en
VASAROS SONETAI 1 Atleisk, režisieriau, aš taip esu išsekęs... Mane nuvargino kasdien vis rolės naujos. Tu pažiūrėki: kokios mano tuščios ir negyvos akys, Ir jau širdies seniai nebepasiekia kraujas. Aš kažkada tikėjaus rasti personažą, Kuriuo galėčiau savo sielą išsakyti, Bet ką radau, tebuvo gestai, mimikos ir žodžiai gražūs, Ir tas betikslis blaškymasis scenoje mažytėj. Veltui, režisieriau, kažko vaidinime ieškojome... Dabar aš eisiu ir vaidinsiu, rolės nepaskaitęs, Ir paskutinėj scenoj taip suriksiu: "Mano siela mirė", Pratrūksiu tokiu širdį draskančiu raudojimu, Kad ložėj kažin kur nualps išbalusi mergaitė Ir salėje žiūrovai bus ilgai nuo išgąsčio pastirę. Šarnelė, 1944.VII.13 2 Iš varginančio triukšmo, gatvių dulkinų ir saulės Aš vėl grįžau į šešėliuotus, pamirštus namus, Ir lyg spalvotas sapnas dar vaidenasi pasaulis, Dar matos gatvėmis žmonių plaukimas neramus. Aš sėdžiu, ugnyje burna, liguistai spindi akys... Už sienos girdisi dainavimas kurtus, tylus Jaunos sesers... Į langus atsimušdamos plaštakės Gelsvais milteliais nuberia įtrūkusius stiklus. Toli už lango pievom vaikšto saulė ir šešėliai, O dar toliau ant kalno snaudžia ramūs tvenkiniai... Užmik ir tu, širdie, kuri tiek liūdesio pakėlei, Kurią praeivių smalsūs žvilgsniai įžeidė giliai... Ant stalo miega pasmerktos mažytės lauko gėlės, Už lango dūzgia medumi apsunkę bitės ir vabzdžiai. Šarnelė, 1944.V11.14
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >