A. M. de Šenjė JAUNOJI KALINĖ "Javo varpa gimus noksta dalgio smūgiui; Vynuogių šakelė, preso nepabūgus, Geria visą vasarą aušrų šviesas. Aš - jauna, graži tartum šakelė toji, - Nors dabar vargai ir nuobodis kamuoja, Dar nenoriu mirti ir užmerkt akis šviesias. Stoikas sausom akim į glėbį mirčiai skrieja; Aš - verkiu ir vėl tikiuos; prieš juodą šiaurės vėją Galvą iškeliu ir stoviu išdidi. Jei yra sunkių dienų, ach, kokios kitos gražios! Eh! ar ne medus palieka kartėlio nemaža? Ir kurgi jūra būna visada rami? Širdyje iliuzija gaivinanti gyvena, Ir kalėjime veltui krūtinę mano Slegia mūrai... Aš turiu vilties sparnus: Philomelė, iš medžiotojo rizgų išsprukus, Laimingesnė gieda ir vikriau padangėj sukas, Skrisdama per neaprėpiamo dangaus laukus. Aš gimiau, tai - mirt? Ramiai miegu aš savo miegą Ir keliuos rami. Budėjimas ir sapnas niekad Dar nebuvo sąžinės graužimo pažeisti. Rytą juokias, sveikina mane visų nušvitę akys, O nuliūdę širdys, pasirodžius man čia, plaka Dideliu džiaugsmu ir didele viltim. Mano tai gražiai kelionei taip toli dar galas! Aš einu ir guobas, stovinčias abipus kelio, Dar tiktai pirmąsias praėjau. Aš gyvenimo vos pradėtoj puotoj pakėliau Ir prie lūpų spaudžiau taurę tartum gėlę Tiktai vieną momentą, tik ne daugiau. Aš esu pavasaris ir noriu pjūtį pamatyti; Tartum saulė, eidama nuo vieno iki kito ryto, Noriu aš pabaigti apskritus metus. Aš - gėlė ant virpančio kotelio, sodų grožis - Temačiau tik ryto ugnį, žiedui atsivožus, O norėčiau dar regėti vakaro gaisrus. Atsitolink nuo manęs, mirtie blyškioji! Tu palauk! Tu eik paguost širdžių, kurias kamuoja Gėda, baimė ir niūrioji neviltis. Man Pales dar daug žalių užuovėjų žadėjo, Mūzos daug koncertų, bučinių daug mylimieji; Aš nenoriu mirti ir užmerkt šviesias akis". Ir taipos liūdna, ir kalinė - manoji lyra Išsibudino, nugirdo tas raudas, tą balsą tyrą, Tuos jaunos belaisvės troškimus, Ir, numetus slogią naštą valandų glebiųjų, Suskandavo, sekdama dėsnius eilių švelniųjų, Lūpų, vos pražydusių ir naivių, žodžius. Iš kalėjimo tos dainos,- liudytojai harmoningi - Kiekvienam, pamilusiajam poilsį prasmingą, Daug svajonių apie gražią kalinę atneš: Puošė gracija jos paprastas kalbas ir veidą; Ir kaip ji bijosis pamatyti saulę nusileidžiant Tie, kurie gyvena, pamilę ją kaip aš. Šarnelė, 1944.IV.7 R. Bernsas LINKSMIEJI VALKATOS Kai lapai jau pajuodę, geltoni, suvytę, Kaip šikšniai ore supdamies, į žemę krito, Siaurinio vėjo bloškiami; Kai krušos plakdamos atėjo Ir šalčiai ėmė gnybt pirmieji, Save į šerkšną supdami; Linksmi klajokliai, ubagai, Suėjo vakaropi vieną kartą Į Poosie Nansie pauliot linksmai Ir savo skarmalus pragerti. Ten gerdami, uliodami, Dainuodami dainas Ir šokdami, kvatodami, Jie daužė keptuves. Arti ugnies raudonais skarmalais Sėdėjo viens su miltinais maišais, Tvarkinga kuprine prie kojų, O mergšė vartės jo glėby: Šilta kaip vilna ir wisky, Kareiviui ji savam šypsojos. O jis, apglėbęs savo prostitutę, Dalijo skambančius bučkius, Nors jai tie bučiniai galėjo būti... Kaip valgis išmaldos gaižus: Kiekviens jo bučinys - kaip pliauškesys iš ubago botago; Bet štai svyruodamas, krypuodamas Užbliovė jis dainušką tokią: Sūnum aš Marso vadinuos, buvau visur karuos, Aš savo žaizdomis, randais giriuos, kur tik einu. Štai šitas dėl mergos, o kitas gautas apkasuos, Kai mušėm frankus jų laukuos tarp būgno trenkiančių garsų. Išmokau amato tenai, kur vadas liko amžinai, Kai kruvinas jisai panoro Abraomo būt svečiu. Paskui buvau drauge, kai subtiliajam žaidime Sumaišėm Morro su žeme tarp būgno trenkiančių garsų. Vėliau su Curtis'o kariais ir jo plaukiojančiais pulkais Aš netekau juokais kairiosios kojos, rankos lig pečių, Bet jei tėvynei reikalingas aš, tegu man Elliot praneš, Skubėsiu, kiek medinė koja neš, tarp būgno trenkiančių garsų. Tegu dabar aš elgeta, medinė koja ir ranka Ir visas - skarose, nepridengtu pilvu, Aš tenkinuosi tuomi, kas maiše, ir savo nuosava mergše, Kaip tąsyk bėgdamas risčia tarp būgno trenkiančių garsų. Nors garbanom žilom ir tenka žiemą valandom Kentėt miškuos ir po uolom, ir po dangum plačiu, Bet jei parduodu maišą skarmalų, įkaitęs nuo viskio lašų, Aš visą pragarą sutikt galiu tarp būgno trenkiančių garsų. Jis baigė; tuoj pakilo ūžesys, Subliovė choru ubagai, Ir išsigandę žiurkės neberado, kur įlįst, Į urvus puldamos vikriai. O smuikininkas kertėje sėdįs, Suspigo: Kas toliau! Bet vėl pakilo karo ūžesys: Visi subliovė dar garsiau. Kadai buvau nekalta, bet atsimint negaliu, O šiandien mano laimė - gulėt su bernu; Iš raitelių tarpo kas nors buvo mano tėvelis, Todėl man toks mielas kareivis bernelis. Vyrukas puikus buvo meilė manoji pirma, O būgno mušimas - tai amatas jo ir dalia, Jo koja lanksti ir raudoni veideliai: Aš buvau vežama šalia savo bernelio. Bet kareivių kuopos kapelionas paliko jį vargšą bėdoj; Aš kardą mečiau dėl bažnyčios klestėjimo tuoj. Jis pardavė sielą velniams, ašen kūną jo daliai, Ir taip palikau neverta savo pirmo bernelio. Bet greit man įgriso tas šventintas, girtas kvailys. Po to visas pulkas naudojos manim naktimis. Ir nuo alebardo lig dūdos vingiavosi kelias... O man tereikėjo kareivio bernelio. Atėjus taika elgetauti išvarė mane, Kol aš sutikau savo pirmą Cunninghame. Kai pulko senuos skarmaluos pamačiau jį ant kelio, Džiaugsmu sutvaskėjo širdis dėl kareivio bernelio. Nors aš nežinau, kaip ilgai gyvenau, Bet dar padainuot ir išgert galiu kaip anksčiau: Kol rankos abi pilną taurę pakelti dar gali, Aš tau priklausau, mano mielas kareivi berneli! O Merry Andreu pačiame kampe Šalia katiliaus mergšės rydamas sėdėjo; Jie nesiklausė choro ir slapčia Tarpu savęs kažką čiulbėjo; Bet pagaliau, apsvaigęs meile ir vynu, Jis atsistojo netvirtai, apsižiūrėjo Ir, pliaukštelėjęs Grizry skambančiu bučkiu, Taipos, suderinęs stygas, pradėjo: Pana Išmintis sukvailioja girta, O niekšas kvailiu būna sesijom: Jis tokį vaizduoja prireikus kada, Bet aš tai kvailys iš profesijos. Senelė nupirko man knygą - Pradėjau mokyklą lankyt; Bet vienas kitam mes nelygūs: Iš kvailio išminčių sunku padaryt. Dėl viskio netekti galvos nebijojau Ir mergius buvau sumanus, Ir ko gi norėti daugiau iš herojaus, Kurs girias kvailystėm prieš jus? Pririšo mane vienąsyk kaip telyčią Viešam išjuokimui visų. Iškeikė mane vieną sykį bažnyčioj Už gnaibymą smuklėj mergų. Bet Andreu, kurs linksmina jus, Būt pašieptas dar neįprato. Girdėjau, valdžioj net yra toks žmogus: Premjeru vadina jie tą akrobatą. Tą gerbiamą tipą ar matėt kada, Viliojantį minią grimasa saldžia? Jam baisiai netinka tas mūsų būrys, Kvailiojimu jam konkuruoti galįs. Ir dar pasakysiu kalbos baigmėje: Pasiuto! Išdžiūvo visai gomurys; Tas asilas gi kaip kvailys savyje Didesnis tikrai negu aš, juokdarys. A. Blokas KOPOSE Nemyliu aš žodyno tuščio, Meiliųjų žodžių ir graudžių išsireiškimų: "Tu mano". "Aš tava". "Ach, myliu". "Tavo amžinai". Vergystės nekenčiu. Laisvu žvilgsniu Žiūrėdamas gražuolei į akis, Kalbu: "Šiandien naktis. Tačiau rytoj - Nauja ir spinduliuojanti diena. Ateik Ir užvaldyk mane, triumfuojanti aistra. Tačiau rytoj nueisiu aš ir vėl puotausiu". Manoji siela paprasta. Sūrusis vėjas, Iš jūros ir pušų smalinis kvapas Maitino ją. Joje - visi tie bruožai, Kurie ant mano nušiurento veido, Ir aš gražus - grožiu skurdžiuoju Lakiųjų kopų ir šiaurinių marių. Aš taip mąsčiau, klajodamas prie sienos Finlandijos, įsiklausydamas į duslų pašnekesį Barzdotų, žaliaakių finų. Ir spengė tyluma, ir ant platformos Stovėjo išėjimui pasiruošęs traukinys, Ir muitinės tarnautoja, gražuolė rusė, Aptingusi ilsėjos ant smilčių Pakriaušio, kur pasibaigė supiltos aikštės. . Ten prasidėjo jau nauja šalis, Ir ten bekampė rusiška šventovė žvelgė Į svetimą ir nepažįstamą jai šalį. Aš taip mąsčiau. Ir štai atėjo ji Ir atsistojo netoli. Ir buvo rudos Nuo smėlio ir nuo saulės josios akys. Plaukai kaip pušys jos smaliniai Melsvais atospiridžiais jai krito ant pečių. Atėjo. Sukryžiavo savo žvilgsnį žvėrišką Su mano žvilgsniu žvėrišku ir ėmė Didžiai kvatotis. Metė į mane Žolių puokštelę ir auksinių smilčių grūdą. Po to pašoko ir nudūmė Tolyn atšlaite šokinėdama. Aš ją toli vijau. Susižeidžiau Dygliais sau veidą ir sukruvinau rankas, Ir sudraskiau rūbus. Aš ją vijau, šaukiau Kaip žvėrį, ir iš naujo vėl šaukiau, vijau. Aistringas balsas nuskambėjo rago gaudimu. Jinai paliko lengvą pėdsaką Man kopų lekiančiam smėly, pranykus tarp pušų, Virš jų nakties mėlynei nusileidžiant. Ir aš guliu, uždusęs nuo bėgimo, Ant smėlio vienas. Degančiose akyse Ji bėga dar,- ir rods, visa kvatoja: Kvatoja jos plaukai, kvatoja kojos, Kvatoja rūbai, nuo bėgimo plakdamies... Guliu ir vis mąstau: "Šiandien naktis, Bet ir rytoj naktis. Aš nesitrauksiu iš čionai, Kol nesugausiu jos tartum žvėries Ir kol balsu kaip ragas aidinčiu Jai kelio neužstosiu ir nepasakysiu: "Tu mano, mano". Ir tegu ji man sušuks: "Tava! Tava!" Šarnelė, 1944.IV.17 O. V. Milašius KAROMAMA Mano mintys yra su tavim, pamirštųjų laikų karaliene Karomama, Liūdnas kūdiki kojom ilgom, kūdiki rankom silpnom, Tebų miesto duktų, Karomama, Kuri gėrei raudonus syvus, valgei baltus javus, Kaip teisieji, tankių tamarisų pavėsy, Tolimos praeities karaliene Karomama. Mano mintys yra su tavim, karaliene Karomama, Tavo pamirštas vardas tarytum dejavimų choras Skamba mano balse, kuris juokias ir verkia drauge; Nes juokinga ir liūdna mylėt tave, karaliene Karomama... Apsupta nutapytų keistų tvarinių gyvenai Atviram pastate, bet tai buvo seniai, Tu mažyte dama, karaliene Karomama. Ką darydavai tu iš pražuvusių savo rytų, dama Karomama? Iškilmingai ištiesdavai tu savo liesas rankas, negrabias į dievus Prie kurio nors sustingusio, menko dievuko su gyvulio galva, Kada ryto upe išsiliedavo švelniosios ugnys, Karomama surikiuotomis kojomis ir blausiomis akimis, Iškankintais plaukais mirusioji amžių lopšely... Mano vargše, maža karaliene Karomama. Ką darydavai tu dienomis, vaidilute protinga? Aš tikiu, tu mokėjai švelniai erzint savo tarnaites mažas, Paklusnias kaip angis ir kaip jos abejingas. Brangenybes skaitei ir svajojai karalių sūnus, Iškvėpintus, baisus, iš šalies tolimos, Iš anapus vandens melsvumos, amžinybės ir tolių spalvos Tau atvykstančius tart: "Būk pasveikinta, Karomama!" Vakarais amžinosios giedros šalyje, po šventais sikomorais, Tu dainuodavai tyliai, delčių mėlynoji gėlė, Tą istoriją seną tėvų mirusių. (Jie maitinos slapčia užgintuoju valgiu.) Tavo mažosios krūtys banguodavo nuo įkvėpimų gilių, Ir tava juodo vaiko širdis suvirpėdavo baimės šiurpu Amžinosios giedros šalyje, argi ne? Karomama? - Vieną dieną (ar buvo tokia kada nors Karomama?) Tavo kūną suvystė gelsvais kaspinais Ir uždarė keistam ir švelniam kedro medžio karste. Tavo balso gėlytę nuskynė tyla. Papirusui senam patikėjo tavąjį vardą skribai, Ir taip liūdna, taip keista, toli visa tai, Lyg nakties gūdumoj begaliniai ir miegantys vandenys. Tu tikriausiai žinai, legendarine Karomama, Kad lyg jūros daina mano siela sena Ir kaip sfinksas tuščioj dykumoj vieniša. Ir liguistai pamilusi tai, kas įvyko seniai, kažkada. Tu geriausiai žinai, pateptoji princese, Kad likimas manojon širdin keistą ženklą įrašė: Idealiųjų džiaugsmų, realiųjų kentėjimų simbolį. Tu žinai visa tai, tolimoji Karomama, Nors tu vaikas... kurį sugebėjo įamžint kažkas Tavo statuloj, blizgančioj nuo bučinių Tųjų amžių, dar tau svetimų, anuomet taip toli nuo tavęs dūlančių. Aš jaučiu, tu esi prie manęs, aš girdžiu tavo ilgą atodūsį, Nakty kuždantį man: "Broli, juoktis nereikia!" Mano mintys yra su tavim, karaliene Karomama. Šarnelė, 1944.V.26 PAŽINIMO GIESMĖ Dieviškojo naktyse nušvitusios valandos pamokinimo Tiems, kurie prašydami yra jau gavę ir jau žino. Tiems, kuriuos Malda yra atvedus į kalbos kilmės apmąstymą. O kiti - kančios ir džiaugsmo, mokslo kaip ir meilės vagys - nieko nesuprastuose tuose dalykuose. Kad suprastum juos, turi pažinti daiktus tam tikrais esminiais žodžiais pažymėtus; Tai duona, druska, kraujas, saulė, žemė, vanduo, šviesa, tamsybės, o taip pat visi metalų pavadinimai. Tie vardai nėra nei broliai, nei sūnai, nes jie tėvai dalykų juntamųjų. Jie kartu su tais dalykais ir substancijos jų kunigaikščiu buvo iš pasaulio amžinųjų pirmapradžių numesti į laiko išmėginimo bedugnę. Tik daiktų dvasia teturi vardą. Jų substancija nepavadinama vardu. Juntamų dalykų, dvasinei būtybei visiškai įžvelgt negalimų, vardais vadinamo galia Plaukia mums iš pažinimo pirmapradžių, nesgi, būdami mūs dvasios prigimties, su ja kartu jie slepias sąmonėje saulinio pradmens. Visa tai, kas pavaizduojama antikinėm metaforomis, egzistuoja vietoj nuskirtoj, vienintelėj iš begalybės vietų nuskirtoj. Tos metaforos, kurias mums teikia dabarty kalba, kai tyrinėjam savo dvasios paslaptį yra Pėdsakai grynos kalbos ištikimybės ir žinojimo laikų. Dievo dainiai matė pirmapradžių amžiną pasaulį ir jį pamaldžiai aprašė pažinimo šviečiančios kalbos tiksliausiais terminais; Nes tikėjimo blėsimas reiškias mokslų ir menų pasaulyje kalbos užtemimu. Nors gamtos poetai apdainuoja šį netobulą juntamo pasaulio grožį, seną, šventą įpratimą sekdami, Net slaptos nesantaikos tarp išreiškimo būdo ir siužeto pažeisti, Ir bejėgiai pasikelti lig vienintelės tos nuskirtosios vietos - omeny turiu čia Pathmos, žemę pirmapradžių vizijos - Jie sukūrė savo nežinojimo nakty pasaulį nepastovų, tarpinį ir nevaisingą, simbolių pasaulį. Žodžiai tie visi, kurių čia sugretinimas magiškas sukūrė giesmę šią, tai regimų substancijų vardai. Jas stebėjo autorius dviejuos pasauliuos palaimos ir sielvarto, kai Meilė jam tai leido. Aš kreipiuos tik į dvasias, kurios pažino, kad malda yra visų pirmoji pareiga žmogaus. Pačios didžiosios dorybės, labdara, skaistybė, mokslas ir auka, ir tėvo meilė net, Paskaitytos bus tik tiems, kurie, laisvai nusprendę, patys pripažino absoliutinį reikalingumą nusižeminimo maldoje. Aš tačiau apie kalbos misteriją tepasakysiu tiek, kiek beprotystė, gėda šių laikų man leis atskleisti. Aš dabar galiu laisvai giedoti Dievo naktyse nušvitusios valandos giesmę. Skelbdamas dviejų pasaulių kartą atskleistų manam regėjimui, bekraštę išmintį, Aš kalbėsiu, pagal mostą man priskirtąjį tarnybos bendro, Apie prarastąjį aukso, apie kraujo pažinimą. Aš regėjau. Tas, kuris regėjo visa tai, nustoja jausti ir galvoti. Jis temoka aprašyti ką regėjęs. Štai šviesos pasaulio raktas. Mano surinktų čia žodžių magija Juntamo pasaulio auksui suteikia jo slaptą vertę; Tai ne fizinės savybės jo karalium dvasių jį padarė; Nes tiesa yra vien santykis su Neribotuoju. Bet tiesa šventos kalbos meluoti neverčia: nes ji taip pat yra substancialinio pasaulio, amžinos visatos matomoji saulė. Iš tos saulės žemiškasis auksas ima savąją substanciją ir savo spalvą, o žmogus savajam pažinimui šviesą. Vėlei surasta tiesos kalba neteikia nieko naujo, tik pažadina žmogaus, kurs meldžias, atminty prisiminimą. Ar jauti pabundantį savy seniausią iš visų prisiminimą? Tau atidengiu čia tavo meilės auksui šventą kilmę. Beprotystė papūtė septynis kartus į auksinę tikrojo žinojimo žvakidę. Aaronitų kalbos žodžiai teršiami meluojančių vaikų ir neišmanėlių poetų. Ir žvakidės auksas nežinojimo tamsybių pavogtas, patapo svetimoteriavimo, vagystės ir skerdynių bei neigimo tėvu. Štai yra dviejų, tamsybių ir šviesos, pasaulių raktas. O tarnybos bendre! Dėlei mūsų naktyse nušvitusios valandos meilės. Dėl saugumo paslapties tarp mus, Pasakyk man tyliai žodį saulės apsuptąjį, žodį šio pavojaus meto dundesiu apsunkintą. Aš pavadinau tave vardu! Štai tu pirmajam spinduly juodžiausio debesies krūtinėj, nebylys kaip švinas, Tu ugnies masyvo šokyje ir vėjuje, Aukso dvasios nekaltumo pasirodyme, Elipsės į sferą perėjime, Stebuklingame sustojime ir šventame nužengime, kai tu žiūri į žmogų tarp dviejų blakstienų, Begalinio debesio nejudrume, vienintelės maldos, Karalystės auksakalių kūrinyje; Grįžkime prie nevilties (kuri štai susituokus su Laiku), Jį palydinčios užuojautos kuždėjime. Bet auksinis švento mokslo raktas glūdi mano širdyje. Jis man atrakins šviesos pasaulį. Kopti laiptais, kolei nepajusi, jog tavin jau smelkiasi grynos erdvės substancija pati, Dar ne pažinimas, tai vien apraiškos fenomenų surašymas. Kelias iš mažai į daug nėra tas švento mokslo kelias. Ką tik aprašiau kopimą pažiniman. Reikia pasikelt lig vietos saulinės, Kur teigimo visagališkumas leidžia tapti - kuo gi? - tuo, kas teigiama. Tūkstančiai taip dvasios kūnų pasireiškia dorovingoms juslėms. Bet pirmiausia reikia kopt! šventvagiškai! ligi pačių beprotiškiausiųjų teigimų! O po to nužengt laiptelis po laiptelio jau be gailesčio, be ašarų, vien su pasitikėjimu džiaugsmingu, su karališka kantrybe Lig to purvo, kuriame viskas jau slypi su baisiausiu akivaizdumu ir taip šventu būtinumu! Būtinumu šventu, šventu, šventu tikrai! Alleluja! Kas gi kalba čia apie netikėtumą? bet yra dar viens netikėtumas pasirodyme nelauktame tarpu šešėlių seno miesto vartų Jūros tolumoj su jos šventa šviesa ir jos laimingom burėm. Bet jau naujo suvokimo, suvokimo, kurs tarnauja vien tikro mokslo dvasiai, mylinčiojo suvokimo gimime, nėra netikėtumo. Mes aukštumose įprantame priimt kiekvieną naujenybę tartum nuotaką, kurią suradom po tam tikro laiko jau visiems laikams. Taip man apsireiškė saulinio pradmens ryšys su aukso žemiško dvasia. Štai yra veiksmingoji malda, kurioj visai paskęsti turi veikiantysis: Išlaikyki manyje metalo, duodančio tavajam žvilgsniui spalvą, meilę, pažinimą aukso, kurs yra pasaulio pirmapradžių veidrodis, Kad aš be ribų pavesčiau visą savo širdį sauliniam teigimo ir pasiaukojimo žaidimui. Ir priimk mane į tą archangelišką šviesą, tūkstantis jau metų snūduriuojančią laidotuviniuose grūduos ir ten palaikančią gyvenimo užuslėptąją ugnį. Nes antikinių kapų grūdai į vagą numesti sušvinta kaip širdis džiaugsmingoj meilėj; Tai ne mūsų mirtingoji saulė, kuri derliui teikia išminties patvarią spalvą. Toks yra šviesos pasaulio raktas. Vedamas tvirtos, ir pamaldžiosios rankos pamišimo, jis taip pat atidarys jai kitą sritį. Aš esu aplankęs du pasaulius. Meilė nuvedė mane ligi būties gelmių. Ant krūtinės aš nešiau nakties sunkumą, ir kakta manoji prakaitavo mūsų prakaitu. Aš esu apėjęs baimės ratą tų, kurie išvyksta ir sugrįžta. Iš manęs tūloj šaly beliko vien tik aukso žiedas, numestas į dulkių saują. Aš ištyriau grabinėdamas aplink šlykščiuosius pykčio labirintus, po didžiais vandenimis sumigę mano keistos, tolimos tėvynės. Aš tylėjau. Laukiau, kolei manojo karaliaus beprotystė už gerklės sučiups mane. Jau ranka tavoji, o karaliau mano, padėta man ant gerklės. Štai ženklas, štai pats laikas. Aš kalbėsiu. Pagimdei mane pasaulyje, kurs nepažįsta jau tavęs, ant molio ir gelžies planetos, ant nuogos šaltos, Knibždančioj vagių minioj, pagrimzdusioj lyties savosios kontempliacijon. Ten skerdynių smarvę seka kvailas smilkymas tautų klaidintojų. Vis dėlto, purvų ir apakimo sūnūs, žodžių neturiu, kuriais galėčiau aprašyti Neteisybes bedugnės to antro Viso, antro Neribotojo, Tavojo neigimo visagališkumo kūrinį. Ši vieta skirtinga, atskira, bjauri, tai kliedinčio Liuciperio bedugnė smegeninė, Kur patyriau išmėginimą didžiųjų, besireiškiančių žaibais, skausmų, tuščių sutemų amžinąjį pasidauginimą. Pats aštriausias buvo zenite: aš jį mačiau tartum juodosios saulės prarajoj lindėdamas. Begaline šventvagyste! O! šalia kurios šventasis kosmosas, anksčiau nei mūsų varganas pasaulis išsivystęs, Tviska tartum apšviestas Kalėdose šerkšnos keturkampis, trokštąs ištirpti kvėptelėjus Kūdikiui int jį. Nes esi tu Tas, kuris yra. Bet tu esi aukščiau savęs paties, aukščiau to būtinumo, per kurį esi. Štai kodėl yra, Teigėjau, visiškas neigimas tavyje, ir laisvė melstis, laisvė nesimelst, štai kodėl tu leidi teigiančiuosius pereit per neigimo didelius išbandymus. Nes buvai mane numetęs į juodžiausią amžinosios baimės karštį, kur jauties esąs pagautas Už žandikaulio ugnies kabliu ir pakabintas tobulo tuštumo beprotystėje, Amžinybėje toje, kur tamsuma yra kitas jau saulės nebuvimas, aukso elipsės džiaugsmingos užgesimas, Kur šviesa yra vien pasiutimas, kur kiekvienas daiktas - neteisybės smegenys, Kur minties veikla yra vienintelė ir begalinė, gimstanti iš abejonės, kad prieitų nieką, Kur esi ne vienišasis, bet vienatvė, ir ne apleistas, bet apleidimas,ne prakeiktasis, bet prakeikimas. Aš buvau keliautoju tose naktinio griausmo žemėse, Kur vieninteliai tarp fizinių dalykų: Tūžtančioji meilė ir raupsai, suėdantieji veidą, maudo savo prakeiktas šaknis. Ten aš, aklas kirminas, išmatavau tavosios rankos linijos migius. Ir ta nakties standžios tartum akmuo, šalis, Tas pasaulis rytmečio antros žvaigždės ir antrojo sūnaus, ir kunigaikščio, buvo tavo užgniaužta ranka. Ji atsigniaužia man, ir aš esu šviesoj. Reikia būti mačiusiam Jį, kitą, kad suprastum kodėl parašyta, kad jisai ateina kaip vagis. Jisai yra toliau negu gimimo šauksmas, jis vos vos yra, ir jo nėra. Smiltelės ruime, štai jis visas tavyje, jis, kitas, kunigaikštis, sėdintis aklumo amžinojo tyloje. Štai tu, sauliniam prade, tu, begalinis ir nekaltas, tu save pažįsti. Bet dvi tavojo teigimo ir neigimo begalybės - jos nepasižįsta, niekada nepasižins, nes amžinybė - tai vienos bėgimas nuo kitos. Ir visa bjaurioji, mirtį nešanti erdvės ir laiko melancholija tėra vien nuotolis nuo taip lig ne ir mastas jų nebepataisomo išsiskyrimo. Čia yra tamsos pasaulio raktas. O žmogus, kurio širdy šita giesmė išbudino ne mintį ir ne jausmą, bet atsiminimą, ir labai jauseną, - tas žmogus nuo šiolei meilės ims ieškot su meile. Nes yra tai meilė, nes yra mylėjimas; kai meilės ieškoma su meile. Aš ieškojau jos kaip nevaisinga moteris su nerimu įtūžęs. Aš radau. Bet kaip? bet ką? valdovą, savininką ir teikėją abejų raupsų. Aš grįžau, kad perteikčiau jums savo pažinimą. Bet nelaimė tam, kuris išvyksta ir negrįžta. Negailėk manęs, kad ten buvau nuvykęs, kad mačiau. Neapraudok manęs: Pakilimo palaimoj paskendęs saulinio pradmens apakintas ir nublokštas juodosios amžinybės beprotystėn, sąnariais tamsybių skausmo sumegztais, aš visada esu toje pačioje vietoje, būdamas vietoje pačioj, vienintelėje nuskirtoj. Iš manęs žinok, kad kiekviena liga, tai nuodėmių išpažinimas kūnu. Tikras blogis - užslėptasis blogis, bet kai kūnas išpažino jį, nedaug tereikia, kad palenktum pačią dvasią, tą slaptų nuodų ruošėją, nusižeminimui. Štai raupsai, kaip visos kūno ligos, pranašauja dvasinės nelaisvės galą. Kūnas ir dvasia kovoja keturiasdešimt metų. Štai yra garsusis kritiškasis amžius, apie kurį kalba jų vargingas mokslas, nevaisinga moteris. Ar atvėrė blogis tavo veide sau duris? taikos pasiuntinys Melchizedechas, jis įžengs per tas duris ir jos užsidarys intėjus jam su savo ašarų gražiu apsiaustu. Bet kartoki po manęs: Pater noster. Tu žiūrėk: Senolių Tėvas, Tėvas tų, kurie kalbėjosi kalba grynąja, žaidė su manim kaip tėvas su vaiku savu. Mes, mes vieninteliai, kurie maži vaikai jo esame, pažįstame tą šventąjį žaidimą, šitą šventą šokį ir laimingą plūduriavimą tarpu blogiausiojo tamsumo ir geriausiosios šviesos. Reikia abejonėse parkniubusiam ant žemės melstis. Vien skundžiausi, kad visiškai jo nepažįstu; bet akmuo, kur buvo visas jis, man nužengė ant rankos, ir mane apsupo dar tą patį momentą šviesos vainikas. Ir stebėk mane! nors apsuptas žabangomis esu, bet nieko nebijau daugiau. Nuo prasidėjimo lig mirties tamsybių katakombų siūlas bėga tarpu mano pirštų tamsiame gyvenime. Ir tačiau, kas aš buvau? Kloakos kirmėlė akla, riebi, su uodega smaila, štai kas buvau. Žmogus sukurtas Dievo ir maištautojas prieš savo sutvėrėją. Grožis ir puikumas, ateitis kokia bebūtų, nieko neprilygs tobulumu nesimui. Tokis buvo mano įsitikinimas tikras ir vienintelis, tokia mintis slapta: skursiu, skursiu mintis bevaisės moteries. Kaip visi gamtos poetai, aš buvau paskendęs nežinojime giliam. Nes aš tikėjausi pamilęs kvepiančias gėles ir tolimas grožybes, net gražiausius veidus vien dėl jų gražumo. Tyrinėjau aš aklųjų veidą ir akis: man, kaip visiems geidulingumo kurtizanams, grėsė fizinis aklumas. Štai ir vėlei Dieviškojo naktyse nušvitusios valandos pamokinimas. Taip ligi dienos, kada aš pamačiau save sustojusį prieš veidrodį ir pažvelgiau atgal užu savęs. Ten buvo formų ir šviesų šaltinis, išmintingųjų, giliųjų ir skaisčiųjų pirmapradžių pastovus pasaulis. Ir tada anoji moteris, gyvenusi many, pasimirė. Jos kapui aš daviau jos visą karalystę - gamtą. Ją palaidojau slapčiausioj apgaulingo sodo vietoje, kur amžino žadėtojo, mėnulio, žvilgsnis lapuose pasidalina ir nukopia tūkstančiais meilumo laiptų ant sumigusiųjų. Tuo būdu aš supratau, kad žmogiškasis kūnas savo gelmėse suranda vaistą nuo visų ligų, kad aukso pažinimas, tai drauge šviesos ir kraujo pažinimas. O Vieninteli! tu neatimki iš manęs kančių atsiminimo toj dienoj, kai nuo manęs nuplausi mano blogį kaip ir mano gėrį ir kada tu su savais ir šypsančiais mane aprengsi saule. Amen. Šarnelė, 1944.V.22 Petrarca 11 SONETAS Ar skundžiasi paukštytės, ar žalieji lapai Švelniai šiušena vasaros auksinės vėjuj, Ar girdis, kaip į krantą, žydintį ir kvapų, Dusliai gurgėdami skaidrieji vandens liejas - Kai sėdžiu, meilės svajose paskendęs, ir rašau, Regiu, girdžiu tik tą, kurią parodė mums dangus, O žemė paslėpė. Bet ji gyva, ir iš dangaus Į mano aimanas suskamba atsakas švelnus: "Ach, kam be laiko tu save žudai? Kam iš akių liūdnųjų liejasi upe Gailingos ašaros?" Ir taria man jautriai: "Manęs neverk, nes mano dienos mirtyje Patapo amžinos. Akis užmerkusi čionai, Aš jas atvėriau amžinybės šviesoje". Šarnelė, 1944.IV.28< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >