en
II
Kapela. Nedidelis, keturkampis, žemais skliautais kambarys. Altorius priešaky. Prieš altorių dega lempelė. Kairėje mažos durelės zakristijon. Vidury kapelos katafalkas su karstu, pridengtu juoda marška. Karsto dangtis priglaustas prie sieno, dešinėje, netoli lango.
KELLERIS (duryse; dairosi į koridorių, paskui įeina vidun ir užšauna duris. Dairosi aplinkui ir, pamatęs dureles, prieina ir mėgina atidaryti). Užrakintos, o išlaužti nepajėgsiu. Tvirtai stato savo laužus nemiklios stabmeldžių rankos. (Dairosi aplinkui). Iš čia nėra kito išėjimo kaip tik durys, per kurias įėjau. Bet už jų laukia mane mirtis ir baisi gėda ne tik man, bet ir jai. (Maldingai sudėjęs rankas ir pakėlęs akis augštyn). Ak, atleisk man, mieloji, kad nerimtu žingsniu įtraukiau tave į tokią nelaimę ir gal dar suteiksiu tau amžiną gėdą... O, kad dabar mane prasiskyrusi žemė prarytų, ir ten aš galėtau amžinai pasislėpti... Ar kad visa, kas nūnai atsitiko, tik sunkiu sapnu virstų... Aš tik dabar supratau, kaip tave nuskriaudžiau, kokios baisios gėdos tau galiu būti priežastimi: jie ateis čion per tavo miegamąjį kambarį ir suras mane čia... Lengviau man kentėti pragaro kančios, lengviau galvoti, kad tu kitam, ne man, priklausysi, negu žinoti, kad dėl mano priežasties turi ištikti tave tokia nelaimė!.. (Prieina altoriaus laiptus, atsiklaupia ir sudėjęs rankas). Viešpatie Dieve, Tu visa gali! Stebuklą padaryk, ne dėl manęs, bet dėl josios. Aš tau už tai pažadu neišleisti iš rankų ginklo, kol Tavo vardo garbei nukausiu tiek šventos Bažnyčios priešų, kiek yra pirštų ant mano rankų ir kojų ir ant jos rankų ir kojų. Tik neleisk, kad mane čia surastų! (Atsistojęs, išdidžiai). Nelaikyk man per gėdą, kad prašau mane gelbėti, ir nemanyk, Viešpatie, kad esu bailus ir todėl prašau. Riterio žodžiu tau siekiu, kad nėra baimės mano širdy! Tik dėl jos, dėl moters, Tave prašau! O tau, švenčiausioji Mergele, pažadu ir vežimus, ir arklius, ir visą kitą lobį, kurį artimiausioj kovoje paimsiu. Tebūna jis tavo altoriui padabinti Marienburgo bažnyčioje. (Sužaibuoja. Kelleris pamato dabar langą). Tu, Viešpatie, jau išgirdai mano maldą ir rodai man kelią, kuriuo turiu sprukti. Ačiū! (Prieina į langą, išlaužia jį ir žiūri). Ne, Viešpatie, ar tu pasijuokei iš manęs, nors esu riteris, kuriam kad ir karalių Karalius visgi pagarbą teikti privalo. Juk mano stiprus kūnas neprasiskverbs per tokį plyšį. Gal tik tavo angelai galėtų per jį mane prastumti... (Klausosi). Vėl, ko gi nusiminiau, ko karščiuojuosi? Galgi manęs neišdavė, tik mačiusios mane merginos sukėlė triukšmą ir sužadino prakeiktus pilies gyventojus. Vaiduokliu mane palaikė, pajieškojo, nesurado, ir nurimo. Iki aušra užtekės, dar galėsiu išeiti iš pilies. (Prieina prie karsto). Kas tu esi, atsitiktinis mano kaimyne, su kuriuo likimas liepė man nakties dalį praleisti? Kas tu esi, man vistiek, aš tavęs nebijau. (Pakopia laiptais, pa kelia maršką, kuria karstas pridengtas, ir pažvelgia į lavono veidą). Pažinau tave: tu - kilnusis stabmeldys, senovės karžygių dainius. Tik kokiu būdu tu čion patekai? Nejaugi ir tave palietė Dievo malonė? (Pridengia velionio veidą marška ir nulipa žemyn). Nors tu esi prisidėjęs prie mano nelaimės, bet pikto aš tau nejaučiu ir (nusigręžęs į altorių) prašau Tave, Viešpatie, už jį, jei mano malda jam dar reikalinga. (Žegnojasi. Kurį laiką stovi nejudėdamas. Paskui klausosi). Eina!.. (Prieina į duris ir, pridėjęs ausį, klausosi. Skubiai nuo durų pasitraukdamas). Dangaus galybės! Čion ateina, velnio vaikai! Reikia iš čia pranykti, o kur, aš nežinau. Ar į karstą aš pasislėpsiu? (Nudžiugęs). Ir tikrai, kodėlgi karste negaliu pasislėpti? Juk ten manęs nejieškos, tik tu, (kreipdamasis į karstą), drauge manęs neišduok. O kai tik jie išeis, gal kažką ir sumanysiu, kaip iš šito laužo išsprukti. (Skubiai užlipa į katafalką ir nutraukia nuo karsto maršką). Nors tu liesas, ir erdva tau karste, bet mudu nesutilpsime. Na, mielas drauge, patarnauk man, užleisk savo ankštą butą... Tu liesesnis per langą išlįsti... (Ištraukia lavoną iš karsto). Aš tau padėsiu... Br... Nemalonu tave paliesti, bet ką bedarysi. (Eina į langą ir prastumia lavoną). Truputį augšta ir nesmagu keliauti šituo keliu, bet, manau, tai perdaug tau nepakenks, ir tu man atleisi. (Girdėti, kaip krinta lavonas). Su Diev! Gal greit pasimatysim kitam pasauly, kur nebėra nei draugų, nei priešų. .. (Triukšmas už durų didėja; girdėti žingsniai ir balsai. Kelleris dabar visai ramus ir nesiskubindamas pritaiko langą).
BALSAS UŽ DURŲ. Durys užšautos. Negalima atidaryti.
SKIRGAILA. Išlaužkite duris! Kirviu jas, jei kitaip negalima! (Durys braška, iš oro spaudžiamos. Kelleris atsargiai kopia į katafalką, atsargiai įlipa karstan, deda ten kalaviją, patsai gulasi ir visas su galva užsikloja marška).
KELLERIS (užsiklodamas). Šventasis Jurgi, riterių globėjau, į tavo rankas dabar įteikiu savo garbę ir garbę tos, dėl kurios aš visa tai dariau. O Tu, Viešpatie Dieve ir švenčiausioji Mergele, neužmirškit, ką aš jums esu pažadėjęs! (Išlaužtos durys krinta vidurin kapelos, apversdamos pastatytus pas katafalką žiburius. Įeina Skirgaila, Daugaila, artimi bajorai ir kareiviai. Kaikurie laiko kalavijus rankoje).
SKIRGAILA (įėjęs pirmas kapelon, atsistojęs vidury, dairosi aplinkui). Teatsistoja du pas duris, o kiti apžiūrėkite visus kampus. Iš čia jis neturi išsprukti. (Daugaila drauge su kitais įeina kapelon ir apjieško visus kampus ir kampelius. Skirgaila sėdasi nišon, padėjęs kalaviją ant kelių ir susimąstęs nepastebi, kas aplinkui dedasi. Duryse pasirodo Butrimas).
DAUGALIA (prieidamas). Kunigaikšti, čia nieko nėra.
SKIRGAILA (nejudėdamas). Jis turi čia būti. Jieškokit geriau.
DAUGAILA (nusigręžia į kareivius, kurie vis dar jieško. Tie rodo rankų mostais, kad nieko nėra). Na, taigi. (Kunigaikščiui). Jei čia kas buvo, jį turėjo žemė praryti: jis negalėjo išsprukti, o čia jo nėra.
BUTRIMAS (pasilenkęs, kunigaikščiui, skersuodamas į karstą, tyliau, kad išgirstų tik jis ir Daugaila). Aš klausinėjau mergaites, kurios pirmos buvo jį pamačiusios. Jos kalba, kad gerai jį pažinusios: tai buvo Stardas, kuris, štai, karste guli. (Kaire ranka rodo į karstą).
SKIRGAILA (nekantriai). Niekus man kalbi! Aš žinau, ką žinau ir turiu žinoti. (Atsikeldamas, Daugailai). Daugaila, kur kareivis, įleidęs vokietį pilin?
BUTRIMAS. Įleidęs vokietį pilin? (Išskėsdamas rankas, į kitus). Ką tai reiškia? Nieko nesuprantu...
DAUGAILA. Jis dabar eina sargybą pilies vartuose.
SKIRGAILA. Jei nesurasi vokiečio, liepk jį pakarti, - jis išleido vokietį atgal iš pilies.
DAUGAILA. Jis to nepadarė ir padaryti negalėjo, - jis doras kareivis ir tau ištikimas.
SKIRGAILA. Kas išdavė vieną, gali ir kiekvieną išduoti. Juo negalima pasitikėti.
DAUGAILA. Ką jis padarė, mano liepiamas ir tavo sutinkamas padarė. Aš duodu tau už jį ranką, kaip kad jam esu davęs už tave. (Kareiviai susiburia duryse. Butrimas visą laiką stengiasi užkalbinti Daugailą, bet tasai nekreipia dėmesio).
SKIRGAILA. Tavo dalykas, kam tu ranką davei, ir man tai nerūpi. (Atsistojęs ties Daugaila ir sunėręs rankas užpakal). Aš kaikam esu žadėjęs vokiečio galvą. Nėra jos - turi nukristi kita.
DAUGAILA (nustumdamas šalin Butrimą, kuris nori jam kažką pasakyti). Jei tau, valdove, reikia galvos, paimk mano seną, bet žodį turiu išlaikyti, kol esu gyvas. Aš ne kunigaikštis, ir mano garbė vien mano doroje.
BUTRIMAS. Aš nesuprantu, apie kokį vokietį, kokį kareivį judu kalbate, bet žinau, kad ten buvo ne kuris kitas, tik Stardas. Mergos visais dievais siekia, kad tai jis buvo, o juk jos dukart šią naktį yra jį mačiusios. Ko gi būtų nusigandusios ir mergos ir kunigaikštienė, jei būtų gyvą žmogų pamačiusios?
SKIRGAILA. O kareivis, kuris įleido vokietį pilin? Ar jis nematė ką per vartus leido?
BUTRIMAS. Nežinau apie kokį kareivį...
SKIRGAILA. Nežinai, tai tylėk! (Sumojęs ranka).
BUTRIMAS (tyliai paslaptingai). Kunigaikšti, mirusieji pasiima išvaizdą, kurią nori...
DAUGAILA. Nežinau, ar tiesa, ką Butrimas pasakoja, bet žinau, kad čia jo nėra, ir išsprukti iš čia nebuvo kaip.
SKIRGAILA (pažvelgęs į katafalką, nerimastaudamas). Nejaugi, jis vėl mane apvylė ir apgavo? Ar vėl aš klystu?.. (Kurį laiką stovi, parėmęs pasmakrę ranka). Ne, nesiduosiu apgaunamas nei gyviesiems, nei mirusiems. (Palydams). Ei, pašaukite čion tuojau lenkų popą, tepalaidoja jį, kaip žino, tik tuojau... O tu, Butrime, prižiūrėk, kad šią naktį, ryt dieną ir kitą naktį, kol paliepsiu, kad gana, būtų visi įėjimai ir išėjimai sargybos saugojami. Kareivių tarpe yra bailių, todėl visur pastatyk po du vyru. Daryk, ką liepiu. (Butrimas išeina su kareiviais. Pasilieka tik kunigaikštis ir Daugaila. Kunigaikštis tyliai, nieko nekalbėdamas, apeina ir apžiūri visus kampus. Jį lydi Daugaila, laikydamas rankoje žiburį, kurį jis anksčiau buvo paėmęs iš kareivio. Apžiūrėjęs visa, Skirgaila vėl sėdasi nišoje ir parėmęs galvą tyli. Daugaila stovi priešais, augštai pakėlęs žiburį, ir laukia, kada Skirgaila pasikels išeiti).
SKIRGAILA (pakėlęs galvą ir žiūrėdamas Daugailai į akis). Ką tu manai, Daugaila?
