta pati, kur padegė! Ragana!
Visi sujudo. Smalsiomis akimis žiūrėjo į merginą, žemdirbių nuojauta suvokdami, kad čia dar turės įvykti kas nors.
Pakėlusi galvą, bet visa lyg mirusi, ji stovėjo tarp dviejų palydovų. Gaisro nušviesti jos skruostai buvo geltoni nuo išblyškimo, pilnas baimės ir paniekos žvilgsnis abejingai smigo į besiartinančius veidus.
Priėjo šeimininkas - pajuodęs kaip žemė, apsvilusiais rūbais ir nuo prakaito sulipusiais žilais plaukais.
- Tai ji... ji... - vos ištarė dusliu balsu.
Valandėlę jis stovėjo palinkęs, sunkiai kvėpuodamas, sutelkęs savo žvilgsnį į Augustės akis. Jo lūpos ėmė drebėti ir be garso kažką vapalioti. Staiga senis išsitiesė, pakėlė ranką ir trenkė mergaitei į veidą. Dar labiau palinkęs, svyruodamas, nuėjo per kiemą, bejėgiškai pašlijo ant suverstų daiktų.
Augustė net nesudrebėjo; jos akys prisimerkė, vyzdžiai pasidarė tamsūs, aštriai spindintys kaip stiklo nuolaužos.
Žmones nusmelkė šaltis. Jie žvilgčiojo vienas į kitą, žiūrėjo į šeimininką ir į samdinę; didi rūstybė apėmė jų širdis.
Namas jau baigė degti, su dusliu triukšmu krito lubos, sukeldamos debesis dūmų, pelenų ir žaižaruojančių žiežirbų.
Žmones perbėgo pikto ūžesio banga. Jie ėmė artintis į Augustę. Juodais ūseliais vyrukas nužvelgė ją nuo galvos iki kojų ir tarė taip garsiai, kad visi girdėtų:
- Iš didelės meilės sukūrei ugnelę! Kad karščiau būtų!
Nusikvatojo jai į veidą ir nueidamas pridūrė:
- Kur tavo meilė, mergužėl!..
Petingas vyras pažiūrėjo į susirinkusius ir sušuko griežtu, įsakančiu balsu:
- Užteks juokų! Mes jai suruošime teismą, atneškite virves ir suriškite jai rankas.
- Užmušti vietoje!
- Užmušti!
Šaukė žmonės iš visų pusių.
Augustė vis stovėjo nejudėdama, atmetusi galvą, keistai nustebusi; dabar jos akys ėmė bėgioti, matydamos tik baisią mirgančią liepsną; atrodė, kad ji ne visai suprato, kas čia vyksta.
Namo likučiai degė pačia kaitriausia liepsna, tarsi didžiulis, gerai sukrautas laužas.
Slinko įtempto laukimo minutės; po akimirkos turės suliepsnoti aršiausias kerštas.
- Pradėkime!
- Šmėklos! Šmėklos! Šmėklos! - ėmė ji šaukti dusliu, paklaikusiu balsu.
Žmonės traukėsi nustebę - iš proto išėjo, ragana!
Tada ji, keliais šuoliais peršokusi kiemo plotą, dingo gaisro liepsnose. Ugnis dar labiau sušvito, kartu su kibirkštimis iš jos išsinėrė už liepsną skaistesni balandžiai. Staigiai jie iškilo į viršų - ir du balti taškai išnyko raudonuose kaip kraujas debesyse.
Liepsnoms mažėjant, didžiuliai gluosniai darėsi vis juodesni, šiurpesni; tuščiame plote stovėjo jie nereikalingi ir vieniši.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
