en
II
Ten pat - Vilniaus Augštojoje pily. Nedidelis niaurus kambarys, žemais skliautais ir mažučiais langeliais. Šalia sienų suolai. Kampe paprastos ąžuolinės skobnys. Gale jų augšta atrama kėdė. Priešakyje paprastas suolelis. Ant suolų, aplinkui skobnių, susėdę artimiausi kunigaikščio bajorai; prieš kiekvieną jų stovi rago taurė, auksu ir sidabru aptaisyta. Gale skobnių, kėdėje, sėdi kunigaikštis Skirgaila. Kitam gale, priešais, vaidila Stardas. Jis vos tik baigęs dainuoti ir stovi, kankliais dar į skobnis atsirėmęs.
SKIRGAILA (nuleidęs galvą žemyn ir, dešinę ištiesęs, barbina pirštais į skobnis). Tu suaudrinai mano sielą, vaidila, ir man prisisapnavo kiti laikai, kitoki darbai. (Pasikeldamas). Aš nebeklausysiu daugiau tavo senovinių dainų. (Iš paniūrų į jį pažvelgdamas). Tu Jomis nori mane sugundyti. (Pakėlęs galvą). Dabarties laikai - kiti laikai, ir kitokių man reikia dainų. (Nusigręždamas). Tik tu man jų nepadainuosi. (Sunertom užpakaly rankom vaikščioja po kambarį ten ir atgal, giliai susijaudinęs. Kaikada prieina skobnis ir atgeria iš taurės vyno).
DAVAINIS. Puikus buvo tada metas, vyručiai! (Rymodamas). Ar kunigas, ar bajoras, sumanė sau ką - ir padarė.
BUTRIMAS (abiem rankom atsirėmęs į skobnis, atsilošęs į sieną). Niekas žmogaus nevaržė, ir patsai nesivaržė.
DAVAINIS. Gaila, kad esame jau kito amžiaus žmonės, ir nebegyvename, kaip kad mūsų tėvai ir protėviai gyvendavo. (Siekia taurę ir, kiek ją atgėręs, stato atgal).
DAUGAILA (sėdi galvą nuleidęs, niaurus, lyg nepatenkintas. Šiurkščiai). Gyvenome, kaip mokėjome ir aplinkybės vertė.
DAVAINIS. Tavo tiesa, bajore. Gyvenom, kaip mokėjom.
BUTRIMAS (atrėmęs alkūnę į skobnis). E, visur gera, kur mūsų nėra. Neveltui taip kalbėdavo senieji mūsų protėviai. (Ima taurę ir geria).
DAUGAILA (ištiesęs dešinę skobnių link ir atsilošęs). Aš manau, kad ir ten bloga. Gal niekuomet ir nebuvo, kas dainoje pasakyta. (Pažvelgdamas aplinkui į visus). Bet pasvajojom, paliūdėjome, senus laikus beminėdami, ir - gerai. Ne kasdien dabar išgirsi dainą, kurios paklausyti verta. (Atsidusdamas). Štai kas yra!
DAVAINIS (turėdamas rankoje taurę). Klausai dainos ir lyg antrą syki gyveni. Ir pasakykit jūs man, vyručiai, kokia jos galia! Tiek sužavi, jog... (Numoja ranka. Stato taurę, ima ąsotį ir pilasi vyno).
BUTRIMAS (atidžiai į Stardą pažvelgęs). Pažvelgi į jį ir nežinai, kame siela laikosi. Bet, štai, ima rimtą žmogų ir... (Pamojęs ranka). E, vistiek nepasakysi, ko nori.
DAUGAILA (rodydamas ranka Stardą). Jis pasakytų, bet tu - ne. Dievai kiekvienam ką kitą lėmė: vienas gerai valdo kalaviją, kitas protingu patarimu naudingas, o trečias balsu ir žodžiu žmones veikia. Štai kas yra!
DAVAINIS (stumdamas kairiąja ranka ąsotį nuo savęs). Ar jūs nesate pastebėję, vyručiai, kad nyksta daina mūsų šaly? Seniau ji visur skambėdavo: ir giriose, ir laukuose, ir kaimuose. Dabar jau niekur jos nebegirdėti. Ir kodėl žmonės liovėsi dainavę?
BUTRIMAS. Tiesą sakai. Dabar net jaunimas nebedainuoja.
DAUGAILA. Sunkūs dabar laikai. Kas kita, ne dainos, nūnai rūpi žmonėms.
DAVAINIS (sudėjęs rankas ant kelių). O aš manau, vyručiai, kad pasaulis jau paseno, ir todėl nėra žmonėse linksmumo, kurio buvo seniau.
BUTRIMAS (kairiąja ranka parėmęs pasmakrę). Tiesa, tiesa. Ir saulė nebešviečia skaisčiai, ir pavasaris nebe tokis, kaip būdavo. Dievai mus apleido ir nuliūdo pasaulis. (Atsiremia abiem alkūnėm į skobnis, parėmęs delnais galvą).
DAVAINIS. Ir vaidilų tokių nebėra, kaip seniau jų būdavo.
STARDAS (palietęs pirštais kanklių stygas). Vėjas gimdo girių šlamesį, o dainę didvyrių garsūs darbai. Nebeliko didvyrių pasauly, turi mirti ir daina.
DAVAINIS (nusikreipęs į Stardą). Nebėra didvyrių, sakai? Kai aš buvau jaunas, aš svajojau, bet... (Nusigręžęs į šalį ir siekdamas taurę). Lengva buvo senovėje įgyti narsaus karžygio vardas, bet dabar kitoki laikai.
STARDAS (atsisėsdamas, iš lėto, kiekvieną žodį pabrėždamas). Narsiam vyrui visuomet tinkamas laikas garsiai pasireikšti ir garbei įsigyti. Seniau ir dabar veltui svajoja tik silpna siela, garsiam žygiui netikusi. (Atsisėdęs, kelis kartus paliečia pirštais kanklių stygas. Kreipdamasis į Skirgailą). Panorėk, kunigaikšti, ir vėl atgims mūsų kraštui senovės didvyrių gadynė. Juk dar neišnyko žmonių širdyse senų dievų meilė, ir mūsų dievai juk dar neapleido savo unksnėtu šventovių. Išvyk iš mūsų krašto svetimšalius atėjūnus, ir visa šalis nubus garsiems žygiams! (Paliečia kelis kartus stygas ir nutilsta, lyg atsakymo laukdamas. Skirgaila, suraukęs kaktą, susimąstęs, žingsniuoja išilgai kambario ten ir atgal ir tyli). Jūs visi tylite? (Pasižvalgęs aplinkui). Ar jūs nesate pastebėję, kas yra tasai naujasis jūsų dievas, kurį parsigabenot iš svetimųjų šalių? Juk jis tasai, kuris vokiečiais pjudė mūsų šalį - tai vokiečių piktasis dievas!
DAVAINIS (nusigręžęs į kunigaikštį). Vaidila tiesą sako. Aš seniai esu pastebėjęs, kad jis į vokiečių dievą panašus.
BUTRIMAS. Visi gi žinom, kad vokiečiai ir lenkai tuos pačius dievus garbina.
DAUGAILA (burbtelėjęs). Jie vienas antro verti.
STARDAS (padėjęs kanklius ant skobnių). Jūs gal dėl to paniekinote savo tėvų dievus, kurie niekuomet nėra pikto jums padarę. Jų globoje mūsų tėvai ir protėviai amžius ramiai gyveno, kol atsirado šis (su didžiausia neapykanta) žiaurusis naujas dievas.
BUTRIMAS (imdamas taurę rankon). Tikrai, nedorai pasielgėm, paniekinę senuosius dievus. (Geria; išgėręs stato taurę ir šluosto ūsus). Kaip dirstelsime dausoje tėvams į akis!
STARDAS. Jūs dausos krašto nebepamatysite - dėl naujojo dievo juk atsižadėjote laimingo dausoj gyvenimo.
DAUGAILA (barbindamas į skobnis pirštais, pusbalsiu). Nenumanau, ką tu pasakytai, sužinojęs, ko nežinai ir žinoti nenori. (Ima taurę ir geria).
STARDAS (paniekinamai į jį pažvelgęs). Ko aš nežinau, sakai? (Pažvelgęs aplinkui). Aš viena žinau, kad pasielgėte kaip bailūs niekšai, ir gėda jūsų veidai neparaudonavo! (Tvirtai). Vergai, išgamos esate, ir nebėra jūsų širdyse seny tėvų narsumo.
DAVAINIS (sudaužęs kumščiu į skobnis). Meluoja tavo nasrai!
DAUGAILA (statydamas taurę, ramiai). Mes ne išgamos, ne bailiai ir ne vergai. Pasielgėm, kaip protas reikalavo. (Šluosto ūsus).
BUTRIMAS (ramiai). Mes mylim tėvų kraštą lygiai kaip ir tu. O kad mūsų širdis narsi ir ranka tvirta kovoje, gerai žino priešai ir neabejoja mūsų draugai.
DAVAINIS (triukšmingai). Kam veltui niekini mus, svečias mūsų bebūdamas!
STARDAS (atsistojęs, piktai drožia kumščiu į skobnis). Kam gi susidraugavote su žiaurių vokiečių ir klastingų lenkų dievu, jei mylite savo kraštą! Ar ne jis iki šiol siurbė mūsų kraują, kaip įkaitusi vasaros metu žemė geria lietų?.. (Sėdasi).
DAUGAILA (ramiai). Mes draugaujam, kad jie daugiau nebesiurbtų: maža mums beliko kraujo, ir sielos mūsų pavargo.
BUTRIMAS. Ir tie, kur gudresni, ir tie, kur kvailesni negu mes, - visi suprato, kad taip nebegalima buvo toliau... (Siekia taurės ir gena).
DAVAINIS (apkniubdamas ant skobnių). Aš nieko nesuprantu, kam tai reikėjo, nors visi sako, kad gerai ir gudriai pasielgėm.
STARDAS (taip pat). Betgi jis piktas vokiečių dievas! Betgi jie amžini mūsų priešai! Mūsų tėvai vijo kalaviju ir ugnimi juos iš savo krašto.
DAVAINIS (tiesiai atsisėdęs). Tu manai, kad mes to norėtume? Aš visa siela trokštu, - tebūtai mano paskutinė valanda, - kalaviju su jais susiremti ir nors kartą dar išgirsti Perkūno audrinantį balsą kovos žvangėjime. (Pakilęs siekia ąsočio). Ar gal manai, kad aš netiesą sakau? (Pilasi taurėn vyno ir stato ąsotį atgal).
BUTRIMAS. Kaip netiesą? Juk visų mūsų galvose vienodai tėvų kraujas tvaksi ir keršto reikalauja. Bet Jei negalima, tai negalima.
DAUGAILA. Nors turiu pasakyti, kad reikėjo pasielgti, kaip esame pasielgę, ir aš tam pritariu, bet šio naujojo dievo niekuomet nebegarbinsiu. (Iš paniūrų į visus besižvalgydamas). Vokietis ir lenkas man maloniau pasitikti su kalaviju rankoje, negu su šita taure. (Ima taurę ir geria kiek; statydamas taurę atgal). Taip kalba mums visiems širdys. (Šluosto ūsus).
STARDAS. Tai kodėlgi nesielgiate, kaip liepia jums jūsų širdys, kaip kad elgtis dera garsiųjų tėvų palikuonims? (Kreipdamasis į kunigaikštį). Kunigaikšti, tu girdi, ką jie sako? Jų lūpomis kalba visa žygių pasiilgusi šalis! (Kiek patylėjęs). Kai išgirdau, kad dievai tau suteikė galią mūsų šaly, viltimi pasprogo mano širdis. Aš tikėjau, kad vėl atgims senovės garsi gadynė, kad tu pašauksi savo šalį į didvyriškus žygius, kuriuos taip mėgo tavo protėviai. O mes, vaidilos, pakrikę visam krašte, išgarsinsim tavo vardą visų labiausiai, dainomis sužadinsim mirusiuosius, ir gyvuosius priversime tau pagalbą teikti. Pasens Vydievučio laikai, nublieks seno Kęstučio darbai prieš tavo naujoje kovoje milžiniškus žygius. (Žiūri į jį, atsidėjęs, laukdamas atsakymo). Visa šalis vieno tik laukia, vieno tik trokšta! Tark, kunigaikšti žodį, kuriam pritaria ir tavo širdis.
DAUGAILA. Visų širdys vieno trokšta, bet protas ne visiems vienodai pataria. Tik moteriškui dera elgtis, kaip širdis liepia, proto nebeatsiklausiant.
SKIRGAILA (vaikščiodamas po kambarį, galvą nuleidęs). Tu gražiai kalbi, vaidila, ir malonu tavęs klausyti. Kas nenorėtų grąžinti garbingų senovės laikų! .. (Sustojęs ties skobnimis). Bet jų sugrąžinti neišgali dievai, ir mes nebepajėgsime.
STARDAS. Narsaus vyro noras nežino nepajėgiamo žygio, ir nėra pasauly, ko pasibaidytų drįsti jo širdis.
DAUGALIA. Nepajėgiamas darbas lieka nepajėgiamas. Tik veltui narsus vyras eikvoja savo jėgas.
BUTRIMAS. Kas imasi nepakeliamos naštos, veltui patrūksta ir žūva.
SKIRGAILA (ima taurę rankon ir, nuleidęs galvą, kurį laiką tyli, susimąstęs. Pakėlęs galvą). Girdi, vaidila, ką senatvė kalba? Ji turi daug patyrimo, ir tu veltui mane gundai. (Geria; išgėręs taurę iki dugno, nusigręžia ir vėl ima žingsniuoti išilgai kambario).
STARDAS (susierzinęs). Tai ne senatvė prityrusi kalba, bet... (Niekinamai pažvelgęs į Daugailą). Aš nenoriu žilo plauko užgauti, todėl nutylėsiu ir nepasakysiu, ką pasakyti turėtau.
SKIRGAILA. Nutilk ir nekalbėk, vaidila. Tau bus geriau ir mums ramiau. (Sustojęs vėl ties skobnimis). Tavo širdis nenuvokia mūsų jausmų, tavo kankliai nesuteiks mums stiprinančios galios, kurios mes dabar tiek reikalaujam. Bet ateis laikai, kurių tu dar nenujauti, ir supras mus vaidilos, net ir tokie kaip tu. Jie sudės dainą apie mus ir mūsų darbus.
STARDAS. Tebus tos dainos ugningesnės negu mano. Nors krauju paplukusi mūsų šalis, pagieža liepsnoja mūsų dievai, bet keršto gaisrą pakurti jūsų krūtinėse aš nepajėgiu.
DAVAINIS (sudaužęs kumščiu į krūtinę). Jis čia liepsnoja seniai.
BUTRIMAS. Liaukis, vaidila. Skaudu mums be tavo kalbų.
STARDAS. Tai pabuskit iš miego! Ar veltui kaimynai vadino mūsų tėvus narsiaisiais lietuviais?!. Tu, kunigaikšti, ir jūs čia, esantieji bajorai, į karo žygius!.. (Visi tyli. Iš paniūrų pažvelgęs). Ar gal dabar nebeverta gyventi tam, kuris, pamilęs Lietuvos garbę, nori jos ieškoti, kaip kad tėvai ir protėviai ieškodavo?
SKIRGAILA (sėdasi). Tautų likimo tu nenumanai, vaidila. Tu pažįsti praeitį, kuri tau jaunamartės grožiu spindi. Apie ateitį tu negalvoji. (Paėmęs taurę rankon). Iš rytų ir vakarų, iš pietų ir šiaurės apsupo šalį mūsų dievų priešai. Vokiečiai ir lenkai kalaviju ir ugnimi naikina kraštą, o kitos tautos teikia jiems pagalba. Mes neišgalėsim atsilaikyti prieš visą pasaulį. (Pilasi vyno ir atgeria iš taurės. Stato ją atgal ir atsistojęs vėl ima žingsniuoti).
DAUGAILA. Dievai nesugeba apginti mūsų. Jų besilaikydami veltui visi pražūsime.
DAVAINIS (sudrožęs į skobnis kumščiu). Tiesą sakai, kad tave Perkūnas!
STARDAS. Ar esate užmiršę, ir aš turiu jums priminti, kad seni tėvai nebijojo mirti. Jie tik verguvės baidėsi.
SKIRGAILA. Tu, kuris praeitį širdy nešioji, geriau žinai prūsų likimą.
BUTRIMAS. Tavo protėviai prūsų žemėje gyveno, kaip patsai esi sakęs.
SKIRGAILA. Pasakyk, kokis likimas juos ištiko? (Priėjęs į skobnis, atsiremia į jas rankom). Žuvo, o kurie liko, tapo vergais. (Nusigręžęs nueina nuo skobnių).
STARDAS. Težūsim ir mes, bet žūsim garbingai, kaip narsiųjų tėvų palikuonims dera. Tuomet ir patys pikčiausi mūsų nedraugai turės didžiuotis, kad buvome jų priešai.
SKIRGAILA. Aš nenoriu savo mirtimi teikti priešui garbės.
BUTRIMAS. Anksti gamini mums raudą, vaidila! Mes dar gyventi norime.
DAUGAILA. Jei dievai nebeišgali mūsų ginti, ginsimės patys, kaip įmanome.
STARDAS (atsistojęs, rūsčiai). Ir žūsite, tik be garbės, kaip niekšai. Nūnai jūs mokinate liaudį bailingai atsižadėti dievų, už kurių garbę mirdavo jūsų tėvai, o rytoj toji pati liaudis, jus pamėgdžiodama, atsižadės seny papročių, veja užželdins takus į tėvų našlaičių kapus ir pamirš šventą mūsų dainų kalbą.
SKIRGAILA. Mes turime tėvynę gelbėti ir tautę. Dievais tesirūpina kriviai. (Sustojęs ties skobnimi). Tik savo kalbos ir papročių mes niekuomet nepamiršime!
DAUGAILA. Ir dievų neatsižadam. Mes tik apgauname mūsų priešus.
STARDAS (karčiai nusišypsojęs}. Neužmiršite, sakot. O dabar argi jau nesididžiuojate gudų ir lenkų klegena? O tu patsai, kunigaikšti, ar ne dažniau šneki gudiškai, negu lietuviškai kalbi? Jūsų namuose, bajorai, ar negirdėti svetimos kalbos, dargi vokiečių, mūsų piktų priešų kalbos? (Pasižvalgęs aplinkui). Jūs tylite?.. Betylėdami susilauksite, kad protėviai dausoje susigėdys, jog jiems gimė toki niekšingi palikuonys.
BUTRIMAS. Su mumis geri, su mumis valgai, už vienų skobnių besėdėdamas, ir mus niekini.
SKIRGAILA (pildamas vyno). Tu mano svečias. Aš garbingai tave priėmiau ir vaišinu. Nesielk, kad pasigailėtau, jog tau buvau geras. (Geria vyną).
STARDAS (sudėjęs rankas, maldaujamai). Paklausyk manęs, kunigaikšti, išgink lenkus ir vokiečius drauge su jų dievais iš tėvų žemės, ir visa šalis garsins tavo vardą.
SKIRGAILA. Aš maloniai klausiau tavo gražių dainų ir dar klausysiu, bet valdymo reikaluose tu man ne patarėjas.
STARDAS (atsisėsdamas). Vadinasi, veltui aš kalbu, ir nebėra tiems vilties, kurie mano kaip aš? Pasiliksit akli ir kurti, nebeišgirsite tėvų balso ir toliau elgsitės, kaip kad elgėtės iki šiol?
SKIRGAILA (šiurkščiai). Tau nėra reikalo rūpintis, kaip aš pasielgsiu. (Imdamas taurę). Gerk mano vyną, dainuok mums savo gražias dainas - to aš tave prašau, bet tavo patarimų man nereikia. (Geria taurę iki dugno).
STARDAS. Ne viešnagėti čia atvykau, bet kad išgirdau dievų balsą! Vai, vargas jums ir amžina gėda, jei ir jūs to balso išgirsti nepanorėsite. (Visi tyli. Butrimas sėdi, nuleidęs galvą; Daugaila barbina pirštais į skobnis, iš paniūrų į Stardą žvairuodamas. Davainis neramiai juda. Skirgaila, naujai prisipylęs taurę, geria iš lėto ir šypsodamas žiuri į Stardą). Ko gi jūs tylite? Ko nieko nekalbate?..
DAUGAILA. Tu jau girdėjai mūsų žodžius. Ką gi mes daugiau turim pasakyti?
TARNAS (įėjęs per duris). Kunigaikšti, vokiečiai pas pilies vartus. Sakosi Ordino pasiuntiniai esą.
STARDAS (atsikėlęs, piktai). Geriau žūti šitam nelaimingam kraštui, negu taip vergiškai apleisti dievus, taip baisiai nusidėti protėvių vėlėms. (Žengęs iš užuskobnių). Ne vieta man čia, jūsų tarpe! Aš jums nebe svečias, nebe draugas ir nebe dainius jūsų gėdos!
SKIRGAILA (išgėręs stato taurę ant skobnių ir atsikeldamas). Daugaila, pasitiksi svečius. (Stardui). O tu vaidila, dar padainuosi mums rytojaus puotoje, kurioj pavaišinsime svetimšalius. Teišgirsta ir jie, kokių gražių turime dainų.
STARDAS. Jei mano kankliai nesužavėjo jūsų sielų savo stygų aidu, galgi sužadins mirties dejavimu. Daugiau nebeišgirsite mano dainų tu, kunigaikšti, ir jūs, sunykę bajorai! (Įnirtęs drožia kankliais į žemę, ir jie pabyra šipuliais). Mirkite, kankliai! (Atsiklaupdamas ties sudužusiais kankliais, ištiesęs į juos rankas). Jūs ir aš, žilo plauko susilaukęs, Lietuvai betarnaudami, jos sūnų sielą bežadindami, šitoj šaly daugiau nebereikalingi esame!..
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
