en
VI
Toji pati trečiojo vaizdo menė. Daugaila ir Jonas iš Bychovo sėdi pas skobnis. Įeina Jonas Skarbekas ir atsisėda tolėliau ant suolo.
DAUGAILA. Na, lenke, kaip tau sekasi pas mus? Ar patinka tau mūsų šalis?
JONAS iš BYCHOVO. Mūsų didysis karalius, daugelio kraštų viešpats, pasiuntė mus į savo brolį su svarbiaisiais reikalais. Bet jau dvi savaiti sėdim, ir mūsų galva, vyskupas Henrikas, vis dar negali pasikalbėti su jūsų kunigaikščiu.
DAUGAILA (atsirėmęs į skobnis). Taip... Mūsų valdovas nemėgsta lenkų, labai nemėgsta. Ir savo broliui, lenkų karaliui, ne draugas jisai. (Atsilošęs į sieną). Ar tiesa, kad jūsų karalius besirengiąs kariauti su mumis? Ką gi, jis dabar visai lenkas tapo. Patsai gimdytojas, senis Algirdas, manau, jo dabar jau nebepažintų.
JONAS iš BYCHOVO (raitydamas ūsus). Gali būti, kad rengiasi. Kai brolis, kuris iš jo rankos valdo Lietuvą, nepanorės karaliaus klausyti, gali visaip būti, net karas gali kilti.
DAUGAILA. Mes irgi nieko prieš neturime su jumis susiremti gavę. (Irgi raitydamas ūsus). Nuobodžiausi dabar kareiviui laikai: su lenkais kariauti negalima, su totoriais negalima, su vokiečiais irgi nebegalima. Kam gi mes kalavijus nešiojame? Tuoj moterys ims mus pajuokti.
JONAS SKARBEKAS. Tesustiprina Visagalis Dievas taiką tarp šių dviejų krikščioniškų tautų valdovų. Stiprus ir išdidus savo jėgomis bendras dviejų kraštų priešas, vokietis. Jis pražūtį gamina mūsų ir jūsų žemei.
DAUGAILA. Jis dar mūsų tėvams pražūtį gamino, ir nepražuvome iki šiol. Ar pražūsite jūs, mums tas mažai rūpi.
JONAS iš BYCHOVO. Nepražūsime ir mes. Tiesa, galingi jie, bet ir mūsų nemažas skaičius rankų, kurios, reikalui esant, gali kalaviją pakelti. Aš visuomet maniau, kad lenkai gali apsieiti be svetimos paramos ir atsilaikyti patys vieni.
JONAS SKARBEKAS. Oi, galingas vokietis. Ne tik galingas, bet ir klastingas. Jam parūpo, kad dvi šalys susibičiuliavo prieš jį, ir dabar stengiasi visais būdais mus sukiršinti. Jis ir čion atvyko nesantaikos sėti tarp brolių valdovų, kad vienas antram pagalbos rankų netiestų.
DAUGAILA. Tu klysti, lenke. Vokiečiai atvyko kunigaikščio pasveikinti. Taip bent aš manau. Kai tapome krikščionys, jie kariauti su mumis nesirengia. Jei tu manai kitaip, ką gi, perspėk valdovą.
JONAS iš BYCHOVO. Kaip jį perspėsi, kad jisai su mumis nenori kalbėti?
JONAS SKARBEKAS. Mes seniai jieškome progos tarti kunigaikščiui žodį. Man rūpi ne tiek valstybės reikalai - tai protingesniųjų, ne mano dalykas - kiek Lydos kunigaikštytės likimas.
JONAS iš BYCHOVO. Ne riteriškai pasielgė su ja kunigaikštis Skirgaila, ne riteriškai. Krikščioniui valdovui nederėtų taip elgtis su moterimi.
DAUGAILA. Hm!.. Aš ištikimas kunigaikščio tarnas, ir man nedera klausyti kalbų, kurios gali jį užgauti.
JONAS SKARBEKAS. Negerai pasielgė, brolį užgavo ir Mozūrų kunigaikštį įžeidė. Bet mūsų valdovams ne metas užgaules skaičiuoti, tik kaupti Jėgas sunkiai su vokiečiais kovai, kuri mūsų laukia.
DAUGAILA. Ką gi, kunigaikštis tuoj čia bus; pasakyk jam, ką turiu sakyti. Jis liepė man čia jo laukti - medžioti rengiamės. Jei nūnai su juo nepasimatysi, negreitai progos susilauksi, lenke.
JONAS iš BYCHOVO. Mes čia ir esame, kad su juo susitiktume. Štai Jonas Skarbekas, kaipo mokąs gražiai ir protingai kalbėti, užkalbins jį, kol aš pašauksiu vyskupą Henriką.
DAUGAILA. Kam šauksi tą jauniklį? Pats su kunigaikščiu kalbėk - tave jis geriau supras.
JONAS iš BYCHOVO. Tiesa, vyskupas jaunas ir mažai gerbia žilą plauką. Bet protas jo gilus.
DAUGAILA. Jis - karštas ir nesusivaldo kalboje. Kur reikia žodžio, jis taria dešimts. Ilga kalba visados reikalui kenkia.
