en
Tai buvo vokiečių okupacijos laikais.
Gyveno du kaimynai ūkininkai: Jurgis Petkus ir Jonas Grigas. Gyveno ramybėj ir santaikoj, kaip du beržai viename lauke.
Jonas Grigas atėjo pas Jurgį Petkų ir tarė:
- Vargas, kaimyne.
Grigas užsirūkė pypkę, atsisėdo ant klėties slenksčio, traukė tabokos ir vyšnių lapų mišinį ir žiūrėjo į aukštą, nuo rudens šalnų pageltusią kriaušę.
- Ar ne biesai, - kalbėjo, nepaleisdamas iš dantų šaltekšninio kandiklio, - ar ne velniai: atiduok jiems pieną, vežk kiaušinius, o aruodus iššluos iki paskutinio grūdo.
Petkus gudriai šyptelėjo, pažiūrėjo į savo naują klėtį, į galvą linguojantį Grigą.
- Blogai tai blogai, bet žmonės sako: žiurkė ant aruodo nedvesia.
- Et!.. Dabar aruoduose ir žiurkės nudvėstų.
- Tokiais laikais aruodas ne brolis. Gudrumo dabar reikia, gudrumo! Pažiūrėk į mano naują klėtį. Na, ką? Klėtis kaip klėtis, bet kiek ji gali turėti ilgio, kaip manai?
Grigas atsistojo, pažiūrėjo į vieną galą, pažiūrėjo į antrą.
- Kokius septynis...
- Iš lauko septyni, o kiek iš vidaus?
Grigas skubiai ištraukė iš dantų pypkę, lyg viršaitį sutikęs, ir nemirksėdamas žiūrėjo į kaimyną.
O Petkui net saldu pasidarė, kad taip nustebino tą seną vilką. Taip norisi gerajam kaimynėliui atskleisti paslaptį, kad nors mirk.
- Gal taip pat septyni, kaip manai? - klausė, blizgančiom akim žiūrėdamas į pagarbos vertus Grigo ūsus.
- Hm... - atsakė rezervuotai, kaip ir tinka rimtam ūkininkui.
- Ogi šeši! Iš vidaus nei mažiau, nei daugiau, kaip šeši sieksniai, o iš lauko septyni. Gale yra dviguba siena, ir tenai pilna grūdų. Ką dabar pasakysi?
- Gudrus esi, kaimyne, gudrus, - kraipė galvą Grigas.
Petkui tiko pagyrimas.
- Einam, pažiūrėsim, - kvietė kaimyną. - Matai, čia klėtyje tik pasturlakų krūvelė. Atvažiuoja tie ponai: "Tiek teturiu, visą kitą jau paėmėt." Ir važiuoja nieko nepešę. O čia tarp sienų!.. Užlipkim ant užlų, atkelsim lentas - matysi, kas ten yra!
Grigui net saldu pasidarė, tokį turtą pamačius. Šitiek javo! Gal visas šimtas pūrų, o gal ir du šimtai. Pasiutęs tas Petkus, tikrai pasiutęs. Ir žemės turi mažiau, ir gyvulių ne kažin kiek, o javų... Kas iš tavęs, visų gerbiamas Jonai, kas iš tos didelės tavo žemės, kad javų ten, po šiaudais daržinės kampe, nė pusės tiek neturi.
Nusispiovė į kampą ir paklausė atsimainiusiu balsu:
- Nejaugi nesuranda?
- Kur jie ras! - išdidžiai pakėlė galvą Petkus. - Gudrūs tai gudrūs, bet ir jų gudrumas turi ribas. Reikia būti dar gudresniam už juos, štai kas svarbu! Jei šuo nežinotų botago galo, kiekvienas ubagas karštų kailį.
- Atsitinka, kad ir šuo per arti prilenda, - sumurmėjo, kandiklį kramtydamas, Grigas.
O Petkus nė nepastebėjo kaimyno blogos nuotaikos. Vis galvodamas apie savo turtą, palydėjęs iki vartų, klausė:
- Kaip manai, duonelės užteks?
- Na vėl! Mažiausia šimtą pūdų dar galėsi parduoti.
* * *
Grigas grįžo suniukęs ir piktas. Eidamas pro daržinę, stabtelėjo. Gal pažiūrėti savo nuslėpto javo? Būtinai pažiūrės! Kaimyno klėtyje matydamas tokią milžinišką krūvą javų ir klausydamas Petkaus pagyrų, pasijuto įžeistas ir pažemintas. Toks ūkininkas, visados stovėjęs aukščiau už tą pagyrų puodą, dabar taip skaudžiai turi pajusti savo menkumą. Pasidžiaugs ir jis tuo, ką turi. Kaip malonu gėrėtis savo turtu ir kaip skaudu matyti kaimyno gėrybes! Savo javų jis niekam nerodo, nes žino, kad blogos akys gali į nieką paversti. Ir jis, ir jo tėvai visados saugodavo turtą nuo blogų akių.
Piktas ir sušilęs ilgai vartė šiaudus ir vis galvojo: ką gi, gudruolis - pasistatė tokią klėtį, be jokio vargo supylė kaip į aruodą - nė uodas nesuzvimbs. O tu. žmogau, velkis čia po šiaudus...
Prisikasė uždusęs, praskleidė drobules ir apglėbė rankomis grūdus. Ilgai ilsėjosi, prigludęs prie tos slėpiningos javų gyvybės.
Atsisėdo, pasisėmė saują rugių. Viešpatie, kokie grūdai! Apvalūs, pilki kaip sidabras. Ką ten sidabras! - ir už auksą brangesni. Rodos, paimtum, išbučiuotum. Bet nedaug. Nė pusės, nė trečdalio to nėra, ką turi Petkus. Tiktai duonelei... Dar trupučiukas klėtyje, o kitus visus atėmė. Išplėšė, iš pačios širdies išplėšė tie nevidonai. O Petkus viso lauko javus nuslėpė. Palups pinigėlių, palups...
Ilgai žiūrėjo beveik susigraudinęs į savo javus. Paskandino rankas grūduose, pasigėrėjo šaltu jų švelnumu, peržegnojo ir vėl užvertė šiaudais.
Išėjęs iš daržinės, vėl pažvelgė į puikų kaimyno svirną. Taip skauda širdį dėl anų, ten paslėptų javų, taip skauda...
Parėjęs išbarė žmoną, nevalgė vakarienės, o atsigulęs labai blogai miegojo.
Rytą piemenukas pranešė, kad baltoji avis nusilaužė koją. Greičiausiai buvo įkliuvusi į tvarte pamestas ėdžias. Bėgo - trakšt, ir nebėra kojos. O dabar ir gula, ir šoka ant trijų kojų, o ta, nulaužtoji, tik maskatuoja.
Atraportavęs vaikiokas rankove nusišluostė nosį, paskui ašarotas akis ir bailiai pažvelgė į šeimininką. Grigas, visas išraudęs, skubiai vilkosi švarką. Dar viena rankovė tebuvo užvilkta, kai jo pyktis pasiekė aukščiausią laipsnį. Puolė prie piemenuko, smarkiai nusikeikė ir šėrė į sprandą, net milinės skvernai suplevėsavo ore.
Nuėjo į tvartą ir žiūrėjo į besikankinantį gyvulėlį. Na, ir nesiseka jam! Tokia puiki avis: visados po du ėriukus vesdavo, o dabar reikės vargšelę piauti mėsai. Gaila avelės kaip tikros sesers.
Žema karvutė nulaužtu ragu žiūri į savo šeimininką ir baubia, protestuodama, kodėl iki šiol dar jos neišginė į minkštą atolą. "Ir ta vienu ragu, - sumurmėjo Grigas. - Sako, nulaužtu ragu ir pieno mažiau teduoda. Nesiseka, oi, nesiseka! O tas Petkus!.. Ir klėtis jam pilna javų, ir avis turi kažkokias nepaprastas, su ilgom uodegom. Esu tikras, kad šią naktį nė viena jo ilgauodegė kojos nenusilaužė."
Grįždamas iš tvarto, vėl įsižiūrėjo į kaimyno svirną. Rodos, taip ir mato tą vidurinę paslėptą sieną ir didžiulę krūvą grudų. Pasijuokė iš visų tas gudruolis, pasijuokė... Veš sau naktimis į miestą javus, o rytą grįždamas ant tuščios širdies dar ir burnelę išmes. O tau nei dėkui, nei išgrauš...
Jam vėl kilo noras nueiti pas Petkų. Pasiskųstų dėl avies, gal dar užsimintų ir apie tuos paslėptus javus. Vis ramiau, kai pasisakai, nors ir tokiam kaimynui, kuris jau seniai slepia javus ir tik dabar teparodė. Jei padorus būtų buvęs, galėjo tuojau pasakyti. Bet ne, iki šiol tu man tylėk! Tylėk ir slėpk nuo jo, nuo tokio kaimyno, kurio žmona pernai ėjo į kūmus ir dar tokius pietus iškėlė. Sarmatos žmogus neturi, štai kas yra!
Tikrai reikia nueiti. Bet ką čia prasimanyti? Taip iš ryto be jokio reikalo lyg nepatogu. Na ką, juk jiems jau metas kopūstus dėti, o Petkus turi puikius peilius. Jis gali nueiti pasiskolinti. Apsigręžė nuo vidurio kiemo ir nuėjo per sodą.
- Tai, kaimyne, jūsų banda jau seniai ganosi, - pratarė į Petkų, kuris ant prieklėčio tvarkė maišus bulvėms.
- Tai ganosi.
- O mūsų avis koją nusilaužė.
- Nusilaužė!
- Nesiseka... - sumurmėjo ir slaptai, lyg gėdindamasis, nukreipė akis į klėties galą, kur paslėpti javai.
- Ką darysi...
- Atėjau čiečkos pasiskolinti. Moterys...
- Kad, žinai, negalėsiu.
Grigas pastatė akis.
- Kodėl?
- Truputį suiro. Vienas peilis išlūžo.
O Grigas galvojo: "Išlūžo tau! Sakyk, nenoriu skolinti - ir viskas. Pavydas, niekas daugiau..."
- Tiek javo turėdamas, seniai galėjai įrankį nuvežti į kalvę, - ištarė sausu balsu ir ėmė ieškoti kišenėje pypkės.
- Reikės...
Valandėlę abu tylėjo. Petkus, pasilenkęs, lyg nebenorėdamas su kaimynu kalbėtis, vėrė virveles maišams užrišti, o Grigui vis nesisekė pypkės užkurti. Čia degtuką vėjas užpučia, čia taboka drėgna. Pagaliau supykęs įsigrūdo pypkę į kišenę ir nueidamas burbtelėjo:
- Tokio menkniekio reikės važiuoti į kitą parapiją.
Grįždamas galvojo: štai tau gerasis kaimynas! Tik blogo linki kiekviename žingsnyje. Gerasis! Pasiutęs gerumas! Praėjusią vasarą visą miežių galą nuganė. Pats buvo užsiminęs apie atlyginimą, bet, aišku, tik dėl akių. Štai jau kiek laiko - nė pusės žodelio. Užmiršo! Kur tau: sąžinės žmogus neturi, štai kas yra. Prisipylęs sau klėtį javų, ponas, girdi, o kitiems špygą rodo.
Kad taip kas imtų ir šnipšteltų vokiečiams - tai būtų juoko. Pats nusistebėjo tokia mintimi. Atsisukęs vėl pažvelgė į kaimyno svirną, ir dar labiau užvirė širdis.
"Aš tai ne, galvojo, bet šiaip kas gerai pažįstamas su vokiečiais galėtų pasijuokti iš jų neakylumo. Kas čia tokio, nieko blogo nemanydamas, išsikalbėjęs taip pro pusę lūpų - šnipšt... Būtų tik teisinga dievo bausmė... Žinotų, kad nereikia laikyti už nieką kaimyno, kuris tau tik gero linki. Kiek taip atsitinka, kas tokio... Aš - ne! Bet kodėl? Sakysim, kad ir aš... Kai žmogus jautiesi... Ne, ne!.. Bet aš norėčiau matyti, kaip vokietukai išpūs akis, išgirdę tokią naujieną. Oi, Petkau, nulūžtų tau rageliai..."
Ūkininkas pabraukė ūsus į vieną pusę, pabraukė į kitą. Net akyse šviesiau pasidarė nuo tokių minčių.
"Galėtum ir nebegrąžinti nuganytų miežių, tu, Petkeli. Juk tiek taip, tiek anaip iš tokio kipšelio negausi. Kas per mane, žemės mažiau, o javų pilna klėtis, o tu, kaimyne, vark po šiaudus su ta rugių krūvele."
Parėjęs stipinėjo po kiemą, nežinodamas, kokio darbo griebtis.
- Kas šiandien veš pieną? - paklausė Grigienė, iškišusi pro duris taukuotą nosį.
Grigas pakėlė galvą, valandėlę stovėjo, smarkiai čiulpdamas pypkę. Staiga krūtinėje siūbtelėjo keistas nesuprantamas jausmas.
- Aš.
Anksčiau jis niekados neveždavo. Leisdavo samdinį ar žmoną. Negalėjo žiūrėti, kaip tie atėjūnai suverčia į katilą jo kruviną triūsą ir nė dėkui nepasako. Bet šiandieną taip norisi pamatyti vokiečius ir tuo pačiu kartu galvoti, kaip gražiai jie galėtų sutvarkyti Petkaus klėtį. Jis, be abejo, nieko nesakys, bet šiaip tik pagalvos, gal juokais ir užsimins, ką pažįstamą sutikęs.
Važiavo, visu keliu galvodamas apie savo blogą kaimyną. Juo daugiau galvojo, juo kaimynas darėsi panašesnis į velnią. Miežių neatidavė, peilių nepaskolino, iki šiol slėpė nuo jo tą milžinišką turtą ir visados jam tik blogo linkėjo. O dabar sumanė pasigirti, pasipūsti, girdi, ne aš prieš tave, o tu prieš mane turi lenktis. Reikėtų, oi, reikėtų tokiam. Velniui dūšią pardavęs, mat, ir aitvaras jam padeda. Net žiurkės, ir tos ne Petkaus, o jo, Grigo, po šiaudais paslėptus grūdus naikina.
Artėdamas į priėmimo punktą, darėsi vis neramesnis. Susijaudinęs galvojo, kad dabar kaimyno likimas tikrai jo rankose. Užtektų tik pusės žodelio... Bet ne, ne, jis to nepadarys! Kažkas viduje grumiasi ir neleidžia. Pagalvos, pasigardžiuos, bet susivaldys, nutylės. Šimtas velnių, nutylės!.. Smarkiai traukė sukandęs pypkę ir nuolat ragino arklį, kad tik greičiau nuvažiuotų.
Priėmėjas išpylė pieną, atsivertė knygą.
- Trijų literių trūksta, - pasakė lietuviškai, bet minkštu vokišku liežuviu.
- Vakar trūko vieno, - vapaliojo, žiūrinėdamas išmargintą lapą, - anksčiau - penkių, vėl trijų. Iš viso penkiolikos literių. Jei ryt neatveši - atimsim visas karves. Supratai?
Grigui net akys užkaito. Dar penkiolikos litrų! Šėtonai! O Petkui, žiūrėk, netrūksta nė lašo.
Giliai atsikvėpė, pažiūrėjo į raudoną priėmėjo veidą ir tarė drebančiu balsu:
- Kas turi paslėpęs pilną klėtį javų, tas gali atvežti ir trisdešimt.
Raudonas veidas ištįso.
- Kas turi paslėpęs, kas? Sakyk!
Grigui širdis šokinėjo kaip įdūkęs pririštas šuo. Bet ūkininkas valdėsi ir mėgino juokauti.
- Kas gi turės, jei ne tas, kieno klėtis iš lauko turi septynis sieksnius, o iš vidaus tik šešis.
Priėmėjas smarkiai nusikeikė.
- Tai valdžios apgrobimas! Tuojau sakyk pavardę, kas slepia?
Grigas susvyravo. Krūtinėje kvapo stinga, kojų padai svyla, bet to pasiutusio kaimyno Petkaus pavardė nesisako, ir gana.
