404 Vincas Krėvė "Skirgaila" | Antologija.lt

Vincas Krėvė - Skirgaila

Apie kūrinį Turinys

TARP DVIEJŲ PASAULIŲ

I

Vilniaus Augštojoje pily. Nedidelis kambarys su skliautais. Langai siauri, mažučiai, palubėse. Vidury kambario pailgos ąžuolinės nedažytos skobnys, į kurias priglaustos kelios su augštomis atramomis, taip pat nedažyto ąžuolo, kėdės. Aplinkui kambario, pasieniais, balti ąžuoliniai suolai.
Kėdėse, skobnių galuose, sėdi du lenkų riteriai, kalavijais pasirėmę.

HENRIKAS MAZOVIETIS (jis vyskupo drabužiais apsitaisęs. Matyti, labai susijaudinęs, žingsniuoja išilgai kambario ten ir atgal). Taip mane sutikti!.. Mane, kunigaikštį, augštą Bažnyčios dignitorių ir svarbiausiąjį karaliaus patarėją!.. Patsai didysis Romos ciesorius nebūtų drįsęs tiek užgauti mane ir mano asmeny įžeisti šventosios Bažnyčios ir lenkų karaliaus garbę... (Trindamas delnus). Ha! Gerai, aš šito neužmiršiu, niekados neužmiršiu, šventosios Bažnyčios vardu sakau jums - neužmiršiu!...

JONAS iš BYCHOVO. Tiesa, sutiko mus čia taip, jog rankos niežti ir pačios kirvio griebiasi. Nederėjo Didžiajam kunigaikščiui tiek niekinti savo brolio ir dargi valdovo pasiuntinius.

ZINDRAMAS iš MAŠKOVICŲ. Matyti, kad čia šalis dar laukinė ir riteriško mandagumo nenusivokianti.

JONAS iš BYCHOVO. Tik riteriškų papročių nežinojimu ir galima kunigaikštis pateisinti. Kitaip nieko kito mums nebeliktų, vien tik šaukti jis išlyginton aikštėn kalaviju atsakyti už mūsų įžeidimą, nors jis yra Didysis kunigaikštis ir krašto valdovas.

HENRIKAS MAZOVIETIS. Nėra ir negali būti jam pateisinimo! (Sustojęs ties riteriais). Jei jis, nesuteikęs man deramos pagarbos, nusidėjo savo broliui karaliui, kurio esu pasiuntinys ir atstovas, tai įsivaizduokit sau, kiek turėjo nusidėti šventajai Bažnyčiai, kurios augštas dignitorius esu!.. (Pakėlęs ranką su ištiestu augštyn, pirštu). Suprantate?..

ZINDRAMAS iš MAŠKOVICŲ. Tiesą ponas sakai. Aš manau, kad jis dabar nieku būdu neišvengs pragaro ugnies!..

JONAS iš BYCHOVO. Jei dvasininkas laiko savo rankose dangaus iždinės raktus, visai teisinga, kad jam kiekvienas, net patys galingiausi valdovai, teiktų atitinkamą pagarbą.

HENRIKAS MAZOVIETIS (atsisėsdamas kėdėn, piktai). Nedera jums, pasauliečiams, neturintiems Dievo malonės, svarstyti, kas danguje teisinga, kas ne!..

ZINDRAMAS iš MAŠKOVICŲ. Tiesą ponas sakai. Paprastas žmogus, kad ir bajoras, niekuomet nesupras Dievo paslapčių. Tai gali tik dvasininkas, kuris gavo tam reikalui ypatingą šventosios Dvasios malonę...

JONAS iš BYCHOVO (pasidėjo kalaviją ant kelių ir atsilošė kėdėje į atramą). Bet aš taip manau, kad ir šiuo atveju Dievas pasielgė teisingai: riterių luomo žmonėms leido vartoti kalaviją, kirvį ir kiekvieną ginklą, kuris puolimui ir apsigynimui tinka. Dvasininkams gi suteikė dangaus raktus ir šventųjų dangaus paslapčių supratimą.