SKIRGAILA (staiga įeina greitu žingsniu. Pamatęs vienuolį, susilaiko vidury menės). Kokia nelaimė! Kur žengiu, ten ar vokietis su kryžiumi, ar lenkas. Savo pily nerandu, kur nuo jų pasislėptau. (Nusigręžęs į vienuolį). Eik šalin, pope, tu mane dabar trukdai...
JONAS SKARBEKAS (atsistodamas). Šviesiausiasis kunigaikšti, aš turiu...
SKIRGAILA. Eik šalin, sakau, tu man dabar nereikalingas. Neturiu laiko. Kai ateis metas, aš pašauksiu tave. Daugaila, visa paruošta?
DAUGAILA (atsistojęs). Taip, šviesiausiasis valdove.
SKIRGAILA. Kas šitas žmogus? (Rodo į Joną iš Bychovo).
JONAS iš BYCHOVO (atsistojęs). Lenkų riteris Jonas iš Bychovo, šviesiausiasis kunigaikšti. Vienas tavo brolio pasiuntinių. Jis laukia mūsų skubiai pargrįžtant.
SKIRGAILA (šonu į ji nusigręždamas). Taip, pamenu. Brolis gali palaukti. Kalbėsim kitu metu, dabar aš užimtas... (Jonas iš Bychovo, nusilenkęs kunigaikščiui, išeina. Daugailai). Paliepk tuojau visiems susirinkti Žemosios pilies kieme. Kai susirinks, praneši man. (Jonui Skarbekui). Matai, jisai išėjo, o ko tu lauki?
JONAS SKARBEKAS. Aš lieku čia ir būsiu, kol mane išklausysi, šviesiausiasis kunigaikšti.
SKIRGAILA (nusigręžęs į jį šonu). Šioje šaly visi turi daryti, kaip aš liepiu, ir valdovo erzinimas į gera neveda. (Priėjęs į skobnis ir metęs iš paniūrų žvilgsnį į vienuolį). Ar tu manai, kad čia lenkų žemė, kur karaliaus žodis - paskutinis žodis?
JONAS SKARBEKAS. Tavęs čia visi bijo kaip ugnies, kunigaikšti, bet aš nebijau, nors tu man gresi. Ko aš bijosiu, jei šventosios Bažnyčios atstovas ir Visagalio vienintelio tikro Dievo tarnas esu? Aš juk Jo globoje.
SKIRGAILA. Lietuvoje visa galiu tik aš. Geriau neprieštarauk man, kad neapsiviltai savo Visagaliu Dievu. (Atsisėdęs kėdėn). Tu sakai, kad tavo Dievas vienintelis tikras Dievas. Meluoji pope. Mano tėvas ir seneliai garbino Perkūną ir kitus dievus, mano motina garbino savo gudišką dievą, kurį garbina ir senas popas Jonas. Mano kaimynas chanas turi dar savo dievą, kuriams jis meldžiasi. Kaip gi tu sakai, kad tavo dievas vienintelis tikras Dievas?
JONAS SKARBEKAS. Kunigaikšti! Nedera taip kalbėti tam, kurį Krokuvoje krikštino patsai primas, kaip ir tavo brolį. Perkūno ir kitų dievų visai nėra. Tai piktoji dvasia tavo sielą gundo.
SKIRGAILA. Kaip nėra? Argi tu niekuomet nesi girdėjęs rūstaus Perkūno balso? (Nusijuokęs). O kas girdėjo nors vieną garsą iš tavo nebylių dievų?
JONAS SKARBEKAS. Matau, kunigaikšti, kad tu vis dar esi stabmeldys ir tiki senus dievus. Vai, nusimins tavo dievobaimingo brolio širdis, kai sužinos, kad Dievo malonė tavęs dar nepasiekė. (Iškilmingai). Žinok, kunigaikšti, kad pikti velniai - tavo seni dievai. Dievas yra tik vienas. (Rodydamas ranka į dangų ir žemę, o paskui mostelėjęs rankom aplinkui). Jis sukūrė dangų ir žemę ir visa, kas yra danguje ir žemėje.
SKIRGAILA (juokdamasis). Tu vėl sumelavai, pope. Jeigu dievai būty galėję patys sukurti dangų ir žemę, ir girias, ir žmones, ir žvėris, kam gi jie kovotų tarp savęs dėl jūjų? Aš juk nesiginčiju su savo smirdu dėl jo liesų arklių, nes turiu jų gausingas bandas ir panorėjęs galėtau dar gausingesnes turėti.
JONAS SKARBEKAS. Kunigaikšti! ..
SKIRGAILA (nekantriai). Tylėk, pope, ir nekalbėk man daugiau nieko: aš tavim netikiu. Aš suteikiau tau nūnai didelę garbę, leidęs kalbėti su savim, bet savo kvaila kalba tu man jau įkyrėjai; dabar eik sau.
JONAS SKARBEKAS. Ne, valdove, aš neisiu, aš kalbėsiu, kaip tavo sielos draugas ir paties Dievo pasiųstas, kuris tau gero nori. Tu - plačios šalies valdovas, tu - Jo išrinktasis, ir neturi tiesos tamsybėje klaidžioti, kai visa tauta pažino tikrąjį Dievą ir laiko apkabinusi Jo sužeistąsias kojeles...
SKIRGAILA (nekantriai). Tuščios kalbos. (Atsikeldamas). Aš patsai tapau valdovu ir nežinau, kad mane kas būtų rinkęs.
JONAS SKARBEKAS. Karaliai ir kitų tautų valdovai - Dievo išrinktieji. Jie viešpatauja Jo malone.
SKIRGAILA (nusijuokęs). Blogai renka tavo dievas, jei paskyrė būti valdovais mane ir mano brolį Jogailą. Stardas doresnis už mus; gali būti, kad ir tu geresnis už mus, ir dar yra daugel kitų.
JONAS SKARBEKAS. Nerūstink, kunigaikšti, Dievo piktžodžiavimu ir galingo brolio nepaklusnumu. Tau jo pagalba dar bus labai reikalinga. Leisk laisvai vykti Lydos kunigaikštytei, kur ji nori, ir tuo įsigysi Lenkų karalių ir Mozūrų kunigaikštį kaipo draugus. Jūs gi visi trys turite vieną piktą priešą, ir kam jums dar rietis tarp savęs?
SKIRGAILA (stovėdamas salia skobnių šonu į Skarbeką). Tu kalbi apie vokiečius? (Kiek pamąstęs). Taip, jie mūsų priešai, bet ir jūs, lenkai, irgi nedraugai mums. Katrie piktesni, ateitis parodys, o dabar aš dar nežinau.
JONAS SKARBEKAS. Mūsų tauta gera nori tavo šaliai ir pasiryžusi visuomet jai teikti pagalbos kovoje su bendrais priešais. O vokiečiai dabar tik vieno trokšta: sukiršinti šių tautų valdovus, kad jie vienas antram pagalbos neteiktų. Klausyk, kunigaikšti, savo brolio, kuris yra vyresnis ir tau vietoj tėvo.
Saugokis vokiečių. Jie yra pikta sumanę prieš tave, tavo namą ir šalį.
SKIRGAILA. Tu sakai, kad vokiečiai yra pikta sumanę, o jie kalba, kad jūs, lenkai, tai esate padarę. Kas jumis patikės: visi jūs esate krikščionys. (Kiek patylėjęs). O kaip aš pasielgsiu su Lydos kunigaikštyte, greit sužinosi. Brolis, kuriam tu praneši, bus patenkintas.
HENRIKAS MAZOVIETIS (vos tik įėjęs, nusilenkdamas prieš kunigaikštį). Šviesiausiasis kunigaikšti, nors mūsų galingas karalius buvo ją paskyręs Mozūrų krašto valdovui, bet ko brolis broliui neatleidžia? Tik panorėk jam atsilyginti irgi geru už gerą.
SKIRGAILA. Dar vienas kranklys mano nelaimei! Matyti, likimas nori ir šiandien sugadinti man nuotaiką.
HENRIKAS MAZOVIETIS. Aš noriu tau, valdove, sustiprinti gerą nuotaiką, ne gadinti, todėl sakau: brolis tavo, lenkų karalius, nesupyks, kad sau pasiėmei Lydos kunigaikštytę. Tik būk ir tu jam geras. Jis irgi reikalauja mažo iš tavo pusės nuolaidumo. Jam nesmagu, kad jis be kraičio svetimoje šaly.
SKIRGAILA. Pas mus tikrai papratę vyrai mokėti kraitį už mergas, kurias sau ima. Argi mano brolį paėmė merga, o ne jis ją?
HENRIKAS MAZOVIETIS. Jogaila mano, kad tu neturėsi nieko prieš, jei jis sau kaipo kraitį išskirs iš Lietuvos žemių Voluinę ir Podolę.
SKIRGAILA (nusijuokęs). Jūs, lenkai, matau, sukti ir gudrūs žmonės. Norite man parduoti Lydos kunigaikštytę už Voluinės ir Podolės žemes. Tik pamiršote, kad ji mano rankoje yra, todėl neturiu reikalo jums nei pigiai, nei brangiai mokėti.
HENRIKAS MAZOVIETIS. O jei Jogaila to reikalauja...
SKIRGAILA. Ne Jogaila, tik jūs, lenkai, svetimų kraštų užsigeidę! Bet pranešk savo ponams, tenedrįsta mūsų judinti, jei nenori, kad negeidžiamais svečiais aplankytume jūsų žemes.
HENRIKAS MAZOVIETIS. Jogaila, kaip valdovas...
SKIRGAILA (koja patrypęs). Tylėk, pope! Valdovas Lietuvos aš, ne brolis. Jis lenkus pamilo ir tesėdi ten! Lietuvos žemių nei vienos pėdos negausite, lenkai. (Ragų trimitavimas).
HENRIKAS MAZOVIETIS. Valdove, svarbus reikalas verčia karalių Jogailą...
SKIRGAILA. Gana kalbų! Girdi, ragai trimituoja, mane šaukia. Apie svarbius reikalus kalbėsime, kai aš panorėsiu, bet ne tu.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
