en
III
Vilniaus Augštosios pilies menė. Gana didelis kambarys. Sienos nudažytos tamsiai gelsva spalva. Ant sienų sukabinti briedžių ragai ir įvairios rūšies ginklai. Dešiniame kampe didelės skobnys; aplinkui kėdės su augštomis tekintomis atramomis. Skobnių gale augštesnė už kitas kėdė, po kurios pakojais paklota meškena. Pasieniais suolai, irgi užkloti žvėrių kailiais.
DAUGAILA (įeidamas; su juo du kryžiuočiai, apsišarvavę, baltomis skraistėmis su juodais kryžiais apsirengę). Dovanokite, kilnieji ponai, kad patsai mūsų valdovas sutikti jūsų negalėjo. Vakar bemedžiodamas pavargo, ir aš nedrįsau drumsti jam poilsio.
VARTENBERGAS (vidury menės stovėdamas). O, mes, kuklūs kryžiaus tarnai, nereikalaujame tokios augštos savo Ordinui pagarbos.
DAUGAILA. Mes jūsų nelaukėme. Visi svečių kambariai užimti, ir kol kas kilniesiems ponams teks čia apsistoti. Tuoj liepsiu paruošti lovas ir visa, kas reikia patogiai viešnagėti augštos kilmės svečiams.
VARTENBERGAS. Mes vienuoliai, be to, dar kareiviai, nesame pripratę prie patogumų. Paprasčiausias kampelis nuo lietaus ir vėjo apsiginti mus visai patenkina.
KELLERIS. Tamista sakai, pily daug svečių esą. Ar ne paslaptis žinoti, kas jie yra?
VARTENBERGAS (nutraukdamas pirštines). Gal tos rūšies augšti svečiai, kuriems turime tuojau mūsų pagarbą pareikšti?
DAUGAILA. Nuo kurio laiko pily vieši Lydos kunigaikštytė, garsaus Manivydo duktė; josios tėvas yra žuvęs kovoje su gudais ties Smolensku, ir todėl ji buvo ypatingoje seno Algirdo globoje. O vakar atvyko du lenkų riteriai ir su jais didysis krivis. Matyti, garbingas tai viešpats, nes riteriai palydovai, nors patys neprasti žmonės, reiškia jam ypatingą pagarbą.
VARTENBERGAS (dėdamas pirštines ant skobnių). Toki nepaprasti pasiuntiniai su svarbiais turėjo atvykti reikalais?
DAUGAILA (praskėsdamas rankas). Mums nežinomi valdovų sumanymai. Jie nepratę tartis su mumis. Dovanokite, didžiai gerbiamieji riteriai. Turiu patsai prižiūrėti, kad atitinkamai paruoštų tokiems netikėtiems svečiams patogumus. Manau, nuvargino jus ilga kelionė, ir panorėsite pasilsėti.
VARTENBERGAS. Nesivaržyk, bajore, ir nesirūpink. Mes, vienuoliai, lėbauti nepratę.
DAUGAILA. Atsiųsiu vyno išgerti ir užkąsti... Šeimininko akis turi viską matyti, kas ruošiama garbingos kilmės svečiams. (Išeina).
VARTENBERGAS (nusiima skraistę, atsisega kalaviją ir deda jį ant kėdės. Šalmą padėjo ant skobnių. Nubraukdamas ranka per veidą). Gudrus stabmeldys! Daug iš jo nesužinosi.
KELLERIS (nusiima šalmą ir deda ant skobnių. Ten pat numeta savo skraistę). Tu matei, kiek čia merginų pilyje? Visas vainikas. (Atsisėdęs kunigaikščio kėdėn ir ištiesęs kojas). Linksmai gyvena Lietuvos valdovas.
VARTENBERGAS (sėsdamas kėdėn). Kaip stabmeldys. Veltui tik dumia krikščionių pasauliui akis savo krikštu.
KELLERIS (atsisėsdamas tiesiai). Šventu kryžiumi siekiu, kad man retai teko matyti tokių gražių mergelių, kaip nūnai atsitiktinai šitam stabmeldžio migy. Pastebėjau grakščias kaip stirnas. Ak, ir veda gi jos mane į pagundą!
VARTENBERGAS (sekdamas jo nuotaiką). Kaip tikros pragaro dukterys. Tik bailios labai, laukinės dar ir, manau, vengia mūsų.
KELLERIS (pasiėmęs kalaviją, pasiremia juo). Per visą kelionę pakankamai matėm, kaip baisiai mūsų nekenčia naujieji draugai.
VARTENBERGAS. Vyrai dar stengiasi paslėpti savo jausmus. Bet jų moterys, manau, neišmoko tiek veidmainiauti.
KELLERIS (pasikeldamas). Siekiu protėvių kalaviju, kad visų gražiausioji vis tik bus mano anksčiau, negu aš iš čia išvyksiu.
VARTENBERGAS (imdamas kalaviją nuo skobnių). Kaipo riteris, skaistybę pažadėjęs, aš negirdžiu tavo žodžių. (Pastatęs kalaviją tarp kojų ir pasmakrę atrėmęs į rankeną). Tik būk atsargus, prašau tave, dievobaimingasis broli, nekiršink šitų laukinių vapsvų, kol dar iš jų medaus laukiama. Neužmiršk, kuriam tikslui esame brolio grosmeisterio ir kapitulo pasiųsti į šią prakeiktą širšių šalį.
KELLERIS (su grimasa). Liaukis taip su manim kalbėjęs! Juk aš tave gerai pažįstu, skaistuoli. Mėgsti svetimoteriauti labiau negu aš, bet taip, kad žmonių akys nematytų. (Į jį prieidamas). Aš manau, tu nekartą esi pasigailėjęs, kad nėra šiame pasaulyje tokio tamsaus kampelio, kur ir pats Dievas nieko nebematytų. (Sėdasi kėdėn netoli Vartenbergo).
VARTENBERGAS. Tau gi užtenka tamsios nakties. (Nenoromis juokiasi). Iš Pavyslio meitėliai jau atidūmė čion, ir mudu ypatingai atsargūs turime būti. (Į Kellerį nusikreipęs). Žiūrėk, kad savo lengvu būdu neprarastai darbo, kurio dėlei esame kapitulo čion pasiųsti.
KELLERIS (maustydamas ant piršto žiedą). Prarasiu ir atsakysiu. Tau kas?
VARTENBERGAS (saldžiai, lyg pašiepdamas). Dievobaimingasis mano brolis užmiršo, kad aš esu drauge siunčiamas. (Tvirtai, pabrėždamas). Kapitulo instrukcijos liepia klausyti mano patarimų.
KELLERIS (pašiepdamas). Taip, taip, pamenu: turime drauge apgaudinėti lengvabūdžius laukinius žmones. (Šypsodamasis). Tik, gudrusis broli, manau, kad lokių, kurie šiam lauže guli, mes nebeapgausime.
VARTENBERGAS (piktai). Broli Kelleri!.. (Atsistoja).
KELLERIS (atsistojęs žengia priekin, į mergelę, kuri netikėtai įėjo kambarin ir, pamačiusi svečius, susilaikė minutėlę, lyg sumišusi). Ei, gražuole! Eik arčiau, aš tavęs juk nenuskriausiu. (Vartenbergas vėl sėdasi; mergina nustebusi tikrai susilaiko). Tu dabar krikščionė; tu neturi baidytis žmogaus, kuris kryžių nešioja.
OLIGĖ. Aš nešioju kryžių nuo gimimo dienos ir ne ant rūbų kaip tu, bet širdyje.
KELLERIS (dar arčiau prieidamas). Matau, kad tavo liežuvis aštrus kaip kryžiuočio kalavijas. Gerai, kad tu drąsi. Aš myliu moteris, kurios vyrų nebijo.
OLIGĖ (išdidžiai). Mano tėvas Mingaila - narsus bajoras. Jis visuomet sėdi dešinėj kunigaikščio jo taryboje. Jis mane mokė nieko nebijoti. Tik tokių žodžių kaip tavo aš nesu girdėjusi: mūsų jaunimas kitaip kalbasi su mergelėmis. Bet jūs - svetimos šalies žmonės, o ten kiti papratimai. Pas mus kalba, kad ten pikta šalis.
KELLERIS (linksmai nusiteikęs). Tebūna garbė tavo narsiam tėvui, kad jis tave drąsią išaugino. Bet kodėl tu manai, balandėle, kad mūsų šalis pikta?
OLIGĖ. Todėl, kad ten gyvena pikti žmonės. Taip kalba visi, kurie čia esti. KELLERIS (džiaugsmingai). Netiesą sako, balandėle. Skaisčioms mergelėms mes labai geri, ir tai pati greitai patirsi. Tu tokia narsi, graži, ir todėl man labai patinki, mergele, nors, kaip matau, nemėgsti savo valdovo draugų. Bet aš tikiuosi, kad mane pamilsi, geriau susipažinus. (Dar arčiau į ją priėjęs). Skaistuole, tavęs man labai reikia.
OLIGĖ (slinkdama nuo jo atgal). Jei tau patarnauti reikia, pasišauk tuos, kurie tam pastatyti. Aš ne vergė ir ne tarnaitė, (išdidžiai) aš esu duktė garsaus bajoro, kuris garbėj pas kunigaikštį.
KELLERIS (neva nustebintas praskečia rankas). O, dabar aš gerai matau, nors seniau nebūtau tikėjęs, kad pranyko šiame krašte vaišingumas, jei čia gimusi ir augusi daili lietuvaitė taip kalba su svetimos šalies svečiu!
OLIGĖ. Aš esu gimusi Kieve, kur nuo senų laikų apsigyvenę mano tėvai ir protėviai. Jie ten buvo nuo Gedimino metų. Dabar kunigaikštis parsikvietė mane su tėvu savo pilin būti prie Lydos kunigaikštytės, kurią skyrė sau žmona.
KELLERIS. Oho! (Linguodamas galvą). Aš taip ir maniau, kad tu ne vietinė, bet svetimos šalies paukštytė. Argi galėjo tokia lelija išdygti Lietuvos klampynėse, kur vien dilgėlės auga? Kodėl tave parsikvietė valdovas? Ar maža čia buvo garsios giminės mergaičių?
OLIGĖ. Kunigaikštytė Ona krikščionė, o čia visi labai nekenčia krikščionių.
KELLERIS. Štai kas yra? Bet tu myli juos. (Nusijuokęs). Ar ne tiesa? (Dar labiau prisiartinęs). Gražuole, aš gyvenimo pusę atiduotau už vieną tavo pabučiavimą.
OLIGĖ (nustebusi traukiasi nuo jo arčiau į duris). Dabar aš matau, kad tiesą sako, kurie piktai apie jus kalba.
KELLERIS (vis arčiau prie jos slinkdamas). Netikėk jais, balandėle. (Rodo ant savo piršto žiedą). Tu matai žiedą ant mano piršto? Jis žvaga visomis spalvomis, kokiomis tik dega vaivorykštė. Panašaus neturi nei jūsų valdovas, nei jo sužadėtinė. (Prisiartinęs prie jos, tyliai). Tu jį gausi, tik ateik mano kambarin, kai užges pily visos ugnys. Dar aš turiu daugiau brangių papuošalų, kurių pavydės tau visos šio krašto merginos. (Oligė nustebusi paraudonuoja ir šoka per duris. Betgi duryse akimirksnį susilaiko, atsigręžia ir žvilgteria linksma į Kellerį).
VARTENBERGAS (rūsčiai). Broli, Kelleri, neužmiršk, tu vienuolis! Turiu tave perspėti kaipo vyresnysis.
KELLERIS (sujaudintas). Penkiomis Kristaus žaizdomis siekiu, ji bus mano! Šiuo atveju aš turiu gerą uoslę. Švento Jurgio jietimi siekiu, aš panašios nesu dar matęs. (Atsigręžęs į Vartenbergą). Tu pastebėjai, kokios stambios jos krūtys. A? O lūpos, lūpos! .. Ak, išbučiuosiu jas!.. Matei, kaip staiga paraudo jos veidai? Be abejo, naktimis ją kankina geiduliai, ir dabar visai nebeteks ramybės, kol ateis pas mane... (Bėgioja po menę, sujaudintas).
VARTENBERGAS (pasipiktinęs). Broli...
KELLERIS (neduodamas jam kalbėti, sumoja ranka). Ak, aš žinau, kad brolis, ne sesuo, nors tu norėtai, kad čia būtų sesuo... Ir aš irgi, ypač jei toji sesuo būtų ji... (Trindamas delnus). Et, ir suspiegs, kai aš ją pakutensiu!..
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