Vokietis jau net grasinti pradėjo. Vėl priminė nepristatytą pieną, žadėjo pranešti žandarams. Ak tas pienas! Vėl švystelėjo ūkininko galvoje mintis kaip nors išsisukti nuo to nepritekliaus. Apsidairė, ar kas neklauso, ir sumikčiojo:
- Jei pasakysiu, ar... ar man nereikės atvežti tų penkiolikos... litrų?
- Nereikės.
- Mano kaimynas... Petkus. Lapnagių kaime, - ištarė dusliu balsu.
Rudens laukai pilni saulės spindulių kaip spindinčio sidabro. Balti voratinkliai supasi ant geltonų smilgų, o aplinkui - begalinė ramuma.
Grigas susikūprinęs sėdi ratuose ir apmaudingai kramto medinį kandiklį. O krūtinėje taip slopu, tarsi pati širdis nebe savo vietoje. Trenkė kumščiu į vežėčių briauną ir iškošė pro dantis:
- Velnias!
* * *
Grigas kūreno jaujos krosnį ir, prieš liepsną sėdėdamas ant kaladės, čiulpė pinkavinę pypkę.
Sugirgždėjo klojimo durys. Dilbtelėjo per petį - Petkus! Prisigūžė, įtraukė kaklą, lyg laukdamas smūgio.
- Tai jau linelius džiovini, kaimyne?
- Džio... - sumurmėjo, nepakeldamas akių.
- Atėjau su reikalu, - tarė Petkus ir atsisėdo ant slenksčio.
Grigas tylėjo.
- Žinai, kai tie vokiečiai iššlavė klėtį iki paskutinio grūdo - visiškai blogai, kaimyne.
Grigas tik smarkiau patraukė dūmą.
- Nė vienos saujelės nepaliko. Atvažiavo baisiausiai įdūkę, - kad tu slepi, girdi, tai dabar stipk badu. Ale sakau, ar čia kas užrodė, ar ką... Bet kai pagalvoji, kas čia būtų galėjęs, kaimynų tarpe...
- Žinoma, kas čia... kaimynų tarpe, - lengviau atsikvėpė Grigas.
- Dievo rykštė... Pabaigėm duoną, viralui miltų nė krislo, o dar visi metai prieš akis. Prašysiu tos malonės, nors žinau, kad ir pas jus ne kiek, paskolink kokį pūrelį.
Grigas pradėjo tankiai mirksėti. Išėmė iš dantų pypkę, kurį laiką žiūrėjo geromis akimis į nelaimingąjį kaimyną.
- Paskolinsiu. Jei jau kaimynas kaimynui nepadėtų - kas būtų.
- Gal jau galėtum pūrelį rugių ir pūrelį miežių?
- Galėsiu, galėsiu, kaimynėli, - kalbėjo Grigas gailestingu balsu, - galėsiu kokius du tris pūrus rugių, gal kita tiek miežių. Juk mudu... Juk ir mūsų tėvai vienas antram nieko negailėdavo. Iš paskutiniųjų aš tau, nuo savęs nutraukęs...
Kaimyno geraširdiškumo sužavėtas, Petkus tik kasėsi žandą ir spoksojo pilnomis susijaudinimo ir nustebimo akimis.
- Ačiū, kaimynėli, ačiū labai... Bet kada aš tiek galėsiu atiduoti, taip labai suvargintas.
Grigas šypsojosi, net jo balti dantys švietė pro juodus ūsus.
- Nesvarbu, neturėsi - nereikės. Kaimynų tarpe, sakau, ką ten... Ir sėklai gal dar šiek tiek paliksiu... - iš paskutiniųjų, nuo savęs nutraukęs. Ką turėsiu - pasidalinsime per pusę, pasidalinsim... Įpuolus į nelaimę žmogui, ir dar tokiam kaimynui...
Petkaus akyse sužibo ašaros. Jis trūkčiojo kaklą ir, dantis sukandęs, laikėsi, kad nepravirktų kaip mažas vaikas. Nejuto, kaip pagavo Grigo ranką ir visa jėga ėmė spausti.
- Gerą širdį turi, kaimyne, gerą širdį, gerą širdį...
Sujaudintas Grigas dar labiau spaudė Petkaus dešinę, o jo ilgais ūsais nusirito dvi stambios ašaros.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
