en
F. Burdilonas ŠVIEČIA TŪKSTANČIAI AKIŲ PERNAKT Šviečia tūkstančiai akių pernakt, O perdien - viena; Bet šviesa pasaulio miršta Saulės laidoje. Tūkstančiai akių minty, O širdy - viena; Bet gyvenimo šviesa užgęsta Meilės mirtyje. 1939.X.5 H. V. Longfelas ANGELŲ PĖDSAKAI Kai valandos dienos jau suskaitytos Ir nakties balsai pažadina gerąsias sielas, Tas sklendžiančias šventam, ramiam Džiūgavimui; Kai vakaro štai žiburiai sušvinta, Kai vėl tarsi fontanai šviesūs ir ilgi Šešėliai židinio Švytuoti ima kambario grindim; Tada ir vėl tarpe senai palikusiųjų mus Įžengia per duris Ištikimasis mylimasis Dar kartą aplankyt manęs. Jisai, toks jaunas, tvirtas, jis mokėjo Kovos ugnin svajonėmis nulėkt, Tai jis prie vieškelio plataus parkrito, Nuvargęs nuo gyvenimo kančių. Tai štai ir jie, šventi, silpnučiai, Gyvenimo kryželį nešą, Išblyškusias rankas nedrąsiai sukryžiavę, Į mus prakalbėt negalį. Kartu su jais štai dieviška būtybė, Kuri man meilę ir jaunystę dovanojo, Mylėjusi mane labiau nei visa kita, (Jinai dabar šventa danguj gyvena). Tyliu, kurčiu skambėjimu Ji vėl ateina prie manęs Ir kėdę tuščią užima, Ir ranką švelnią vėl ant mano rankos padeda. Ir sėdi ji, ir žiūri į mane Švelniom giliom akim, Tai lygiai žvaigždės, tylios, šventos, Kur žemėn iš aukštybių žvelgia. Ir žodžiai netarti - suprantami, Ir žodžiai, ir širdies malda, Ir švelnūs priekaištai lyg laimės padvelkimas Pasklinda nuo jos lūpų kaip kadais - Och, nors kartais aš prislėgtas, liūdnas, Bet liūdesys iškart pranyksta, Jei aš prisimenu tiktai Šituos, kurie gyveno čia ir mirė.R. Tagorė
SODININKAS
3
Aš iš gėdos nulenkiau galvą ir mąsčiau: "Aš nekovojau už juos ir nenupirkau turguje; jos nėra tinkamos dovanos jai".
Ir visą naktį aš mėčiau juos vieną po kito į gatvę.
Rytą atėjo keleiviai; jie pakėlė jas ir nusinešė į tolimas šalis.
4
Ak man, kodėl jie mano namą pastatė prie kelio, kuris veda į miesto turgų?
Jie pririša savo prikrautas valtis prie mano medžių. Jie ateina ir nueina, kada jie nori. Aš sėdžiu ir stebiu juos, mano metas bėga. Pavaryti aš jų negaliu. Ir taip prabėga mano diena.
Dieną ir naktį jų žingsniai aidi prie mano durų. Veltui aš šaukiu: "Aš nepažįstu Jūsų". Daugelis iš jų žinomi mano pirštams, kai kurie mano šnervėms, mano gyslų kraujas, atrodo, pažįsta juos, ir kai kurie yra žinomi mano sapnuose. Išvaikyti aš jų negaliu. Aš šaukiu juos ir sakau: "Ateikite! į mano namus kam patinka. Taip, ateikite".
Rytą varpas skamba šventykloje. Jie ateina su pintinėmis rankose. Jų kojos yra rožiniai rausvos. Ankstyvoji aušros šviesa krinta ant jų veidų. Išvaikyti aš jų negaliu. Aš sodinu juos ir sakau: "Ateikite į mano sodą rinkti gėlių. Ateikite čia".
Vidudienį prie rūmų vartų nuaidi gongas. Aš nežinau, kodėl jie palieka savo darbą ir gaišta - stoviniuoja netoli mano tvoros.
Gėlės jų plaukuose yra išblyškusios, suvytę; jų fleitų gaida yra lėta. Išvaikyti aš jų negaliu. Aš sušaukiu juos ir sakau: "Pavėsis po mano medžiais yra vėsus. Ateikite, draugai".
Naktį žiogeliai čirpia miškuose. Kas yra tas, kuris lengvai ateina iki mano durų ir švelniai į jas beldžiasi. Aš matau veidą, bet neryškiai, nėra pasakomas nė vienas žodis, dangaus ramumas budi visur aplink. Pavaryti savo tylaus svečio aš negaliu. Aš žiūriu į veidą tamsoje, ir sapnų valanda bėga.
5
Aš pasidariau neramus. Aš ištroškau toli esančių dalykų. Mano širdis plaka ilgėdamos paliesti neaiškiosios tolumos ruoželį. O didysis Anapus, o tavo fleitos aštrus šauksmas! Aš užmirštu, aš visados užmirštu, jog neturiu sparnų skraidyti, jog esu pririštas prie šios vietos amžinai.
Aš esu smalsus ir budrus, aš esu nepažįstamas svetimoj šaly. Tavo atsikvėpimas ateina šnabždėdamas man negalimą viltį. Tavo liežuvis yra žinomas mano širdžiai, tarsi jis būtų mano paties.
O tolumų ieškojime, o tavo fleitos aštrus šauksme! Aš užmirštu, aš visados užsimirštu, jog nežinau kelio, jog neturiu sparnuoto žirgo.
Aš esu lėtas, aš esu keleivis savo širdyje. Lėtų valandų saulės raibuliavime kokia begalinė vizija parodo tavo pavidalą dangaus mėlynume. O Tolimasis gale, o aštrus tavo fleitos šauksme! Aš užmirštu, aš visados užsimirštu, jog namuos, kur aš vienišas gyvenu, visi vartai yra uždaryti.
6
Prijaukintas paukštis buvo narvelyje, laisvės paukštis buvo miškuose. Jie susitiko atėjus metui, tokia buvo likimo lemtis. Laisvės paukštis šaukia: "O mano meile, skriskime į miškus". Narvelio paukštis šnabžda: "Ateik čionai, gyvenkime kartu narvelyje".
Laisvės paukštis sako: "Tarp sienų, kur vieta išskleisti sparnams?" "Deja, - sušunka narvelio paukštis, - aš nežinočiau, kur nutūpti dangaus platybėse". Laisvės paukštis kalba: "Mano mylimasis, dainuokime girių dainas". Narvelio paukštis atsako: "Atsisėsk šalia, aš išmokysiu tave mokytojo kalbos". Miškų paukštis sušunka: "Ne, deja, ne! dainos negalima išmokti". Narvelio paukštis atsako: "Deja, man, aš nežinau girių dainų".
Jų meilė yra pilna stipraus ilgesio, bet jie niekados negali skristi liesdamiesi sparnais.
Per narvelio virbalus jie žiūri, ir veltui noras pažinti vienas kitą. Iš ilgesio jie sudaužia sparnus ir dainuoja: "Ateik arčiau, mano meile!" Laisvės paukštis šaukia: "Negali būti, aš bijausi užvertų narvelio durų". Narvelio paukštis šnibžda: "Deja, mano sparnai yra bejėgiai ir mirę".
7
O mama, jaunasis Princas praeis pro mūsų duris, - kaip aš galiu griebtis šį rytą darbo?
Parodyk, kaip supinti plaukus, pasakyk, kokį užsidėti rūbą reikia. Kodėl tu žiūri nustebus į mane, mama? Aš gerai žinau, jis nepažvelgs į mano langą; aš žinau, jis pranyks iš mano akių per vieną akimirką, vien silpstanti fleitos ateis melodija iš toli raudodama. Bet jaunasis Princas praeis pro mūsų duris, ir aš užsidėsiu geriausią rūbą dėl šitos akimirkos.
O mama, jaunasis Princas praėjo pro mūsų duris, ir ryto saulė sušvytėjo nuo jo kariško vežimo. Aš nusviedžiau nuo veido vualį, aš nutraukiau rubinų grandinę nuo kaklo ir numečiau jam ant kelio. Kodėl tu žiūri nustebus į mane, mama? Aš gerai žinau, jis nepakėlė mano grandinės; aš žinau, ji buvo sutrinta po jo karo vežimo ratais, palikdama raudoną dėmę dulkėse, ir niekas nežino, kas buvo dovana ir kam. Bet jaunasis Princas pravažiavo pro mūsų duris, ir aš nusviedžiau brangenybę jam ant kelio, nuplėšus ją nuo savo krūtinės.
8
Kada lempa užgeso prie mano lovos, aš pabudau su ankstyvaisiais paukščiais. Aš sėdėjau prie atviro lango su šviežiu vainiku ant padrikų plaukų.
Jaunasis keleivis jojo keliu, įsisupęs rožinėj ryto migloj. Perlų grandinė kabėjo jam ant kaklo, ir saulės spinduliai krito ant jo vainiko. Jis sustojo prieš mano duris ir paklausė manęs smalsiu susukimu: "Kur ji yra?" Iš baisios gėdos aš negalėjau atsakyti: "Ji tai aš, jaunasis keleivis, ji tai aš".
Buvo prietema, ir lempa neuždegta. Aš lėtai pyniau savo plaukus. Jaunasis keleivis prakeliavo savo karo vežime besileidžiančios saulės žerplėjime. Jo arkliai putojo, ir ant jo rūbų buvo dulkių. Jis nulipo prie mano durų ir paklausė išvargusiu balsu: "Kur ji yra?" Iš baisios gėdos aš negalėjau atsakyti: "Ji tai aš, pavargęs keleivis, ji tai aš".
Yra balandžio naktis. Mano kambary dega lempa. Pietų vėjas ateina švelniai šnarėdamas. Triukšmadarė papūga miega savo narvelyje. Mano korsetas yra povo gerklės spalvos, ir mano apsiaustas žalias kaip jauna žolė. Aš sėdžiu ant grindų netoli lango, stebėdama tuščią gatvę. Juodoj nakty sklinda mano šnabždesiai: "Ji tai aš, nuliūdęs keleivi, ji tai aš".
9
Kada aš naktį vieniša einu mūsų meilės susitikimo vieton, paukščiai negieda, vėjas nejuda, namai abiejose gatvės pusėse stovi tylūs. Tai mano pačios kulnys kiekvienu žingsniu vis garsiau aidi ir aš jaučiuos sugėdinta.
Kada aš sėdžiu savo balkone ir klausaus jo žingsnių, medžių lapai nešnara, ir vanduo yra tylus upelyje lyg kardas ant kietai įmigusio sargybinio kelių. Tai yra mano širdis, kur garsiai plaka - aš nežinau, kaip ją reikėtų nuraminti.
Kada ateina mano mylimasis ir atsisėda šalia mano lovos, kada mano kūnas virpa ir akių vokai susimerkia, naktis tamsėja, vėjas užpučia lempos šviesą, ir debesys užtraukia šydus ant žvaigždžių. Tai brangakmenis ant mano krūtinės, jis spinduliuoja ir šviečia. Aš nežinau, kaip jį reikėtų paslėpti.
10
Tegu jūsų darbas palaukia, sužadėtine. Klausyk, atėjo svečias. Ar tu girdi, jis švelniai barškina grandinę, kuri saugo duris? Žiūrėk, kad tavo žingsnis nebūtų paskubintas jį sutinkant. Tegu jūsų darbas palaukia, sužadėtine, vakaro metu atėjo svečias. Ne, tai nėra vėjo šmėkla, sužadėtine, neišsigąsk. Balandžio naktį šviečia pilnas mėnuo; šešėliai yra išblyškę kieme; viršum galvos dangus yra mėlynas.
Nuleisk šydą ant savo veido, jeigu privalai; neškis lempą, eidama prie durų, jeigu tu bijai. Ne, tai nėra vėjo šmėkla, sužadėtine, nesibijok. Jeigu tu esi nedrąsi, nekalbėk su juo nė žodžio, pasitrauk į šalį, stovėdama prie durų ir jį sutikdama. Jeigu jis klaus ko nors tavęs, tu gali nuleisti akis tylėdama. Tegu tavo apyrankės nesuskamba, kada tu su lempa rankoje, įvesi jį vidun. Jeigu tu esi nedrąsi, nekalbėk su juo nė žodžio.
Ar tu dar savo darbo nebaigei, sužadėtine? Klausyk, svečias jau atėjo. Ar tu dar neuždegei lempos miegamajame? Ar tu dar neparuošei aukų dėžutės vakaro apeigoms? Ar tu neįsegei raudono laimės ženklo plaukų perskyrime, ar tu dar teberuoši savo naktinį tualetą? O sužadėtine, ar tu girdi, svečias jau atėjo? Tegu jūsų darbas palaukia!
11
Ateik taip, kaip esi; nebegaišk dėl savo tualeto. Jeigu tavo plaukai padrikę, jeigu plaukų perskyrimas ir nėra tiesus, jeigu korseto ne visos sagtys užsegtos, nekreipk į tai dėmesio. Ateik, kokia esi; nebegaišk dėl savo tualeto.
Ateik skubiais žingsniais per žolę. Jei raudonoji batų okra nubluks einant per rasą, jeigu batų varpelių žiedai atsileis, jeigu iš grandinės nukris keli perlai, nekreipk į tai dėmesio.
Ateik skubiais žingsniais per žolę. Ar tu matai debesis, niaukiančius dangų? Gandrų būriai atlekia nuo tolimesniojo upės kranto artyn, ir stiprūs vėjo siūbtelėjimai šnera viršum šilo. Išsigandę galvijai bėga į savo tvartus, stovinčius kaime. Ar tu matai debesis, niaukiančius dangų? Veltui tu uždegi tualeto lempą - ji dreba ir užgęsta vėjuje. Kas gali žinoti, jog tavo antakiai nepakeisti lempos paišų? Nes tavo akys yra tamsesnės už lietaus debesis.
Veltui tu uždegi tualeto lempą - ji užgęsta. Ateik tokia, kokia esi; negaišk dėl savo tualeto. Jeigu vainikas nesupintas; jeigu apyrankė neužmauta, tegu ji palieka. Dangus yra tamsus debesyse - jau vėlu. Ateik tokia, kokia esi, negaišk dėl savo tualeto.
Victor Hugo A VILLEQUIER Dabar, kada Paryžiaus marmuras ir grindinys, Ir jo stogai, ūkai toli nuo mano žvilgsnio ir akių; Dabar, kada, sėdėdamas po medžių šakomis, Galiu svajoti ir gėrėtis dangumi sviesiu; Dabar, kada dvasia, nelaimių prislėgtoji, Liūdna, bet skausmą nugalėjus, - Dabar, kada ramybe man gamta didžioji Sutrintą širdį užulieja; Dabar, kada galiu, štai, atsisėdęs prie bangų, Ramaus, didingo horizonto nuteiktas jautriai, Egzaminuoti savyje tiek daug tiesų gilių, Stebėt, kaip supasi gėlynuose gėlių žiedai; Dabar, o mano Dieve! kai nurimęs vėlei, Palikęs nuliūdimą dygų, Galiu matyti antkapį, kurio šešėly Jinai visiems laikams užmigo; Dabar, kai sielon sminga dieviškieji reginiai, Sidabro upė, aikštės, kloniai, uolos ir miškai, Matydamas menkystę savąją, jų stebuklus, Prieš begalybę aš tampu taikingas ir kuklus Ir ateinu, o Viešpatie! O Tėve mūsų! Nes Tu tik vienas begalinis, Atnešdamas šukes širdies, kuri Tavai pakluso, Nors ją pamindamas sutrynei. Aš ateinu Tavin ir išpažįstu, kad esi Gyvasis Dievas, ir protingas, geras, pakantrus; Regiu, jog Vienas težinai, ką padaryt turi, Nes vien tik nendrė, vėjo supama, tėra žmogus. Žinau, kad antkapis, prislėgęs mirusiuosius, Jiems aukštą dangų atidaro; Žinau, mirtis - mums ženklas pabaigos tikrosios Tėra pradžia visokio gero. Ant kelių puolęs išpažįstu, Tėve prakilnus, Jog absoliutas, realus vienintelis tesi, Kad gera - sutinku ir kad teisinga - sutinku, Jei norint Tau, krauju širdis paplūdusi. Aš nesipriešinu jau tam, kas atsitinka Per Tėvo šventą valią. Žmogus kasdien keliauja amžinybės linkui, Jo širdį skausmui geliant. Dalykų vieną pusę mes tematom visados, Kita siaubingos paslapties nuo mūsų užskleista. Žmogus nežino priežasčių lemties ištikusios, Ką regi jis, tai vien tik nereikšminga smulkmena. Tu savo darbus ir žingsnius pridengti moki Skraiste tylos ir vienišumo. Ir žmogui žemėj nesurast tikrumo jokio, Nei džiaugsmo, nei linksmumo. Jei Įsigyja jis ką nors, vėl atima lemtis. Nebuvo nieko duota jam jo vargo dienose, Iš ko galėtų susikurt buveinę ir sakyt: "Štai mano namas, laukas, mano mylimi juose". Jis regi taip trumpai daiktus, kuriuos regėti gali. Jis sensta, jaučiasi apleistas... Jei visa taip, tevyksta pagal Tavo valią Ir tebūnie, kaip Tavo leista! Pasaulis liūdnas, mano Dieve! Amžina darna... Ji sukurta iš verksmo lygiai kaip ir iš dainų. Žmogus atomas šio šešėlio didelio tėra - Nakties, kurioj didėja gera, nyksta, kas bjauru. Žinau, jog Tu daugiau turi ką veikt, negu paisyti, Kaip mums visiems būt geras, Ir kad nelaimė motinos, numirusi dukrytė Tau nieko nesudaro. Žinau, kad vaisiai krenta siaučiant vėjui tarp šakų, Netenka plunksnos paukštis ir kvapų svaigi gėlė Ir kaip sunkios mašinos ratas šis pasaulis tvarinių Negali, nesutrindamas ko nors brangaus, judėt. Praeina po dangum ir mėnesiai, ir bangos jūroj, Veidai linksmi ir ašaroti. Kad būna sutrypta žolė, vaikai išvysta mirtį niūrią, O Dieve! aš žinau, turiu žinoti! Tu savo danguje tenai, anapus debesų, Kur dunkso amžinai rami žydrynė mėlyna, Galbūt gali sukurt dalykų mums nežinomų, Kuriuos' gražiai kaip elementas derintųs kančia. Galbūt taviems planams be skaičiaus reikalinga Ir žavinti būtybė, Kuri, patekus įvykių audron siaubingon, Juos atperka gyvybe. Likimas mūsų vyksta pagal amžinus dėsnius, Kurių negali niekas švelnint ar pakeist kitais. Tu negali norėti per malonės kitimus staigius, O Dieve! kartą nustatytą tvarką griaut ir žeist. Tave maldauju, Dieve! žvelk į mano sielą, Atėjusią Tavęs pagarbint. Esu švelnus kaip moteris, kaip vaikas mielas, Kuklus prieš Tavo garbę. Atminki, Dieve! nuo ankstyvo ryto, nuo aušros, Aš žemėj darbavaus, žengiau, kovojau ir mąsčiau Ir, aiškindamas žmogui esmę, paslaptis gamtos, Parodžiau Tavo šviesoje jam daugel ką aiškiau. Prieš neapykantą ir įtūžimą baisų Aš žemėje kovojau Ir negalėjau laukt, kad šitaip atsiteisi, Ir niekad nesvajojau, Kad tu ant mano jau žemyn palinkusios galvos Uždėsi sunkią ranką, kad Tu, Dieve! sumanei Štai iš manęs, kurs nepatyriau laimės niekados, Atimti mano kūdikį ir džiaugsmą amžinai. Galėčiau piktžodžiaut, širdis kuo skųstis turi, Taip užgauta likimo, Ir mesti taip verksmus Tavin, kaip akmenis į jūrą Įpykęs vaikas mėtyt ima. Atminki, Dieve! abejonę budina kančia, Nuo ašarų apanka šviesios akys neretai. Būtybe, sielvarto gelmėn juodžiausion numesta, Negali bematyt Tavęs ir kontempliuot ramiai. Negal žmogus, prie rūpesčio sunkaus prikaltas, Kada nuo skausmo ginas, Sutelkti dvasią, būt ramus ir šaltas Kaip spindintis žvaigždynas. Šiandien silpnesnis aš nei motina liūdna Prie Tavo kojų prieš atvertą dangų suklumpu, Bet nušviestas jaučiuos kančioj, kai visata Man pasirodo vėl pilna ramybės spindulių. O Viešpatie! žmogus, jeigu murmėti ima, Tikrai yra beprotis. Aš nebekaltinu, nekeikiu jau likimo, Bet leiski man raudoti. Ach leisk, jei tam sutvertas žemėje žmogus, Terieda ašaros iš degančių akių, Leisk pasilenkt ant kapo ir ištart žodžius: "Vaike, ar tu jauti, kad aš čionai esu?" Ach leiski man, ant savo vaiko kapo pasilenkus, Jam tylų vakarą kalbėti, Tarsi mane, pravėręs, naktyje blakstienas tankias, Tas angelas išgirst galėtų. E.Po ELDORADO Pasipuošęs, smagus, Kunigaikštis šaunus Saulės karšty, šešėlių kaskadom Jojo priekin ilgai Ir dainavo linksmai, Ir ieškojo šalies Eldorado. Bet paseno jisai, Ir šešėlių sparnai Širdį pridengė, kai nesurado Vietos žemės kraštuos, Nors bent kiek panašios Į regėtą svajoj Eldorado. Prasibastęs ilgai Ir paliegęs visai, Piligrimo šešėlį terado. - Ei, šešėli, šįsyk, - Tarė jis, - pasakyk, Kur yra ta šalis Eldorado? - Virš mėnulio kalnų Ir jo slėnių tamsių, Žemiau saulės šešėlių kaskadų Joki priekin šauniai, - Jam atsakė tasai, - Jei tu ieškai šalies Eldorado. Šarnelė, 1944.II.9 Charles Baudelaire VAKARO HARMONIJA Štai laikas, kada, suvirpėjęs ant plono kotelio, Gėlės smilkintuvas kvapus aplink skleidžia, O vakaro vėjuj garsai, kvepalai sukas, žaidžia Ir valsu liūdnu ilgesingą svaigulį kelia. Gėlės smilkintuvas kvapus aplink skleidžia; Tarytum širdis įžeista smuikas virpa ir gelia Ir valsu liūdnu ilgesingą svaigulį kelia - Dangus kaip altorius gražus prieš akis atsiskleidžia. Tarytum širdis įžeista smuikas virpa ir gelia - Švelnioji širdis, kur juodos nebūties neprileidžia, Dangus kaip altorius gražus prieš akis atsiskleidžia: Ten saulė krešėja, panirusi kraujo upely. Švelnioji širdis, kur juodos nebūties neprileidžia, Prabėga dar kartą žavios praeities visą kelią; Ten saulė krešėja, panirusi kraujo upely - Many atminimas tavęs kaip monstrancija saulėmis žaidžia. Šarnelė, 1944.II.19 PAKVIETIMAS KELIONĖN Sesuo ir vaike, Svajok, kaip drauge Tenai eit gyvent būtų miela! Ilsėt, nesiskirt, Mylėt ir numirt Šaly, menančioj tavo sielą! Ten saulės danguos', Ūkuos murzinuos' Keistai mano sielą kerėja Karo lęšiai tavų Klastingų akių, Pro ašaras man sužėrėję. Ten visa luxus ir aistra, Ramybė, grožis ir darna. Ir baldai spindį, Laikų nušveisti Mums kambarius ten dekoruotų; Rečiausių gėlių Kvapai sumištų Su ambros kvapu neklastotu; Ten lubų grazna, Rytų prabanga Ir veidrodžiai spindintys, gilūs; Ten visai slapčia Kalbėtų švelnia Gimtąja kalba sielai tyliai... Ten visa luxus ir aistra; Ramybė, grožis ir darna. Kanaluos', matai, Sumigę laivai - Jų laukia dalia vagabundo! Kad mirtų tavy Troškimai keisti, Pasaulin išplaukt jie nubunda.KRAUJO FONTANAS
Man kartais atrodo, jog mano kraujas teka bangomis taip kaip fontanas ritmiškomis raudomis. Aš tikrai girdžiu jį plūstant ilgame murmėjime, tačiau veltui ieškau žaizdos.
Per visą nueitą, tarsi per aptvertą lauką jis teka, grindinį paversdamas salelėmis, nuramindamas kiekvieno sutvėrimo troškulį ir visą gamtą nudažydamas raudonai.
Aš dažnai apgaulingais vynais noriu savyje užmigdyti išgąstį, kuris šaiposi priešais mane; vynas nuskaidrina žvilgsnį ir patobulina klausą!
Aš meilėje ieškau užsimiršimo miego, tačiau meilė man tėra tik dygliuotas matrasas, gaminąs žiauriom mergaitėms teikiamą gėrimą.
Kaip susimąsčiusi galvijų banda, gulinti ant smėlio, jos nugręžia savo akis į jūros horizontą, ir jų susiliečiančios kojos ir jų susitinkančios rankos yra pilnos švelnaus silpnumo ir kartaus virpėjimo.
Vienos iš jų, įsimylėję dėl ilgų prisipažinimų širdys gojų tankumynuose, kur krykščia upeliūkščiai, vaikšto šaukdamosis baikščios vaikystės meilės ir laužo jaunų medelių žalią mišką; kitos iš jų, kaip seserys žingsniuoja lėtai ir sunkiai per pilnas netikėtumų uolas, kur šventas Antanas yra matęs nuogų ir purpurinių krūčių gausybę savo pagundymuose.
Tai į ten, Bacchus, krintančios lavos verpetuose, senų pagoniškų lindynių duobėse, kur daugelis šaukiasi tave savo karštu staugimu pagalbon, nes tu esi visų senų sąžinės priekaištų (nuramintojas) užmigdytojas!
Ir tos, kurios mėgsta bučiuoti škaplierius, slėpdamos botagą po ilgais savo rūbais, tamsiam miške ir vienišoj nakty maišo džiaugsmo putas su kankinimosi ašaromis.
O Nekaltybės, o demonai, baidyklės, kankiniai, didelės, pašaipios realybės niekintojos, amžinybės ieškotojos, pamaldžios ir satyrės, pilnos šauksmų ir pilnos raudų, jūs, įvijusios savo pragaran mano sielą, vargšės seserys, aš jus myliu kiek beįstengdamas dėl jūsų liūdnų skausmų, jūsų nepasotinamo troškulio, aistrų, dėl jūsų meilės pelenų, nuo kurių pilnos jūsų didelės širdys!
Doros moters karštas žvilgsnis, kuris nuslysta per mumis tarsi baltas spindulys, kai ji nori panerti savo nerūpestingą grožį drebančiam ežere mėnuliui lūžinėjant vandeny;
Paskutinis maišelis pinigų lošiko pirštuose; gailusis sudžiūvėlės Adeline bučkis; erzlios ir glamonėjančios muzikos garsais primenantys žmogaus tolimą šauksmą skausmuose, visa tai neturi, o gilusis butely, tokio veikiančio balzamo, kaip tavo vaisingasis pilvas trokštančiai pamaldaus poeto širdžiai;
Tu jam įpili vilties, jaunystės ir gyvenimo,- ir išdidumo, šito visų vargstančiųjų turto, kuris mus verčia triumfuoti ir kuris padaro mus panašius dievams.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