DAUGAILA. Aš manau, kad geriau kas atsitiko, negu kaip kad turėjo atsitikti... O mums reikėtų greičiau iš čia išeiti. Gal tikrai Stardas pyksta... (Tuo akimirksniu vėtra išstūmė blogai pritaikintus lango rėmus, kurie krinta ant grindų. Žiburys akimirksnį sumirgėjo, vos nepageso. Daugaila griebiasi kalavijo. Kunigaikštis irgi pašoka iš vietos. Bet vieną akimirksnį abu vėl nurimo. Daugaila rodydamas į langą). Štai vienintelis kelias, kuriuo jis galėjo iš čia išeiti. Bet kas tą kelią pasirinko, turėjo būti pasirengęs į dausą keliauti.
SKIRGAILA. Nejaugi manai, kad jis per šitą plyšį išlindo? Panorės narsus kareivis, dargi turįs rankoje kalaviją, negarbinga bailaus žmogaus mirtimi žūti.
DAUGAILA. Kito kelio iš čia jam nebuvo, valdove. Arba tenka manyti, kad tiesa buvo Butrimo žodžiuose.
SKIRGAILA. Pažiūrėk, ar ne pamatysim, kai sužaibuos, jo ten žemai, apačioje.
DAUGAILA (atiduoda jam žiburį ir kopdamas augstyn). Tavo žodis - man liepimas. Bet sunku man senam į šitą plyšį įlįsti. Reikia žiburys numesti, gal krisdamas neužges, bus geriau matyti.
SKIRGAILA. Kad ant kalno stovėdamas vokietis pamatytų ir nušautų tave... (Imdamas žiburį kiton rankon). Lipk atgal, Daugaila. Aš vistiek nepatikėsiu, kol patsai pamatysiu.
DAUGAILA (lange). Mano akys blogai mato, bet ten kažkas žemai juoduoja. (Nulipa nuo lango. Skirgaila paduoda jam žiburį ir kopia patsai).
SKIRGAILA. Patikėsiu, kai patsai pamatysiu. (Įlindęs į langą, žiūri žemyn. Sužaibuoja). Taip, ten žmogus guli... (Nulipa nuo lango).
DAUGAILA. Matai, valdove, kaip tu veltui buvai įtaręs ištikimą kareivį.
SKIRGAILA. Taip. Matau, kad aš imu dažnai klysti. (Sėdasi vėl). Bet kodėl jis panorėjo mirti tokiu būdu ir nežuvo, kaip tvirtam vyrui dera - kovoje, su kalaviju rankoje? Juk aš žinau, ir visi žino, kad jis buvo narsus kareivis.
DAUGAILA. Iš kur žinai, valdove, kad taip mirti, kaip jis mirė, mažiau reikia narsos, negu mirti su kalaviju rankoje? (Kraipydamas galvą). Ne, taip miršta ne bailieji, bet tie, kurie save aukoja. Jis nepanorėjo, kad jo mirtis būtų tavo žmonos amžina gėda, ir tu jam turi būti dėkingas. Aš nežinau, kodėl elgeisi, kaip kad pasielgei, bet žinau, kad čion patekti jisai galėjo tik per tavo žmonos miegamąjį kambarį. O kas savo žmoną niekina, tas niekina savo garbę ir dorą vardą. Taip manė tuomet, kai aš buvau dar jaunas.
SKIRGAILA. Ką tu nusimanai, seni? (Atsikeldamas). Dabar pasaulis kitokis, negu tuo metu, kai tu buvai jaunas. Bet jei jis beliko ir tas pats, žinoti apie tai nenoriu. Aš keršto jieškau ir keršyti manau taip, kad mano kerštas būtų baisus... Bet vėl nepasisekė... (Nusigręžęs į duris). Pasiųsk kareivius, teatneša jo lavoną pilin. (Duryse). Aš jo galvą kaikam esu pažadėjęs, ir kunigaikštis turi žodį tesėti. (Išeina).
DAUGAILA (likęs vienas, stato žiburį žibintan sienoje ir pritaiko rėmus). Ne, tepasilieka jis ten, kur guli. Jei tu, kunigaikšti, nesirūpini savo namų garbe, ja pasirūpinti turiu aš. Temano geriau visi, kad tai buvo Stardas. (Nusigręždamas išeiti). Kol tamsu, liepsiu lavoną nuplukdyti upe... Kad niekas nepamatytų, kas jis buvo, ir nesužinotų, kokiu būdu ten atsirado žuvęs... (Duryse). Taip reikia, ir taip bus...
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
