SONGS OF MYSELF I Kur galėčiau aš dabar išeit iš savo vienišų namų? Aš renkuos kelius, tačiau visi jie daugel kartų praeiti... Nors buvau aš daugely kelių, tačiau labai skubėdamas aš nemačiau, kas dedasi aplink. Pakelėse stoviniuodavo žmonių būriai, ir aš galvojau sau, kodėl jie neskuba... II Nors mane dar teatlankė dvidešimt pirmoji vasara, tačiau jaučiuos susenęs. Ir dabar aš gyvenu namuos. Niekas neaplanko čia manęs. Dvidešimt pirmoji vasara yra liūdna. Kartais aš žvelgiu į kelią taip, lyg laukdamas kažko. Aš tačiau nelaukiu nieko. Akys vien papratę žvelgt į kelią. III Niekur jau neinu. Jeigu saulė šviečia kambarin, ką nors rašau. Nes draugai kalbėjo man, kad aš kažką rašyčiau. Aš galbūt ką nors ir parašysiu. Bet popiet jau nieko neveikiu, bastausi po apylinkę, liūdnai lyg paukštis švilpdamas. Paukščiai nei rytais, nei vakarais negieda. Oras yra šaltas ir niūrus. IV Aš dažnai einu ant kalno ir, stovėdamas ten atsišliejęs medžio, ilgas valandas stebiu, kaip žmonės dirba laukuose. Šiemet laukuose žmonių matytis maža. Dirba jie lėtai judėdami. Kartais aš pasikalbu su jais, iš darbo grįžtančius sutikęs. Ir mes kalbamės apie lietingas liepos mėnesio dienas. "Vasaros nebus", - man sako jie. V Kai išbundu nakties metu, girdžiu: lietus plonom kojytėm vaikšto zyzdamas aplink namus. Aš keliuos, einu prie lango. Nieko nematau, tiktai girdžiu, kaip vėjo blaškomas vanduo nuo medžių žemėn plūsta. VI Tai kalbėk, kalbėk, širdie, didžiu balsu kalbėk, ką šnabžda išdidi fantazija. Gal laimingas melas ir sumažins tavo skausmą. VII Štai praeinančio keleivio žingsniuos matos pavargimas. Paukščio lėtame viršum vandens sparnų mojavime žymu beviltiškas dausų ir saulės ilgesys. Vasara jau baigias ir regėtis rudenio ženklų. Greit poetai ims dainuoti melancholiškas dainas apie spalvotų lapų šlamesį alėjose. VIII Atėjau aš prie kalnų šaltinio. Tyras ir vėsus vanduo toli aplinkui liejasi. Aš skaičiau kažkur apie šaltinį karštą, verdantį didžioj gelmėj. Pagalvojau sau: štai mano nerami širdis bus panaši į vėsų verdantį gelmėj šaltinį. IX Aš pasauly neturiu jau mylimų. Mirę jie yra, mane čia žemėje mylėję. Tai kodėl nykiais ir neviltingais vakarais man nesišaukt prisiminimuose į tuos, kurie kadais mane mylėjo? X Vakar lijo. Ir šiandien mieguistas vėjas klydinėja po laukus. Ore jaučias uogienojų ir pelkėtų vietų kvapas. Jis turbūt ateina į mane iš ten, kur auga kadugiai, maži krūmokšniai, kur šešėliuose iš lėto sirpsta didelės ir vandeningos uogos. XI Atėjus tu sugriovei mano sielos tylumą. O jinai, laisva lyg paukštis ir rami tartum subrendus vasara, gyveno vieniša namuos, kurie stovėjo išdidžių kalnų viršūnėje. Kai aš pirmą kartą pamačiau tave, Man patiko šviesios garbinančios akys. Man patiko tavo lūpos, degančios kaip liepsnos Ir tačiau nedrįstančios pratarti žodžio. Meilė, paslėpta giliai tavy, atsimenu, sujaudino mane. Tu nedrąsiai paklausei: "Ar negalima pažvelgt, kas slepiama namuos?" Mes nuėjome į mano šaltą tylumą. Mes nuėjome į pilko marmuro sales, Ir nuo sienų gilūs praeities veidai iš patamsių ir šešėlių žvelgė į tave. Tau patiko visa: Vaiko žingeidumas vertė klaust tave: kas čia; kas ten. Klausinėjimui, atrodė, jog nebus ir galo... Bet staiga atsiminei ten slėny paliktus draugus ir minią, iš kurios buvai tu valandėlei išsiskyrus. "Laukia ten manęs draugai", - tarei ir, nesuskubus atsisveikinti, išbėgai. Aš tada tik pirmą kartą pažvelgiau į grindinio mažytes klotas plyteles. Tavo pėdos buvo jas giliai išbraižę. Aš pasilenkiau prie jų. Ir staiga mane pasiekė slėny susirinkusios minios šiurkštus ir piktas juokas. "Ji pasakė jiems ką nors apie mane", - tariau sau tyliai ir galvojau vienas: "Kaip galėjo tos lengvutės kojos taip šiurkščiai subraižyt grindinio mažytes klotas plyteles?" XII Kartais ant manęs užtyška liūdesys Lyg vanduo, kurs šoka nuo aukštų kaskadų. Kaip galingos srovės plauna jis mane. Rodos, jau neišlaikysiu Ir, ateinančios bangos paplautas, Pulsiu į putojančias gelmes. Bet pirmiau pavargsta skausmas ir išsenka liūdesys nei mano jėgos. Pamažu nurimsta kurtinantis ūžesys, Gelmės šviečiasi, vanduo nusenka iki kelių... Aš matau, kaip veidrodinis, kaip ramus vandens paviršius atmuša ryžtingą mano veidą. XIII Mėgstu aš sėdėt svajodamas prie neaprėpiamos platybės pelkių pakraščio. Nepažįstami man paukščiai kyla iš balų ir skrenda nuo manęs tolyn. Jie paklysta, išsidraiko danguje lyg mano juodos mintys. Pelkės kvepia. Kažin koks svaiginantis ir slaptas tvaikas kylas iš gelmių. Negaliu jums pasakyt, kaip man patinka plačios, neaprėpiamos, bekraštės pelkės. XIV Rudens sekmadienis vienkiemy. Aš sėdžiu ir mąstau, žiūrėdamas į mylimąjį kalną. Ruduo jau palietė lengvučiais pėdsakais laukus. Kalneliuose visai pagelto avižos. Šiandien sekmadienis, ir ašen vienas palikau namuos. Bet man atrodo, esam dviese: aš ir tavo atminimas. Tavo plaukai nuo kaklo sušukuoti aukštyn lyg juodos liepsnos supa baltą tavo veidą. Dvi gyvos linksmos akys žvelgia į mane. Jos žvelgia į mane iš seno pamiršto paveikslo. Iš mirties šešėlio žvelgia jos. Ar atsimeni, sakyk, tą rudenį, kai vieną vėlų ir audringą vakarą mes ėjome namo pro lauko tvenkinį? Čia buvo radę prieglaudą balti, pavargę paukščiai. Jie skrido audroje ir vėjo genami. Tačiau šiandien tas lauko tvenkinys išdžiūvęs. Aš tau sakau tai visa. Nes nežinau, kur rastų prieglobstį tie dideli ir gražūs paukščiai, jei ruduo šis būtų vėl audringas. Jei grįžtum į namus, tai savo kambary atrastum visa tvarkoje. Aš neliečiau tavo daiktų. Tik retkarčiais ta paukščio plunksna, su kuria anuomet šluostydavai dulkes, aš nubraukiu nuo tavo portreto užumaršties ir laiko dulkes. 1942 XV Didelė upė teka. Aš vaikštau kranto alėja. Yra sekmadienio popietė, ir visas jaunimas ant vandens. Per vandenį atplaukia į mane jų kalbos ir juokai. Bet aš esu čia vienas. Aš norėčiau būt su jais kartu ant vandens. Bet niekas šiame krašte manęs nepažįsta. Aš žiūriu į pakrantės žilvičius, jų šakos mirksta vandeny. Man yra truputį liūdna. Upė yra panaši į gyvenimą. Joje daug vandens, ir jis amžinai teka. Aš bandau galvoti, bet mano mintys taip pat teka. Bangos upėje yra mažos, ir vėjas švelnus. Jeigu jie ant vandens nedainuotų, aš nebūčiau liūdnas. Gera yra žaisti ir mylėti... Jaunystė yra metas, kada negalima pastebėt, kaip upė teka. Jaunimo ant vandens yra daug. Ten yra mergaičių, ir jų rūbai turi daug spalvotų dėmių. Mano akys yra liūdnos, nes jos mato daug spalvų, kurios blunka. Mergaitės yra neprotingi padarėliai, ir jos žaidžia jaunystės spalvomis... Šarnelė, 1944.X< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >