Vytautas Mačernis - Po ūkanotu nežinios dangum

Apie kūrinį Turinys
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
METAI (Sonetai)

RUDENS SONETAI

1

Prie lango parimus nubodo 
Žiūrėt amžinai į paniurusį dangų, 
Kai debesys plauko pajuodę virš sodo 
Ir ūkanos tolumas dengia.

Lig kaulų drėgmė įsisunkus 
Numirėlio pirštais širdies prisiliečia. 
O mintys kaip nuodėmės sunkios 
Vis renkasi knibždančiais spiečiais.

Tokiom valandom išsiilgsti kitos sau tėvynės, 
Šalies, ten, kur Bachas linksmai geria vyną;
Regi Botičelio "Pavasarį" soduose:

Ten saulė... Po medžiais mergaitės, žiedais apsikaišę 
Ir žvilgsniais ilgais, lyg nuo meilės pakvaišę, 
Kaip ilgesio fėjos mums rodosi.

2

Dieną pilką ir šaltą - nejaukią 
Jau vėlyvo rudens baruose 
Dega ugnys, sukurtos palaukėj,- 
Skraido varnos tirštai pažeme.

Rodos, mintį neryškią dūmoja 
Apsiblausę ir tylūs miškai, 
Ir švyluoja rusvi uogienojai,- 
Kelia galvas pliki stagarai.

Aš einu, bet nelinksmas, savin įsitraukęs, 
Per rugienas, daržus ir palaukes, 
Pilnas sopulio didžio, sunkios nežinios,

Negalėdamas savęs nuraminti, 
Kartodams nublukusią mintį:
Ar svarbu, kokios mintys tave nukamuos.

Šarnelė, 1943.IX.14

3

Pirmą kartą sutikau ją vieną, 
Grįžtančią per parką takeliu. 
Sužibėjo lyg dvi ugnys pro blakstienas 
Akys, klausiančios: kas tu?

Bet nei vieno žodžio nepratarę 
Išgyvenom visą vasarą kartu. 
Susitikę žvilgsniai vienas kitą barė 
Už puikumą išdidžių širdžių.

Išsiskyrėm, nė mažiausiu ženklu neparodę 
Savo ilgesio ir degančios kančios;
O reikėjo tart tik vieną žodį...

Bet nebesugrįžti šiandien atgalios:
Ji veltui kasnakt pabunda, mano vardą šaukdama. 
Aš tuščiai jos grįžtant laukiu kas diena.

[Šarnelė, 1943.IX.20]

4

Ruduo. Jau ilgesio gėlė 
Auksiniais lapų tonais žydi, 
Kaip paskutinis vasaros sudie 
Prieš atsisveikinimą didį.

O melsvuma dangaus švelni, 
Liūdna kaip Dieviškasis Niekas, 
Neradusioj kažko širdy 
Kaip atminimas lieka.

Dabar kiekvienas daiktas 
Nurodo Begalinį. 
Kūrybos metas baigtas.

Lengviau pulsuoja jau visi šaltiniai.
Tik žydi ilgesio gėlė.
Ir vėjas dvelkia kvepiančiu sudie.

[Šarnelė, 1943.X.2]

5

Pasipuošę lapais ąžuolų, draugai, 
Švęskit rudeninę šventę. 
Jei gyvenimas toks trumpas, tai linksmai 
Reikia jis gyventi.

Jei šešėliai rudeniop ilgėja
Ir džiaugsmai praeina, 
Apie saulę, vasarą ir vėją 
Tebūnie gražiausios dainos.

Tik akimirkos suteikia
Laimės amžinybę...
Jos kaip gėlės vysta veikiai.

Džiaugsmo dievišką saldybę
Paragauja vien tik tas,
Kas išmoksta momentą suprast.

[Šarnelė, 1943.X.12]

6

Rudens užkopęs kalną, 
Tu susimąstęs ir tylus. 
Varpų garsai mieguistai švelnūs 
Klajoja po laukus.

Viršūnė ta, kurios pasiekei, 
Matuojasi vienatvės valandom. 
Tau svetimi veiksmai ir siekiai 
Pagrimzdusiam Nirvanos Tuštumon.

Bet tu žinai: šventa judėjimo ugnis, 
Sutirpdžius lytį seną, 
Naujam Pavasary atgis.

Ir jau dabar gyvena
Kaip seną turinį sprogdinantis želmuo.
Ak, koks mieguistas, saulėtas ruduo...

[Šarnelė, 1943.X. 14]

7

Vidunaktį dažnai 
Aš pabundu, 
Kada keistai, keistai 
Visuos namuos tylu,

Ir aš nebežinau, 
Kas daros su manim, 
Bet man kaskart sunkiau 
Tokiom naktim

Išspręst gyvybės ir mirties lygtis
Su begale nežinomųjų.
Veltui aš laukiu: niekas man nepasakys,

Atėjęs iš erdvių giliųjų,
Kodėl kas nors yra? Kodėl aš pats esu
Didžiausia paslaptis visatos slėpinių?

[Šarnelė, 1943.X.17]

8

Mylimosios aukštumos lapuočių miškas 
Antikinio vakaro fone 
Ir rudens spalvų žaisme išryškęs, 
Man atrodo kaip šventa giria.

Ten viršūnių monotoniško ošimo apsvaigintos, 
Grakščios stirnos šoka aikštėse, 
Ir upelio, kurs bedugnėn krinta, 
Vandeny stebėdamas save,

Groja Panas amžinai naujas melodijas,
O poetai - nuošalumo ir miškų draugai -
Įsiklausę ima pamėgdžioti jas.

Ir jų lyrinė dainelė neretai
Ugnimi paverčia kraują ir svaigina,
Kaip iš žemės sulčių spaustas saulės vynas.

[Šarnelė, 1943.X.l9]

9

Visa tai, kas šiandieną Tave 
Ar kankina, ar džiugina,- laikas 
Nusineš ir pridengs nežinia 
Kaip voratinkliai draikūs.

Apipins tavo širdį dažnai 
Ilgesingos ir geliančios mintys, 
Bet praeis jos, ir metų kalnai 
Nebeleis jų atgal sugrąžinti.

Laikas bėgdamas veidą išrašo 
Raukšlėmis naujomis. 
Išgyvenimai lašas po lašo

Ardo sielos trapiąsias lytis
Ir vėl kuria naujas, bet, sakyk, prie kurios
Tavo a š amžinai apsistos?

[Šarnelė, 1943.X.21]

10

O amžinasis nuodėmių šaltini! 
Poetų įkvėpimui groži tyras! 
Prisilietimais lūpų purpurinių 
Gaivinki sielos degančiuosius tyrus.

Tvirtai ranka švelniąja apkabinus, 
Suteik paunksmę mano miegui gaivią 
Ir supk lengvais bangavimais krūtinės 
Virš meilės marių šviesų sapno laivą.

Jį nešk tolyn, alsavimu kvapiu 
Įtempus džiaugsmo dieviško bures, 
Nerūpestingų valandų keliu,

Kol mano vargas inkarą išmes 
Užsimiršimo uoste, prie krantų, 
Kur tęsias sodai vaisių uždraustų.

[Šarnelė, 1943.X.23]

11

Mergaitė, mylimo glėby apsvaigus, 
Poetas, laurų lapais vainikuotas, 
Valdovas, pergale kovas užbaigęs, 
Ir šeimininkas iškilmingos puotos -

Visi, pasiekę laimės apogėjų, 
Išvysta momentui atvertą dangų, 
Ir per kraštus jų džiaugsmas išsiliejęs 
Pavirsta į žaizdų aliejų brangų.

Žmogus praeina ilgą tamsų kelią 
Likimo užmirštas, šešėly, laukime, 
Bet štai staiga į tamsą žaibas skelia

Ir nušviečia didžia gyvenimo šviesa 
Slaptus kentėjimus ir kelią vingų, 
Atvedusį sostan kalnų didingų.

[Šarnelė, 1943.X.25]

12

Savo sielą, alkaną kaip žvėrį, 
Maitinu geriausiais žemės vaisiais:
Mokslu ir menu; tegu ji gėris 
Spalvomis ir tonais įkvėptaisiais.

Leidžiu jai ištvirkt ir atgailoti, 
Užsivilkus aštrią ašutinę, 
Bet aš negaliu niekuo pasotint 
Tos panteros, alkanos, laukinės.

Kūno narve ji nervingai vaikšto, 
Amžinybės sau kaip grobio geisdama. 
Ilgis saulės nužertųjų aikščių,

Kur gulėtų nemirtinga ir laisva, 
Meilės šoky suktis su dievais kartu, 
Trypiant žiedus anemonų geltonų.

[Šarnelė, 1943.X.27]

13

Mes nežinome kam, bet gyventi, 
Kurt ir juoktis pasauly - puiku;
Nes ir tai, ką mes esam iškentę, 
Vienąsyk prasiveržia džiaugsmu.

Mes nežinom kodėl, bet darbuotis 
Per šešias įtempimo dienas 
Tenka mums. Ir tada vainikuoti 
Galim švęsti šventes prabangias.

Mes nežinome kaip, kuo būdu:
Bet vien ieškantį glosto švelniai 
Po gilių abejonės naktų

Purpuriniai tiesos spinduliai, 
Ir pro ašarų tyrus lašus 
Šviečia aukštas ramybės dangus.

Šarnelė, 1943.XI.1

14

Vėlų rudenį, kai įdienojus saulė 
Šalto aukso spinduliais erdves nubarsto, 
Rodosi, dangus šio mirštančio pasaulio 
Panašus į mėlyną stiklinį karstą.

Niekur nesustojęs žvilgsnis ilgesingas 
Skrodžia Tuštumos beribį okeaną. 
Vasaros linksmi dievai seniai jau dingo -
Jie apmirę Hado šalyje gyvena.

Bet poetas, ciklo paslaptį išskaitęs, 
Regi Gracijos sulėtintąjį šokį 
Mirštančioj gamtoj. Kadais pati dievaitė

Įkvėpimo apsvaigintą jį išmokė 
Po sustingusiu ir statišku paveikslu 
Įžiūrėti ritmą, kuriantį ir veikslų.

Šarnelė, 1943.XI.5

15
Ecce homo

Pažinimo troškulį kenčiąs 
Nežinojimo Sacharos vidury
Grąžo verkdamas rankas.

Šviesią naktį kaulai kažkieno balti 
Blizga... Abejonės - šakalai išalkę - 
Pasirengę pult, aplinkui susitelkia.

Jos aštriais dejonių dantimis 
Jau pavargusią ir liūdną sielą 
Apipuolę plėšys ir draskys - 
Ją kankins per visą naktį mielą.

Proto mėnuo šviečia, bet tamsa į širdį renkas, 
Netikėjimas ją graužia. Meldžiasi žmogus, 
Prašo atitolint taurę. Jo iškeltos rankos 
Į tiesos pavydų dievą niekad nenudžius.

[Šarnelė, 1943.XI.12]

16

Aš esu karalius. Man palinksminti mergaitės 
Nuogos rūmuose baletą šoka. 
Man nuo vyno ir nuo muzikos veidai įkaitę, 
Mano lūpos nesulaiko juoko.

Tos auksinės liepsnos - šokančiųjų kūnai švelnūs
Stiklo grindyse sumirgę bėga
Kaip šešėliai debesų pavasarį per kalnus
Ir viršūnes amžinojo sniego.

Iš visų mergaičių mano išrinktoji, 
Šokiui pasibaigus, prieš mane sustoja 
Lyg paminklas, marmure iškaltas,

Spinduliuojančiu laimingu veidu 
Ir kaip kūdikis nekaltas 
Susigėdus, ir akis nuleidus.

[Šarnelė, I943.XI.12]

17

Vakaro sutemos mėlynai pilkos 
Kužda - ateisianti greitai naktis. 
Jos kaip lengvųjų draperijų šilkas 
Glosto pavargusias mano akis.

Dega ugnis židiny. Besvajojant 
Kartais sušvinta mintis nerami 
Ir degdama kaip anglis žaižaruoja -
Pasivaidena veidai pamiršti,

Bet pamažu vis gilyn ir gilyn 
Mėlyno sapno svajingon šalin 
Grimzta per dieną išvargus dvasia.

Ten, kur tamsybė gaivi viešpatauja, 
Vėlei, būties pradmenų pašvęsta, 
Gims ji ateinančiam rytui iš naujo.

[Šarnelė, I943.XI.19]

18

Kaip alchemikas viduramžių metu 
Nuo pasaulio užsidaręs savyje, 
Ieškau amžinos jaunystės paslapčių 
Ir gyvybės eliksyro būtyje.

Kai gyvenimo saulėleidžio raudoni 
Spinduliai kaip liūdnos mintys išsidraiko 
Vakaro danguj, - visų slapta svajonė:
Kaip atgal grąžinti bėgantįjį laiką?

Jei surasčiau paslaptį, ateitų minios! 
Darbo dienos man ne šešios, bet septynios, 
Sumokėtų man daugiau, nei gydytojui moka,

Imtų garbinti mane kaip stabą pagaliau! 
Bet gyventų amžinai tada visi apuokai...
Taip, gyvybės paslaptį šį kartą suradau.

[Šarnelė, 1943.XI.21]

19

Ateik, naktie, ir būki mano mylima! 
Ateik, pečius apskleidusi tamsiais plaukais, 
Palikę vienu du pasaulyje tada, 
Žavingomis svajonėmis galėsim žaist.

Pasekdamas tavos širdies plakimą lėtą, 
Aš savo liūdesį neramų surimuosiu 
Ir, skęsdamas gelmėj tavų akių žvaigždėtų,
Skaitysiu knygą ateities nežinomosios

Ir, tavo mistiniu grožiu apsisvaiginęs, 
Klausydamas erdvių simfoninės lopšinės, 
Užmigsiu lyg ant sužieduotinės krūtinės.

Ateik, naktie, ir būki mano mylima! 
Ateik lengvu žingsniu, ritminga eisena, 
Slaptų vestuvių guolin džiaugsmą nešdama.

[Šarnelė, 1943JX.21]

20

Aš, vaiduoklis vienišas ir senas, 
Gyvenu didžiulės girios tankumyne. 
Miško dvasios su manim kartu gyvena 
Kaip tarnaitės mano rūmų antikinių.

Naktimis, užgaudamas pušų viršūnes, 
Groja vėjas liūdną rudeninį valsą, 
Miško dvasios, lyg tos dukros palaidūnės, 
Lig vidurnakčio prašoka nenualsę.

Samanų kilimais, ošiančių kolonų salėj 
Vaikštau kaip vaiduoklis, kurs nurimt negali, -
Mano plačios akys žydi kaip ugnies žiedai.

Mano mintys - bitės, audroje sulytos,- 
Supasi akių žieduos, dūzgendamos švelniai 
Apie saulėtus, šiltus gegužės rytus.

[Šarnelė, 1943.II.26]

21

Mano siela šiandien sunkiai serga, 
Degdama vienatvės liūdesio karščiu. 
Aš nemoku jai palengvint vargo, 
Ką ji kliedi, aš suprasti negaliu.

Aš sekiau jai pasakas gražiausias, 
Sugalvojau malonumų daug naujų, 
O jos akys nežinia ko klausia, 
Tokios liūdnos, net pažvelgt į jas baugu.

Ir pabūgęs, jog pamišusi kada
 Nesuplėšytų į skiautelius mane, 
Kai ištroškus atsigert paprašė,

Padaviau jai taurę žudančių nuodų,
Bet, išsiurbus paskutinį lašą,
Ji sušuko: trokštu, duoki stipresnių!

[Šarnelė, I943.XI.29]

22

Nežinau, kodėl dievai tave sukūrė 
Tokį didelį, nenatūralų visiškai.
Tau įeit visų namų per žemos durys, 
O gyventi - per ankšti jų kambariai.

Tavo ūgis - legendarinio giganto - 
Keturkampė ir gramozdiška galva. 
Tavo žodžių žmonės niekad nesupranta 
Ir todėl palieka vienišą tave.

Nors turi tu širdį vaikišką ir prastą, 
Nors tu nori žaist, mylėt ir neapkęsti, 
Neturi žaidimui sau lygių draugų.

Štai kodėl vienatvėj gęsta visos dienos... 
Aš likimą tavo puikiai suprantu:
Kas didėja nuolatos, tas tampa vienas.

[Šarnelė, 1943.XI.20]

23
MICHEL ANGELE DOVYDAS

Viduramžių askezė paminta po kojų - 
Aš antžmogis, dievų nebijantis Titanas. 
Pažvelkite, kokia baisia jėga pulsuoja 
Pasakiškai gražus ir lieknas kūnas mano!

Aš savo jėgomis ir laime įtikėjęs, 
Likimo kovoje nebūsiu nugalėtas:
Bus pavergti dangus ir vandenys platieji, 
Jei žemėj man kada per maža liktų vietos.

Aš savo žvilgsniu egzaltuotu, įsakmiu
Herojiškąjį žmogų ateity regiu,
Jis laisvas, išdidus viršum pasaulio stovi.

Ir nenumaldomos kūrybos pavergtoji
Gamta, kaip jo nemirštančios garbės šventovė,
Jį vieną garbina, suklupusi prie kojų.

24

Aš prisimenu: buvai paika mergaitė, 
Bet turėjai gražų, linksmą veidą, 
Ir už tai pamokslų niekas tau neskaitė, 
Išdykavimus visi atleido.

Kai tu žaisdavai, mane apsikabinus, 
Mano lūpose atgydavo vėl mitai, 
Atnešti iš tolimos gimtinės 
Ir pilni šiaurietiškojo kolorito.

Tų, pamėgus mano pasakas keistas, 
Pamilai mane ir per dienų dienas 
Sekdavai paskui, kai aš, pasilgęs šiaurės,

Kopdavau viršūnėn riogsančių kalvų 
Ir, dažnai stovėdamas prieš vėją šiaurų, 
Žvelgdavau, akiraty ieškodamas namų.

[Šarnelė, 1943.XIl.6]

 25

Einu, bet nežinau, į kur nueisiu, 
Ir gyvenu, bet palaidai ir be prasmės:
Ragaudamas gyvenimą kaip vaisių 
Ir vėl jį nešdamas kaip naštą ant peties.

Aš klausiau kunigų ir filosofų - 
Atsakė jie, išdėstė viską išsamiai. 
Bet man širdis ir šiandien lygiai sopa:
Kodėl pasaulis ir žmogus, ir visa tai?

Ir taip einu tolyn šio klausimo keliu
Po nežinios dangum, pavargusiu žingsniu.
Bet jei randu užsimirsimo smuklę pakely, -

Tai linksmas per dienas naktis puotauju, 
Kol nuobodžio tarnai, rimtuoliai rūškani, 
Vėl išmeta į klausimo kelius iš naujo.

[Šarnelė, 1943.XII.7]

26

Atsiliepdamas geismo ritman, 
Jūsų troškulį aš nuraminsiu:
Meilė jums, o kentėjimas man - 
Jūsų laimėj aš jį subrandinsiu.

Mano lūpose lūpom ragausit 
Nepažįstamo svaigulio skonį - 
Jums burnoj kaip gėrimo brangiausio 
Tirps ir skleisis lašeliai raudoni.

Kai paskęsit saldžiam snauduly 
Visu kūnu ir siela rami, 
Mano sopulio vyną išbaigus, 

Aš paliksiu bemiegančią Jus
Ir, suradęs kitur skausmo daigus, 
Vėlei tęsiu kančios žaidimus.

[Šarnelė, 1943.XII.8]
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >