II
Augštojoje Vilniaus pily. Viename kambarių prie krosnies sėdi Skirgaila, pečiais į duris. Šalia stovi skobnys; ant jų vyno ąsotis ir taurė. Kambarys skęsta tamsoje.
TARNAS (įėjęs, bailiai, stovėdamas už Skirgailos pečių). Šviesiausiasis kunigaikšti...
SKIRGAILA (iš lėto pildamas taurę). Eik šalin. (Tarnas išeina; kunigaikštis, kiek atgėręs, stato taurę ant skobnių. Tarnas grįžta).
TARNAS. Šviesiausiasis kunigaikšti, karavadas Daugaila sakosi būtinai turįs tuojau tave matyti.
SKIRGAILA (nesijudindamas). Eik lauk, sakau tau. (Tingiai tiesia ranką ir, paėmęs taurę, atgeria ir stato atgal ant skobnių).
TARNAS. Sako, kad labai svarbiu reikalu.
SKIRGAILA (atsisėsdamas kėdėj patogiau ir atstatęs kojas arčiau ugnies). Pasakyk, kad jam dabar svarbiausia toliau nuo manęs būti ir neperdaug man reikšti ištikimybę.
DAUGAILA (įeidamas, duryse). Atleisk, kunigaikšti, turiu neatidėtiną reikalą.
SKIRGAILA (nesijudindamas). Tik mirti neatidėtinas žmogui reikalas, nes atidėti tolimesniam laikui negali, kad ir labai norėtų. (Pakreipęs į ji galvą). Nūnai aš ketinu vienui vienas gerti, nes visi man įkiro. Bet, kad atėjai - sėsk, imk taurę ir gerk. (Tarnui). Duok karavadui kėdę ir taurę. (Tarnas skubiai stato kėdę arčiau skobnių ir taurę. Daugaila žnekteli kėdėn. Tarnas pila iš ąsočio jam vyno).
DAUGAILA (ranka atstumdamas taurę salin; stumia kėdę kiton vieton, taip, kad atsisėstų priešais kunigaikščio. Atsirėmęs į skobnis). Valdove, ne tam atėjau aš, kad su tavim vyną gertau. Rūpindamasis tavo nauda, aš čion atėjau.
SKIRGAILA (ironiškai nusišypsojęs). Tavo naudos atsižvelgdamas, patariu nesirūpinti perdaug mano reikalais: tai bus įskaityta tau savo metu kaipo geras darbas. (Tarnui). Išeik. (Tarnas išeina). Sakyk, kokį svarbų reikalą turi?
DAUGAILA. Turiu pranešti, valdove, kad tavo priešas lenda tiesiog tau į rankas, nepasitaręs nenoriu nieko su juo daryti.
SKIRGAILA. Ar vokiečių grosmeisteris tau atnešė pažastėje savo galvą, ar Kęstučio sūnus gal pilin naktigultan prašosi: aš mįslių nemėgstu, sakyk aiškiai, apie ką kalbi.
DAUGAILA. Fryzų pirklys, tavo pily viešįs, yra pikta sumanęs prieš tave.
SKIRGAILA. Na, tai pakark jį, jei tave baido jo sumanymai! Nusiraminsi tada.
DAUGAILA. Jis stengėsi įkalbėti kareivį ir didelius pinigus jam siūlė, kad, sargybą eidamas, slaptai įleistų pilin vieną vokiečių riterį.
SKIRGAILA. Ir tasai kareivis patsai atėjo tau pranešti apie tokius dalykus? Kaip jam nepagailo lobio, kurio gali nustoti?
DAUGAILA (tvirtai, pabrėždamas). Tai buvo jo pareiga, kaip doro ir ištikimo kareivio.
SKIRGAILA. Žinau, net girtas būdamas žinau, kad taip man turėsi atsakyti. Bet vis tik parodyk man tą kareivį: jis nepasielgė, kaip elgiasi rūpestingi žmonės, ir todėl, matyti, kad kvailas. Ar jis nesupranta, kad apie pareigą žmonės galvoja tik tuomet, kai ji liečia kitus? (Nusišypsojęs). Juk galėjo paimti iš vokiečio pinigus ir pažado netesėti. Ar ne taip elgiasi visi? (Daugaila tyli ir kremta ūsus). Ar ne taip buvo pasielgta su senu Kęstučiu, dėl kurio likimo man ir dabar gėda svilina veidą, nors aš čia buvau mažiausiai kaltas? (Daugaila, nuleidęs galvą, tyli kurį laiką).
DAUGAILA. Tai buvo visų mūsų klaida... (Pakėlęs galvą). Tik čia visai kas kita, kareivis čia gerai pasielgė... Taip turėjo pasielgti.
SKIRGAILA. Manau, kad jis tikėjosi gausiąs iš manęs daugiau negu iš pirklio, ir todėl taip pasielgė. Bet aš jam nieko neduosiu, ir nusiminęs pasikars jisai.
DAUGAILA (atsisėdęs tiesiog). Valdove, ištikimai tarnaudamas tau ir tavo protėviams, aš nesuteikiau priežasties taip mane įžeisti. Man būtų skaudu, jei mano doras kareivis sužinotų, kaip tu įtari jį.
SKIRGAILA. Ką tu kalbi, Daugaila? Kas jus mano skriausti? (Ima taurę ir geria iki dugno; išgėręs šluosto ūsus; kiek patylėjęs, niauriai). Kiek aš esu girdėjęs kalbų, kad jūs visi nepakenčiat vokiečių dievo?.. Ar ne Stardas gundė pakelti ginklą ir išginti jį ir visus, kurie su juo, iš Lietuvos, o mirdamas patsai pagerbė tą dievą?
DAUGAILA. Netikiu, kad Stardas būtų tai padaręs. Sumelavo tau lenkų popas, jei tiesa, ką esu girdėjęs.
SKIRGAILA. Sumelavo, sakai? O kiti, kurie vakar kovos metu apleido mane ir, pas Vytautą perėję, privertė mane pralaimėti, ar irgi netvirtino, kad nekenčia vokiečių? O Kęstučio sūnus juk su vokiečiais išvien...
DAUGAILA. Tai trakiečiai, valdove... Jie dar nėra užmiršę, kad senas Kęstutis buvo jų valdovas.
SKIRGAILA. Taip, taip, bet seno Kęstučio sūnus vokiečių dievo ženklu papuošė savo krūtinę... Visgi dėl jų aš pralaimėjau mūšį... (Abu kurį laiką tyli, nuleidę galvas). Kuo pasitikėti, Daugaila, kuo pasitikėti?.. (Pakėlęs galvą). Man sakė, kad lenkų pasiuntiniai dideles siūlė dovanas Jogailos vardu mano karavadams. Ir tau, Daugaila, ar jie nėra siūlę?..
DAUGAILA. Taip, ir man yra siūlę... Bet su panieka atmetė jų pasiūlymus visi...
SKIRGAILA. Tai buvo vakar... O nūnai, Daugaila, ar atmestų?.. Kas mane įtikins, kad ir nūnai visi taip pasielgtų?
DAUGAILA. Tie, kurie su tavim, ištikimi tau...
SKIRGAILA. Ištikimi... Taip, ištikimi; (nusišypsojęs) bet vis tik pastatyk sargybą pas lenkų duris: tenevaikščioja ir nesimato su nieku.
DAUGAILA. Gerai, valdove...
SKIRGAILA (ima ąsotį, pila sau taurę; rodydamas į Daugailos taurę). Gerk, Daugaila. (Geria savo taurę iki dugno ir stato atgal. Daugaila, vos palytėjęs, atstumia vyną, niauriai žiūri priekin, barbindamas pirštais į skobnis). Kas tasai kvailas vokietis, kuris patsai galo sau jieško? Ko jam čia reikia?
DAUGAILA. Tai tas patsai vokietis, dėl kurio kilo šis karas. Jo vardas, rodosi, Kelleris. Taip man sakė pirklys, kurį aš esu įkišęs į rūsį ir patsai tardžiau.
SKIRGAILA (nustebęs, net iš vietos pašokęs). Kelleris? (Sėdasi vėl ir traukdamas taurę). Nudurti mane sumanė, ar ką? (Mėgina gerti, net matydamas, kad taurė tuščia, siekia ąsočio).
DAUGAILA (išimdamas iš užančio laišką). Šis laiškas tau pasakys. Dievai man nesuteikė gudrybės suprasti žodžiams, šiuose ženkluose paslėptiems, o kitiems rodyti be tavo žinios aš nenorėjau.
SKIRGAILA (imdamas laišką). Kaip tu jį išgavai?
DAUGAILA. Jis kunigaikštienei skirtas. Jai perduoti buvo įteiktas tam kareiviui.
SKIRGAILA (atiduodamas laišką atgal). Jei laiškas ne man, bet kunigaikštienei, atiduok jai. Man jo nereikia.
DAUGAILA (ima laišką ir slepia užantin). Kaip nori, valdove. Aš maniau, kad tuo įtiksiu tau. (Lyg pasiteisindamas). Kitaip negalima buvo. (Skirgaila vėl ima ąsotį ir pilasi vyno). Kas man daryti su vokiečiu, jei tikrai panorės jis slaptai pilin įsivogti?
SKIRGAILA (atgėręs kiek vyno, stato taurę atgal; nuleidęs galvą kurį laiką mąsto). Laikyti savo rankoje priešas ar draugas vistiek naudinga ir malonu. Teįleidžia jį kareivis. (Pakėlęs galvą). Fryzų pirklį, kai nebus reikalingas, gali pakarti. (Nusišypsojęs). Vėl daryk taip, kad ir tau iš to būtų naudos.
DAUGAILA. Tavo nauda, valdove, mano nauda. Apie kita aš negalvoju.
SKIRGAILA. Ir veltui. Kai mane pakeis kitas, ar neteks tau pasigailėti, kad perdaug mano nauda rūpinaisi?
DAUGAILA. Tegelbsti dievai tave ir mus!
SKIRGAILA. Nuo to meto, kai Stardas atsižadėjo senų dievų ir mirdamas naują pagerbė, aš nebetikiu nei dievais, nei žmonėmis.
DAUGAILA. Aš daugel metų jau ištikimai tau tarnauju. Galėjai pakankamai įsitikinti.
SKIRGAILA. Žinau, žinau, Daugaila. Visi taip kalba ir kalbėjo. Visi man ištikimai tarnauja. Drįstų gi kuris kitaip! Bet aš vien sau gero jieškau ir daugiau niekam.
DAUGAILA. Tu valdovu gimęs, ir tau lėmė likimas valdyti tautas ir žmones. Mes ištikimai turim tau kaipo valdovui tarnauti: to mūsų pareiga ir garbė reikalauja.
SKIRGAILA (atsikėlęs kurį laiką vaikšto tyliai po kambarį; paskui sustojęs ties Daugaila). Pasakyk man, Daugaila, kaip dažnai tu kalbėjai šiuos žodžius mano broliam Jogailai ir Švitrigailai?
DAUGAILA (atsisėdęs tiesiai ir suraukęs kaktą). Tavo žodžiai nūnai keisti, valdove. Jie įžeidžia mano žilą plauką. Jei aš tavo broliams nesu sakęs, ką tau sakau, tai tik todėl, kad jie manęs neklausė. Aš gal pasakysiu tai ir kitiems, net Kęstučio sūnui, jei tu, kunigaikšti, sumanysi pasielgti su mumis, su mūsų kraštu, kaip pasielgė tavo broliai. Mes jumyse matome savo vadus, gimtojo krašto gynėjus, o jus norite mus paversti savo audringų aistrų įrankiu. Mes jus mylėti ir gerbti norim, o jūs. niekinate mus. (Kalaviju pasiremdamas). Iki šiol mes tave mylėjom, kunigaikšti, nes ir tu mus mylėjai, mūsų vargus, mūsų kančias. Neleisk dabar įsigalėti savo sieloj juodoms mintims.
SKIRGAILA. Kam tiek daugel žodžių kalbi, Daugaila, lyg moteris būtai? (Eidamas į kėdę). Aš myliu tuos, kurie gyvena ten, miškuose ir laukuose, ir sunkiai vargsta, kaip tu visuomet man esi sakęs, bet gal todėl myliu, kad jų nepažįstu. Juk jie turi būti tokie patys, kaip aš ir tu.
DAUGAILA. Taip, jie žmonės, kaip tu ir aš. Senas esu, valdove, ir jau pažinau, kas yra žmogus ir jo karti buitis.
SKIRGAILA (atstumia koja kėdę, vaikšto po menę, nuleidęs galvą ir rankas susidėjęs užpakalin). Visur niekšybė, visur tik smarvė. Sliekai esame, šliužai, rupūžės!.. Nesuprantu tik vieno, Daugaila, kodėl Perkūnas netrenkia šio pasaulio, jei išgali, dulkėmis nepaverčia, kaip jis seniai jau yra nusipelnęs?
DAUGAILA (atsikeldamas). Jis protingesnis už mus, kunigaikšti, ir geresnis. (Stovėdamas). Jis kaipo stiprus vyras tik kovoje baisus, bet širdis jo skaidri ir šviesi. Būk ir tu į jį, kunigaikšti, panašus ir neniekink veltui žmonių: jie ne pikti, kaip tu manai, bet nelaimingi ir negudrūs varguose.
SKIRGAILA (vaikščiodamas po menę). Taip, taip, aš vienas tik piktas, aš tik žiaurus, nedoras, girtuoklis, o visi žmonės geri... Visi, išskyrus mane. Na, ką gi, gyvenkite ir džiaukitės, o aš... (Sustojęs ties Daugaila). Perduok, Daugaila, laišką, kam jis skirtas... Kunigaikštienei įduok... (Nusigręžęs, eidamas nuo jo). Kai jis pateks į jos rankas, tu man praneši.
DAUGAILA (atsikeldamas). Ar tik nesumanei, kunigaikšti, mus apleisti?
SKIRGAILA. Aš dar tiek nenustojau proto... Vėlgi aš ne moteris, kad savo mintis kitam pasakotau... (Prieina stalą, pila taurėn vyno, geria iki dugno ir sėdasi pas krosnį. Daugaila ilgai stovi vietoje, žiūrėdamas į Skirgailą, paskui eina į duris. Duryse jis vėl susilaiko ir pažvelgia į kunigaikštį, kuris nejudėdamas sėdi, galvą nuleidęs, susimąstęs, parėmęs ranka pasmakrę, alkūnę įrėmęs į klupstį; paskui nusilenkia, ima kelis pagaliukus ir vieną po kito įmeta krosnin. Ugnis labiau suliepsnoja. Daugaila grįžta, prieina kunigaikštį, pabučiuoja kakton ir išeina, nei žodžio neprataręs. Skirgaila atsigręžęs pažvelgia į jį ir vėl nejudėdamas sėdi, įsmeigęs akis į ugnį. Durys tyliai atsiveria, ir įeina krivis Skurdulis. Jis senas, nusilpęs, visai žilas; eina į kėdę ir sėdasi. Kurį laiką abu tyli).
SKIRGAILA (vos pakreipęs galvą). Tu atėjai, seni?
SKURDULIS. Taip. Tu mane šaukei, ir aš atėjau.
SKIRGAILA. O tu žinai, ko aš tave čionai pakviečiau?
SKURDULIS. Be reikalo manęs nesišaukia niekas, vaikeli. O kai pašaukia, žinau, kad esu ten reikalingas.
SKIRGAILA (po trumpos valandėlės). Tavo dievai, seni, mirė ar galvos neteko.
SKURDULIS (liūdnai nusišypsojęs). Vaikel, tai širdis tavo skausmuose dejuoja. Dievai nemiršta ir negimsta. Jie amžini, ir galia jų amžina.
SKIRGAILA. Kodėl gi tyli Perkūnas ir netrenkia tų, kurie jį apleidžia?..
SKURDULIS. Ar ne vistiek Praamžiui, kuriuo vardu jį žmonės garbina?
SKIRGAILA (atsigręžęs į jį, nustebęs). Krivi, ar pamišai?.. Ką tu kalbi?..
SKURDULIS. Kai vaikas tampa jaunuoliu, o jaunuolis suaugusiu vyru, jie keičia savo drabužius, į labiau pritakintus jų ūgiui ir darbui. Tauta kaip žmogus auga ir rimtėja, o jos tikėjimas dievais - tai rūbai, kuriuos ji dėvi. Mūsų tauta buvo vaikas, bet atėjo laikas tapti jaunuoliu, ir todėl ji keičia dievus. Kai surimtės ir taps suaugusiu vyru, ji apleis naująjį dievą, kaip dėl jo apleido Perkūną. Bet vistiek, kaip ji pavadins naująjį dievą, kuriuo vardu šauksis jo, gerbs visuomet tą patį, didį, paslaptingą Praamžių, kuris gyvena ne ten (rodo į dangų) ir ne čia, (rodo į žemę) ne ąžuolynuose mūsų, ne naujose šventovėse, bet žmogaus sieloje.
SKIRGAILA. O nemeluoji tu, krivi? (Atsistojęs). Tai kam gi mes kovojom su vokiečiais ir su lenkais? Kam vieni antrus žudėm, deginom kaimus ir pilis? Kam gi mes tai darėm ir iki šiol darome? (Vėl sėdasi).
SKURDULIS. Nežinau, vaikel. Tai Praamžius, turi būti, taip žmogui lėmė. Aš stengiausi suprasti, bet mano senatvė pasirodė per silpna suvokti. Tik vieną tau pasakysiu, vaikeli: svarbiausias gyvenimo uždavinys - išgyventi taip amžių, kad savo darbais nenuskriaustai kitų ir nepriverstai jų kentėti. Pagaliau kiekvienas žmogus, geras ir piktas, susipranta, tik dažnai pervėlai ateina žmogui toji mintis galvon.
SKIRGAILA. Šlykštu visur, bjauru! .. (Pasikėlęs vaikšto ten ir atgal). Man bjauru girdėti, ką tu kalbi... Jei tiesa, ką sakai, geriau man visko netekti ir gyvenimo podraug...
SKURDULIS. Jei apleisdamas gyvenimą, nieko nenuskriausi ir nepriversi kentėti, ir gyvenimas tave vargina - apleisk jį. Tik saugokis savo skaudančios sielos kliedėjimą laikyti rimto vyro proto išvada. Žinok, kad mirtis visų nekenčiama, ir nėra jokios jėgos, kuri priverstų žmogaus sielą pamilti ją. Todėl žmonių nekenčiama ir to atmintis, kuris savo noru ją randa.
SKIRGAILA (ilgesnį laiką vaikščioja. Sustojęs ties kriviu). Pasakyk man, krivi, kada tu melavai, dabar ar tuomet, kai plūdai mus, kam, užmiršę senus dievus, draugaujam su vokiečiais ir lenkais?
SKURDULIS. Ten kalbėjo širdis jūsų širdims, o čia reiškia protas tavo nusiminimui. Ten aš buvau senų dievų krivis, o čia gydytojas, nes tavo siela, mano vaikeli, serga.
SKIRGAILA. Aš tavęs neprašiau mane raminti. Melagis tu kaip visi, ir todėl nėra tau nei mano pagarbos, nei pasitikėjimo tavim...
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >