lt
MANO GYVENIMAS Žemė, jos daina ir saulėtos padangės, Vėjas ir pavasariu girti laukai, Šalys tolimos, kaip atminimai brangios, Praeity mylėti rūstūs ir linksmi veidai Vis vaidenas man, gyvena manyje, Kol numiršta ritmo bangose. Nežinau, ar tu paskui atsekt galėsi Gyvąjį Gyvenimą iš sąskambių trumpų, Ar pajusi meilę jam, jau užmirštam eilių pavėsy, Ar suprasi dalią buvus pilną vargo ir kančių, - Bet žinau, kažkas švelniai palies tau širdį, Kai pažvelgsi praeitin giedrėjančiu žvilgsniu; Kai saldi kaip vynas forma bus tave nugirdžius Ir atpalaidavusi nuo išgyvenimų sunkių, Tu suprasi, gyva - miršta, lieka tik daina, Kaip nemirštantis paminklas dainiaus kapuose. Šarnelė, 1943.VIII.26 KVAILA ISTORIJA Juk esti valandų, kai liūdesys, Net nežinia dėl ko, ateina pas duris Ir beldžias, prašosi tavin, Jog nejučiom iš lūpų tau prasiveržia daina, Tokia skausminga ir liūdna, O tonai krinta vis duslyn. Ir pasirodo tau gyvenimas tada Toks menkas, nuobodus. Ir žemėj čia Tu nieko jau džiaugsmingo nerandi - Ir juo sunkiau, nes po mirties Taip pat nelauki nieko jau ir netikies... Tik mirga akyse vorai žali. Bet... Kas gi bet?.. Norėtum dar ramint save, Tačiau iliuzijos sudužę, jų daugiau nėra, Ir nežinia, iš kur pasemt gyvenimui jėgų. Bet, keista... pats savaime dingsta liūdesys, Ir vėl džiaugies, ir vėl tikies galįs Laikyt gyvenimą prasmingu ir didžiu. Ir ta istorija kartojasi kas valanda, Tikra istorija, bet ne mažiau kvaila. Neniekinu aš žemės nei dangaus: Bet, kol gyvens čionai žmogus, Jis nesupras lemties ir kaip naktis niūrus, Ir linksmas kaip diena nėžinomu keliu keliaus. Šarnelė, 1943.IX.6 LAISKAS MIRUSIAM DRAUGUI Po to, kai tu mirei, aš neradau pasauly nieko, Kas nesuteiktų liūdesio gilaus. Čia žemėj tik jaunystė pėdsakus šviesius palieka Širdy iš anksto mirčiai pasmerkto žmogaus. Šiandien, rašydamas tau laišką į anapus, Aš nepriminti negaliu, Kad šio gyvenimo gražiausiąjį etapą Praleidom žemėje kartu. Ir tuoj iškyla akyse anas pavasaris prieš tavo mirtį, Tas linksmas išdykaujančių draugų būrys, Ištroškusių gyvent ir siaust, kažką nepaprasto patirti Ir tikinčių, kad jie vieni pasaulį pataisys. Dar kaip šiandien matau susirenkant visus į gražią šventę Ir nešant rankose pražydusias laukinių obelų šakas. Matau mergaites neramias, negalinčias be juoko ir dainų gyventi, Skrajojančias lengvai kaip vėjas, aukštas ir lieknas. Atsimenu, kaip mes tada pavasario laukais klajojom Ir sekėm saulės kelią danguje ir upių vandeny, Ir, skardžiuose aukštų kalvų sustoję, Regėjom, kaip pasaulis dega, bręsta jos ugny. Ir įtikėjom mes tada į žemės grožį ir į savo galią: Jau matėm išsipildant troškimus didžius. Ir buvome tvirti kaip ąžuolai žaliam biržely, Išdidūs kaip arai, ištiesę erdvėje sparnus. O, kaip tu pavydėjai man, palikdamas šią žemę, Tikėjimą, jaunystę ir audringas svajones: Matei mane kaip burtininką iš gyvenimo šaltinio semiant Naujus turtus ir brangenybes vis naujas. Ir tu prašei manęs pranešt, ką naujo Tau mirus ašen žemėj surasiu, Todėl šiandien, kai paskutinį kartą patarnauju, Aš negaliu nuslėpt tiesos ir drebančiu balsu Turiu prisipažint, jog nieko negaliu pranešti: Nes žemėj, kas didinga - tai jaunystė mumyse. Jei nori, galime kartu į praeitį akis atgręžti Ir paskutinį kartą pamatyti ją važiuojant saulės vežime. Todėl, rašydamas tau laišką į anapus, Kaip dar anuomet pažadėjau tau, Užtikrinu, jeigu išreiškia ką šie žodžiai trapūs: Pasauly, ko nebūtum radęs tu, aš neradau. Šarnelė, I943.IX.I5 APIE TRŪNIJANTĮ MEDĮ Nyksti nesuprastas ir vienas - Gailus kaip sužeistas žvėris. Tau visos šviesios dienos - Viena juoda naktis. O žaizdos plečiasi, negyja, Gilėja vienuma. Svajonės karštos kaip žarijos - Tikrovė abejinga ir šalta. Kaip medis audroje per lietų, Nušvitęs žaibuose, Išlieka... Išliksi tu nenugalėtas, Bet sutrūnijęs savyje. O, jei tave kas nors uždegtų... Džiaugsmingas kaip aukos ugnis, Nušviestum tą beprasmę naktį Plačiom lyg upės liepsnomis. Šarnelė, 1943.X.4 * * * Rūpestis padidint ūgio neįstengia. Sielvartas iš naujo atveria žaizdas, Nuo likimo bėgantis jo neišvengia, Laimės ieškantis negali jos atrast. * Skrenda metai ir kaip paukščiai Meta plunksnas - žmones nebūtin. Pačiame gyvenimo ir laimės aukšty Nejauku pažvelgt žemyn. * Tapsmas amžinas, bet tampantieji Būna momentui tiktai, - Kaip negrįžta nutekėję Kartą upėm vandenai. Tu, žmogau, gyvenimo išsilgęs Amžino, - neamžinas esi. Veltui mirštančiųjų burną vilgys Amžinybės pasaka graži. * Tęst gyvenimą be galo Vien tik noras nepadės, Kartą sąnariai atšalę Nesušils prie įgeidžių ugnies. * Tau suprast, žmogau, beliko, Jei suprasti dar gali: Kad praeinantys dalykai Turi prasmę amžiną būty. * Kad pati būtis beprasmė, Nenaudinga niekam apskritai - Šitą gal vėliau suprasme Mes, praeinančio gyvenimo draugai. Šarnelė, 1943.X.13 * Visi tikėjimai - fantazijos žaislai: Apie tikrovę nieko pasakyt negali. Bet kas prarado juos visus, tas amžinai Turės klajot po liūdną Hado šalį. Sunku netekt pastogės ar namų, Sunku gyvent ir jaustis nuskriaustu, apleistu, Bet dar sunkiau netekt iliuzijų visų: Kartu svaiginančio narkotiko ir vaisto. Tokia jau prigimtis žmogaus: Gyvent ir dievinti ką nors - tolygu. Ir kaip skaudu, iš melo malonaus Nubudus, jaust visatos šaltį dygų. Bet žmonės mėgsta šilumą labiau nei tiesą Ir bijo pasilikt vieni net valandai vienai, Ir, jei širdy tėvų tikėjimas atvėso, Jie naujo griebiasi karštai. Šarnelė, 1943.X.21 * * * Buvo spalis. Vėjo katinukai Žaidė lapais parkų takuose. Saulės lempa su stiklu nurūkusiu Tyliai geso vakaro šiurpe. Mudu ėjome greta, tą pačią Mintį slėpdami širdy giliai, Ir regėjome, kaip skečias Tamsumos ateinančios sparnai. Vėjo katinukai rudenį Žaidžia kiemo lapais čežančiais. Sėdi sau namuos ir niekur nesijudini, Sėdi ir ką nors mąstai. Vakare slenki arčiau prie židinio Ir skaitai poezijos knygas. Ir tą tylią laimę dar labiau padidini Svajomis apie laimingas vasaros dienas. Šarnelė, 1943.X.28 * * * Kartais žemė man atrodo Panaši į laužų krūvą; Monotonišką, vienodą, Kur viskas suvirtę pūva. Kartais žemė man kaip tyras Ir darnus dievų paveikslas, Kur kiekvienas daiktas giria Ritmą, kuriantį ir veikslų. 1943.X.29 * * * Aš pakeliu akis nuo knygos Ir ilgesingu žvilgsniu aprėpiu laukus: Vienur žaliuoja šepečiu rugiai sudygę, Kitur tik leidžia diegus gležnučius. Kai kur matyti: žmonės bulves kasa, Įgulę ir palinkę ežiose; Pasklidę laukuose, gagena žąsys: Jas varinėjas moteris sena. Miškų užuovėjoj, gražioj aikštelėj, Kur sklaistos lapai padrikai, Ten vestuves subėgę šunes kelia Ir susirieję skalina plonai. Keliu praeina ubagas. Mane išvydęs, Jis ima pusbalsiu čepsėt maldas Ir, retkarčiais padaręs kryžiaus ženklą didį, Jis žiovauja ir trinasi akis blausias. Šarnelė, 1943.XI.2 * * * Norėdamas surast save, jisai paliko šeimą ir draugus Ir vienas pats gyvent į dykumas išėjo. Ten pasistatė lūšną sau ir vienaplaukis, nekalbus Ant slenksčio per dienų dienas sėdėjo. Jis žvelgė į dangaus tolius Ir sielos gelmėse kažko ieškojo. Ir naktimis išbudęs, neramus Kažką lyg karštinėj klejojo. Bet kartą įsiklausė jis: kažkas Per dykumą praeidamas dainavo Apie laimingas paprastas dienas Žmonių, neturinčių prasmės ir tikslo savo, Žmonių, kurie gyvena kaip maži vaikai, Ties bedugne dainuodami ir šokdami ratelį, Jie rankioja gėles ir, krykšdami linksmai, Rankas bejėges ir silpnas į saulę kelia. Ir atsiskyrėlis nuo Dievo meldė sau to paprastumo, Ir buvo jis beregint išklausytas: Kažkas apvilko jam akis, aptemęs protas jo suglumo, Ir tapo jis lyg vaikas paprastas, nekaltas ir mažytis. 1943.XI.2 RONDO Tu pamiršai mane, Ir aš tave pamiršiu. Negaila to, bet kai kada, Iškilę į paviršių, Prisiminimai drumsčias širdyje Ir plūsta bangomis per viršų... Tu pamiršai mane, Ir aš tave pamirsiu. Belieka tik refrenas dainoje - - Bet jo aš nepamiršiu - Kaip vėjas vandenų paviršių Palies švelniai tave: Tu pamiršai mane. 1943.XII.6 * * * Aš aistringai myliu žemės išrinktuosius, Nesvarbu, kas jie: šventieji ar velniai. Jų dorybėmis, jų cinizmu žaviuosi. Moka jie mylėt ir keiktis įžūliai. 1943.XI. 18 PAMIŠĖLIO UŽRAŠAI I Pamišėliu mane vadina žmonės, Galbūt tikrai aš toks esu. Iš paskutinės užjūrio kelionės Grįžau liguistas kūnu ir protu. Ir sako: aš tada dainavęs, šokęs, Dažnai prapliupdavęs juoku. Visiems keistai atrodęs mano šokis, Žiūrėti buvę linksma ir graudu. Mane sugavę, į namus nuvežę... Pagydyti visai nebetikėję. Aš vis kalbėjęs apie damą gražią, Kilnesnę už hidalgo Dulcinėją, Kuriai paskirsiąs rinkinį sonetų Kaip padėką pamišusio poeto. Šarnelė, 1944.I.10 2 Aš ilgą laiką gyvenau pietuos Kaip nuobodžiaujantis aristokratas. Ten greitai dėl laikysenos taurios Visi mane pamilo, prie manęs priprato. Aš mėgau-gamtą, mokslą ir menus, Rinktinių asmenų draugystę Ir pokalby, palietęs klausimus painius, Dažnai į metafiziką nuklysti. Ir nors slaptai mane kankino liūdesys, Vienatvės priepuoliai, nuobodulys, Bet nesiguosdamas, kad man sunku, Save papuošęs amžinu šypsniu, Šaltai stebėjau žmones ir save Nežinomo likimo žaidime. Šarnelė, 1944.I.11 SKAISTYBĖS IŠTYRIMAS Viduriniais amžiais į karaliaus dvaro rūmus Pats valdovas kviesdavo kasmet naujas damas, - Kur pirmiausia būdavo ištirtas jų skaistumas... Jam patikrint jis mokėjo būdą susirast Prie karališkojo stalo tarp visų bajorų Joms įpildavo raudono vyno į puošnias taures, Bet kurių viduj išgraviruoti aktai nepadorūs Piktindavo sielas dar gėdingas ir skaisčias. Jei kuri, pakėlusi prie lūpų taurę, Ją palenkus ir pažvelgusi vidun, staiga Suliepsnodavo, išvydus kokį piešinį netaurų, Lyg sausa pušis ant kalno, žaibo įskelta, Tai visi dvariškiai iš naujosios damos Juokdavos, susižavėję josios skaistumu, Ir dainuodavo lyg tie studentai "Gaudeamus": Vivat omnes virgines, gyventi gera ir smagu! Jei kita dama, pažvelgusi taurėn į vidų, Vyną ir toliau girkšnodavo ramiai, Ach, tai dar labiau, šį reginį išvydus, Pagyvėdavo (karaliaus rūmuos) kalbos ir juokai. 1944.I.13 * * * Įsiklausyk: kaip skamba laiko pakrašty Pirminiai muzikos garsai, Lyg lengvo vėjo iš Anapus atnešti Dainuojančių vaikų balsai. 1944.1.22 Tyla! Ištuštėjusi šventės aikštė... * Tartum stiebų reginys prie Islando Jūrininko akyse giliose, Tėviškės kalvos, šią žiemą paskendę Balzganose miglose, Verčia svajoti mane... 1944.1.22 * * * Maža tauta su dideliu žodynu, Kaip tu į Nemuno pietinį krantą Su juo išplaukt galėsi, jei kaimynai Tavųjų žodžių turto nesupranta? * * * Aš, dar rik įpusėjęs dvidešimt trečiuosius, Jaučiuos pavargęs ir pasenęs Vakarų žmogus. Iš visko aš seniai ironiškai juokiuosi, Į nieką netikiu, esu atbukęs, nejautrus. 1944.II.25 PORTRETISTAS Gyveno vieną sykį portretistas įžymus, Bet piešė jis nekokius portretus; Tuo nusivylęs, jis padarė dvidešimt ir keturis vaikus, Bet nepasisekė ir čia: į jį nė vienas neišėjo panašus. 1944.III.9 ANGLŲ HUMORAS Gamta ir dėsniai jos neaiškūs buvo nuo senų laikų. Bet Dievas tarė: "Newton tebūnie!", ir visa tapo tuoj aišku. Labiausiai buvo velnias nepatenkintas tuo, Jis tarė: "Einstein tebūnie!" ir taip grąžino status quo. * Pone N., su jūsų nuomone aš sutinku, Kad poetą bet kurį mes galime laikyt kvailiu, Bet jūsų asmeniu parodyt būtų ne pro šalį, Kad ne kiekvienas kvailas ponas poetu būt gali. 1944.III.10 * * * Ponas Dievas rengėsi penkias dienas ir šeštą vieną žmogų tesukūrė, O Šekspyras tūkstantį per keturis veiksmus pagimdė, išaugino ir penktam nudūrė. 1944.III.10 KAIP PAGYDYT NUO POEZIJOS Kai Homeras mirė, dėlei jo gimimo vietos Kilo ginčas tarp turtingų miestų septynių, Nes per juos kaip elgeta Homeras gyvas Eidavo maldaudamas duonos trupinių. 1944.III.10 LINKSMO VALKATOS PASIPASAKOJIMAS LIŪDNAM POETUI Aš savo motinos ir tėvo nepažįstu, Kur gimęs maža težinau, Tačiau esu sūnus moters, jeigu neklystu, Atleisk jai nuodėmę, dangau! Užaugęs valkatų būry Tarp niekšų, tipų, ubagų, Manau, atspėt patsai gali - Aš valkata šaunus esu. Profesija nors pastovi, bet sudėtinga, Visus menus atmintinai Žinoti išdaigingam skurdžiui reikalinga, Jei ne, pradingsi kaip matai. NUBUDIMAS Kiekvieną rytą mano nubudimas Gražus kaip pasaka. Ir aš nebegaliu Žinot, iš kur dangus šviesos tiek imas, Iš kur tiek saulėj aukso spindulių. Šiąnakt sapne kažką regėjau mielo... Dabar diena gražiai kaip sapnas išsiskleis Ir mano ilgą, rūsčią metų gėlą Apkės džiaugsmingos saulės spinduliais. * Visi pasauly nori būti mylimi, Visi praeina žemę, alkdami šviesos Ir perdegę troškimų ugnimi, Ir nenumaldę sielos alkanos. 1944.IV.20 MALDA Į ŠV. KAZIMIERĄ O, Kazimierai Šventasis! Kai tauta pavojuj bus, Ar išvesi kaip anąsyk Pergalėn kovos pulkus? Ar tu leisi, kad baltoji Mūsų žemės Lelija Po raudono žirgo kojom Būtų amžiams sutrypta? Ją tvirtai laikyki rankoj, Dengdamas globos skydu, Tepraūžia, ją aplenkę, Visos audros iš rytų. Šarnelė, 1944.VI.8 Dievo Kūno šventėj RUGSĖJO NAKTIS Sėdžiu lange. Rugsėjo naktis. Pilnatis. Ir švelnus kaip vestuvinis nuometas Lengvas rūkas virš pievų. Tai poezijos, meilės, svajonių naktis. Tokiąnakt mylimi neatmins, kaip ištart Ligi ryto: sudievu! Ta rugsėjo naktis kaip svajonė graži; Tokią naktį rašyti, svajoti Ir mylėti norėtųs, Tačiau aš pamiršau, kaip svajot ir rašyt, Ir atšalusioj mano širdy Jau nėra meilei vietos. Tai kodėl sėdžiu lange, įsmeigęs akis Į mėnulio gelsvu metalu nusiklojusį Aukštą tolimą dangų?.. Nežinau. Tai gal šiaip sau... Rugsėjo naktis.. Tyliai lašina vystantis klevas Šaltą miglą ant lango. Šarnelė, 1944.IX.29 SIELOS PAVEIKSLAS Po žemu ir pilku dangumi Aš einu palenkęs galvą Ir mąstau, kaip sielai artimi Tie tušti laukai ir kalvos Rudenio mieguistam nykume. Kojas vilkdamas drėgna žeme, Prieinu lapuočių mišką Ir stebiu, kaip ore tingiame Raudoni, gelsvi, išblyškę Supas lapai - negyvi drugiai - Ir pusiau nusilapoję Medžiai stūkso tartum kaliniai, Nuplakti rimbu kandžiuoju, Šalty kūnais, virpančiais gailiai, Ant jų kabant paskutiniams skarmalams. Akys, klaidžiokit laukais, pakol sutems! Tas rudens paveikslas, mano Siela, tau patinka, nes jame Atpažįsti kraštą, kur gyvena Tavo liūdesys ir pilkuma. 1944.X.4 ĮŽANGA Aš vėl dainuosiu jums dainas apie pilkosios šiaurės šalį, O jūs kas vakarą aplink susėdę ir tyloj klausysite manęs. Ir ta daina bus panaši į paukštę mėlyną, kuri anksti iš ryto kelias Ir išskečia sparnus, pakildama į saulėtas erdves. Nes i§ aukštybių matos plotai begaliniai, Nelygus kraštas ir miškų šilkiniai kaspinai, Ir tartum šviesios grandinėlės upės, į pavasarį patvinę, Ir vėjo gairinami po žiemos pilkėjantys laukai. Ir tarp pavasario audrų ir vėjų aplankytas šiaurės kraštas Atgyja paukščių dainose. Ir pasigirsta šūkavimai smagūs dirbančių laukuos. Ir tyška vandens nuo kalvų. O virš galvos dangus bekraštis Toks pilnas vandeningos melsvumos. * * * Jų buvo daug. Geri draugai. Visi jauni ir drąsus, Ir greit per ankšta liko jiems tėvų namuos. Tai vieną rytmetį, kai pievų plotuose žvilgėjo deimančiukais rasos, Išėjo į pasaulį jie Jaunystės Nuotykio ieškot. Dangus toks mėlynas. Krūtinėj jausmas tyras. O akyse - ugnis, o lūpose - daina! Skambėjo vieškeliai, keliai, skambėjo girios, Ir ten toli žydėjo laimė svetima. Ir ėjo jie. Į priekį akys smigo. Ir veržės jie lyg upės nesulaikomai pirmyn, Vienur ten stiepėsi kalnai, kitur ten buvo lygu, - Ak, nesvarbu, visais keliais keliaujam ateitin. Keliavo jie per dykumas, kur vėjas smėlį ginė, Išvargo, bet nerado nei oazių, nei pavėsių malonių, Tik kai prie laužo vakare susėdę jie prisiminė taip tolimą tėvynę, Keistai sužiuro į liepsnas kartu. Gal grįžti atgalios?.. Ak, ne! Širdy troškimas didis Taip vaikė juos iš vietos vieton. Degė nerimu kely; Tai nesvarbu, kad naktimis sapnavos tėviškės laukai, pavasarį pražydę, Tai nesvarbu, kad per dažnai vaidenos motinų plaukai balti. Jie plaukė mariomis. Audra laivus sudaužė Ir išmetė bevaisės žemės pakrašty. Bet koks tai nepatirtas jausmas kiekvienam keistai krūtinę graužė, Ir ėjo jie ir griuvo, kėlės! ir vėl į priekį, vėl tolyn! - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - Aš nežinau, ar jie dabar tebekeliauja toliais, O gal jų nė seniai gyvų nėra. Tačiau vis tiek paduok man savo ranką, broli, Jeigu ne laimės, tai prasmės ieškot ir mes eime! Tai kas, kad jie galbūt priėjo tik mirties bedugnę, Tai kas, kad nepalaidotus jų kūnus draskė sakalai. Čia niekas neįstengė mums užgesint širdy troškimų ugnį, Čia visada kančios bus per mažai. Eime! Juokies, sakai: ir mes nerasim nieko, Ir, kai išvargsim, mus priglaus tiktai nakties tamsa. Eime vis tiek! Tu klysti! Visados kažkas dar lieka: Tai mirti savo mirtimi! Tai ne kitų! Tai mirtimi sava! ATBAIGIMAS Gimtos pastogės slenkstį peržengęs, Jis vėl pamatė visa tai, ko taip nekęsdamas Kadais pabėgęs buvo iš namų. Ir pirmą kartą jo pasenęs veidas, jo išblėsę akys Nušvito tobulu džiaugsmu. Be galo jam dabar patiko toji didelė tyla, Ir tie ant sienų atsimušę saulės spinduliai... Ten, kur palangėm vazonėliuos augo blyškios gėlės, Aplinkui matėsi Vaikystės tolimų dienų žaislai. Ir prasivėrė jo sukepę lūpos: "Ašen nieko neradau, Tačiau galbūt nereikia nieko rast, jeigu ieškot gana. Keliauja sau žmogus, o prieš akis tik vienas skausmo kelias, Kol blėstančių troškimų širdį Pridengia didelė gimtų namų tyla". Staiga jisai suprato viską. Lengvai pasirėmė ant stalo Ir, saulės spinduliuos panėręs veidą, m i r ė! LAUŽAS Ant mūsų žemės dega didis laužas, Jo dūmai plakasi kaip vėliava juoda, Mirtis aplinkui šoka šokį žiaurų, Ugnin suversdama naujas aukas. Kūnų liepsna nušviečia tamsią naktį - Iš tolo rodos, kad tenai mūs laimės žiburys, Ir laimės troškuliu apsvaigę, skrendam kaip plaštakės, Kol laužo liepsnos godžios mus prarys Ir dar labiau nudžiugus šoks mirtis, Ji savo džiaugsmui jau sudegino kartų kartas, Eilės dar laukia milijonų eisena. Kūnų liepsna! Mirtis linksma tik godžią ugnį žarsto Ir dūmais verčia ji žmonių minias, Ir pelenus laukuos be pėdsakų išbarsto. SAULĖS LANKAS Kiekvieną rytą Viešpaties didžioji saulė Nauja gyvybe budina mane Ir, spinduliais bepuošdama pasaulį, Išlenkia lanką erdvėje. Ir aš turiu įtempt šį saulės lanką Nauju vis ilgesiu, kančia Ir siųst į gilų, erdvų dangų Naujas troškimo vyličias. O jos... O jos, erdvėj neradę nieko, Sugrįžta žemėn, į mane Širdy tvyrot įsmigę lieka... O aš, kai saulė vėl naujam lanke, Vis tiek tempiu dienų stygas Ir vėl siunčiu troškimų vyličias... PINIGAI Pasauly daugel pinigų kursuoja Senų kaip žmonija sena. Tarpu savęs jais žmonės santykiuoja - Vadinas jie tai: aukso meilė ir aistra. Vieni juos laiko egoizmo bankuos, Kiti jais perkasi daugel malonumų valandų, Nes myli jie save ir prieš save tik lankstos, Ir galvas vainikuojasi puikybės vainiku. Mes tikime: šie pinigai tvirti, Bet vienąkart nupuola jie staiga Ir visa griauna nusivylimo banga. Yra dar kitas pinigas giliai širdy, (Tvirtumą jo mum skelbia amžių eilės) - Kančia paženklintas, tai Absoliuti Meilė. KAS TU? Kas vakarą girdžiu: aplinkui namą Kažkas ten vaikšto pamažu Lėtučiais žingsniais vienišas ir senas Ir stebi vis, kaip ašen gyvenu. Jis rūpestingai ten aplink vis vaikšto, Kai aš puotauju linksmas per naktis, O kai nuo klausimų galva apsvaigsta Ir kaip pašalus paukštė spurda jau širdis, Jis veržiasi vidun ir tuoj gaivina, Vingrius kelius nušviesdamas žmogaus Ir duodams paragauti amžinybės vyno. Kai praveriu akis, jo niekur nematau, Tiktai girdžiu ten šiugždesį jo žingsnių nuslėptų Ir klausiu vis savęs: kas tu, kas tu? GIRIOS MELSVUMA Matau, giria jau šviečiasi spalva indigo, Ir vėjas budina apsnūdusias kalvas; Jau kuždasi beržai, ten slėniuose sumigę, Laukuos jau švilpauja gaivias melodijas kažkas. Solveiga šiaurėn nulėkė pašliūžom, Dainuodama, kad baigiasi žiema. Pavasaris! Pavasaris jau greit atūžaus Žiedais kaišyta kepure - - - Naujam pabudusiam rate Visur jauna gyvybė supulsuos, Tik į mane senatvės lašą jis įpils slapta, Neramų karštį prigesys veiduos - - - Dabar žiūriu su liūdesiu širdy, O girios melsvuma lengva, skaidri. PAUKŠČIAI Turiu aš paukščių didelius pulkus, Didžiausių grifų, sakalų, erelių; Ištiesę spindinčius, žvalius kaklus, Dangaus erdvėn laisvi jie kelias. Ir kylant jiems vis plečias jų sparnai, Kaip debesys didi, galingi; Po kojomis kaip sraigės sukasi kalnai; Kaip lašas jūros spindi; Ir jiems nutūpti žemė per maža. Išdidūs ir sparnais nubraukdami žvaigždes Ir nepavargę niekada Per šaltas, dideles dangaus erdves Kaskart platėjančiais sparnais Manieji paukščiai skrenda amžinai. 1944.V.5< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
© 1999 - 2024© 2012 Antologija.lt. All rights reserved. UAB Unicumus
Lėšos, gautos iš reklamos, talpinamos svetainėje, yra naudojamos svetainės palaikymo bei priežiūros išlaidoms padengti.
