en
ŽIEMOS SONETAI 1 Nauji ir negirdėti žodžiai naujame cikle, Rikiuokitės sonetų eilėse paradui Ir pro skaitytojų tribūną eisena eiklia Praeikite! Jus mylintis poetas veda. Jums rimų-sąskambių simfoninis orkestras gros Aiškaus ir lengvo ritmo melodingą maršą. Žygiuokite šauniai! Jus lydi vidury minios Save užslėpę žvilgsniai kritikų nemaršūs. Praeikit pilna apranga, sutankinę gretas, Kiekvienas su ryškiu charakteringu veidu, Tada pasaulis jūsų tikrą paskirtį supras. Nauji ir negirdėti žodžiai, aš kreipiuos į jus! Sau pasirinkę kelią klasišką, neklaidų, Mes turim užkariaut naujus poezijai plotus. [Šarnelė 1943.XII.11] 2 Pasiilgau savo mylimos dukrytės, Ji vadinasi Naktis, Jos plaukučiai tamsūs, ant akių užkritę, Kaspiniukais papuošti. Mano kambarin jinai ateina tyliai, Nusiteikusi rimtai... - Tėte, - sako ji, - tave be galo myliu. Tiek, - ir išskečia rankas. - Matai? Pabučiavusi veidan, Žiūri į mane. Staiga sušunka: - Ką? Skaitysi knygą man?.. Mylimos dukrelės nematai?.. Ir, sumaišiusi knygas, pasprunka, Krykšdama ir sukdamos linksmai. [Šarnelė 1943.XII.12] 3 Kasdienybės pilkuma kaskart sunkėja - Aš, naujų pasaulių išsiilgęs, Iš pabodusio dangaus į kitą skrieju Bunkančių jausmų stipriau padilgint,- Nes gelžies baltai įkaitintos grandinės, Pragaro ugnis ir dievo rojus, Moters meile apsvaigimas nuolatinis Laikui bėgant virsta įpročiu pilkuoju. Įdomus gyvenimas - plona viela, Virš bekraštės kasdienybės ištempta: Ja pavaikščiot stengiasi visi, Bet juokingai trumpą laiką Nenukritę išsilaiko Žmonės laimės debesy. [Šarnelė 1943.XII.I5] 4 Aš buvau visada per daug rimtas, Man patiko tik vandenys gilūs. Buvo siela dažnai susikrimtus: Savimi ir viskuo nusivylus. Nepabūgęs gelmėn pasinerti (Šito niekad lengvai nepamiršiu), Iš gilių vandenų vieną kartą Iškilau vėl į patį paviršių. Vėl niekingi dalykai patinka, Greit sudūžtančių stiklo žaislų Ieško blizgančios akys aplinkui. Vėl šiandien lengvapėdiškai myliu… Nors tikrai, nemeluotai turiu Sielą liūdną, skausmingą ir gilią. [Šarnelė 1943.XII.15] 5 Tavo kūną aš regiu prie jūros Vasaros vidurdienio metu: Gracija ir lieknumu užbūręs, Judesių ir eismo lengvumu Primenąs antikinę Venerą, Gimusią iš saulės ir vandens, Puošdamas atsiminimų sferą, Tavo kūnas manyje gyvens Ir primins man tyrą, švelnią sielą, Dar nesudrumstą aistros audrų - Jos pasaulį, paprastą ir mielą. Vieną saulės vasarą prie jūros Man tapai regėjimu šviesiu, Lengvo eismo darnumu užbūrus. [Šarnelė 1943.XII.I5] 6 Ateina jis. Uždekite šviesas! Tegu ugny paskęsta rūmų salės! Tegul dainas, beprotiškai linksmas, Mergaitės kaip svajonės nerealios Dainuoja dyvinai aukštais balsais Apie menus, jų riterius žavingus, Kurie, praėję žemę žingsniais išdidžiais, Kolosais jūsų atminty sustingo. Ateina jis - vienintelis karalius. Jo akyse regėti dideli sapnai Ir ateities pasaulio formos idealios. Mergaitės, savo kūnais puoškite jam taką, Nuo žvilgsnio jo pamišę, sukitės linksmai, Nes jo širdis šiandien už milijardus plaka. Šarnelė 1943.XII.19 7 Man, senam bendrakeleiviui, vėjas pasakoja, Naktimis parimęs lange, žodžiais subtiliais Mūsų keliones, išpuošdamas lyg pasakoje Realybės pilkumą fantastiškais vaizdais. Aš klausau, pavargusias akis pridengęs rankomis, Man patinka jo balse žema minorinė gaida. Jis man sako: Tas gyvenimas, kurį mes renkamės, Varganas toksai, todėl mes mėgstam kai kada Pasikelt sritin svajonių ir sapnų Ir tenai, pasaulių dirbtinų šviesoj, Rasti keletą giedresnių valandų. Mano mielas, vienišas drauge, ir tu dažnai Ne gyvenime - fantazijoj lakioj Suraminimą - o gal ir tiesą? - suradai. [Šarnelė 1943.XII.22] 8 Nėra pasauly nė vienų namų, Nėra pasauly nė vienos širdies, Kur mano vardas, tariamas balsu tyliu, Galėtų liūdinčias akis džiaugsmu nušviest. Be saulėtos draugystės mano kelias. Pabodo nuolatinė ir grubi kova. Širdis suklupusi iš naujo kelias, Bet amžinai viena, bet amžinai viena. Aš gyvenu, šypsaus, juokauju, Šaipausi iš savęs ir kito neretai, Bet pažeista širdim lig kraujo. Veidai pageltę ir įdubę... Ar man padėsite, juokai, Pamiršti realybę grubią? Šarnelė 1943.XII.30 9 Garsus Toreador, Mirtis baisioji, Gyvenimo arenoj vaikšto išdidi Ir pergalėm naujom kasdien triumfuoja Jai turi pralaimėt sunkioj kovoj visi. Ji rodo mums raudoną laimės skarą. Mes puolam ją tartum įsiutę gyvuliai, Kol aštrų durklą ji širdin suvaro, Iš mūsų narso pasijuokus įžūliai. Dievams žaidimas tas žiaurus patinka: Aukštai susėdę danguose aplinkui, Šauniam Toreador triukšmingai ploja Ir gyvulių būrius kasdien naujus Išleidžia per gyvenimo vartus.- Težudo juos Toreador, Mirtis baisioji. Šarnelė 1944.I.4 10 DON JUAN Kaip poilsio šalies moters ieškojau žemėj. Aš vergas nerimo sunkaus ir nuolatinio, Ją vaizdavaus kaip versmę, kur paguodą semia Klajūnai, neturį pastogės ir tėvynės. O moterys! Jūs gundančios kaip miestai naktį, Svaiginančių iliuzijų šviesoj paskendę, Kur siela skuba nuodėmių džiaugsmu sudegti Anapus žemės rūpesčių, vargų, negando. Bet rytą: prieš akis tuščia, nurimus gatvė, Šalia - paniekintos moters veidai išpurtę, Ir sielon grįžus kaip vagis urvan vienatvė... O meilė begalinė, guodžianti, švelni, Kaip pasakoj kadais giliai paskendę turtai, Taip tolima! Taip nepasiekiamai toli! Šarnelė 1944.I.8 11 Vakaropi mėlynu dangaus ledu Saulė rieda kaip varinė moneta. Aš kalnais, daubom pašliūžomis sklendu, Horizonte grimztant gal pagausiu ją. Aš padėsiu sau ant delno ją tada Ir iškėlęs taip laikysiu virš galvos. Žemė vėl tarytum nuotaka balta Papuošta saulėleidžio žiedais, žėruos. Aš laukais tiesiog į vakarus skrendu, Bet pavyt greituolės saulės negaliu, Ji nurieda kaip varinė moneta. Ach, pusnynuose tikrai nerasiu jos... Bet ko mėnuo, kai grįžtu aš atgalios, Žiūri į mane su pašaipa keista? Šarnelė 1944.I.11 12 Liūdesys atėjo pas mane kaip vėjas naktį Prie apleisto bokšto, stovinčio tarp vienišų laukų, Ir įsiutęs ėmė mano sielą plėšyt, plakti Tartum seną vėliavą, nublukusią ir be ženklų. Džiaugsmo paukščiai, atsitiktinai bokštan priklydę, Pikto vėjo išbaidyti, vėl pakilo į erdves, Kur anapus patirties likimo žvaigždės žydi, Spindulių vainiklapiais taures papuošę auksines. Jei sugrįžtų jie į mano liūdną bokštą vėl kada, Nešdami visatos paslaptį kaip linksmą žinią, - Ryto vėjuj laime suplazdėtų sielos vėliava. Žmonės džiaugtųs ja, keliaudami per lygumas plačias, Jos ženklus, spalvas ir gilią prasmę įsiminę, Jie išmoktų nugalėti liūdesį ir nevilties kančias. Šarnelė 1944.I.12 13 Vargo žmonės geidžia didžio turto, Geidžia spindesio ir prabangos. Apie rojų, žemėje įkurtą, Nepamiršta pasakos senos: - Mūsų protėviai gyveno rojuj, Mūsų ainiai vėl jame gyvens, Vien tik mes čia, žemėj prakeiktojoj, Turim vyst kaip gėlės be vandens.- Ir svajonių paukštis išsitiesia Dideliais fantazijos sparnais Per tą platų vargo vandenyną Skrist į šalį išsvajotą, šviesią, Kol jį audros smūgiais įžūliais Bangose tikrovės paskandina. Šarnelė 1944.I.15 14 Kaip atšalusio paviršiaus planeta, Grožio Saulės traukiamas, sukuos Lenkiančio aplink judėjimo keliuos, Gęstant virsdamas tylos mase šalta. Manyje neauga trapūs augalai. Viltys amžinai žaliuojančius lapus Numetė seniai ir stagarus plikus Rūškanam danguj linguoja taip liūdnai. Vien giliai, po apledėjusia pluta, Grožio Saulės atitrūkusi dalis Dega, sukasi ugniniais kamuoliais, Veržias kaip ugnikalnių lava karšta Į paviršių per poezijos lytis, Subyrėdama sonetais atskirais. Šarnelė 1944.I.16 15 Kai pavargęs keleivis Susimąsto kely, Praeities grožio deivė Kaip dvasia subtili Jam parodo tėvynę Ir laukus gimtinius, Kad pravirktų atminęs Palaidūnas sūnus Savo ramiąją dalią Ir sugrįžtų vėl jon Į pavasarį žalią. Klaust savęs jam belieka: Kur veržies? - Tuštumon. Ką surasi ten? - Nieko. Šarnelė 1944.I.17 16 DON QUIJOTE Ginklanešy! Išjokim į pasaulį dviese Klajot, ieškoti nuotykių, pavojų įstabių, Padėt likimo nuskriaustiems, kovot už tiesą Ir damos vardą garsinti lig žemės pakraščių. Kai tik pasauly taurūs riteriai išnyko, Įsigalėjo žemėj skriaudos, melas ir klasta, Ir neteisybė paglemžė tiesos vainiką - Todėl taisyt pasaulį mūsų pareiga šventa. Už tai pelnysim šviesią atminimo garbę; Ir Dulsinėjos palankumą reiškiančius žvilgsnius. Taip pat galiu primint kaip smulkmeną nesvarbią, Kai užkariausim didelius pasaulyje plotus, Jinai mane, sakysime, karalium vainikuos, O tu mažiausiai tapsi gubernatorium salos. Šarnelė 1944.I.20 17 ZANCHO PANZA Jei druskinėj druskos būtų Jums, Senjore, Sveiko proto truputis ir išmonė gera, Rastumėt sau kitą amatą padorų Ir nevyktumėt apgint tiesos, kurios nėra. Kam į svetimas bėdas Jums kišti nosį: Pataisyt pasaulio nepavyks Jums niekada. Su malūnais ir fantazijom kovosim... Pagaliau sakykite, kokia iš to nauda? Dėl moters tiktai? Dėl moterų neverta: Kekšės visos jos ir pilnos palaidumo. Nekalčiausia Jums ant kaklo pasikartų Užu pesą... Bet ir man galva suglumo! Taip norėčiau tapti gubernatorium salos... Jokit! Aš ant asilo jus seksiu iš paskos. Šarnelė 1944.I.20 18 DON KICHOTO IR SANČO PANSA POKALBIS Don Kichotas: - Ar matai tu jojant raitelį keliu? Sančo Pansa: - Taip! Ant asilo kažkas į mus artėja. Don Kichotas: - Aš Mambrino šalmą spindintį regiu. Sančo Pansa: - Aš tik vario lėkštę - įprastą skutėjui. Don Kichotas: - Šalmą tuoj išsikovosime mūšy. Sančo Pansa: - Dėl lėkštės neduosiu sau nuleisti kraujo. Don Kichotas: - Pasitrauk iš kelio, jei širdis baili. Sančo Pansa: - Taip, Senjore! Aš bailus, čia nieko naujo. (Po mūšio, kuriame skutėjas pabėga, viską palikęs): Don Kichotas: - Sančo Pansa, šalmas - didelis laimikis! Sančo Pansa: - Bet skutėjo asilas taip pat nemenkas! Don Kichotas: - Ne, tai grobis riteriams tauriems netikęs. Sančo Pansa: - Bet ginklanešiams bailiems ir to užtenka. Don Kichotas: - Sančo, būk teisingas ir įstatymo žmogus. Sančo Pansa: - Malonybe, vien tik nugalėtojas teisus. Šarnelė 1944.I.20 19 Mano siela kaip membrana: Jon gyvenimas įrašo, Ką po saule išgyvena Liūdnas, ilgesingas Ašen. Įkvėpimo adatėlei Prisilietus netikėtai, Išgyventa skamba vėlei Kaip rudens-žiemos sonetai. Tau jausmų viršūnėm aidi Tie išblėsę, švelnūs skundai, Ir, kai mirusiame veide Išgyvenimai pabunda, Tavo sielon mano Ašen Savo ilgesį įrašo. Šarnelė 1944.I.22 20 Aš esu girtuoklis, palaidūnas, Be garbės ir sąžinės žmogus. Širdyje įlindęs velnias tūno: Jo klausau kaip vergas paklusnus. Ir vergaudamas dažnai svajoju Apie širdis tyras ir šventas. Aš nevertas pulti joms po kojų Ir nuplauti ašarom rankas. Tos svajonės, blizgančios kaip sniegas Manyje kaskart skaisčiau pražysta, O pro šalį metų metai bėga, Kaupdami širdy dėmes, menkystą, - Vaikštau po smukles, kur kekšės zuja, Ir skaitau gyvenimus šventųjų. Šarnelė 1944.I.23 21 Einu, sustoju ir klausaus: Vidurnakčio metu laukuos Tylu tarp žemės ir dangaus, Tik aš su savimi kalbuos. Aplink bekraštė tamsuma... Taip gera vienišam nakty, - Po kojų žemė mylima Ir visa taip arti arti... Nurieda ašaros per skruostus... Tai džiaugsmo ašaros!.. Tai keista. Jaučiuos laimingas ir paguostas, Nors vienas, naktį ir apleistas, Skausmu apsvaigęs, išėjau Paklyst ir nebegrįžt daugiau... Šarnelė 1944.I.26 22 Naktį sapno angelas prieina tyliai Prie manęs, pabudina ir sako: "Žvelk, už lango nuostabi nakties idilė... Mėnesiena, žvaigždės, Paukščių Takas... Nusimesk tą juodą liūdesio apsiaustą!" - Jis man duoda lengvą džiaugsmo skraistę, Užkelia mane ant debesėlių plausto Ir paleidžia plaukt per dangų skaistų... Aš plaukiu erdvėm, dainuodamas linksmai Grįžtančio tėvynėn jūrininko dainą... Uostas... Mylima manęs sutikt ateina Prie krantinės... Plazda vėjuje plaukai... Dega akys... Ji visa džiaugsmu nušvitus... Pabundu... Žiemos paniuręs, pilkas rytas. Šarnelė 1944.I.31 23 POETO PASIKALBĖJIMAS SU PEGASU Pegase, mes seniai į lygumas išjojom. Turėtum