ZINDRAMAS iš MAŠKOVICŲ. Tikra tiesa tavo žodžiuose, riteri iš Bychovo.

HENRIKAS MAZOVIETIS (dar labiau susierzinęs, pašoka iš vietos ir sudaužo kumščiu į skobnis). Tokios kalbos jau ne vieną pasaulietį nuvedė į laužą! Jei Dievas nesuteikė jum savo malonės suprasti, kas yra dangaus dalykai, neturite reikalo apie tai nei kalbėti, nei galvoti. Velnias jus gundo sekti nelabojo Viklifo pėdomis!..

ZINDRAMAS iš MAŠKOVICŲ. Tavo tiesa, pone. Pasauliniam žmogui neverta kalbėti apie tai, kas yra jam paslaptis.

HENRIKAS MAZOVIETIS (sėsdamas ant suolo, skobnių gale). Kalbate, apie ką jums net galvoti nedera. Ha, o kuo turite pirmon galvon pasirūpinti, to žinoti nenorite... (Atsikėlęs vėl ima žingsniuoti išilgiai kambario ten ir atgal). Kur dingo tasai monachas Skarbekas? Kur jis yra? Kodėl jo iki šiol nesuradote? Ar gal aš pats turiu jį surasti!..

JONAS iš BYCHOVO. Aš jau seniai pasiunčiau savo žmones sujieškoti jo.

HENRIKAS MAZOVIETIS. Jis juk turėjo pamokyti šį laukinį valdovą, kaip jam pridera sutikti galingo lenkų karaliaus pasiuntiniai!.. Ha, ir dingo, kaip žemėn prasmegęs!..

JONAS iš BYCHOVO. Matyti, dar mano žmonės jo nesurado, kad nieko nepranešė...

HENRIKAS MAZOVIETIS. Be manęs nesugebat atlikti net tokio menknieko, kaip surasti šiam tvarte visiems žinomas žmogus!..

ZINDRAMAS iš MAŠKOVICŲ (atsistojęs). Manai, pone, kad lengva čia surasti? Nei mūsų kalba su jais gali žmogus susikalbėti, nei kurį jų pasiklausti... (Nusiima nuo galvos šalmą ir padeda ant skobnių).

JONAS iš BYCHOVO. Mums nedraugingi, niaurūs ir nesukalbami žmonės čia gyvena. Jie dar baidosi krikščioniško veido.

ZINDRAMAS iš MAŠKOVICŲ. Jie mūsų, matyti, nemėgsta, ir kiekvienas jų vilko akimi į mus žiūri. (Pamoja ranka). Nekrikščioniška tai dar šalis, nors ir pašventinta šventu krikštu! (Atsisėda vėl kėdėn).

JONAS iš BYCHOVO. Aš manau, kad juose dar velnias sėdi, ir todėl matyti krikščioniškas veidas jiems labai nemalonu.

HENRIKAS MAZOVIETIS (sustojęs ties riteriais ir grasindamas jiems pirštu). Nepiktažodžiaukite Dievui ir šventam krikštui, kurį jie visi yra gavę!.. Nusidėsite šventajai Dvasiai, o nusidėję amžino neteksite išganymo... Velnio gundomi kalbate!.. (Riteriai atsistoja ir žegnojasi). Na, taip geriau... O tai kalbate, nieko nenusimanydami... (Sėsdamas kėdėn). Laukiniai jie, bet Dievo malonės paliesti, ir dangaus vartai nėra jiems uždaryti. (Ramiau). Ar katras jūsų nematėte šito... šito laukinio kunigaikščio, (pro dantis) gyvulio neišauklėto?..

JONAS iš BYCHOVO. Aš jį buvau sutikęs, pone.

HENRIKAS MAZOVIETIS. Na, ir ką?..

JONAS iš BYCHOVO. Pasveikinau jį žodžiu ir galvos linktelėjimu, kaip riteriui dera, o jis į mane vos pažvelgė iš paniūrų, lyg aš būtau ne bajoras, ne riteris, kuris jau seniai aukso pentinus ir riterio juostą dėvi. (Grasinamai). E, kad jis ne valdovas būtų! Pamokinęs būtau, kaip jam dera senas kareivis pagerbti.

HENRIKAS MAZOVIETIS. Ir tu, riteri, jam nieko nepasakei?

JONAS iš BYCHOVO. Ką aš galėjau pasakyti, jei jis net nesustojo, mane pamatęs? (Krūptelėjęs pečiais). Kažką sumurmėjo praeidamas, matyti, savąja kalba, kurios nei vienas tikras krikščionis negali suprasti.

ZINDRAMAS iš MAŠKOVICŲ. Žmoniškai jis gal ir nemoka kalbėti. (Sumojęs ranka). Laukinė tai, pone, šalis!..

HENRIKAS MAZOVIETIS (pašokęs iš vietos ir sudaužęs kumščiu į skobnis). Kodėl nesustabdei ir nepareikalavai, kad jis mus tuojau priimtų su derama pagarba ir tuo atitaisytų savo apsileidimą?.. (Nusigręžęs nuo jo). Bet ne! Jūs ir tokio menkniekio nesugebate... Prabilti žmoniškai, kur reikia, nemokate...

JONAS iš BYCHOVO. Kalbėti aš tikrai nemoku: ne pamokslininkas, ne vienuolis esu, bet riteris. Su kirviu gi ašį jam kelio pastoti jo pily negalėjau.

HENRIKAS MAZOVIETIS (vis labiau įtūždamas žingsniuoja vėl išilgai kambario, užupakal rankas sunėręs. Su panieka). Ką jūs galite? Nieko negalite, tik vienas vargas su jumis! Išmintingas žodis, kur tinka, pasakyti - tai ne kalaviju pamatažgoti... (Su paniekos šypsena). E, riteriai...

ZINDKAMAS iš MASKOVICŲ (tvirtu balsu). Neprotingas ir nedoras tas žmogus, kas jis bebūtų, nors ir augštos kilmės dvasininkas, kuris ant riterių luomo loja!

HENRIKAS MAZOVIETIS (ties Zindramu sustojęs, piktai). Skaitykis su žodžiais. Užmiršai, su kuo kalbi.

ZINDRAMAS iš MAŠKOVICŲ (ramiai). Ir tu, pone, neužmiršk, su kuo kalbi. Seni riteriai esame, mūšių lauke aukso pentinus įsigiję. Tau, garbingų kunigaikščių kilmės vyrui, nedera riterių luomo žeminti.

HENRIKAS MAZOVIETIS (tyliau). Aš ne riterių luomą žeminu, bet sakau, kad be manęs jūs patys nieko nesugebate.

ZINDRAMAS iš MAŠKOVICŲ. Tu, pone, galva. Mes tik tavo palydai.

JONAS iš BYCHOVO. Nei kalbėli, nei derėtis mes nesiėmėm. Bet jei tau, pone, pavojus grės, ei! -tada pamatysi, ar mudu ką galime!..

HENRIKAS MAZOVIETIS. Pax, pax!.. (Nusigręžęs, vėl žingsniuodamas). Bet kurgi tasai Skarbekas dingo? .. Ar čia pagyvenęs, ir jisai prisigėrė laukinio raugo ir nenori žinoti, kad mes čia tebesame!

JONAS iš BYCHOVO. Kantrybės, pone. Manau, jam nelengva sužinoti, kad jau esame atvykę.

ZINDRAMAS iš MAŠKOVICŲ. Tarp laukinių, su kuriais dargi žmoniškai nesusikalbėsi, sunkiau kas sužinoti negu girioje.

HENRIKAS MAZOVIETIS (atsisėdęs kėdėn). Jau geri pietūs, ponai, o mumis dar niekas nesirūpino.

JONAS iš BYCHOVO. Ko ponas aimanuoji? Maišai mūsų dar pilni - atsinešim ir pavalgysim. Keptos žvėrienos ir duonos užteks mums ir mūsų žmonėms.

ZINDRAMAS iš MAŠKOVICŲ. Tau, pone, surasim dargi visai neblogo vyno.

HENRIKAS MAZOVIETIS (išskėsdamas rankas). Bet kaipgi tai?.. Juk mes esame karaliaus pasiuntiniai!

ZINDRAMAS iš MAŠKOVICŲ. Tai jau tau, pone, reikia tuo rūpintis. Mes galime tik savo riterių garbę saugoti, o jos čia niekas dar nėra užgavęs.

JONAS SKARBEKAS (įėjęs, žemai nusilenkęs visiems). Laudetur Jesus Christus!..

RITERIAI (palenkdami galvas). In saecula saeculorum.

HENRIKAS MAZOVIETIS (atsistoja ir, rankom į šonus įsirėmęs). A reverende!.. Pagaliau!.. Kur, reverende, buvai dingęs?.. Kuo, reverende, man išaiškinsi, kad mes čia jo nieku būdu surasti negalėjome?.. Ar gal, reverende, tyčia nuo mūsų pasislėpei kaip lokys lauže?..

JONAS SKARBEKAS (sudėjęs rankas ant krūtinės ir žemai nusilenkdamas). Ach, serenissimi! Aš vos tik sužinojau, kad jūsų malonybės esate atvykę Augštojon pilin!

HENRIKAS MAZOVIETIS. Reverendus tik dabar sužinojai?.. (Kraipydamas galvą). Ai, ai!.. Ar, reverende, girioje gyveni, ar gal, reverende, tavo akys aptemusios, tavo ausys apkurtusios, kad nei girdi, nei matai?.. Ir tokiu žmogumi Krokuvoj pasitiki!..

JONAS SKARBEKAS. Reverendissimus nenumano, kaip sunku čia kas sužinoti. Net tie, kurie mūsų kalbą supranta, nenori žodžiu prabilti į žmogų, kuris kryžių gerbia. (Tyliau, lyg paslaptį išduodamas). Jie, reverendissime, nors šventu krikštu krikštyti, nepakenčia kiekvieno, kuris tikrą Dievę garbina.

ZINDRAMAS iš MAŠKOVICŲ. Tiesą vienuolis sako. Aš irgi jau pastebėjau, kad nesame čia pageidaujami svečiai.

JONAS iš BYCHOVO. Matyti, kiek vilkę bepenėsi, vistiek vilkas į mišką žiūri.

HENRIKAS MAZOVIETIS (atsisėdęs, ramiau). Man čia, reverende, nezaunyk niekų! Draugai jų esame ir draugais turime pasilikti. To reikalauja mūsų labas ir karalienė! Veltui negali žūti josios didžioji auka.

JONAS SKARBEKAS. Kad to neatsitiktu, kasdien į dangų plaukia mūsų karščiausios maldos. Bet, serenissimi, čia visa ko tenka laukti, tik nieko gera. Jie negali mums dovanoti, kad mes esame jų draugai.

JONAS iš BYCHOVO. Tai galime dar būti jiems priešais. Ko iš atkaklaus lietuvio geruoju neišgauname, ar ne pravarčiau būtų kalaviju pamėginti?

ZINDRAMAS iš MAŠKOVICŲ. Negudriai kalbi, pone. Kalaviju iš jų nieko neišgausi - tai plėšrus žmonės, ir daugel teko nuo jų kentėti lenkų žemėms.

HENRIKAS MAZOVIETIS. Ne jums dera kalbėti apie tai, ką gudriausios lenkų karalystės galvos yra sumaniusios! (Piktai pašnairavęs, kurį laiką tyli. Aprimęs, tyliau, aiškindamas). Didelę klaidą padare karalius, kad, su mumis nepasitaręs, pavedė kunigaikščiui Skirgailai Lietuvę valdyti. Voluinė ir Podolė buvo jo pažadėtos kaipo kraitis lenkų karalystei... O kur dabar tie kraštai, kur karaliaus pažadai? .. Atitaisyti klaidos, išreikalauti žadėtų lenkų žemei kraštų esame pasiusti!.. (Sudaužęs piktai į skobnis kumščiu). Štai kuo turime rūpintis, sakau jums!

JONAS SKARBEKAS. Bijau, serenissimi. kad geruoju čia nieko neišgausime.

HENRIKAS MAZOVIETIS. Nezaunyk, reverende, niekų!.. Kad mums pavesta, turime išgauti...

JONAS SKARBEKAS. Šiomis dienomis Skirgaila per prievartę sulaikė Lydos kunigaikštytę Oną Duonutę. Sėdi dabar ji uždaryta pily kaip kalinė, ir tik jūs, serenissimi, galite ją gelbėti. Ji krikščioniškai auklėta, ir jos motina buvo iš lenkų žemės.

JONAS iš BYCHOVO (raitydamas ūsus). Netikę būtume vyrai ir niekam verti riteriai, jei neužtartume silpnos moters ir dargi tokios augštos kilmės mergelės.

HENRIKAS MAZOVIETIS. O kodėlgi tu, reverende, neužtarei jos? A? (Barbindamas į skobnis pirštais). Pabijojai valdovo, kuriam dvasios tėvu buvai Krokuvos kapitulo paskirtas.

JONAS SKARBEKAS. Ką reiškia kunigaikščiui mano žodis? Jis, reverendissime, neprisileidžia manęs, nei kalbėti su manim nenori.

HENRIKAS MAZOVIETIS. Per prievartą sulaikė ją, sakai? Hm... O kokis reikalas mums į šį dalyką kištis ir erzinti Skirgaila?

ZINDRAMAS iš MAŠKOVICŲ (iš lėto sakydamas, į Henriką pažvelgęs). Tai ne vyro, ne riterio kalba.

JONAS SKARBEKAS. Mūsų šventoji karalienė ir karalius skyrė ją Mozūrų kunigaikščiui. Pakeliui į sužadėtinį ji buvo sulaikyta.

HENRIKAS MAZOVIETIS (nustebintas pašoka). Kaip?!. Mano brolėno sužadėtinė!.. Ir aš nieko apie tai nežinau!.. (Sudėjęs rankas ant krūtinės, į riterius). Girdite? A-a? Ir nieko mums nepasakė!.. A-a? Nei vienu žodžiu neprasitarė!..

JONAS SKARBEKAS. Užgaudamas savo brolį, kunigaikštis Skirgaila užgavo ir visą lenkų karalystę.

HENRIKAS MAZOVIETIS. Užgavo savo brolį? O man kas per reikalas? Ar aš patariau, ar manęs klausė?..

ZINDRAMAS iš MAŠKOVICŲ. Nepadoru, pone, riteriui neužtarti silpnos mergelės, kai galima jai pagelbėti...

HENRIKAS MAZOVIETIS. O kas tau pavedė, riteri, ją gelbėti? Žinai, kuo mes turime rūpintis?.. Ir nieku daugiau... (Jonui Skarbekui). Ko gi Skirgaila iš jos nori? Kodėl sulaikė?

JONAS SKARBEKAS. Nori ją sau žmona paimti, kad josios valstija netektų kitam.

HENRIKAS MAZOVIETIS. Sau žmona paimti? Hm!.. Kad netektų ji mano brolėnui?.. (Atsisėdęs, kurį laiką tyli, lyg susirūpinęs). Hm!.. Tai gerai... Labai gerai... (Nusigręžęs į riterius). Tai mūsų naudai, sakau jums, riteriai... Ir brolėnas gaus per nosį, ir mes iš to - šį tą laimėsime.

JONAS SKARBEKAS (prisidėjęs ranką prie širdies). Jos širdis priklauso Mozūrų kunigaikščiui, kuriam ir jos ranka lenkų karališkos poros pažadėta, reverendissime. Ji našlaitė, o našlaites Dievas liepia globoti ir užtarti...

HENRIKAS MAZOVIETIS (pašokęs iš vietos ir atsistojęs priešais Joną Skarbeką). O mūsų šventosios karalienės Jadvygos širdis ar ne kitam priklausė? Ar ne paaukojo ji savo laimės visų mūsų labui, tėvynės ir šventosios Bažnyčios naudai?
Tedėkoja Lydos valdovė, kad Dievo pirštas skyrė jai baigti karalienės Jadvygos darbą ir palaužti šio laukinio valdovo širdį, kaip kad šventoji karalienė palaužė Jogailos!.. Tepadaro iš nesukalbamo priešo Skirgailą palankų mums draugą mūsų tėvynės naudai ir šventosios Bažnyčios didesnei garbei!
Supranti, reverende, ką aš sakau?

JONAS SKARBEKAS. Bet lenku karaliaus pažeista garbė? Bet Lydos valstija?..

HENRIKAS MAZOVIETIS. Kas per žemė toji Lydos valstija, kur žmonės karnomis teikia valdovams mokesčius!.. Už ją mes gausime Voluinę ir Podolę, kur upės pienu ir medumi teka. Supranti dabar?

JONAS iš BYCHOVO. Man buvo savo laiku gaila Jadvygos, man dabar gaila ir Lydos kunigaikštytės. (Nuleidęs galvą). Kalbu, kaip tikram riteriui dera kalbėti, ir tokiam darbui, kuriuo moters širdis skriaudžiama, nepritariau ir... (galvą kraipydamas) nepritarsiu, kad jis man būtų naudingiausias.

HENRIKAS MAZOVIETIS (atsigręžęs į Joną iš Bychovo). Kam Viešpats Dievas valstybės vairą patikėjo, tam turi ne vyro ir ne moters laimė rūpėti, bet tėvynės, bet šventosios Bažnyčios nauda.

ZINDRAMAS iš MAŠKOVICŲ. Tiesa vyskupas sako. Kas valstybės vairą savo rankose laiko, tas, pone, turi toli matyti ir vadovautis protu, ne vien tik širdimi.

HENRIKAS MAZOVIETIS (vėl atsikreipęs į Joną Skarbeką). O graži toji kunigaikštytė? A?..

JONAS SKARBEKAS. Aš, vienuolis, nekeliu akių į moters veidą ir grožiu nesidomiu. Tik žinau, kad siela jos skaisti kaip rytmetinė saulė.

HENRIKAS MAZOVIETIS (paliesdamas pirštų galais Jono Skarbeko krūtinę). Tu, kaip dvasios tėvas, palaikyk jos širdies stiprumą, tesipriešina Skirgailos užgaidoms. Kiek tik galima stipriau tesipriešina. Juo didesnis užsispyrimas, juo didesnė mums, kurie turėsime tarpininkauti, bus nauda... (Nusigręžia ir, trindamas iš džiaugsmo delnus, žingsniuoja išilgai kambario ten ir atgal). A, nemandagus valdove, aš tau atkeršysiu!.. Aš tave pažeminsiu, priversiu prašyti mano malonės!.. Pažinsi, kas yra kunigaikščių kilmės Plocko vyskupijos nominatas!.. Dieglius tau būsiu, kol atsieksiu savo tikslą... Dievo garbe siekiu, atkeršysiu tau... Atkeršysiu!....

JONAS SKARBEKAS (liūdnai). Bijau, serenissime, kad Dievas nelaimins kerštingų sumanymų, ir turės nukentėti nekalta našlaitė.