skrist kaip paukštis, o velkies žingsniu. Esi su keturiom, jeigu neklystu, kojom, - O suklumpi dažnai, net pagalvot graudu. Pabodo man tas pilkas žemumų peizažas Ir tie kitų klampoti, išplakti keliai. Tu kilk aukštyn! Pažvelk, saulėleidis nudažė Snieguotąsias kalnų viršūnes kruvinai... Jei vakaro liepsnoj kalnų aukščiausioj vietoj Pakastum žemę aukso pasaga lengvai, - Šaltinis tyro įkvėpimo išsilietų, Poezija sugaustų uolos ir skliautai - Ir lygumų mergaitė momentui sustotų Pasigrožėti mano Pegasu sparnuotu. Šarnelė 1944.11.2 24 Būk, gyvenime, man neteisingas, Būk versmė patyrimų karčių Ir sunkių pralaimėjimų ringas, Iš kurio grįžčiau pilnas žaizdų,- Bet būk didelis ir vienkartinis, Pažymėtas didžiųjų kančių, - Skausmo platumos - mano tėvynė: Jas išplėsk begalybėn, meldžiu! Sūkury nuolatinės kovos Niekada palankiai nešypsoki Ir nuo laimės laikyki atokiai. Man neduoki draugų, mylimos - Švelnumu jie mane pražudys - Mirsiu aš, mirs kovos troškulys. Šarnelė 1944.II.10 25 Man neramu. Aš savo nerimą bandau Išreikšti žodžiais ir poezijos vaizdais, Bet neišreikštas nerimas nešt dar sunkiau - Be žodžių man sunku, bet dar sunkiau su jais. Žinau, kad vakar mintys niekad nebegrįš Ir miręs jausmas antrą kartą nepabus, Todėl ir skubinu, kad žody praeitis Surastų rimų kryžiais ženklintus kapus. Bet aš jau pavargau, ir mano nuotaika nupuolė, Many viskas taip greitai miršta, kinta, bėga - Gražiai palaidot praeitį ne mano jėgai; Ir apsodint kapus poezijos neužmirštuolėm Aš nebemoku, nebespėju, negaliu... Ir man dažnai taip neramu, taip neramu. Šarnelė 1944.II.10 26 Temsta... Horizonto juosta mėlyna pilkėja, Tolumoj einąs žmogus jau pilkumos dalis. Toji pilkuma, pasaulį gabalan suliejus, Gal ir mano sielon, viską jungdama, atklys. Nerami dienos šviesa, pabudinus klajūną, Žemės veide jam parodo daugelį kelių. Renkas jis ir kryžkelėse valandas prabūna - Eina vienu, o troškimai - tūkstančiais kitų. Bet štai vakaro gili rimtis ir pavargimas, Ir aistringas mistinės ramybės ilgesys, Ir prie vieškelio klajūno laukt parimus Tolimųjų horizontų pilkuma Kalba jam lyg muzikos švelniausias sakinys: - Greit ateis gili tavų troškimų sutema. Šarnelė 1944.II.11 27 Mano karalaitė grojo smuiku, Jos gi tėvas mušė barabaną, Motina turėjo balsą puikų, Brolis daužė pianiną seną. Aš dažnai ateidavau pas juos į butą, Įsilįsdavau kur nors kukliai į kertę Ir tylus, taip lyg manęs visai nebūtų, Sau klausydavau darnaus šeimos koncerto. Kartą per antraktą aš pareiškiau meilę, Šeimai girdint, mėlynakei jų blondinei; Karalaitė kaip styga suvirpo gailiai, Tėvas man uždėjo barabaną ant krūtinės, Močia paėmė staiga pačias aukščiausias gaidas, Brolis mano šonkauliais bėgiot pirštus paleido. Šarnelė 1944.II.12 28 Norėčiau jums kaip knygą nuo pradžios atskleisti Save ir visą perskaityti ištisai. Bet mano knygos puslapiai taip išsisklaistę: Jos galo ir pradžios neberandu patsai. Negaila jos... Ji nuobodi kaip visos knygos, Gyvenimo rašytos žmogiškon širdin, Ir ką paaiškins tie periodai nelygūs, Ta jų gaida, kaskart vis krintanti žemyn. Bet kas gi aš esu?.. Jūs norite žinoti... - Turbūt kažkoks keistų troškimų lydinys,- Ne vienas, į mane pažvelgęs, pasakys. Taip! Trokštu - nes esu gyvenimo besotis - Gyvent, gyvent, visus kaskart mylėt labiau, Galbūt ir dar ko nors... Argi aš pats žinau... Šarnelė 1944.II.13 29 Neatimki, Dieve, iš manęs klydimo teisės, Noriu pats surasti tavo kelią. Lig tavęs gal taip ir niekad neateisiu, Bet aš trokštu pats patirt, kaip gelia Klaidoje širdis... Aš baisiai noriu nusidėti Ir palikti tuščią tavo rojų. Tik patyręs nupuolimo vargą kietą, Vėlei imsiu sekt patarimu tavuoju. Kai sugrįšiu pas tave, koks džiaugsmas didis Tėviškame tavo veide suspindės, Tu sušuksi: - Grįžo štai sūnus paklydęs - Ir ilgai, saldžiai priglausi prie širdies. Bet dabar man duoki mano dalią - laisvės turtą, Aš jau pats, aš pats bandysiu savo laimę kurti. Šarnelė 1944.II.14 30 Aš negaliu pamiršti tų dienų, Kada žmogus žinojo išsamiai Apie likimą savo ir kitų: Čia žemė, ten dangus ir angelai. Viskas taip paprasta ir nepainu: Kas vargo žemėj, tam gerai danguj. Mirtis?.. Ji suriša pasauliu du: Čia laikinai, ten amžinai paskui... Palaiminti beturčiai dvasioj, Nes jie regės tą karalystę, Kurion turtingam neįlįsti. Bet kurgi dėsis turtingasis? Jis amžinai vis klaidžios pragaruos Ir nežinojimo ugny liepsnos. Šarnelė 1944.II.15 31 O buvo metai, gyvenau kaip neregys, Gyvenimui sakiau palenkęs galvą: Taip! Buvau bevardis, savo veido neturįs, Nei vieno žodžio nemokąs ištart savaip. Bet kartą pabudau ir, didelėm akim Save ir visą svietą niūriame fone Staiga išvydęs, siaubo suspausta širdim Tariau gyvenimo aklam žaidimui: Ne! Nenoriu aš gyvent, jeigu neaišku, Kodėl liūstu, verkiu, juokauju ir šypsaus; Kodėl naktis ir Paukščių Takas ant dangaus, O sieloj keistas noras išsiaiškint, Kodėl gyvenimui aš trokštu tarti: Taip! Ir visada tik šitaip, ne kitaip? Šarnelė 1944.II.17 32 Žiema tapytojas kaip niekas kitas: Nudažo dangų mėlynai, O žemę padengia baltai, Bet šaltas jos paveikslo koloritas. Dviejų spalvų pasauly taip ilgu Pavasario tapybos; Jo tonai šiltesni bus, Ir akvarelės atspalvių žaismu Širdy naujus virpėjimus paskleis... O monotoniška žiema! Skurdus tapytojau su dviem dažais! Sakyk, kada pavasaris pabus Ir žemėje, sakyk, kada Jisai nupieš spalvingus peizažus? Šarnelė 1944.II.18 33 Už lango regis vakaro dangus ugninis, Jame iškyla ąžuolais apaugusi kalva. Tenai ramus senolių mano kapinynas, Ten žemė, juos pridengusi, puri, lengva. O čia - senolių namas didelis ir tvirtas, Jame gyvena atkakli, žemaitiška dvasia. Ne vienas, ją nešiojęs, dulkėmis pavirto, O ji vis auga ir tvirtėja ainių kartose. Kiekvieną vakarą iš kapinyno seno Senoliai grįžę mano kambary susėda Aplink mane plačiu ir taisyklingu žiedu Ir ima tarp savęs įvertint darbus mano: Jeigu atranda kartais esantį vertu kurį, Aš stoviu ir džiaugsmu liepsnoju žiedo vidury. Šarnelė 1944.II.19 34 Kiekvieną rytą mylima, praeidama pro mano langą, Pravėrus jį, numesdavo ant stalo puokštę vasaros gėlių, Kaip saulės ir pabudusių laukų pasveikinimą brangų, - Ir, ilgu žvilgsniu pažiūrėjus į mane, nueidavo keliu. O aš palikdavau sėdėt perdien tarp knygų pasislėpęs. Tarp knygų, kambario niūriam šešėly, vyto gėlės ir širdis. Sode krepštėjo paukščiai, dūzgė bitės ir šlamėjo liepos - Tik aš sėdėjau susimąstęs, šlamesio ir paukščių negirdįs. Bet vieną rytmetį prie mano lango nesustojo mylima, Negrįžo paukščiai... Pajutau, kad vasara praėjo... Susidrumstė širdis lyg vandenų paviršius bėgant vėjui. Dabar, kai sėdžiu ir mąstau, lauke pasnigusi žiema... Man šalta... Aš rausiuos tarp knygų... Kiek iš vasaros gėlių! Suvytę jos. Ir žydinčios tarp jų surasti negaliu. Šarnelė 1944.II.21 35 Tyli ir saulėta diena, Namuose šilta ir jauku. Ant krosnies linksi snausdama Senelė, likus prie vaikų. Didžiulis katinas šalia, Taip pat pasenęs ir tingus, Prižiūri akimi viena Asloj bežaidžiančius vaikus. Palangėj žvirbliai čirkšdami Dalijas mirusia muse Ir žirnio perskelto puse; O saulė eina dangumi Ir savo spindulių galais Palaiko ryšį su visais. Šarnelė 1944.II.12 36 A Kaip Budos mokinys, seniai į vieną tašką Akis įsmeigęs, sėdžiu ir Nirvanos laukiu, Bet taškas sienoj lyg laivelis jūroj blaškos Ir plūstančių vaizdų bangom į tolį plaukia. Jisai išnyksta, o vaizduotė įkarštėjus Kas kartą ryškesnius vaizdus ekranan meta, Ir aš regiu: gyvenimo plačia alėja Per saulėtas šalis keliauja mano metai. Abiem alėjos pusėm žydi vaisių sodai, Po medžiais puošnios ir turtingos palapinės, O aš einu tolyn, ir mano žvilgsniai godūs Dar niekad neregėta prabanga svaiginas. Aš vėlei įtikiu iliuzija žaviąja Ir besišypsančia švelnia slaptinga Maja. Šarnelė 1944.II.24 37 B Gyvenimas - tai geidžiamas apsigavimas! O kaip norėčiau padaryti jį bekraštį Ir juo keliauti kaip amžinasis piligrimas, Ir niekad niekur kelio pabaigos nerasti! Kaip gera jausti viltį, laimę ir paguodą, Kaip išganinga, jų netekus, laukti ir kentėti! Gyvenimas daug atima, bet dar daugiau jis duoda. Gyvenimas naktis, bet jos skliautai žvaigždėti. Galbūt jisai iliuzija, kuri vaidenas; Gal nieko čia nėra, tik šiaip sau rodos, Bet nebūties pirminis taškas juodas, Išplitęs kerinčiais vaizdais, koks tyras menas! Aš jį regiu ant savo sąmonės ekrano Ir negaliu atsigėrėt, o Dieve mano! Šarnelė 1944.II.24 ŠOKĖJA IR ASKETAS 38 1 Galva išvargusio asketo Ant kelių jį pamilusios šokėjos Kaip guoly kvepiančiam, gėlėtam, Apsvaigusi nuo bučinių, ilsėjos. "Tu ieškai Dievo, mylimasis, - Kalbėjo ji, - kankindamas save, Bet Dievo žaizdose nerasi, Nėra jo tavo kūno silpnume. Tu savo Dievą rasi mano šoky. Lig jo nueit tik lengvos kojos gali. Aš šoksiu, tu delnais man taktą ploki, Praskrisdamas ekstazėje pro šalį, Lankstusis mano kūnas judesiais Tau Dievo paslaptis visas atskleis". Šarnelė 1944.II.26 39 2 Kol nesutikau tavęs, aš niekad Šito dar patyrus nebuvau: Kad ateina meilė ir palieka Žemėj ir širdy šviesiau. Dideliam pasauly mažą kelią Aš radau, pakilus su diena, Ir ėjau... o vyšnių žiedlapiai nubalę Man ant veido snigo. Aš buvau viena - Paprasta ir nežymi niekuo, Savo paslapties ir galios nepažinus, Lyg tamsus ir snaudžiantis vanduo, Lyg prie lūpų niekad nepakeltas vynas Ir nesitikėjau, kad dievai atves Mano mažą kelią lig tavęs. Šarnelė 1944.III.2 40 3 Kaip pavasario audra iš pumpurų lapus Tavo žvilgsnių degančių lietus iš mano sielos Išskleidė pirmosios meilės žiedlapius gležnus. Pirmą kartą savo laimės tyliai nepakėlus, Skridau sukdamos pavasario taku: Buvo taip džiaugsminga, lengva ir laku. Meilė manyje, pabudinus šokėją, Judesių žiedais švelniai pražydus, skleidės Ir kasdien riaujais pavidalais aiškėjo Tartum mylimas, bet neįspėtas veidas. Vien tik tu ne mano meilės, - Dievo ir Nirvanos Troškai vienumoj ties žodžio ir minties šaltiniais, - Bet nuo meilės neišbėgsi, mylimasis mano! Štai, aš pagavau tave, nors priešinais ir gyneis. Šarnelė 1944.III.2 41 4 Tu pro tamsias blakstienas į mane pažvelki, Kaip žvelgia žemėn spindulys iš debesų, Ir pamatysi, kaip esi manęs išalkęs Ir kaip tavęs aš pasiilgusi esu. Norėjai tu pažint pasaulyje, kas meilės verta Pirmiau, negu mylėt... Bet ar tu žinai, Kad žvilgsniui mylinčiam atsiskleidžia iš karto Plataus gyvenimo gilieji slėpiniai? Prie mano smilkinio pridėki savo ranką Ir pasakyk švelniai, nerūpestingai: Tu... Tą mažą mažą žodį iš didžios širdies, Ir tu suprasi: meilei jos pačios užtenka; Ji pažinimas ir gyvenimas kartu; Ji Gėris, Dievas, nušviestas savęs paties. Šarnelė 1944.V.3 42 5 Moteris gyvenimą ir džiaugsmą lemia, Vyrą meilės potvynyje paskandinus. Moterį todėl turi mylėt kaip žemę - Žemėje gyvent ir žvelgti į žvaigždynus; Nes dėl žvilgsnio, besiskverbiančio į tolį, Dėl žvaigždžių, kurių kelius jisai ištyrė, Dėl sapnų, kurie nuo jos dienų nutolę, Moteris didžiuojasi ir myli vyrą. Jos gyvenimas yra sunkus ir kietas, Bet jinai išmoko jį lengvai panešti. Vien tik vyras nesuranda žemėj vietos: Ir, pagrimzdamas į nerimą bekraštį, Neretai praeina saulę ir žvaigždes, Tuštumon įsmeigdamas akis liūdnas. Šarnelė 1944.V.13 43 ASKETAS Šokėja mano, tu esi Svajojančių dievų šypsnys; Šokąs, auksinis spindulys Baltųjų skraisčių debesy. Trapi, nežemiška tokia, Esi tu ilgesys patsai, Plevenantis lengvai lengvai Vualių melsvame rūke. Tu artiniesi į mane Lyg vėjo sūkuriu grakščiu Atplaukianti žiedų pusnis, Ir mano veide niūriame, Ir sieloj, dvelkiančioj šalčiu, Išsiskleidžia dievų šypsnys. Šarnelė 1944.VI.5< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
© 1999 - 2024 Antologija.lt. Visos teisės saugomos. Už nemokamą svetainės sprendimą dėkojame UAB Unicumus
Lėšos, gautos iš reklamos, talpinamos svetainėje, yra naudojamos svetainės palaikymo bei priežiūros išlaidoms padengti.
